Lankytinos vietos Bolivijoje

Titikakos ežeras – tai ne tik vienas aukščiausiai pasaulyje esančių plaukiojamų vandens telkinių (apie 3812 m virš jūros lygio), bet ir senųjų Andų civilizacijų lopšys. Įsikūręs tarp Peru ir Bolivijos, šis ežeras spinduliuoja šventa ramybe, kurią nuo seno garbino tiek inkai, tiek dar senesni Tiahuanako kultūros žmonės. Pasak legendos, iš Titikakos ežero išniro pirmieji inkai – Manko Kapakas ir Mama Okljo – dievo Inti pasiųsti įkurti Kuską. Titikaka žavi ne tik savo mitiniu pagrindu, bet ir unikaliomis gyventojų bendruomenėmis. Ypatingai išsiskiria Uros genties žmonės, gyvenantys ant dirbtinių plūduriuojančių salų, pintų iš totoros nendrių. Šios salos ne tik plaukioja, bet ir reikalauja nuolatinės priežiūros – jų „grindys“ vis papildomos naujais nendrių sluoksniais. Gyvenimas čia – tarsi kitas pasaulis: be automobilių triukšmo, bet su švelniu vandens bangavimu ir giedra aukštikalnių šviesa. Apsilankymas prie Titikakos – tai kelionė į vietą, kur peizažai alsuoja tyla, o kultūra – archajišku žinojimu. Ši vieta ne tik stebina savo gamtos grožiu, bet ir suteikia progą pajusti, kaip senosios tradicijos iki šiol gyvena kasdienybėje. Gido patarimai lankantis prie Titikakos ežero Jeigu ketinate aplankyti Uros nendrių salas arba Taquile bei Amantaní salas, pravartu pasirinkti ekskursiją su vietiniu gidu – jis ne tik papasakos salų istoriją, bet ir atskleis vietinių papročių, aprangos ypatumų bei kasdienio gyvenimo subtilybes. Daugelyje ekskursijų taip pat siūloma galimybė nakvoti vietos gyventojų namuose – tai puiki proga patirti, kaip atrodo tradicinis aukštikalnių gyvenimo būdas. Kad kelionė būtų patogi, verta turėti striukę nuo vėjo, kremą nuo saulės ir skrybėlę – saulė aukštai kalnuose gali būti itin intensyvi, net jei oras atrodo vėsus. Jei plauksite valtimi, praverčia ir akiniai nuo saulės – atspindžiai nuo vandens gana stiprūs. Nepamirškite su savimi turėti grynųjų pinigų mažesnėms salų bendruomenėms paremti – už rankų darbo suvenyrus, pietus ar simbolinį mokestį už salos lankymą. Vietiniai gyventojai dažnai siūlo ir trumpas kultūrines programas – šokius, dainas ar audimo demonstracijas, kurios nepalieka abejingų. Ir svarbiausia – būkite kantrūs ir pagarbūs: čia gyvenimas teka lėtai, su orumu ir išlaikytomis tradicijomis. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kur pastatyti automobilį Jei Titikakos ežerą pasiekiate nuomotu automobiliu, Puno miestas – dažniausias atspirties taškas kelionėms po ežerą – siūlo kelias patogias stovėjimo vietas netoli uosto ir miesto centro. Dažniausiai naudojamos aikštelės yra prie Puerto Lacustre (uosto zonos), iš kurio išplaukia laivai į Uros, Taquile ir kitas salas. Parkavimo kainos čia svyruoja nuo 1,5 iki 4 EUR už valandą (6–16 PEN), priklausomai nuo vietos, sezono ir ar stovėjimo aikštelė yra dengta. Kai kurios aikštelės siūlo ir dienos stovėjimo bilietus – 10–15 EUR (40–60 PEN), kas ypač patogu, jei leidžiatės į ilgesnę ekskursiją po salas. Verta naudotis oficialiomis ar viešbučiams priklausančiomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, nes mažesniuose kvartaluose parkavimas gali būti chaotiškas, o vietos greitai užsipildo. Kur geriausia pavalgyti Apylinkėse