Atsiliepimai
Keliavote su mumis? Pasidalinkite įspūdžiais.
5 / 5.0
Kristina
INDIJOS EKSPRESAS: Indijos šiaurė ir pietūs su poilsiu Keraloje, aplankant Mumbajų 16d.
Keliauta Vasario mėn. 2027
Kelionė buvo įdomi ir sklandi. Su Grūda keliauju gan dažnai ir nei karto neteko nusivilti. Džiaugiuoi, kad šiai kelionei gavome profesionaliausią gidą Igną - taktišką, sugebantį suvaldyti žmones ir situaciją be streso, be nurodinėjimų ir organizuotai, turintį didelį bagažą žinių apie šalį. Dėka to kelionė tapo dar įsimintinesnė. Puikūs viešbučiai, maistas, gidai ir vairuotojai. Ačiū už puikią kelionę.
5 / 5.0
Jolanta
Keliauta Vasario mėn. 2027
Kelionė pilnai išbaigta, įspūdinga. Profesionalios gido paslaugos, rekomendacijos, tarpusavio bendravimas.
5 / 5.0
Aidas Baškys
Keliauta Lapkričio mėn. 2026
Mūsų kelionė į Egiptą - Kairas.
Lapkričio 1-4 dienos Kaire. Išvykome kitą dieną po mano gimtadienio dar nespėjus pabaigti skaityti knygos: Grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraščio 1861-1862 m.
Milijoninis, triukšmingas, gyvas Kairas mums patiko. Vos atskridę įsikūrėme centre, 1928 metais pastatytame viešbutyje „Metropolis“ (neoklasicizmo ir „Belle Époque“ stiliaus architektūros derinys, turintis ir Art Deco bruožų). Čia, regis, sustojo laikas. Viešbutis alsuoja senąja miesto dvasia, saugo praėjusio amžiaus istorijas ir leidžia pasijusti lyg būtume sugrįžę į kitą epochą.
Kitą dieną po pusryčių išvykome apžiūrėti garsiųjų Gizos piramidžių. Jų didybė palieka neišdildomą įspūdį. Sunku suvokti, kaip prieš tūkstančius metų žmonės sugebėjo pastatyti tokius statinius.
Didžiausias nuotykis laukė Cheopso piramidėje. Mums pavyko patekti į vidų pro prieš daugiau nei tūkstantį metų iškirstą angą. Siaurais koridoriais leidomės gilyn, kol pasiekėme faraono laidojimo kamerą – jo amžinojo poilsio vietą.
Būti piramidės viduje, tarp senovinių akmens sienų, buvo ypatinga patirtis. Tai, apie ką skaitėme knygose, staiga tapo tikrove.
Po Gizos piramidžių vykome apžiūrėti ir Didžiojo Sfinkso. Jo monumentalumas, paslaptingas žvilgsnis ir didinga laikysena paliko didžiulį įspūdį. Stovint priešais šį tūkstantmečius menantį kūrinį, nejučia apima pagarba senovės Egipto civilizacijai.
Toliau laukė Kairo muziejus, kuriame pamatėme senosios Egipto civilizacijos istoriją ir garsiuosius Tutanchamono kapo lobius.
Trečią dieną, važiuodami pro Mirusiųjų miestą, sužinojome, kad čia, tarp kapų, dabar gyvena apie milijoną žmonių. Dėl gyventojų pertekliaus Egipte žmonės įsikūrė net kapinėse. Toliau vykome į mumijų muziejų, kuriame ilsisi garsiausi Egipto faraonai – tarp jų Ramzis II ir Setis I. Iš arti pamatėme tūkstančius metų išsaugotus jų palaikus, veido bruožus, plaukus. Keistas jausmas stovėti priešais valdovus, gyvenusius prieš daugiau nei tris tūkstančius metų. Istorija čia atrodo visai šalia.
