Kelionės į Boliviją

Bolivija – unikali Pietų Amerikos valstybė, kurioje galima išvysti raudono vandens ežerą, apsilankyti iš druskos pastatytuose rūmuose ir leistis į kelionę vienu pavojingiausių kelių pasaulyje. Šalies gyventojai kalba net 37 kalbomis ir puoselėja gilias senovės tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą.

Norintiems nepamirštamų įspūdžių, kelionė po Boliviją gali tapti tikru nuotykiu. Įtraukite į savo planus kuo daugiau išskirtinių vietovių: nacionalinius parkus, kvapą gniaužiančius maršrutus, senovinius miestus. Aš, kelionių organizatoriaus GRŪDA gidas, pasidalinsiu, ką verta pamatyti Bolivijoje, kad kelionė paliktų neišdildomą įspūdį.

Bolivijos gamtos objektai, kuriuos verta aplankyti 

Bolivijoje galima aplankyti vieną įspūdingiausių gamtos stebuklų – Salar de Uyuni. Tai didžiausia pasaulyje druskos lyguma, susiformavusi išdžiūvus ežerui. Jos plotas siekia net 10 582 kvadratinius kilometrus. Sausuoju metų laiku Ujūnio lyguma virsta akinamai balta dykuma, o po lietaus ji pasidengia plonu vandens sluoksniu ir pavirsta milžinišku veidrodžiu, atspindinčiu dangų. Lapkričio mėnesį į lygumą atskridę flamingai taip pat sukuria kvapą gniaužiantį reginį.

Dar viena šios vietovės įdomybė – iš druskos blokų pastatytas viešbutis. Net baldai ir dekoracijos čia pagaminti iš druskos! Netoliese stūkso vadinamosios garvežių kapinės – tai seni traukiniai, kadaise važinėję Antofagastos ir Bolivijos geležinkeliu, dabar tapę savotišku lauko muziejumi.

2019 metais Salar de Uyuni pelnė „World Travel Awards“ apdovanojimą kaip geriausias natūralus turistinis objektas Pietų Amerikoje. Tačiau tai nėra vien tik turistų lankoma vieta – čia vykdoma druskos gavyba, atliekami palydovų bandymai ir kalibravimas dėl ypatingai lygios paviršiaus struktūros. 

Titikakos ežeras – didžiausias pasaulyje aukštikalnių ežeras, plytintis Centriniuose Anduose. Jo plotas siekia 8370 kvadratinių kilometrų. Ežerą sudaro du baseinai, kuriuos jungia Tikvinos sąsiauris: šiaurinis gilusis Lago Mayor ir pietinis seklusis Huinyamarca. Į Titikaką įteka 300 upių bei penkios pagrindinės upių sistemos. Ežere yra daugiau nei 40 salų, iš kurių dalis gyvenamos.

Titikakos pakrantėse daugybė gyvenviečių, kurių gyventojai priklausomi nuo ežero vandens – jis naudojamas drėkinimui ir kasdieniams buitiniams poreikiams. Didžiausi miestai prie ežero – Punas ir Tivanaku. Čia taip pat gyvena vietinės aimarų ir kečujų bendruomenės, puoselėjančios savo kultūrą bei tradicijas.

Turizmas šiame regione itin gerai išvystytas: organizuojami kruizai ežeru, ekskursijos po salas ir pakrantės gyvenvietes. Nors Titikakos ežero flora ir fauna nėra gausi, čia galima rasti kelias unikalias žuvų, augalų ir gyvūnų rūšis.

Nuo senų laikų Titikakos ežeras vietos tautų laikomas šventu. Su juo siejama daug legendų. Viena jų pasakoja apie inkų lobius, paslėptus ežero dugne. Kita – kad iš Titikakos vandenų išniro pirmasis inkų valdovas Mankas Kapakas ir jo žmona Mama Oila, kurie vėliau įkūrė Kusko miestą – senąją inkų sostinę.

Madidi yra įspūdingas nacionalinis parkas viršutinėje Amazonės baseino dalyje. Jo teritorija užima net 18 958 kvadratinius kilometrus. 2000 m. žurnalas „National Geographic“ šią vietovę įvardijo kaip vieną biologiškai įvairiausių pasaulyje. 

Tačiau Madidi garsėja ne tik gamtos turtais, bet ir reputacija – jis dažnai vadinamas viena pavojingiausių vietų Žemėje. Ir tam yra rimtų priežasčių. Šiame regione gyvena ne tik stambūs plėšrūnai, tokie kaip gepardai, bet ir pavojingi, ligas platinantys vabzdžiai bei nuodingi augalai. Todėl parkas suskirstytas į tris saugias zonas, kurias gali lankyti turistai. Į likusią džiunglių dalį vykti nepatariama dėl padidėjusio pavojaus.

Madidi nacionaliniame parke galima išvysti itin retų gyvūnų rūšių. Čia taip pat gyvena kelios vietinės indėnų bendruomenės, išlaikiusios savo senąjį gyvenimo būdą.

Parką galima aplankyti tiek savarankiškai, tiek prisijungus prie organizuotų ekskursijų. Netoli rezervato yra viešbučių ir nakvynės vietų, kur galima apsistoti. Geriausias laikas lankyti Madidi – sausasis sezonas nuo balandžio iki spalio, nes lietingais mėnesiais dauguma teritorijų tampa neprieinamos dėl potvynių.

Bolivija turtinga įvairiausiais vandens telkiniais – nuo gėlavandenių ežerų iki sūrių lagūnų. Vienas įspūdingiausių gamtos kūrinių – Laguna Colorada Eduardo Avaroa gamtos rezervate. Šis ežeras išsiskiria unikalaus atspalvio vandeniu, kurio spalvą lemia druskų ir mineralinių nuosėdų gausa bei tam tikros rūšies dumbliai. Priklausomai nuo paros laiko, vandens spalva gali varijuoti nuo švelniai rožinės iki vyšninės ar violetinės.

Laguna Colorada paviršiuje akį traukia baltos, iš druskos susiformavusios salelės. Ežerą supa kvapą gniaužiančios Andų viršukalnės, kurios kartu su ryškiai raudonu vandeniu sukuria nežemišką peizažą.

Ši lagūna yra ne tik gamtos stebuklas, bet ir svarbi buveinė Džeimso flamingams – itin retai flamingų rūšiai. Čia taip pat galima sutikti andinių bei čilinių flamingų, kurie kartais apsilanko šioje lagūnoje.

Istoriniai ir kultūriniai Bolivijos objektai

Vos už 15 kilometrų nuo Titikakos ežero plyti senovinis Tihuanako  (Tiwanaku) miestas – buvęs galingos to paties pavadinimo Andų civilizacijos dvasinis ir politinis centras. Ši vietovė pripažinta UNESCO pasaulio paveldo objektu ir laikoma vienu svarbiausių Bolivijos istorinių paminklų.

Remiantis archeologiniais tyrimais, Tiwanaku įkurtas maždaug 50–150 m. po Kristaus, o jau I–II amžiuje tapo viena pažangiausių gyvenviečių ikikolonijinėje Pietų Amerikoje. Deja, iki šių laikų iš miesto išliko tik didingi griuvėsiai: akmeninės sienos, kolonos, masyvūs blokai ir arkos. Nepaisant to, ši vieta tebetraukia keliautojus ir istorijos entuziastus, norinčius pažinti senąją Andų civilizaciją.

Vienas ryškiausių Tiwanaku objektų – Kalasasajos rūmai, pastatyti iš milžiniškų akmeninių luitų. Kitas ne mažiau įspūdingas statinys – Saulės vartai, kurie, anot kai kurių mokslininkų, galėjo būti senovinis saulės ir mėnulio kalendorius.

