(0-37) 32 44 54
Kaunas
GRŪDOS biurų kontaktai
I-V 09:00 - 18:00,   VI : Nedirbame,   VII : Nedirbame 

Užsakyti kelionę artimiausioje kelionių agentūroje
Parašykite mums

Informacija apie Boliviją

Bolivija. Faktai, žemėlapis ir gidų informacija keliaujantiems

Bolivija – Pietų Amerikos vidurio šalis, kuri dažnai lieka nepastebėta turistų. Tačiau ji stebina nuoširdžiu svetingumu, gyvomis tradicijomis ir paprastumu. Kaip agentūros GRŪDA gidas pasidalinsiu su jumis įspūdžiais apie šią paslaptingą ir kontrastų kupiną šalį.

Bolivija nepriklausoma tapo 1825 m. rugpjūčio 6 d. Jos teritorija siekia 1,1 mln. kvadratinių kilometrų. Šalis šiaurėje ir šiaurės rytuose ribojasi su Brazilija, pietryčiuose su Paragvajumi, pietuose su Argentina, o pietvakariuose su Čile ir Peru. Šiuo metu Bolivijoje gyvena apie 10 mln. žmonių, kurių daugumą sudaro Amerikos indėnai (55 %, daugiausia kečujai ir aimarai), 30 % yra metisai, o likusieji – europietiškos kilmės.

Oficialioji Bolivijos sostinė – Sukrė, tačiau reali politinė šalies valdžios būstinė įsikūrusi La Pase.

Bolivija išsiskiria savo geografine padėtimi – tai aukščiausiai įsikūrusi šalis Pietų pusrutulyje. Kartu tai ir viena labiausiai izoliuotų bei kultūriškai įvairiapusių valstybių. Nors Bolivijoje gausu gamtos išteklių, ji vis dar išlieka ir viena skurdžiausių pasaulio šalių. Įdomu tai, kad nuo nepriklausomybės paskelbimo šalyje įvyko daugiau nei 200 perversmų ir kontrperversmų – tai vienas didžiausių rodiklių pasaulyje. Visos kelionės į Boliviją.

Oficiali Bolivija

Bolivija išsiskiria nepaprasta kalbų įvairove – šalyje vartojamos 43 kalbos, iš kurių net 37 pripažintos oficialiomis. Dauguma gyventojų (77 %) kalba ispaniškai, tačiau nemaža dalis vartoja ir vietines indėnų kalbas – kečujų (21 %) bei aimarų (15 %).

Anglų kalba šalyje nėra plačiai paplitusi, ja šiek tiek susikalbėti galima tik didesniuose miestuose, ir net ten dažniausiai labai ribotai.

Bolivijos religija 

Pagrindinė religija Bolivijoje yra katalikybė, kurią išpažįsta 77 % gyventojų. Protestantiškos bendruomenės sudaro 16 % šalies populiacijos. Likusi dalis gyventojų nurodo esantys nereligingi arba nepriklausantys jokiai konfesijai.

Laikas Bolivijoje

Kai Lietuvoje galioja žiemos laikas, skirtumas su Bolivija yra 6 valandos. Kai Lietuvoje galioja vasaros laikas, skirtumas – 7 valandos.

Bolivija pastovų laiką taiko nuo 1932 metų.

Bolivijos valiuta ir vidutinės kainos

Bolivijos valiuta – bolivianas (BOB), padalintas į 100 centavų.

Keliaujant į Boliviją, geriausia vežtis JAV dolerius, nes jie labiau priimami ir lengviau iškeičiami. Valiutą galima konvertuoti atvykus į oro uostą, bankuose, specializuotose valiutos keityklose (casas de cambio), kai kuriose kelionių agentūrose ar didesnėse parduotuvėse, orientuotose į turistus. Kursas dažniausiai panašus visur, bet oro uostuose valiutos keitimas paprastai nenaudingiausias.

Dauguma valiutos keityklų net ir didžiuosiuose miestuose  nedirba iki vėlumos, tad patartina pinigus išsikeisti dienos metu. Kraštutiniu atveju galima kreiptis į gatvės valiutų keitėjus (cambistas), tačiau tik nedidelėms sumoms.

Grynuosius pinigus iš kreditinių ar debetinių kortelių galima išsigryninti bankomatuose (cajero automático) didesniuose miestuose. Jie paprastai išduoda 50 ir 100 BOB banknotus, o kai kurie – ir JAV dolerius. Mažuose provincijos miesteliuose bankomatų beveik nėra.

Bolivija – viena pigesnių Pietų Amerikos šalių. Pavyzdžiui, kelionė autobusu ar mikroautobusu kainuoja vos 0,20–0,60 JAV dolerio, lyniniu keltuvu – 0,50 USD. Dviviečio viešbučio kambario kaina prasideda nuo 30 USD.

Pietūs Bolivijoje gali kainuoti vos 2 USD. Beje, daugelį turistų stebina, kad kavos puodelis dažnai kainuoja tiek pat, kiek ir valgis, tačiau tai vienas iš nedaugelio brangesnių malonumų.

Bolivijos virtuvė – ką verta paragauti 

Bolivijoje jūrų kiaulytės laikomos ne mielais naminiais gyvūnėliais, bet įprastu mėsos šaltiniu. Nors tai dažnai šokiruoja iš kitų šalių atvykstančius gyvūnų mylėtojus, vietos kultūroje tai visiškai įprasta. Visgi nusiraminkite, niekas neverčia ragauti jūrų kiaulytės, jei to nenorite – Bolivijoje itin mėgstama jautiena, kuri sudaro daugelio tradicinių patiekalų pagrindą.

Vienas iš tipiškų Bolivijos valgių – uminta. Saldus patiekalas, gaminamas iš saldintų kukurūzų miltų, kurie verdami įvynioti į kukurūzų lapus ir taip patiekiami. Lapai nevalgomi, tačiau į juos įvyniota masė pasižymi išskirtiniu skoniu. Nors panašių patiekalų galima rasti visame Andų regione, Bolivijos versija laikoma labiau desertine.

Kalnų regionuose, ypač La Pase, itin populiarus patiekalas plateado paceño – keptas mėsos gabalas, patiekiamas su virtomis bulvėmis, pupelėmis ir kukurūzais. Paprastas, sotus ir tipiškas aukštikalnių maistas.

Tuo tarpu pique macho yra rimtas išbandymas tiems, kurie pasitiki savo apetitu. Šiame aštroko skonio patiekale rasite jautienos, dešrelių, kiaušinių, keptų bulvyčių, daržovių ir padažų. Porcija tokia didelė, kad ja paprastai dalijasi keli žmonės. Norintiems švelnesnės versijos siūlomas mažesnis variantas pique.

Sveikatos priežiūra Bolivijoje ir rekomenduojami skiepai

Bolivijos sveikatos priežiūros sistema gana paprasta ir dažnai neatitinkanti vakarietiškų standartų, todėl svarbiausia, ką gali padaryti keliautojas – pasirūpinti prevencija ir stengtis nesusirgti.

Prieš kelionę rekomenduojama pasiskiepyti ar atnaujinti vakcinas nuo stabligės (ypač jei paskutinis skiepas buvo daugiau nei prieš 10 metų), hepatito B ir C, taip pat pagalvoti apie profilaktinį skiepą nuo pasiutligės. Keliaujant į tropines ar džiunglių vietoves, pravartu apsvarstyti maliarijos profilaktiką. 

Daugiau informacijos apie skiepus keliaujant į Boliviją rasite oficialioje Visuomenės sveikatos centro svetainėje

Beje, nepaisant sveikatos paslaugų kokybės trūkumų, kelionių draudimas vykstantiems į Boliviją būtinas. 

Transportas Bolivijoje – ką svarbu žinoti keliautojui

Populiariausios transporto priemonės Bolivijoje yra lėktuvai ir autobusai. Dėl sudėtingos šalies geografijos bei atokiai esančių vietovių vidaus oro transportas itin gerai išvystytas – beveik kiekviename vidutinio dydžio mieste yra oro uostas. Vietinius skrydžius vykdo kelios nacionalinės oro linijos: „Aerosur“ (didžiausia), „Aerocon“, „Amaszonas“, „BoA“, „TAM“ ir „GOL“. Šios bendrovės taip pat vykdo tarptautinius skrydžius į kaimynines šalis – dažniausiai į Peru, Venesuelą ir Argentiną.

Skraidant šalies viduje, reikia atsižvelgti į papildomus mokesčius: 15 BOB mokestis mokamas registracijos metu, o išvykstant iš šalies taikomas 25 USD išvykimo mokestis.

Autobusai Bolivijoje jungia tiek didžiuosius miestus, tiek mažus kaimelius. Tik reikėtų žinoti, kad dauguma jų važiuoja dieną, po 18 val. reisų skaičius gerokai sumažėja. Kadangi autobusai priklauso privačioms bendrovėms, komforto lygis gali labai skirtis – nuo modernių transporto priemonių su oro kondicionieriais ir tualetais iki girgždančių senų kaimiškų autobusų. Patariu iš anksto apsilankyti autobusų stotyje ir įvertinti vietinio transporto būklę. Kelių būklė Bolivijoje paprastai gera. Autobusų bilietų kainos labai prieinamos: vidutiniškai 3–5 BOB už kelionę.

Svarbu žinoti ir tai, kad Bolivijoje neretai vyksta streikai, kurių metu užtveriami keliai. Prieš išvykstant verta pasitikrinti situaciją, kad netektų nakties praleisti autobuse.

Traukiniai Bolivijoje nėra populiarūs, tačiau turistams yra keletas įdomių maršrutų. Vienas iš jų – Oruro–Uyuni linija, kuri vingiuoja per nuostabų Andų kraštovaizdį ir net kertą aukštai kalnuose tyvuliuojantį ežerą.

Automobilio nuomą Bolivijoje gali rinktis patyrę vairuotojai. Nuomos kainos prasideda nuo 48 USD dienai, plius 0,50 USD už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Tačiau dėl sudėtingo reljefo, dažnai prasto kelių žymėjimo ir nenuspėjamo vietinių vairuotojų elgesio (ypač kaimo vietovėse), daugeliui keliautojų saugiau ir patogiau sutarti dėl dienos kainos su taksi vairuotoju arba naudotis fiksuotais pervežimais.

Elektra

Elektros įtampa yra 230V (50 Hz). Naudojami dviejų rūšių elektros kištukų tipai (gali reikėti adapterio):

 

 

Ką reikėtų žinoti turistams vykstant į Boliviją 

  • Bolivija laikoma palyginti saugia šalimi turistams, tačiau kaip ir visur kitur, gali pasitaikyti smulkių sukčiavimų, kišenvagystės ir kitokie atvejai.
  • Būkite atsargūs bendraudami su „sertifikuotais“ gidais ar apsimetėliais policijos pareigūnais. Jei kas nors kviečia į „autentišką festivalį, vykstantį tik šiandien“, patariu tiesiog pasakyti tvirtą „ne“.
  • Vakare geriausia naudotis patikimais taksi, o viešose ir perpildytose vietose asmeninius daiktus laikyti arti savęs.
  • Gerkite tik fasuotą vandenį, juo taip pat rekomenduoju plauti vaisius, valytis dantis.
  • Fotografuojant vietinius gyventojus, visada pirmiausia paprašykite leidimo – tai laikoma pagarbos ženklu.
  • Bolivijos miestų gatvėse eismas dažnai chaotiškas, vairuotojai retai paiso taisyklių, tad būkite atsargūs pereidami gatvę.
  • Dideliame aukštyje saulės spinduliai itin intensyvūs – UV lygis čia gali būti iki 20 kartų didesnis nei jūros lygyje. Tad jeigu nenorite „pasipuošti“ nudegimais, naudokite apsauginį kremą su aukštu SPF ir dėvėkite kepurę, ypač lankantis Titikakos ežere, kur spindulius papildomai atspindi vanduo.
  • Dėl aukštumų Bolivijoje neretai pasireiškia aukščio ligos simptomai: galvos svaigimas, pykinimas, silpnumas. Pirmosiomis dienomis venkite fizinio krūvio, skirkite laiko aklimatizacijai.
  • Beveik 60 % boliviečių yra vietiniai gyventojai arba metisai. Dauguma jų – ypač kaimo vietovėse – labai vertina tradicijas ir ritualus. Turistų prašoma gerbti vietos papročius, tačiau atvykėlius boliviečiai paprastai supranta ir jiems atleidžia.
  • Venkite žodžio „indėnai“ – vietiniai gyventojai teikia pirmenybę neutraliam terminui „campesinos“ (valstiečiai). Bendraudami rodykite nuoširdumą – pernelyg griežtas tonas gali išgąsdinti ar nutildyti vietinius gyventojus.
  • Norint naudotis mobiliuoju internetu Bolivijoje, būtina įsigyti vietinę SIM kortelę. Geriausi tiekėjai „Entel SA“ ir „Nuevatel“. Tačiau verta žinoti, kad net ir didesniuose Bolivijos miestuose signalas dažnai silpnas ir nestabilus, o aukštikalnėse ryšio gali visai nebūti.
  • Perkant SIM kortelę, paprašykite pardavėjo ją iš karto suaktyvinti ir sukonfigūruoti.
  • Viešoji interneto prieiga taip pat gana sudėtinga – interneto kavinėse dažnai susidaro eilės, o viešbučiuose ir nakvynės namuose Wi-Fi ryšys silpnas.
  • Bolivijoje veikia nelegalūs barai, kuriuose lankytis rizikinga – turistus už tai gali net sulaikyti. Norėdami išvengti nemalonumų, rinkitės tik oficialiai veikiančias registruotas pasilinksminimo vietas.

 

Viza į Boliviją 

Lietuvos Respublikos piliečiams trumpalaikėms kelionėms į Boliviją viza nereikalinga, tačiau būtina turėti galiojantį pasą.

Vizų politika gali keistis, todėl prieš kelionę rekomenduoju pasitikrinti naujausią informaciją oficialiose interneto svetainėse arba susisiekti su atsakingomis institucijomis.

Lankytinos vietos Bolivijoje

TITIKAKOS EŽERAS: bilietų kainos, darbo laikas, naudinga informacija
Titikakos ežeras – tai ne tik vienas aukščiausiai pasaulyje esančių plaukiojamų vandens telkinių (apie 3812 m virš jūros lygio), bet ir senųjų Andų civilizacijų lopšys. Įsikūręs tarp Peru ir Bolivijos, šis ežeras spinduliuoja šventa ramybe, kurią nuo seno garbino tiek inkai, tiek dar senesni Tiahuanako kultūros žmonės. Pasak legendos, iš Titikakos ežero išniro pirmieji inkai – Manko Kapakas ir Mama Okljo – dievo Inti pasiųsti įkurti Kuską. Titikaka žavi ne tik savo mitiniu pagrindu, bet ir unikaliomis gyventojų bendruomenėmis. Ypatingai išsiskiria Uros genties žmonės, gyvenantys ant dirbtinių plūduriuojančių salų, pintų iš totoros nendrių. Šios salos ne tik plaukioja, bet ir reikalauja nuolatinės priežiūros – jų „grindys“ vis papildomos naujais nendrių sluoksniais. Gyvenimas čia – tarsi kitas pasaulis: be automobilių triukšmo, bet su švelniu vandens bangavimu ir giedra aukštikalnių šviesa. Apsilankymas prie Titikakos – tai kelionė į vietą, kur peizažai alsuoja tyla, o kultūra – archajišku žinojimu. Ši vieta ne tik stebina savo gamtos grožiu, bet ir suteikia progą pajusti, kaip senosios tradicijos iki šiol gyvena kasdienybėje. Gido patarimai lankantis prie Titikakos ežero Jeigu ketinate aplankyti Uros nendrių salas arba Taquile bei Amantaní salas, pravartu pasirinkti ekskursiją su vietiniu gidu – jis ne tik papasakos salų istoriją, bet ir atskleis vietinių papročių, aprangos ypatumų bei kasdienio gyvenimo subtilybes. Daugelyje ekskursijų taip pat siūloma galimybė nakvoti vietos gyventojų namuose – tai puiki proga patirti, kaip atrodo tradicinis aukštikalnių gyvenimo būdas. Kad kelionė būtų patogi, verta turėti striukę nuo vėjo, kremą nuo saulės ir skrybėlę – saulė aukštai kalnuose gali būti itin intensyvi, net jei oras atrodo vėsus. Jei plauksite valtimi, praverčia ir akiniai nuo saulės – atspindžiai nuo vandens gana stiprūs. Nepamirškite su savimi turėti grynųjų pinigų mažesnėms salų bendruomenėms paremti – už rankų darbo suvenyrus, pietus ar simbolinį mokestį už salos lankymą. Vietiniai gyventojai dažnai siūlo ir trumpas kultūrines programas – šokius, dainas ar audimo demonstracijas, kurios nepalieka abejingų. Ir svarbiausia – būkite kantrūs ir pagarbūs: čia gyvenimas teka lėtai, su orumu ir išlaikytomis tradicijomis. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kur pastatyti automobilį Jei Titikakos ežerą pasiekiate nuomotu automobiliu, Puno miestas – dažniausias atspirties taškas kelionėms po ežerą – siūlo kelias patogias stovėjimo vietas netoli uosto ir miesto centro. Dažniausiai naudojamos aikštelės yra prie Puerto Lacustre (uosto zonos), iš kurio išplaukia laivai į Uros, Taquile ir kitas salas. Parkavimo kainos čia svyruoja nuo 1,5 iki 4 EUR už valandą (6–16 PEN), priklausomai nuo vietos, sezono ir ar stovėjimo aikštelė yra dengta. Kai kurios aikštelės siūlo ir dienos stovėjimo bilietus – 10–15 EUR (40–60 PEN), kas ypač patogu, jei leidžiatės į ilgesnę ekskursiją po salas. Verta naudotis oficialiomis ar viešbučiams priklausančiomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, nes mažesniuose kvartaluose parkavimas gali būti chaotiškas, o vietos greitai užsipildo. Kur geriausia pavalgyti Apylinkėse maisto mėgėjai ras tikrą skonio įvairovę, ypač Puno mieste, kuris yra pagrindinis išvykimo taškas į Titikakos ežerą. Čia daugiausia siūloma tradicinė Andų regiono virtuvė, kurią sudaro įvairūs kukurūzų, bulvių ir žuvies patiekalai. Viena iš populiariausių vietų yra Mojsės restoranas, garsėjantis autentiška perujietiška virtuve ir jaukia atmosfera, čia galite paragauti ceviche, troškintų bulvių patiekalų bei įvairių žuvies rūšių. Taip pat verta užsukti į Balcones de Puno, kur nuo terasos atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą, o meniu – platus patiekalų pasirinkimas su moderniausių skonių įkvėpimu. Greitam užkandžiui ar lengviems pietums puikiai tinka miesto turgūs ir nedideli kioskai, siūlantys šviežiai keptas žuvis, kukurūzų pyragus ar tradicinius kukurūzų gėrimus, pavyzdžiui, chicha. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Ką pirkti lauktuvių  Titikakos ežero apylinkėse gausu vietinių amatininkų dirbinių ir suvenyrų, kurie atspindi Andų regiono kultūrą ir tradicijas. Populiariausi pasirinkimai: rankų darbo gaminiai iš vietinio gyvūno, alpakos, vilnos – šalikai, antklodės ir kepurės; tradiciniai keraminiai indai ir dekoracijos – spalvoti, rankų darbo gmainiai, simbolizuojantys vietinius motyvus; juvelyrika su pusbrangiais akmenimis – ypač turkis ir sidabras, kurie yra regiono simboliai; rankų darbo tekstilė su etniniais raštais – skaros, staltiesės, maišeliai ir kt.; vietiniai maisto produktai – kukurūzų miltai, chicha (tradicinis kukurūzų gėrimas), džiovinti vaisiai. Norint išvengti per didelių kainų, patartina apsipirkti mažesnėse vietinėse turgavietėse, toliau nuo pagrindinių turistų srautų, ir nepraleisti galimybės derėtis – daugeliu atvejų tai įprasta ir priimtina praktika, kuri leidžia gerokai sumažinti kainą.
Išsamiau →
UJŪNIO DRUSKOŽEMIS: bilietų kainos, darbo laikas, naudinga informacija
Žemėje yra daugybė nuostabių vietų, kurias galima vadinti tikrais gamtos stebuklais. Vienas iš tokių – Ujūnis (Salar de Uyuni) – didžiausia pasaulyje druskos lyguma, esanti daugiau nei 3 km aukštyje ir užimanti per 10 000 kvadratinių kilometrų. Ji primena begalinę sniego baltumo dykumą, kurios druskos sluoksnis kai kur siekia net 8 metrus. Būtent čia slypi apie 10 milijardų tonų šio vertingo mineralo. Ujūnio paviršius atrodo kaip tolimos planetos kraštovaizdis. Tačiau ypatingiausias vaizdas turistų laukia lietinguoju sezonu – lygumą padengia plonas vandens sluoksnis ir ji tampa milžinišku veidrodžiu. Dangus susilieja su žeme taip, kad sunku atskirti horizontą. Beje, žmonės šia unikalia vieta ne tik grožisi, bet ir naudoja praktiškai – Ujūnio druskos lygumoje kalibruojami orbitiniai palydovai, nes dėl itin lygaus paviršiaus galima išgauti gerokai didesnį tikslumą. Ką galima pamatyti Ujūnio druskos lygumoje Tarsi pabrėžiant šios negyvos dykumos paslaptingumą, Salar de Uyuni  galima aplankyti garvežių kapines. Kadaise geležinkelio bėgiai driekėsi per tris kilometrus nuo Ujūnio miesto, sudarydami judrų transporto maršrutą. Tačiau laikui bėgant kasyklos veikla sunyko, o garvežiai palikti likimo valiai. Dabar jų surūdiję karkasai, stovintys sniego baltumo druskos fone, primena fantastinį Salvadoro Dali kūrinį. Boliviečiai šią unikalią vietą stengiasi paversti turistų traukos centru. Be vietos kioskuose parduodamų  druskos suvenyrų, žmonės iš druskos luitų stato namus, kuriuose net baldai pagaminti iš druskos. Ujūnyje galima rasti tikrų tikriausią Druskos viešbutį, kuris kviečia praleisti naktį šiame išskirtiniame kraštovaizdyje. Ujūnio druskos lygumą turistai renkasi ir dėl netoliese esančių geizerių. Sol de Macana geizerių slėnyje vandens stulpai gali pakilti iki 100 metrų, o verdančio purvo krateriai suteikia vietovei išskirtinį, beveik kitokio pasaulio įspūdį. Didžiulį lankytojų susidomėjimą kelia ir flamingų kolonijos, kurias galima išvysti Ujūnyje. Kelionė į Lotynų Ameriką pati savaime įspūdinga, tačiau apsilankymas tokioje nepaprastoje vietoje kaip Salar de Uyuni paverčia ją tikru stebuklu. Įsivaizduokite, džipu važiuojate per milžinišką veidrodinį paviršių, grožitės kalnų plynaukštės panoramomis ir nakvojate iš druskos pastatytame viešbutyje. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kaip atvykti į Ujūnio druskos lygumą Norint atvykti į Ujūnio druskos lygumą, kelionė dažniausiai pradedama iš didžiausio šalies oro uosto — El Alto tarptautinio oro uosto La Paso mieste. Iš ten galima skristi tiesiai į Ujūnio oro uostą, kelionė trunka apie valandą ar pusantros. Vidaus skrydžiai taip pat vyksta iš Sukrės ar Santa Kruso oro uostų. Atvykus į Ujūnį, lengvai rasite taksi ar ekskursijų organizatorių, kurie nuveš į viešbutį ar ekskursijos vietą. Alternatyva – kelionė autobusu iš La Paso, Potosi ar Oruro. Iš La Paso kelionė autobusu trunka 10–12 valandų, iš Potosi – 6–7 valandas. Naktiniai autobusai itin populiarus pasirinkimas, nes leidžia sutaupyti nakvynės laiką. Dar vienas įdomus būdas – keliauti traukiniu iš Oruro ar Potosi. Nors tai lėtesnis variantas, keliaujant galima grožėtis nuostabiu Andų kraštovaizdžiu. Daugelis keliautojų renkasi kombinuotą maršrutą: skrydis į La Pasą, o iš ten autobusu ar traukiniu į Ujūnį. Ką pasiimti kelionei į Ujūnio druskos lygumą Žibintuvėlis / fakelas – padeda judėti tamsoje, kadangi Ujūnyje nėra elektros energijos tiekimo. Akiniai nuo saulės – druska lygumos paviršius baltas kaip sniegas ir itin akina atsispindint saulei. Fotoaparatas, papildoma baterija – nėra geresnės vietos fotografuoti nei Salar de Uyuni, tad nenustebkite, jog jūsų fotoaparatas gali išsikrauti. Geriamasis vanduo – ekskursijų metu paprastai vandens duoda, bet jo dažnai nepakanka. Rekomenduoju dienai turėti bent 2 litrus papildomai. Apsauginis kremas nuo saulės, kepurė – esant 3,5 km aukštyje virš jūros lygio ultravioletinė spinduliuotė stipresnė. Miegmaišis – jeigu ketinate likti nakvynei. Miegmaišį galima išsinuomoti, tačiau būtinai patikrinkite, ar užtrauktukas veikia. Šilti drabužiai – geriausia rinktis sluoksniais vilkimus drabužius, nes dienomis šiuose kraštuose gana šilta, bet kuo arčiau vakaro, tuo labiau oras vėsta. Karšto vandens termosas – naktimis būna šalta, ir tai bus maloni pagalba. Šlepetės ar kitas panašus apavas – tualetai dažnai bendri. Rankšluostis – ekskursijos metu dažniausiai jų neduoda. Papildomi užkandžiai – ypač vaisiai ir baltyminiai produktai. Nors maistas čia geras, jame paprastai gausu krakmolo. Lūpų balzamas – saulė, vėjas ir sausas oras gali išsausinti lūpas. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET#
Išsamiau →

Bolivijos miestai

LA PASAS. Naudingi patarimai vykstant į La Pasą
La Pasas – didelis ir įspūdingas miestas, įsikūręs aukštai Andų kalnuose. Jį tyrinėti nėra lengva, nes jis driekiasi kalvotoje vietovėje – miesto centras yra maždaug 3600 metrų virš jūros lygio, o aukščiausias El Alto rajonas pakilęs net 4000 metrų. Vaikštinėdami La Paso gatvėmis nuolat tai leisitės žemyn, tai kopsite į viršų. Tokiose aukštumose kvėpuoti nelengva, ypač tiems, kurie atvyksta iš lygumų, tačiau La Paso grožis ir unikali atmosfera atperka visus iššūkius. Šiame didžiuliame Pietų Amerikos mieste gyvena apie pusantro milijono žmonių. Nors konstitucinė Bolivijos sostinė yra Sukrė, La Pasas laikomas faktine šios valstybės sostine – čia įsikūrusios vyriausybinės ir svarbiausios administracinės institucijos. Miestą 1548 metais įkūrė ispanų konkistadorai ir pavadino Ciudad de Nuestra Señora de la Paz (Mūsų Viešpaties Ramybės Miestas). La Pasas įsikūręs La Paso upės slėnyje, jau seniai užgesusio ugnikalnio krateryje, o jo aplinka – tai įspūdingas kalnų ir miesto derinys, kuris paverčia šią vietą viena įdomiausių Pietų Amerikoje. Ką galima aplankyti La Pase Centrinis La Pasas – tai vieta, kur pulsuoja tikrasis miesto gyvenimas. Čia įsikūrę mažiau pasiturintys žmonės, tačiau čia pat stūkso svarbiausi Bolivijos valdžios pastatai. Gatvės šurmuliuoja nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Tarp automobilių ir mikroautobusų šmirinėja prekeivės, vilkinčios tradiciniais plačiais sijonais ir dėvinčios skrybėles. Jos parduoda viską – nuo šokolado ar kompoto iki skaičiuotuvų. Šio rajono gyvenimas verda energingai, chaotiškai, bet kartu kažkaip ramiai, tarsi viskas vyktų sava eiga. Tai vieta, kur norisi sustoti, prisėsti ir tiesiog stebėti žmones bei jų kasdienybę. Visai kitokį įspūdį palieka pietinis La Pasas. Rajonas primena šiuolaikinį Europos miestą – tvarkingas, elegantiškas, žalias. Čia gyvena verslininkai, dizaineriai, menininkai. Tarp modernių dangoraižių ir prabangių viešbučių auga palmės, žydi gėlės, o gatvės atrodo kur kas ramesnės ir švaresnės nei miesto centre. Daugelio šalių ambasados įsikūrusios būtent šioje La Paso dalyje. Jei norite pasigrožėti Ispanijos kolonijinio laikotarpio architektūros statiniais, vykite į Avenida de Jaén. Gatvė išsiskiria gražiai išsilaikiusiais XVI amžiaus pastatais su portikais, kolonadomis ir pailgais kupolais – tikru ispaniškos didybės pavyzdžiu. La Paso širdis – Muriljo aikštė (Plaza Murillo). Čia stovi Prezidento ir Teisingumo rūmai, Parlamento pastatas ir didinga XIX amžiaus katedra. Aikštės centre iškilęs paminklas prezidentui Gualberto Villarroeliui, kurio tragiška istorija paliko ryškų pėdsaką miesto atmintyje – 1946 m. riaušininkai jį pakorė ant žibinto stulpo. Įdomu, kad panašus likimas ištiko ir ispanų kilmės didiką Pedrą Domingą Murilją, kurio vardu pavadinta aikštė – per 1810 m. sukilimą jis taip pat buvo nubaustas mirtimi. Muriljo atminimui mieste veikia muziejus, kuriame galima pamatyti autentiškus to laikotarpio artefaktus. Kiti svarbūs miesto architektūros paminklai – Diez de Medina ir Villaverde rūmai, statyti XVIII amžiuje. Ypač verta dėmesio skirti La Paso muziejams, kurie atskleidžia Bolivijos istorijos, meno ir kultūros lobynus. Iš jų išsiskiria Meno muziejus ir Nacionalinis archeologijos muziejus, kuriuose galima išvysti daugybę vertingų eksponatų – senosios Andų civilizacijos palikimą. Ne mažiau įdomus Etnografijos ir folkloro muziejus, supažindinantis su įvairių Bolivijos etninių grupių kultūra, papročiais ir apranga. Tauriųjų metalų muziejus saugo įspūdingą vietinių papuošalų ir meno dirbinių kolekciją, o Kokamedžio muziejus pasakoja intriguojančią istoriją apie šį prieštaringai vertinamą augalą – lankytojai čia netgi kviečiami paragauti kokamedžio lapų. Audimo tradicijų mėgėjams verta apsilankyti Tekstilės muziejuje, kuriame demonstruojami senoviniai audimo būdai ir spalvingi vietiniai drabužiai. Muzikos instrumentų muziejus pristato gausią tradicinių pučiamųjų, styginių ir mušamųjų instrumentų kolekciją. Norintiems pasinerti į tikrąją Andų čiabuvių kultūrą, verta aplankyti tradicinės muzikos sales, vadinamas peñas. Jose galima išgirsti orkestrus, grojančius ikikolumbiniais instrumentais bei pamatyti šokėjus, atliekančius spalvingus indėniškus šokius. Už miesto ribų atsiveria įspūdingas Mėnulio slėnis (Valle de la Luna) – nepaprastas gamtos kūrinys, primenantis kitos planetos peizažą. Sausi molio kauburiai, aitrus vėjas ir šviesiai rusvas paviršius sukuria jausmą, tarsi būtum nusileidęs Mėnulyje. Iš La Paso siūloma leistis į dienos išvykas aplankyti Tiwanaku archeologinį parką, pakilti į Čakaltajaus kalno viršūnę ar nuvykti prie legendinio Titikakos ežero. Miesto grožį iš viršaus geriausiai atskleidžia apžvalgos aikštelės (miradorai). Viena populiariausių – Mirador Titanic, į kurią galima pakilti moderniu lyniniu keltuvu Teleférico. Linija prasideda netoli autobusų stoties, o kelionė į viršų trunka apie dešimt minučių. Bilietas kainuoja vos tris bolivianus, tačiau įspūdžiai – neįkainojami. Iš viršaus atsiveria visas La Pasas – spalvingos kalnų šlaitais besidriekiančios gatvės, kolonijinė architektūra ir tolumoje stūksantis snieguotas Illimani kalnas. „Teleférico“ sistemą sudaro trys linijos – raudonoji, geltonoji ir žalioji – jungiančios skirtingus miesto rajonus. Tai ne tik patogus, bet ir nepaprastai gražus būdas pažinti miestą. La Pasas – išties unikalus miestas. Tai aukščiausiai pasaulyje esanti sostinė, kurioje vietinių čiabuvių kultūra ir šiuolaikinis gyvenimas susilieja į vieną ryškų spalvingą paveikslą. Vingiuotos gatvės, triukšmingi vairuotojai, moterys su tradicinėmis skrybėlėmis ir kasdien vykstantys šokiai gatvėse kuria nepakartojamą atmosferą. La Paso gyventojai atrodo gimę švęsti – jie gali tiesiog sustoti vidury gatvės, išsitraukti muzikos instrumentus, pradėti šokti, priversdami automobilius sustoti ir nusilenkti jų džiaugsmingam gyvenimo ritmui. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kaip nuvykti į La Pasą Kelionė iš Lietuvos į La Pasą paprastai vyksta lėktuvu su keliais persėdimais, nes tiesioginių skrydžių į šį miestą kol kas nėra. Dažniausiai pirmiausia skrendama į vieną iš didžiųjų Europos oro uostų – Frankfurto, Amsterdamo, Madrido, Paryžiaus. Iš ten vyksta tarpkontinentinis skrydis į vieną iš Pietų Amerikos sostinių – Limą, San Paulą, Bogotą. Iš šių miestų La Pasą galima pasiekti vietinėmis oro linijomis. Visa kelionė paprastai trunka nuo dvidešimties iki trisdešimties valandų, priklausomai nuo laukimo laikų tarp jungčių. Bilietų kainos dažniausiai svyruoja tarp devynių šimtų ir pusantro tūkstančio eurų. Lietuvos piliečiams kelionei į Boliviją vizos nereikia, jei buvimas trunka iki devyniasdešimties dienų. Reikia turėti galiojantį pasą, rekomenduojama pasiskiepyti nuo geltonojo drugio, ypač jei atvykstama iš kitų Pietų Amerikos šalių. Atvykus į La Pasą reikėtų pasiruošti aukštuminiam klimatui. Miestas randasi daugiau kaip trys su puse kilometro virš jūros lygio, todėl pirmosiomis dienomis gali pasireikšti nuovargis ar galvos skausmas. Geriausias metas keliauti – nuo gegužės iki spalio, kai oras sausas ir saulėtas. La Paso miesto transportas Verta pastebėti, kad La Paso miesto transportas spalvingas kaip namie austas kilimas. Visas miesto transporto tinklas sukurtas taip, kad padėtų lengvai pažinti šį išskirtinį kalnų miestą. Po La Pasą galima keliauti autobusais (mikroautobusais, minivenais ir paprastais), „trufi“ (mikroautobusais) ir taksi. Kelionė autobusu ar mikroautobusu miesto ribose kainuoja 1,50–2 BOB. Tiek autobusus, tiek mikroautobusus galima susistabdyti bet kurioje maršruto vietoje – tiesiog pamojuokite vairuotojui. Įlipdami būtinai nurodykite norimą išlaipinimo vietą. „Trufi“ taip pat važiuoja fiksuotu maršrutu, tačiau tai yra įprasti automobiliai – tinka tiems, kurie nemėgsta spūsčių viešajame transporte. Taksi – labiausiai rekomenduojamas būdas keliauti po La Pasą ir apylinkes. Kai kurie taksi automobiliai gali paimti keleivius pakeliui. Iš esmės jie tokie patys kaip „trufi“ – aptarnauja populiarius maršrutus. Kelionė kainuoja 2,50–4 BOB. Kitus taksi automobilius galima išsikviesti telefonu. Kainą reikia suderinti iš anksto – paprastai kelionė po miestą kainuoja nuo 6 iki 8 BOB,  į priemiesčius – maždaug 20 BOB. Po La Pasą galima keliauti ir pėsčiomis, tačiau pėsčiųjų maršrutus geriausia rinktis miesto centro link – į nuokalnę. Turėkite omenyje, kad Bolivijos sostinė randasi aukštikalnėse, tad pasivaikščiojimas gali greitai išvarginti net ir fiziškai stiprius turistus. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kokie orai La Pase Dėl aukščio virš jūros lygio La Pase ištisus metus gana vėsu, todėl tiek sausio, tiek liepos mėnesiais rekomenduojama rengtis šiltai. Maždaug nuo lapkričio iki balandžio La Pase kiekvieną vakarą lyja, siauros gatvelės virsta neramiais kalnų upeliais, pastatus gaubia pieniškas rūkas. Nuo gegužės iki spalio dienos dažniausiai giedros ir vėsios, tačiau saulė labai stipri – geriau nepamiršti apsaugos nuo saulės priemonių. Naktimis pastebimai atvėsta, todėl išvykdami iš viešbučio po vidurdienio būtinai pasiimkite šiltą striukę. La Paso virtuvės skoniai La Pase gausu greito maisto užkandinių, kavinių, restoranų ir prabangių restoranų. Nebrangių restoranų yra visur, o dauguma prabangių restoranų įsikūrę į pietus nuo pagrindinės Prado gatvės, aplink Isabel La Católica ir Avaroa aikštes. Populiarūs gatvės maisto patiekalai: salteñas (pyragaičiai su bulvėmis, mėsa ir šiek tiek aštriu padažu), tucumana(čeburekai), empanadas (sūrio pyragaičiai) ir cuñapes (sūrio rutuliukai). Rimtesniam pavalgymui rekomenduoju: anticucho (pjaustytą jaučio širdį su bulvėmis ir aštriu kukurūzų padažu), salchipapa (bulvių ir pjaustytų dešrelių mišinį) ir choripan (sumuštinį su aštriomis dešrelėmis ir keptais svogūnais). Maistą galite užgerti natūraliais gėrimais: licuado pieno kokteiliu, kokteiliu iškalbingu pavadinimu vitaminico, tradiciniu kukurūzų gėrimu api ar pikantišku mocochincha, pagamintu iš persikų. Aukštosios virtuvės restoranuose būtinai turėtumėte paragauti Pietų Amerikos mėsos patiekalų – kepsniai, jautienos didkepsniai ir kepta jautiena, patiekiami su bulvėmis, čia turbūt skanesni nei bet kur kitur pasaulyje. Jei ieškote tradicinių pietų, užsisakykite plato paseno – didelę lėkštę įvairių kukurūzų, pupelių ir bulvių, gausiai pagardintą lydytu sūriu. Kur įsigyti suvenyrų La Pase Didžiausia turistinių parduotuvių koncentracija La Pase yra pagrindinėje miesto arterijoje – Prado prospekte ir Sagarnaga gatvėje. Čia verta ieškoti parduotuvių su užrašu artesano, kuriose parduodami autentiški Amerikos indėnų rankų darbo gaminiai: spalvingi tekstilės dirbiniai, papuošalai, moliniai suvenyrai, tradicinės kaukės. Nepraleiskite progos apsilankyti Mercado Negro turguje, kuriame galima rasti visko: nuo džiovintų šaknų ir žolelių iki drabužių, elektronikos ar alkoholio. O tiems, kurie ieško išskirtinės patirties, verta užsukti į mistišką Raganų turgų (Mercado de las Brujas). Tai viena spalvingiausių ir keisčiausių vietų mieste, kur prekiaujama įvairiausiomis magiškoms apeigoms skirtomis medžiagomis – džiovintais gyvūnais, amuletais, ritualiniais milteliais ir kokamedžio lapais. Čia galima iš arti pamatyti dar gyvą senovinių tikėjimų tradiciją. El Alto turgus, vykstantis ketvirtadieniais ir sekmadieniais, yra tikras sendaikčių ir antikvarinių daiktų mėgėjų lobynas. Čia galima įsigyti vintažinių drabužių, rankų darbo papuošalų, senovinių fotoaparatų ar retų muzikos instrumentų. Maisto mylėtojams verta aplankyti didžiausią miesto turgų Mercado Lanzo, kur gausu šviežių vaisių, daržovių, prieskonių ir vietinių užkandžių. Tai puiki vieta „paragauti“ tikros bolivietiškos kasdienybės. Bolivijoje turgavietėse ir mažose parduotuvėse derėtis galima, tačiau tik šiek tiek – kainos dažniausiai nuleidžiamos simboliškai. Mandagus nuolaidos prašymas priimamas palankiai, bet tikėtis itin ženklios nuolaidos kaip kai kuriose Azijos šalyse, neverta. La Paso turgūs ir parduotuvės – tai ne tik apsipirkimo vietos, bet ir gyvas kultūros pažinimo būdas, leidžiantis pajusti tikrą Bolivijos dvasią. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Viešbučiai – kur apsistoti La Pase La Pase apsistoti galima įvairiai, priklausomai nuo biudžeto ir kelionės stiliaus. Miesto pietinė dalis, vadinama Zona Sur, yra ramesnė ir prabangesnė. Čia daug modernių viešbučių su patogumais, gražiomis apylinkėmis ir gerai saugomų. Tačiau nuo čia tolokai iki centro. Sopocachi, San Jorge ar Miraflores rajonai kultūringi, gyvybingi, su daugybe kavinių ir restoranų, netoli miesto centro, todėl čia dažnai apsistoja tie, kurie nori labiau pasinerti į miesto atmosferą. Centro rajonas, ypač Sagarnaga ir Illampu gatvės, yra arti pagrindinių lankytinų vietų, turgaus ir muziejų, tačiau naktimis čia gali būti triukšminga. Viešbučių kainos La Pase labai varijuoja – nuo ekonomiškų svečių namų ir hostelio lovų, kainuojančių vos kelis eurus, iki prabangių boutique viešbučių su nuostabiais vaizdais. Geriausius variantus reikėtų rezervuoti iš anksto, ypač jei keliaujate turistinio sezono metu. Ekonomiškesnių viešbučių ar svečių namų galima rasti net ir likus vos kelioms dienoms iki atvykimo. Beje, renkantis viešbutį svarbu pasidomėti, ar kambaryje yra šildymas, nes naktimis aukštai virš jūros lygio gali būti vėsoka.
Išsamiau →

Bolivijos žemėlapis

Orai Bolivijoje

Bolivijoje nėra vienodo klimato – jį stipriai lemia šalies reljefo įvairovė ir aukštis virš jūros lygio. Žemumose vyrauja tropinis ir subekvatorinis klimatas. Kalnuotose vietovėse orai kur kas sausesni ir žemyninio tipo. Šalies teritorijoje galima rasti sausiausias, drėgniausias ir net sūriausias pasaulio vietas.

Rytinėse žemumose, kur driekiasi tropinės džiunglės, vasaros sezonas (kuris, priešingai nei Lietuvoje, trunka nuo rugsėjo iki vasario) pasižymi karščiu ir gausiais lietumis – temperatūra dažnai pakyla iki 32–34 °C. Žiemą oras švelnesnis ir malonesnis – termometras paprastai rodo 20–22 °C.

Vakarinėje šalies dalyje, Altiplano plynaukštėje, vasaros temperatūros svyruoja tarp 13 °C ir 20 °C, tačiau žiemos čia itin kontrastingos: dienos gali būti šiltos ar net karštos, o naktimis smarkiai atšąla.

Dideliuose aukštikalnių miestuose, pavyzdžiui, La Pase, klimatas gana stabilus – temperatūra visus metus išlieka tarp 5 °C ir 11 °C.

Puerto Suaresas garsėja tvankiu karščiu, o Ujūni druskos dykumoje siaučia žvarbūs vėjai ir laikosi žiemiška temperatūra. Įdomu tai, kad šiuos du visiškai skirtingus pojūčius galima patirti vieno sezono metu.

Geriausias metas keliauti po Boliviją – nuo gegužės iki spalio, kai orai sausesni ir malonesni. Turistų srautas didžiausias rugpjūtį.

Gidai Bolivijoje

Užklausa dėl kelionės

Visos populiariausios kryptys

Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Sveikiname! Jūsų el. pašto adresas užregistruotas.
Sveikiname! Toks el.pašto adresas jau yra prenumeratorius.