Po muziejaus aplankėme Kairo citadelę. Čia 1811 m. Egipto valdovo Muhamedo Ali Pašos įsakymu jo kariai surengė mameliukų emyrų žudynes. Į spąstus įvilioti mameliukai buvo papjauti, o pasakojimai apie šias žudynes iki šiol šiurpina – teigiama, kad kraujas citadelėje siekė net pusantro metro. Apžiūrėjome ir Mohamedo Ali mečetę, pastatytą pagal Stambulo mėlynosios mečetės pavyzdį, su didžiuliu kupolu ir aukštais minaretais.
Nuo citadelės atsivėrė nuostabi Kairo panorama – pasidarėme nuotraukų su miesto vaizdais, kad išsaugotume įspūdžius.
Aplankėme dvi žymias Kairo koptų bažnyčias. Pirmiausia – Šv. Jurgio bažnyčią, kurios požemyje yra urvas, kuriame, pasak krikščioniškosios tradicijos, apie tris mėnesius gyveno Šventoji Šeima – Marija, Juozapas ir kūdikėlis Jėzus, bėgdami nuo Erodo. Vėliau apžiūrėjome garsiąją Kabančiąją bažnyčią, pastatytą virš senovės romėnų tvirtovės vartų.
Po krikščioniškojo Kairo vykome į musulmoniškąją miesto dalį. Užsukome į garsųjį Khan el-Khalili turgų – tikrą rytietišką šurmulio, spalvų, kvapų ir garsų pasaulį. Siauros gatvelės, prekybininkų šūksniai, prieskoniai, suvenyrai ir įvairiausi dirbiniai kūrė ypatingą atmosferą. Pakeliui matėme ir senąsias mečetes, tarp jų – Ibn Tuluno mečetę, kurios didžiulis kiemas yra atviras dangui, be stogo. Visai kitoks Kairas, kupinas rytietiško gyvenimo ir savito žavesio.
Dar aplankėme ir Al-Husseino mečetę, vieną svarbiausių Egipto musulmonų šventovių. Tikima, kad čia saugoma pranašo Mahometo anūko imamo Husseino galva, po jo žūties 680 m. Karbalos mūšyje. Mums pasisekė patekti į mečetės vidų ir pamatyti vietą, į kurią paprastai ne musulmonai nepatenka. Tai buvo galimybė iš arti susipažinti su musulmonų religine kultūra ir tradicijomis.
Beje, lapkričio 3-iąją buvo šv. Huberto diena – medžiotojų šventė. Įdomu prisiminti, kad dar senovės Egipte medžiotojus globojo deivė Neita, graikai turėjo Artemidę, romėnai – Dianą, o krikščioniškoje tradicijoje medžiotojų globėju tapo šv. Hubertas. Smagus sutapimas – medžiotojų šventę sutikti būtent Egipte!
Kitą rytą pro savo viešbučio ketvirto aukšto langą dar pasigrožėjome bundančiu Kairu ir išvykome į oro uostą. Skrydis į Asuaną – naujas kelionės etapas ir įspūdžių kupinas kruizas Nilu.
Mūsų kelionė į Egiptą - kelionė Nilu, faraonų paslaptys, gyvenimo kelio akimirka. Lapkričio 5-10 d.
Skrydis iš Kairo į Asuaną truko maždaug valandą, tačiau vos atvykus atrodė, kad prieš akis atsiveria visai kitas Egiptas – ramesnis, artimesnis Nilui, jo istorijai ir tūkstantmečius skaičiuojančiam gyvenimui.
Asuanas ir Izidės šventykla
Asuane mūsų laukė viena įspūdingiausių kelionės vietų – Filės, arba Izidės, šventykla. Į ją plaukėme nedideliu laiveliu per Nilą, o artėjant prie Agilkijos salos vis ryškiau atsiskleidė didingi senovės Egipto statiniai.
Šventykla buvo skirta deivei Izidei – motinystės, vaisingumo, magijos ir apsaugos simboliui. Jos sienos išpuoštos išraiškingais reljefais ir hieroglifais, o kolonos bei šventyklos erdvės liudija nepaprastą senovės egiptiečių architektūros meistriškumą. Ypač įdomu tai, kad dėl Asuano užtvankos statybos ir kylančio vandens grėsmės šventykla buvo perkelta į Agilkijos salą, padedant UNESCO. Tai buvo vienas įspūdingiausių tarptautinio kultūros paveldo išsaugojimo projektų.