Į Tiwanaku iš Bolivijos sostinės La Paso galima atvykti autobusu, traukiniu, automobiliu ar taksi. Rekomenduoju leistis į organizuotą ekskursiją su gidu – tai padės geriau suprasti Andų tautų technologijas, pasaulėžiūrą ir kultūrinius ypatumus.

Mokslininkų teigimu, miestas per savo istoriją patyrė dvi dideles gamtines katastrofas: pirmoji – milžiniškas potvynis, antroji – staigus žemės paviršiaus pakilimas. Šios nelaimės nusinešė daug gyvybių ir smarkiai paveikė gyvenvietę. Apie tai kalbama ir inkų legendose, kuriose minimas ir pasaulį nusiaubęs tvanas.

Sukrė – oficiali Bolivijos sostinė ir Aukščiausiojo Teismo būstinė. Miestas įkurtas XVI amžiuje ispanų konkistadorų, buvusio čiabuvių kaimo Čarkaso vietoje ir dėl šalia buvusių sidabro telkinių pavadintas La Plata (sidabras).

Tai vienas iš nedaugelio Pietų Amerikos miestų, išsaugojusių unikalią kolonijinę architektūrą. Sukrėje gausu istorinių bažnyčių, vienuolynų, vyriausybinių pastatų, menančių laikus, kai Bolivija buvo Ispanijos kolonija. Dėl šio architektūrinio paveldo 1991 m. Sukrės senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Tarp lankomiausių miesto vietų – Aukščiausiojo Teismo rūmai, San Felipe Neri vienuolynas su įspūdinga terasa, iš kurios atsiveria vaizdai į miestą, ir neoklasicistinė San Francisko de Charcas bazilika, pastatyta dar kolonijiniais laikais.

Ypatingo dėmesio sulaukia ir Sukrės metropolinė katedra – didingiausia miesto bažnyčia, kurios architektūroje persipina renesanso ir baroko stiliai.

1825 m. būtent Sukrėje pasirašyta Bolivijos nepriklausomybės deklaracija. Šis istoriškai reikšmingas dokumentas saugomas miesto Istorijos muziejuje.

Mieste stovi ir seniausia vis dar veikianti bažnyčia Pietų Amerikoje – San Migelio bažnyčia. Taip pat verta aplankyti Etnografijos ir folkloro muziejų, Lobių muziejų bei pasivaikščioti po elegantišką Bolivaro parką – vieną gražiausių žaliųjų erdvių mieste.

Potosí – Bolivijos Potosí departamento sostinė, įkurta XVI amžiuje. Tai vienas aukščiausiai pasaulyje įsikūrusių miestų – net 4090 metrų virš jūros lygio.

Potosí išgarsėjo dėl ispanų atrastų turtingų sidabro telkinių ir iki šiol išsaugoto Bolivijos kečujų tautos folkloro. Pagrindinis miesto simbolis – Cerro Rico („Turtingas kalnas“) – kurio kasyklose šimtmečius buvo kasami sidabras ir kiti mineralai.

Nors didieji sidabro laikai jau praeityje, kasybos veikla Cerro Rico vis dar tęsiasi. Tačiau darbo sąlygos čia pavojingos – kalnakasiai dažnai neturi modernios įrangos, dirba rankomis ir rizikuoja savo sveikata bei gyvybe. Dažni atvejai – griūtys ir silikozė – lėtinė plaučių liga, kuri paveikia ilgus metus dulkėse dirbančius žmones.

Kai kurie kalnakasiai veda ekskursijas po kasyklas, dalindamiesi savo kasdienybe ir pasakodami apie sunkią darbo realybę. Tai viena iš autentiškiausių patirčių, kokias gali pasiūlyti Potosí.

Pasivaikščiojimas po Potosí senamiestį leidžia prisiliesti prie turtingos kolonijinės istorijos. Mieste išlikę pramoniniai paminklai – tarp jų senoji akvedukų ir rezervuarų sistema, aprūpinusi kasyklas vandeniu. Taip pat verta aplankyti La Torre de la Compañía vienuolyną, išlikusias prabangias kolonijines vilas, kuriose kadaise gyveno aristokratai ir darbininkai.

La Paso mieste galima apsilankyti unikalioje vietoje – Raganų turguje (Mercado de Brujas). Čia prekiaujama neįprastomis žolelėmis, amuletais, eliksyrais, talismanais, magiškomis knygomis ir kitais okultiniais reikmenimis. Ypač vertinami lamų embrionai, kuriuos vietiniai gyventojai statant namus deda į pamatus, pagerbdami žemės deivę Pachamamą ir prašydami jos apsaugos. Bolivijos čiabuviai tiki magija ir atlieka įvairius ritualus, siekdami apsisaugoti nuo nelaimių, pritraukti sveikatą, meilę ir gerovę. 

Raganų turguje galima susitikti burtininkų, gydytojų ir šamanų, kurie siūlo įvairias paslaugas – nuo ligų gydymo iki bendravimo su dvasiomis. Tai populiari vieta, kurioje susirenka visi, norintys įsigyti unikalių suvenyrų ir susipažinti su Bolivijos magiškais papročiais.

Ekstremalūs maršrutai ir unikalūs Bolivijos kraštovaizdžiai

Bolivija – tikras nuotykių ieškotojų rojus. Čia keliautojai dažnai leidžiasi į žygius pėsčiomis ar dviračiais, įveikia stačius kalnų šlaitus ir vingiuotus kelius. Apie 70 % šalies teritorijos sudaro lygumos, tačiau vakaruose driekiasi įspūdingos Andų kalnų grandinės – Karališkoji Kordiljera, Vakarų Kordiljera ir aukštikalnių plynaukštė Altiplanas.

Populiarus maršrutas – El Choro inkų takas, kuris nusileidžia nuo Andų aukštumų iki Jungo regiono. Šio maršruto aukštis kinta nuo 1200 iki 4900 metrų, keliautojus pasitinka galybė iššūkių ir įspūdingų panoramų.

Camino Los Yungas, dar žinomas kaip Mirties kelias, yra kalnų kelias Jungo provincijoje, jungiantis La Pasą su Koroiko miesteliu. Šis kelias savo bauginantį vardą pelnė dėl kadaise itin dažnų avarijų.

Maršrutas leidžiasi nuo maždaug 3600 metrų aukščio iki vos 300 metrų virš jūros lygio, vingiuodamas palei stačias uolas. Tai vienas pavojingiausių kelių pasaulyje – siauras neasfaltuotas ruožas yra vos 3,2 metro pločio, dalis jo driekiasi ties skardžių kraštais. Nepaisant (ar būtent dėl) to, kelias vilioja ekstremalaus sporto entuziastus, ypač dviratininkus, kurie ryžtasi įveikti 35 kilometrų ilgio trasą.

Vos už 10 kilometrų nuo La Paso plyti unikali vieta, primenanti nežemišką peizažą. Tai Valle de la Luna (Mėnulio slėnis). Ši vietovė taip pavadinta dėl keistų erozijos suformuotų uolienų ir spalvų, kurios varijuoja nuo šviesaus smėlio iki raudonų ir net tamsiai violetinių atspalvių.

Mėnulio slėnis yra populiari turistų lankoma vieta, kurioje įrengti du pažintiniai takai. Trumpasis maršrutas trunka apie 15 minučių, o ilgesnysis – 45 minutes ir veda iki apžvalgos aikštelės, iš kurios atsiveria įspūdingi šio neįprasto kraštovaizdžio vaizdai.

Vietiniams gyventojams ši vieta turi ypatingą reikšmę, nes čia švenčiama Kaukolių diena – šventė, skirta pagerbti mirusius protėvius ir artimuosius. Šią dieną kaukolės papuošiamos gėlėmis, papuošalais ir aksesuarais, ant palaikų dedami gėlių žiedai ir vaišės, už juos meldžiamasi. Ceremonijos pabaigoje kaukolės išnešamos į lauką ir kartu su laidotuvių procesija išvežamos į paskutinę kelionę.

Bolivijos šventės ir festivaliai

Šventės Bolivijoje užima svarbią vietą. Kasmet gyventojai švenčia Fiesta de la Virgen de Candelaria – karnavalą Mergelės Marijos garbei. Taip pat Naujuosius metus ir Kristaus Kūno šventę.

Acacio kaime du kartus per metus vyksta Kovos festivalis, skirtas žemės deivei Pachamamai pagerbti. Per šį renginį dalyviai draugiškai varžosi kumščių kovose.

Vienas iš ryškiausių Bolivijos renginių – Oruro karnavalas, turintis gilias šaknis. Per šį tris dienas ir tris naktis trunkantį festivalį pasirodo iki 150 folkloro grupių iš skirtingų šalies regionų, atliekamos tradicinės čiabuvių dainos ir šokiai. Dalyvauja tūkstančiai muzikantų ir šokėjų, o renginys sutraukia žmones iš visos šalies bei svečius iš užsienio.

Karnavalo pabaigoje rodomos dvi viduramžių misterijos, pasakojančios apie ispanų užkariavimą ir simbolinę kovą tarp gėrio ir blogio.

Kur keliauti Bolivijoje su vaikais

Kelionė su vaikais į Boliviją gali tapti tikru nuotykiu, nes čia daug gražios gamtos, spalvų ir įdomių veiklų.

• Parque Cretácico vaikai gali pamatyti milžiniškus dinozaurų pėdsakus ir įdomius eksponatus, kurie padės pažinti praeitį.
• Biocentro Güembé yra drugelių sodas, vandens baseinai ir daug žalumos, kur galima žaisti ir stebėti spalvingus drugelius.
• Valle de la Luna galima pasivaikščioti įdomiu kraštovaizdžiu, kuris primena kosmosą ir tikrai sudrebins mažųjų vaizduotę.
• La Paso oro kabelinė sistema – kelionė lynų keltuvu aukštai virš miesto, iš kur galima grožėtis nuostabiais vaizdais.
• Miesto parkai – pavyzdžiui, Parque de la Familia Cochabamba arba Parque Los Mangales Santa Cruz, kur vaikai gali laisvai bėgioti, žaisti.
• Madidi nacionalinis parkas – gamtos rojus, kuriame galima pamatyti laukinius gyvūnus ir augalus. Kelionę į parką verta planuoti su patyrusiais gidais.

Kada geriausia aplankyti Boliviją

Į Boliviją geriausia keliauti nuo gegužės iki spalio. Bolivijos vasara, priešingai nei Lietuvoje, tęsiasi nuo rugsėjo iki vasario. Tačiau keliauti karščiausiu sezonu nerekomenduojama, nes temperatūra gali būti labai aukšta. Žiemos mėnesiai, ypač birželis, liepa, rugpjūtis, pasižymi malonia oro temperatūra, tačiau rugpjūtis populiariausias tarp turistų, todėl šiuo metu gali būti daugiau žmonių.

Vidutinės kainos Bolivijoje 

Bolivijoje pragyvenimas ir kelionės palyginti nebrangūs. Pavalgyti vietiniame restorane kainuoja vos kelis eurus, nakvynė vidutinio lygio viešbutyje – 40–80 €. Viešasis transportas taip pat labai pigus – bilietas kainuoja mažiau nei 1 €. Produktų kainos parduotuvėse žemos – vaisiai, daržovės, pienas, mėsa gerokai pigesni nei Lietuvoje. 

Priklausomai nuo kelionės stiliaus, dienos biudžetas gali svyruoti nuo 30 iki 100 € žmogui. 

Lauktuvės 

Bolivijoje gausu suvenyrų, kurie pradžiugins jūsų artimuosius, o jums patiems primins šią unikalią patirtį. 

• Drabužiai, antklodės ir užtiesalai iš alpakų, lamų arba vikunijų vilnos.
• Rankdarbiai iš bolivianito (ametisto rūšis), rausvos druskos iš Ujūnio, sidabriniai papuošalai.
• Nacionalinio Bolivijos kostiumo elementai, tokie kaip agvajo (audinys, naudojamas daiktams ir vaikams nešioti) ir čullo skrybėlės.
• Muzikos instrumentai, tokie kaip Andų nendrinės fleitos, vadinamos siku.
• Lėlės tradiciniais kostiumais.
• Amuletai ir pakabukai iš raganų turgaus La Pase.

Bolivijos viešbučiai

Bolivijoje yra dviejų tipų apgyvendinimo vietos – vietiniai ir tarptautiniai viešbučių tinklai. Deja, bet pirmieji linkę nesąžiningai „suteikti“ sau papildomą žvaigždutę, o antrieji visiškai atitinka standartus. 

Tiems, kurie pavargo nuo standartinių viešbučių kambarių, yra unikali galimybė praleisti atostogas neįprastame druskos viešbutyje, įsikūrusiame išdžiūvusio ežero dugne pietiniame Altiplano kalne. Daugelis svečių netgi ragauja druską, norėdami įsitikinti medžiagos autentiškumu.

Kaip keliauti į Boliviją 

Norėdami nuvykti į Boliviją iš Lietuvos, turėsite skristi lėktuvu, tačiau tiesioginių skrydžių tarp šių dviejų šalių nėra. Kelionė paprastai reikalauja dviejų ar trijų persėdimų tokiuose miestuose kaip: Frankfurtas, Paryžius, Barselona, Lima, Bogota ir kt.

Kelionės į Boliviją su GRŪDA 

Kelionės į Boliviją su GRŪDA – tai unikali proga atrasti įspūdingą Andų gamtą, senovės kultūrą ir patirti nuotykius. Lydimi patyrusių gidų aplankysite Titikakos ežerą, Mirties kelią, Madidi nacionalinį parką ir kitus įdomiausius šalies kampelius. Patogūs maršrutai, saugumas ir autentiškos patirtys – visa tai laukia jūsų kelionėje į Boliviją su GRŪDA!

Naudinga informacija keliaujantiems į Boliviją

• Bolivija yra centrinėje Pietų Amerikoje. Šalies gyventojų skaičius siekia 12 milijonų. Oficiali sostinė – Sukrė, faktinė sostinė – La Pasas, kuriame įsikūrusios vyriausybinės ir prezidento būstinės. Bolivijoje yra 37 oficialios kalbos, dauguma gyventojų kalba ispaniškai.
• Dėl sausumos, kalnuoto reljefo ir politinio nestabilumo dauguma Bolivijos gyventojų gyvena skurde. Daugumoje namų vis dar nėra interneto prieigos, todėl interneto kavinės populiarios tarp vietinių gyventojų. Nepaisant to, Bolivijoje nusikalstamumo ir benamystės lygis mažas, lyginant su kitomis Lotynų Amerikos šalimis.
• Bolivija yra saugi šalis. Be smulkaus sukčiavimo ar kišenvagysčių, nėra jokių kitų nusikaltimų prieš turistus, tačiau kaip ir visur kitur svarbu laikytis atsargumo priemonių.
• Kelionės metu galite netyčia susidurti su netikrais gidais, todėl pasiūlymus dalyvauti „autentiškame renginyje, kuris vyksta tik šiandien“, reikėtų nedelsiant atmesti.
• Taksi vakare reikėtų išsikviesti telefonu, o ne stabdyti gatvėje.
• Gerkite į butelius supilstytą vandenį, juo skalaukite vaisius, valykitės dantis.
• Vietinius gyventojus fotografuokite tik gavę jų sutikimą.