maisto mėgėjai ras tikrą skonio įvairovę, ypač Puno mieste, kuris yra pagrindinis išvykimo taškas į Titikakos ežerą. Čia daugiausia siūloma tradicinė Andų regiono virtuvė, kurią sudaro įvairūs kukurūzų, bulvių ir žuvies patiekalai. Viena iš populiariausių vietų yra Mojsės restoranas, garsėjantis autentiška perujietiška virtuve ir jaukia atmosfera, čia galite paragauti ceviche, troškintų bulvių patiekalų bei įvairių žuvies rūšių. Taip pat verta užsukti į Balcones de Puno, kur nuo terasos atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą, o meniu – platus patiekalų pasirinkimas su moderniausių skonių įkvėpimu. Greitam užkandžiui ar lengviems pietums puikiai tinka miesto turgūs ir nedideli kioskai, siūlantys šviežiai keptas žuvis, kukurūzų pyragus ar tradicinius kukurūzų gėrimus, pavyzdžiui, chicha. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Ką pirkti lauktuvių  Titikakos ežero apylinkėse gausu vietinių amatininkų dirbinių ir suvenyrų, kurie atspindi Andų regiono kultūrą ir tradicijas. Populiariausi pasirinkimai: rankų darbo gaminiai iš vietinio gyvūno, alpakos, vilnos – šalikai, antklodės ir kepurės; tradiciniai keraminiai indai ir dekoracijos – spalvoti, rankų darbo gmainiai, simbolizuojantys vietinius motyvus; juvelyrika su pusbrangiais akmenimis – ypač turkis ir sidabras, kurie yra regiono simboliai; rankų darbo tekstilė su etniniais raštais – skaros, staltiesės, maišeliai ir kt.; vietiniai maisto produktai – kukurūzų miltai, chicha (tradicinis kukurūzų gėrimas), džiovinti vaisiai. Norint išvengti per didelių kainų, patartina apsipirkti mažesnėse vietinėse turgavietėse, toliau nuo pagrindinių turistų srautų, ir nepraleisti galimybės derėtis – daugeliu atvejų tai įprasta ir priimtina praktika, kuri leidžia gerokai sumažinti kainą.

Žemėje yra daugybė nuostabių vietų, kurias galima vadinti tikrais gamtos stebuklais. Vienas iš tokių – Ujūnis (Salar de Uyuni) – didžiausia pasaulyje druskos lyguma, esanti daugiau nei 3 km aukštyje ir užimanti per 10 000 kvadratinių kilometrų. Ji primena begalinę sniego baltumo dykumą, kurios druskos sluoksnis kai kur siekia net 8 metrus. Būtent čia slypi apie 10 milijardų tonų šio vertingo mineralo. Ujūnio paviršius atrodo kaip tolimos planetos kraštovaizdis. Tačiau ypatingiausias vaizdas turistų laukia lietinguoju sezonu – lygumą padengia plonas vandens sluoksnis ir ji tampa milžinišku veidrodžiu. Dangus susilieja su žeme taip, kad sunku atskirti horizontą. Beje, žmonės šia unikalia vieta ne tik grožisi, bet ir naudoja praktiškai – Ujūnio druskos lygumoje kalibruojami orbitiniai palydovai, nes dėl itin lygaus paviršiaus galima išgauti gerokai didesnį tikslumą. Ką galima pamatyti Ujūnio druskos lygumoje Tarsi pabrėžiant šios negyvos dykumos paslaptingumą, Salar de Uyuni  galima aplankyti garvežių kapines. Kadaise geležinkelio bėgiai driekėsi per tris kilometrus nuo Ujūnio miesto, sudarydami judrų transporto maršrutą. Tačiau laikui bėgant kasyklos veikla sunyko, o garvežiai palikti likimo valiai. Dabar jų surūdiję karkasai, stovintys sniego baltumo druskos fone, primena fantastinį Salvadoro Dali kūrinį. Boliviečiai šią unikalią vietą stengiasi paversti turistų traukos centru. Be vietos kioskuose parduodamų  