Apžiūrėję šventyklą, nedideliu laiveliu grįžome į krantą. Ten mūsų jau laukė kruizinis laivas, kuriame įsikūrėme ir pradėjome kelionę Nilu.
Kruizas Nilu
Plaukiant Nilu, Asuane pamatėme ir istorinį „Old Cataract“ viešbutį, iškilusį ant granito uolos virš upės. 1899 metais duris atvėręs viešbutis tapo viena garsiausių Egipto vietų, kurioje lankėsi karališkosios šeimos nariai, politikai ir įvairios pasaulio įžymybės. Čia viešėjo ir rašytoja Agatha Christie, kurios vardas neatsiejamas nuo romano „Mirtis ant Nilo“.
Pats kruizas tapo ypatinga kelionės dalimi. Laive galėjome atsipalaiduoti, maudytis baseine, mėgautis saule ir stebėti pro šalį slenkančius Nilo krantus. Vienas gražiausių dienos momentų buvo vakarai, kai kartu su Raminta stebėjome saulėlydžius. Dangus nusidažydavo šiltais atspalviais, saulės šviesa atsispindėdavo ramiame vandenyje, o aplinkui tvyrojo ypatinga ramybė. Atrodė, kad laikas trumpam sustoja ir belieka džiaugtis akimirka bei buvimu kartu.
Nubių kaimas – spalvos, svetingumas ir netikėta pažintis
Persikėlus į kitą Nilo pusę, aplankėme nubių kaimą. Tai buvo visai kitoks Egiptas – spalvingas, gyvas ir kupinas savitų tradicijų.
Mus pasitiko ryškiaspalviai namai, mėlyni ir geltoni fasadai, savita architektūra bei išskirtinė nubių kultūra. Vietos gyventojai mus pakvietė į savo namus, kur galėjome iš arčiau susipažinti su jų kasdienybe ir paragauti tradicinio maisto. Labai maloniai nustebino žmonių svetingumas ir noras pasidalinti savo kultūra.
Vienas įsimintiniausių momentų – galimybė savo rankomis palaikyti mažą krokodilą. Tai buvo netikėta patirtis, ypač prisiminus, kad krokodilas senovės Egipte turėjo ypatingą reikšmę ir buvo siejamas su dievu Sobeku.
Kelionė Nilu – gyvenimas tarp žalumos ir dykumos
Plaukiant Nilu atsivėrė nuolat besikeičiantys vaizdai: žali palmių sodai, derlingi laukai, nedideli kaimai, pakrantėse vykstantis vietinių žmonių gyvenimas ir tolumoje stūksančios dykumos kalvos. Šis kontrastas ypač įspūdingas – vienoje pusėje gyvybės kupina žaluma, kitoje prasideda beribė dykuma.
Nilas tūkstančius metų buvo Egipto civilizacijos gyvybės šaltinis. Stebint jo krantus dar geriau supranti, kodėl būtent prie šios upės gimė ir klestėjo viena didingiausių pasaulio civilizacijų.
Kom Ombo šventykla
Kita mūsų stotelė buvo Kom Ombo šventykla – išskirtinė tuo, kad ji skirta dviem dievybėms: krokodilų dievui Sobekui ir sakalo pavidalo dievui Horui.
Šventykla suprojektuota tarsi du vienas kitą atkartojantys kompleksai, turintys atskiras erdves, įėjimus ir šventoves. Tokia architektūra simbolizavo abiejų dievų garbinimą. Jos sienose išlikę reljefai pasakoja apie religinius ritualus, valdovus, mediciną ir senovės egiptiečių žinias.
Ypač įdomu buvo matyti, kaip glaudžiai senovės egiptiečių pasaulėžiūroje susipynė religija, gamta, medicina ir kasdienis gyvenimas.
Edfu – Horo šventykla
Ankstyvą rytą, dar miestui tik bundant, žirgais traukiamomis karietomis vykome į Edfu šventyklą, skirtą dievui Horui. Šis rytinis pasivažinėjimas tapo savita kelionės patirtimi, leidusia pajusti vietos gyvenimo ritmą.
Edfu šventykla laikoma viena geriausiai išlikusių senovės Egipto šventyklų. Jos monumentalūs vartai, aukštos sienos, kolonos ir gausūs reljefai leidžia įsivaizduoti, kokia didinga ji buvo prieš tūkstančius metų. Horo, vaizduojamo sakalo pavidalu, kultas čia atsiskleidžia visu savo mastu.
Vaikštant po šventyklos erdves sunku nepajusti pagarbos žmonėms, kurie be šiuolaikinių technologijų sugebėjo sukurti tokius architektūros šedevrus.
Luksoro saulėtekis, faraono Amenhotepo III šventykla ir Memnono kolosai
Luksore mūsų laukė nauja patirtis – buvome suplanavę skrydį oro balionu virš Nilo slėnio. Deja, dėl vėjuotų oro sąlygų skrydis neįvyko. Nors šiek tiek gaila, kad nepavyko įgyvendinti šio sumanymo, rytas vis tiek padovanojo įspūdingą reginį.
Stebėjome saulėtekį virš Luksoro – kylanti saulė nušvietė dykumos kalvas, Nilo slėnį ir senovės kraštovaizdį.
Po saulėtekio vykome prie faraono Amenhotepo III laidojimo šventyklos liekanų. Kadaise tai buvo vienas didžiausių šventyklų kompleksų Egipte, tačiau iki mūsų dienų išliko tik dalis jo buvusios didybės. Netoliese stūkso du įspūdingi Memnono kolosai – maždaug 18 metrų aukščio faraono Amenhotepo III statulos. Jos tūkstančius metų pasitinka keliautojus ir primena apie kadaise čia klestėjusią galingą civilizaciją.
Karalių slėnis
Viena įdomiausių visos kelionės vietų man buvo Karalių slėnis, esantis vakariniame Nilo krante. Būtent čia, uolų apsuptyje, buvo laidojami Naujosios karalystės faraonai. Jų kapai buvo iškalti kalnuose ir išpuošti spalvingais piešiniais bei hieroglifais, pasakojančiais apie pomirtinį gyvenimą, dievus ir faraonų kelionę į amžinybę.
Mano domėjimasis istorija prasidėjo dar 1992 metais. Tais metais mama man perskaitė laikraštyje „Lietuvos aidas“ publikuotą straipsnį, skirtą 70-osioms Tutanchamono kapo atradimo metinėms. Tai buvo pasakojimas apie 1922 metais archeologo Howardo Carterio atliktą vieną įspūdingiausių archeologijos atradimų ir ilgą, atkaklų kelią iki faraono kapo.
Nuo tada mane žavėjo senovės Egipto paslaptys, archeologija ir istorija.
Todėl apsilankymas Tutanchamono kape man buvo kur kas daugiau nei dar vienas turistinis objektas. Po daugiau nei trisdešimties metų stovėjau vietoje, apie kurią pirmą kartą išgirdau dar vaikystėje. Kapas išsiskiria ne tik savo istorija, bet ir išlikusiais sienų piešiniais.
Tutanchamono mumija tebėra ten, pačiame kape, tarsi vieniša savo amžinojoje ramybėje, o aplink ją – tūkstantmečius sauganti istorija.
Karnako šventyklų kompleksas – senovės Egipto didybė
Po Karalių slėnio vykome į Karnako šventyklų kompleksą – vieną didžiausių ir įspūdingiausių senovės religinių kompleksų pasaulyje. Tai vieta, kurioje ypač aiškiai pajunti senovės Egipto civilizacijos mastą ir galią.
Didžiausią įspūdį paliko Didžioji hipostilinė salė su net 134 milžiniškomis kolonomis. Stovint tarp jų apima jausmas, kad esi mažytis prieš tūkstančius metų sukurtą didybę. Kolonos išpuoštos hieroglifais ir reljefais, pasakojančiais apie faraonų žygius, dievus ir religinius ritualus.
Komplekse taip pat išlikę įspūdingi obeliskai, monumentalūs pilonai, šventovės ir įvairių laikotarpių valdovų palikti ženklai. Karnakas buvo nuolat plečiamas daugelio faraonų, todėl šiandien jis primena ištisą senovės Egipto istorijos pasakojimą akmenyje.
Čia pamatėme ir iki šių dienų išlikusį šventąjį ežerą. Jis buvo naudojamas religiniams ritualams ir kunigų apsivalymui prieš atliekant apeigas.
Luksoro šventykla – dievų garbei ir ypatingam gyvenimo momentui
Po Karnako šventyklų komplekso vykome į Luksoro šventyklą. Dėkoju mūsų gidui Ryčiui Lozoraičiui, kuris pasirūpino, kad šias dvi ypatingas vietas aplankytume vieną po kitos ir galėtume geriau suprasti jų tarpusavio istorinį bei religinį ryšį.
Luksoro šventykla buvo vienas svarbiausių senovės Tėbų religinių centrų. Ji pirmiausia buvo skirta Tėbų dievų triadai – aukščiausiajam dievui Amonui-Ra, jo žmonai deivei Mut ir jų sūnui, mėnulio dievui Chonsui.
Ši šventykla buvo glaudžiai susijusi su kasmetine Opeto švente. Jos metu dievų statulos iš Karnako šventyklos iškilminga procesija buvo gabenamos į Luksoro šventyklą. Ši apeiga simbolizavo dieviškosios galios atsinaujinimą, o faraonui padėjo įtvirtinti savo ryšį su dievais ir valdovo teisėtumą.
Vaikštant tarp didingų kolonų, kiemų, faraonų statulų ir išlikusių hieroglifų, dar kartą apėmė tas ypatingas jausmas – atrodo, kad kiekvienas akmuo čia saugo dalelę istorijos.
Tačiau ši vieta man tapo ypatinga ne vien dėl senovės Egipto didybės. Būtent čia, Luksore, Saulės dievo Amono Ra šventykloje, aš pasipiršau savo mylimai Ramintai!
Tarp tūkstantmečius menančių šventyklos sienų prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas. Atvykome į Egiptą pažinti senosios civilizacijos istorijos, o Luksore pradėjome rašyti ir savo pačių istoriją.
Poilsis prie Raudonosios jūros
Po įspūdžių kupinos pažinties su senovės Egiptu mūsų laukė poilsis prie Raudonosios jūros. Po intensyvių dienų, kupinų istorinių vietų, ankstyvų rytų ir kelionių, buvo gera tiesiog atsipalaiduoti, mėgautis saule, šilta jūra ir laiku kartu su Raminta.
Viešbutyje galėjome ramiai mėgautis poilsiu, o netoliese kartais pasirodydavo egiptietis, vedžiojantis kupranugarį. Šis vaizdas dar kartą primindavo, kad esame Egipte – šalyje, kurioje šiuolaikinis gyvenimas vis dar susipina su senomis dykumos tradicijomis.
Paskutinis vakaras Kaire – vakarienė, obeliskas ir liūtai prie tilto
Po poilsio prie Raudonosios jūros grįžome į Kairą. Paskutinį vakarą praleidome kartu su Raminta – nuėjome vakarieniauti. Buvo gera ramiai pasimėgauti skania vakariene, pasidalyti kelionės įspūdžiais ir prisiminti visą tai, ką per šias dienas patyrėme.
Vėliau dar išėjome pasivaikščioti po miestą. Pakeliui pamatėme įspūdingą obeliską žiedinėje sankryžoje, taip pat perėjome garsųjį Kasr el Nil tiltą, kurio prieigas puošia didingos bronzinės liūtų skulptūros. Perėję tiltą pasiekėme Kairo operos rūmus.
Tai buvo paskutinio vakaro Kaire pabaiga – miestas, jo šviesos, istorija ir gyvas gatvių ritmas dar kartą priminė, kokia įvairi ir įspūdinga yra ši šalis.
Kelionė, kuri liks visam gyvenimui
Ši kelionė buvo kur kas daugiau nei pažintis su Egipto lankytinomis vietomis. Tai buvo kelionė per tūkstantmečių istoriją, civilizacijos didybę, religiją, kultūrą ir žmonių gyvenimus.
Kairo piramidės, Didysis ir Mumijų muziejai, Asuanas, Izidės šventykla, kruizas Nilu, spalvingas nubių kaimas, vietinių žmonių svetingumas, tradicinis maistas ir krokodilas rankose. Kom Ombo ir Edfu šventyklos, Nilo saulėlydžiai, ankstyvi rytai, Luksoro saulėtekis, Amenhotepo III šventyklos liekanos ir Memnono kolosai. Karalių slėnis ir Tutanchamono kapas, apie kurį galvojau dar nuo vaikystės, Karnako didybė ir Luksoro šventykla, kurioje prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Dėkingas už šią kelionę, galimybę gyvai pamatyti vietas, apie kurias galvojau nuo vaikystės, ir, svarbiausia, už tai, kad visa tai galėjome patirti kartu.
5 / 5.0
Loreta
Keliauta Spalio mėn. 2026
Kelionė buvo nuostabi, kupina įspūdžių, gerų emocijų ir nepamirštamų akimirkų! Tačiau labiausiai norisi išskirti mūsų gidę Alla Džerelaitę. Tai žmogus, kuris savo profesionalumu, nuoširdumu, išmintimi ir išskirtine energija kelionei suteikė ypatingą prasmę.
Jos pasakojimai, dėmesys kiekvienam keliautojui, rūpestis, šypsena ir gebėjimas suburti žmones pavertė šią kelionę tikra švente. Jautėsi, kad ji ne tik puikiai išmano savo darbą, bet ir dirba iš širdies.
Ačiū už nuostabią kelionę ir už tai, kad šalia buvo toks ypatingas žmogus. Gera sutikti žmonių, kurie ne tik parodo pasaulį, bet ir palieka gražų pėdsaką širdyje.Alla, Jūs esate tikras savo profesijos perlas! ❤️
5 / 5.0
Lida
Keliauta Spalio mėn. 2026
Nuoširdžiai dėkojame kelionės vadovei Allai Džerelaitei už profesionalumą, rūpestingumą, išskirtinį dėmesį kiekvienam keliautojui ir nuoširdžią meilę savo darbui.
Uzbekistanas mums atsiskleidė kaip paslaptingas Rytų pasaulis – kupinas istorijos, įspūdingos architektūros, spalvingų turgų, senųjų miestų, rytietiškų tradicijų ir svetingų žmonių.
Tai buvo ne tik kelionė per nuostabias vietas, bet ir pažintis su visai kitokia kultūra, jos istorija bei gyvenimo būdu.
Ačiū už įdomius pasakojimus, puikią nuotaiką, kantrybę, rūpestį ir gebėjimą kiekvieną kelionės dieną paversti ypatinga.🙏
5 / 5.0
Ernestas
Keliauta Spalio mėn. 2026
Puiki kelionė, graži šalis. Puikiai šalį pristato vietinė gidė Svetlana. Viešbučiai geri, nuostabus maistas.
5 / 5.0
Olga
Keliauta Spalio mėn. 2026
Kelionė pranoko lūkesčius. Viskas buvo puikiai organizuota. Nuostabūs gidai – tiek Lietuvos, tiek vietinė gidė Svetlana. Buvo pasiūlyta papildomų įdomių ekskurijų ir patirčių, skirtas didelis dėmesys kiekvienam keliautojui.
5 / 5.0
Dalia
Keliauta Spalio mėn. 2026
Kelionė buvo nuostabi. Gidė Ala visą laiką mumis rūpinosi, visose nors kiek nerimą keliančiose situacijose padėjo. Ir visumoje Ala buvo nuostabi. Labai patiko Grūdos partnerių Uzbekistane gidė Svetlana – pasakojimų, istorijų asė, žmogiška ir puikiai bendraujanti dama. Tai tikrai ne pirma ir ne paskutinė mano kelionė su Grūda. Ačiū organizatoriams.
5 / 5.0
LINAS
Keliauta Spalio mėn. 2026
Pukiai
5 / 5.0
POVILAS
Keliauta Spalio mėn. 2026
Bendras įvertinimas 10/10.
Puikus personalas ( vairuotojai, gidė Vaiva Guney ).
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę