Atsiliepimai

Tik savaitė prabėgo po kelionės į Alžyrą. Dar nesusisluoksniavo, nesusigulėjo klajonių įspūdžiai, Alžyras toks daugialypis, toks talpus istorijų ir vaizdų, kad net įsižnybti reikia, suvokiant, kad tai - ne sapnas. Labai svetingas kraštas, vietiniai žmonės, išgirdę svetimą kalbą, nesidrovėdami domėjosi, iš kur mes, 23 lietuvaičiai, džiaugėsi atvykėliais. Nors valstybinės Alžyro kalbos yra arabų ir berberų, dauguma moka prancūzų, užrašai arabiški ir prancūziški, todėl šiek tiek keblumų dėl informacijos buvo mokantiems tik angliškai. Jau dabar ryškėja keli, man didžiausią įspūdį palikę momentai: 1. netikėtai turtingi ir gražūs Viduržemio jūros pakrantės miestai. Sostinės Alžyro terasomis nusidriekusi prancūziškoji 19 - 20a. pradžios miesto dalis išsiskiria puošniu dekoru, balkonų metalinių tvorelių ažūru, atrodo, kad vaikštai Paryžiuje, tik gatvėse linguoja palmės bei kai kurių žmonių kiek kitokia apranga ir veido spalva... Jaukiai suplanuotos gatvių, aikščių, skverų erdvės su fontanais ir pavėsinėmis, įspūdingi teatro, Didžiojo pašto pastatai. Miesto vertikalė - trys suremti palmės lapai - 92 m aukščio originalus paminklas Kankinių aikštėje, nuo jo papėdės atsiveria daugiasluoksnė miesto panorama, uostas. Žemutinė miesto terasa tarnauja uosto reikmėms, čia įsikūrusi muitinė, sandėliai, daugybė prieplaukų, parduotuvių ir kt. Musulmoniškasis 9-11 a. senamiestis - Kasba - vilioja siaurų gatvelių labirintu, rekonstruojama citadele - po metų ji sužibės visu gražumu, jos statybai panaudota daug romėniškų statinių detalių, ypač vertingos Kararos marmuro kolonos, visai šalia - romėnų akveduko liekanos. Susiraizgiusiose gatvelėse nepaklysi - jos visos vinguriuoja žemyn link jūros. Labai smagu stebėti vietinių žmonių gyvenimą: rytinės eilės prie kepyklėlės, vyrai skuba nešini prancūziškų batonų glėbiais pusryčiams šeimynai, platesnėje gatvėje - turgus, pilna datulių, vaisių, pramoninių prekių ir šiaip visokių gėrybių. Lankome kelis didikų rūmus, dabar tarnaujančius administracinėms įstaigoms - vidinių kiemelių su romėniškomis marmuro kolonomis mauriška prabanga džiugina akį. Daugiaklodė daugialypė miesto sandara vilioja ir stebina įvairove. Vakarėjanti Konstantina pribloškia garsiuoju tiltu per tarpeklį. Šokame iš autobuso, aikčiodami spaudžiame telefonų ir fotoaparatų mygtukus... Viešbutis čia pat, tad grožėtis tarpekliu galima pro viešbučio langą ar gyvai, paėjus kelis žingsnius. Įdienojus lankome neseniai ant kalvos pastatytą prabanga tviskančią mečetę, miesto muziejų, pereiname pėsčiųjų tiltą virš siauro svaiginančiai gilaus tarpeklio, pasigrožime tarpeklio šlaitus nutūpusiais namais. Ir vėl - kultūrų mišinys: prancūziški kvartalai, musulmoniški kvartalai, verdantis gyvenimas gatvėse. Tarptautinę turizmo dieną Achmed Bėjaus rūmų muziejuje pasijutome tarsi būtume ekrano žvaigždės: vietinė televizija filmavo, kalbino, vyko suvenyrų, tautinių drabužių, papuošalų, stalo indų mugė. Tai paįvairino ir pagyvino muziejaus ekspoziciją. Orane be prancūzų, jaučiama ir ispanų įtaka. Ištisi europietiški kvartalai merdėja, nes, išvykus kolonistams, jų butus ir namus užėmė atvykėliai, ieškantys darbo ir lengvesnio pragyvenimo mieste, tačiau jie neturi lėšų prižiūrėti statinių, norintiems investuoti keliami dideli paminklosauginiai reikalavimai, todėl laukiama, kad kvartalai sugriūtų ir juos būtų galima sulyginti su žeme. Virš miesto aukštai ant kalvos puikuojasi ispanų statyta, vėliau prancūzų perstatyta Santa Kruzo tvirtovė, kiek žemiau - veikianti Santa Kruzo koplyčia su mergelės Marijos skulptūra ant varpinės stogo. Netikėtai šiuolaikiškas koplyčios interjeras nustebino ryškiomis altoriaus dalies spalvomis ir netradiciniais baldais. Lankėme ir buvusią katalikų bažnyčią, kuri dabar tarnauja bibliotekos reikmėms centrinėje miesto aikštėje. Prieš ją - operos teatras, kurį apžiūrėti pakvietė administracijos darbuotoja, pamačiusi bestoviniuojančią turistų grupelę. Neliko be mūsų dėmesio ir 18 a. pabaigoje statyta Pašos mečetė. 2. Romėnų palikimo gausa šiaurinėse Alžyro pakrantėse. Pirmasis aplankytas griuvėsių miestas buvo Džemiloje. Muziejus griuvėsių prieigose puikavosi mozaikų, surinktų iš aptiktų gretimose teritorijos didikų namų ar termų gausa, siužetų įvairove bei kruopščiu mažų akmenėlių sudėliojimo menu. Gal 7 m aukščio kelių salių sienos padengtos įvairiausia mozaika! Grindys - taip pat... Tik 10 % atkasto miesto teritorija pasakoja, kokio aukšto meistriškumo statybų mene buvo pasiekę romėnai: dengtos kolonados prie pagrindinės gatvės prieš prekybinius statinius, šventyklos, turgaus aikštės, vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Energingasis Hadis (vietinis gidas) nespėja surinkti pabirusių po objektus lietuvaičių: vieni laipioja po šventyklos griuvėsius, kiti fotografuojasi Karakalos arkos fone, dar kiti smalsauja, kaip įrengtas viešasis tualetas, termos, gyvenamieji namai, miesto aikštėje įrengtas aukojimo altorius, amfiteatras... Dar vienas gausus romėnų pėdsakų miestas - Šeršelis. Jo dabartinių namų detalėse, centrinėje aikštėje, namų kiemuose pilna romėniškų statinių (termų, teatrų ir kt.) detalių, muziejuje gausu skulptūrų bei mozaikų. Tipazoje - romėnų miesto griuvėsiai, apimantys didžiąją buvusio miesto visumą su stadiono, šventyklų, viešųjų termų, aikščių, teatrų bei kolonadomis įrėmintų gatvių liekanomis. Privačios termos sienos fragmente dar galima įžiūrėti freskos likučius, o buvusios šventyklos grindyse matyti neišbarstyti mozaikų raštai. Neįtikėtinas potyris vaikščioti mozaikinėmis grindimis ir liesti romėnų kolonas, kapitelius, sienų likučius! 3. Musulmonų 9-12 amžiuje statyti miestai - tvirtovės, apjuosti aukšta gynybine siena, vadinamieji ksarai. Kiek toliau nuo Viduržemio jūros, dykumų oazėje, Mzabo upės slėnyje, įsikūrę penki mozabitų kaimai šiandien sudaro Gardajos miesto pagrindą. Mzabo berberai yra Ibadi musulmonai, atsiskyrę nuo pagrindinės islamo mokymų linijos. Kiekvienas kaimas turi savitą uždarą bendruomenę, savo valdymo organus bei kitokį aprangos kodą ir papročius. Į ksarą galima įeiti tik su bendruomenės sutikimu ir atstovo palyda. Siauros klaidžios gatvelės kruopščiai prižiūrėtos, įėjimai į namus niekada nebus vieni prieš kitus, nes čia labai saugomas privatumas, ties miesto šuliniais pasodinta po palmę, aukščiausioje ksaro vietoje kyla apžvalgos bokštai, pastatyti apsaugai nuo priešų. Gatvelės tokio pločio, kad prasilenktų du asiliukai su nešuliais. Aptvertoje teritorijoje yra kelios turgaus aikštės bendruomenės gyventojams, o už vartų - atviras turgus visiems atklystantiems prekeiviams. Geidžiamiausia nuotrauka - paslaptingos moterys su baltais ilgais apdarais, tačiau fotografuoti žmones draudžiama. Viename iš ksarų ištekėjusios moterys tiek susisupusios į baltas drobules, kad į supantį pasaulį žiūri tik viena akimi. Visi aptarinėjome ypatingo kirpimo vietinių nešiojamas vyriškas kelnes, su kuriomis patogu ir ant motociklo, ir ant asilo bei kilimo, sukryžiavus kojas, sėsti. Pabuvojome naujai pastatytame Gardajos kvartale, suprojektuotame šiuolaikinei bendruomenei, propaguojančiai ekologišką beatliekinę gyvenseną. Tamaransete be apleisto senojo ksaro su mirštančiomis palmėmis (gyventojai persikėlė arčiau greitkelio) apsilankėme ir veikiančioje katalikų koplyčioje Beni Abėje. Atbėgęs kunigas pasakojo, kad ją pastatė susižavėjęs Alžyru ir dykuma prancūzas Šarlis de Fuko, kuris atsisakė savo turtų, tapo kunigu bei 20 a. pradžioje pastatė šią jaukią bažnytėlę. Mūsų tikslas vakarų Sacharoje - Tagito miestelis su apleistu senamiesčiu, kurį menininkai bando gaivinti, nedideliu ežerėliu, linguojančiomis palmėmis, pirmaisiais pamatytais uolų raižiniais ir piešiniais, tačiau visą žavesį sudaro didžiulė smėlio kopa, įrėminanti miestelio panoramą. Kas lengviau, kas sunkiau užsiropščiame į Didžiojo vakarinio ergo beveik 200 m aukščio kopą. Vaizdas nuostabus: po kojomis miestelis, o kitoje pusėje - neaprėpiami smėlynai ir smėlynai... 4. kelionės kulminacija - Sacharos dykuma ir piešiniai uolose Nieko nėra didingiau nei gamta, jos per tūkstančius metų sukurti smėlio, uolų dariniai. Atskridę į Džanetą, tuoj džipais buvome išvežti į dykumą nakvoti palapinėse. Didysis nuotykis prasideda! Žvaigždės tokios ryškios ir jų tiek daug, tyla begalinė... Automobiliai raižo dykumą pietrytinėje Alžyro dalyje, netoli Nigerio ir Libijos sienos Tadrarto nacionaliniame parke. Raudonos, juodos uolos, jose smėlio ir vėjų sukurtos skulptūros, spalvotas mėlis, kai kur - įspūdingos kopos, nakvynės palapinėse po žvaigždėtu dangumi, lipimas į kopas saulės nuleisti ir ryte pasitikti, vakarinis arbatos gėrimas, tyliai skambant tuaregų dainai. Dažnai stojame pažiūrėti ir pasigrožėti senųjų gyventojų paliktais piešiniais ar raižiniais uolose. Kuo senesni piešiniai, tuo jie kruopštesni ir tikslesni, pakutiniojo, IV-ojo periodo, maždaug 2000 metų senumo piešiniai schematiški, paprastučiai. Stebimės tuaregų spalvinga apranga bei augalotumu. Po keturių nakvynių palapinėse nesinori grįžti į civilizaciją, tačiau lėktuvai nelaukia... Mūsų ekipažas dėkingai nusifotografuoja su džipo vairuotoju tuaregu - smagiai jis palakdino bekele per smėlio kopas. Sachara užvaldė mūsų širdis ir protus...

Ačiū už pasiūlytą kelionę į Alžyrą. Jau ketvirta diena kasdieniniuose rūpesčiuose, o akyse vis dar šoka kopos rausvos, vis kalba nukrypsta į tai, kaip buvo ten, kelionėje. O buvo gerai. Kelionė įspūdinga. Pamokanti. Nauji potyriai, naujos žinios, gilesnis pasaulio suvokimas, savęs išbandymas. Ačiū kelionės vadovui Rytui Šalnai už išmoningą vedžiojimą žinių labirinte. Turėjome laiko tiesiog būti, išjausti Sacharą. Šiame sujauktame pasaulyje kelionės po Alžyrą metu supratau, kad Žemė amžina. Kad mes tik alkanos dulkės kelyje po karšta saule. Tiek daug žmonijos gyvenimo klodų vienoje teritorijoje retai kur sutiksi. Tiesiog ištisa galerija po atviru dangumi, kur eksponuojami akmens amžiaus žmogaus piešiniai, ištisi buvę protingi ir galingi Romos imperijos miestai, prancūzų kolonizacijos laikotarpio apleisti ir graudžiai nykstantys secesiniai rajonai, šiuolaikinis musulmonų pasaulis, ir giliai Sacharoje įstrigusi tebeveikianti katalikų bažnytėlė smėlio grindimis. Neįkainojama patirtis pamatyti tūkstantmečius senamiesčius - ksarus Sacharos oazėse su klaidžiais labirintais, gynybiniais bokštais, kur iki šiol gyvena musulmonų atšaka mozabitai, kurių moterys apsisiautusios baltais apdangalais ir atidengusios tik vieną akį.Nereali spalvota kelionė džipais bekelėmis Tadrarte, kur laikas gremžtukais kalnus pavertė fantastiškomis skulptūromis. Nakvynės dykumoje palapinėse be vandens ir kitokių civilizacijos patogumų. Tuaregų paruoštas maistas prie bendro stalo, vakarais arbata prie laužo, ilgesingos dainos, duonos kepimas. Ir švytinčios nežemiška šviesa raudonos kopos mienesienoje. Šito taip greitai nepamirši. Ir alžyriečių šiltumas, nesumeluotas jų dėmesys mums, turistams - mes jiems buvome įdomūs. Pasisekė man būti šioje ekspedicinėje kelionėje. Dar kartą ačiū organizatoriui GRŪDA.

super kelionės

Kelionė buvo puiki, įdomi ir su niekuo nesulyginama! Vadovė Neringa nuostabi, kaip visada, kad tik tokios visos vadovės būtų. Viskas buvo super, ir maitinimas, ir viešbučiai, ir visur turėjom laisvo laiko. AČIŪ

Superrrrrrrrrrrr!

Keliavome savaitgalį su mokiniais į Tartu. Sužavėjo gidė Vaiva, kuri puikiai organizavo kelionę, buvo dėmesinga, linksma, įdomiai pasakojo, buvo geranoriška vaikams. Puikūs ir linksmi, geranoriški vairuotojai Gintautas ir Aistis, kurie saugiai vežė vaikus, nepyko, nesibarė, buvo supratingi. Ačiū ????

Nuoširdžiai dėkojame visam Gūdos kolektyvui ir asmeniškai Agnei Dobrovolskienei už galimybę pamatyti bene pačią įspūdingiausią šalį pasaulyje. Esame pilni nepakartojamų įspūdžių. Kelionės vadovas Robertas Šalna savo meile šiam nuostabiam kraštui apkrėtė ir mus. Jo pasakojimai, entuziazmas ir nuoširdus noras parodyti kiek įmanoma daugiau palietė mūsų širdis. Nekantriai laukiame kitų kelionių su Grūda ir Robertu. Vida ir Valentinas

Labai įspūdinga kelionė, egzotiški vaizdai, nauji pojūčiai. Viskas puikiai suorganizuota, visur buvome laukiami. Kelionė buvo nuostabi!

Puiki kelionė su dar puikesniu kelionės vadovu Ignu. Pateikta daug įdomios informacijos apie šalį. Ačiū!

Įdomus maršrutas, puikus gidas Ignas, gerai parinkti viešbučiai, tvarkingi, švarūs, skanus maistas.