druskos suvenyrų, žmonės iš druskos luitų stato namus, kuriuose net baldai pagaminti iš druskos. Ujūnyje galima rasti tikrų tikriausią Druskos viešbutį, kuris kviečia praleisti naktį šiame išskirtiniame kraštovaizdyje. Ujūnio druskos lygumą turistai renkasi ir dėl netoliese esančių geizerių. Sol de Macana geizerių slėnyje vandens stulpai gali pakilti iki 100 metrų, o verdančio purvo krateriai suteikia vietovei išskirtinį, beveik kitokio pasaulio įspūdį. Didžiulį lankytojų susidomėjimą kelia ir flamingų kolonijos, kurias galima išvysti Ujūnyje. Kelionė į Lotynų Ameriką pati savaime įspūdinga, tačiau apsilankymas tokioje nepaprastoje vietoje kaip Salar de Uyuni paverčia ją tikru stebuklu. Įsivaizduokite, džipu važiuojate per milžinišką veidrodinį paviršių, grožitės kalnų plynaukštės panoramomis ir nakvojate iš druskos pastatytame viešbutyje. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kaip atvykti į Ujūnio druskos lygumą Norint atvykti į Ujūnio druskos lygumą, kelionė dažniausiai pradedama iš didžiausio šalies oro uosto — El Alto tarptautinio oro uosto La Paso mieste. Iš ten galima skristi tiesiai į Ujūnio oro uostą, kelionė trunka apie valandą ar pusantros. Vidaus skrydžiai taip pat vyksta iš Sukrės ar Santa Kruso oro uostų. Atvykus į Ujūnį, lengvai rasite taksi ar ekskursijų organizatorių, kurie nuveš į viešbutį ar ekskursijos vietą. Alternatyva – kelionė autobusu iš La Paso, Potosi ar Oruro. Iš La Paso kelionė autobusu trunka 10–12 valandų, iš Potosi – 6–7 valandas. Naktiniai autobusai itin populiarus pasirinkimas, nes leidžia sutaupyti nakvynės laiką. Dar vienas įdomus būdas – keliauti traukiniu iš Oruro ar Potosi. Nors tai lėtesnis variantas, keliaujant galima grožėtis nuostabiu Andų kraštovaizdžiu. Daugelis keliautojų renkasi kombinuotą maršrutą: skrydis į La Pasą, o iš ten autobusu ar traukiniu į Ujūnį. Ką pasiimti kelionei į Ujūnio druskos lygumą Žibintuvėlis / fakelas – padeda judėti tamsoje, kadangi Ujūnyje nėra elektros energijos tiekimo. Akiniai nuo saulės – druska lygumos paviršius baltas kaip sniegas ir itin akina atsispindint saulei. Fotoaparatas, papildoma baterija – nėra geresnės vietos fotografuoti nei Salar de Uyuni, tad nenustebkite, jog jūsų fotoaparatas gali išsikrauti. Geriamasis vanduo – ekskursijų metu paprastai vandens duoda, bet jo dažnai nepakanka. Rekomenduoju dienai turėti bent 2 litrus papildomai. Apsauginis kremas nuo saulės, kepurė – esant 3,5 km aukštyje virš jūros lygio ultravioletinė spinduliuotė stipresnė. Miegmaišis – jeigu ketinate likti nakvynei. Miegmaišį galima išsinuomoti, tačiau būtinai patikrinkite, ar užtrauktukas veikia. Šilti drabužiai – geriausia rinktis sluoksniais vilkimus drabužius, nes dienomis šiuose kraštuose gana šilta, bet kuo arčiau vakaro, tuo labiau oras vėsta. Karšto vandens termosas – naktimis būna šalta, ir tai bus maloni pagalba. Šlepetės ar kitas panašus apavas – tualetai dažnai bendri. Rankšluostis – ekskursijos metu dažniausiai jų neduoda. Papildomi užkandžiai – ypač vaisiai ir baltyminiai produktai. Nors maistas čia geras, jame paprastai gausu krakmolo. Lūpų balzamas – saulė, vėjas ir sausas oras gali išsausinti lūpas. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET#