Titikakos ežeras – tai ne tik vienas aukščiausiai pasaulyje esančių plaukiojamų vandens telkinių (apie 3812 m virš jūros lygio), bet ir senųjų Andų civilizacijų lopšys. Įsikūręs tarp Peru ir Bolivijos, šis ežeras spinduliuoja šventa ramybe, kurią nuo seno garbino tiek inkai, tiek dar senesni Tiahuanako kultūros žmonės. Pasak legendos, iš Titikakos ežero išniro pirmieji inkai – Manko Kapakas ir Mama Okljo – dievo Inti pasiųsti įkurti Kuską.

Titikaka žavi ne tik savo mitiniu pagrindu, bet ir unikaliomis gyventojų bendruomenėmis. Ypatingai išsiskiria Uros genties žmonės, gyvenantys ant dirbtinių plūduriuojančių salų, pintų iš totoros nendrių. Šios salos ne tik plaukioja, bet ir reikalauja nuolatinės priežiūros – jų „grindys“ vis papildomos naujais nendrių sluoksniais. Gyvenimas čia – tarsi kitas pasaulis: be automobilių triukšmo, bet su švelniu vandens bangavimu ir giedra aukštikalnių šviesa.

Apsilankymas prie Titikakos – tai kelionė į vietą, kur peizažai alsuoja tyla, o kultūra – archajišku žinojimu. Ši vieta ne tik stebina savo gamtos grožiu, bet ir suteikia progą pajusti, kaip senosios tradicijos iki šiol gyvena kasdienybėje.

Gido patarimai lankantis prie Titikakos ežero

Jeigu ketinate aplankyti Uros nendrių salas arba Taquile bei Amantaní salas, pravartu pasirinkti ekskursiją su vietiniu gidu – jis ne tik papasakos salų istoriją, bet ir atskleis vietinių papročių, aprangos ypatumų bei kasdienio gyvenimo subtilybes. Daugelyje ekskursijų taip pat siūloma galimybė nakvoti vietos gyventojų namuose – tai puiki proga patirti, kaip atrodo tradicinis aukštikalnių gyvenimo būdas.

Kad kelionė būtų patogi, verta turėti striukę nuo vėjo, kremą nuo saulės ir skrybėlę – saulė aukštai kalnuose gali būti itin intensyvi, net jei oras atrodo vėsus. Jei plauksite valtimi, praverčia ir akiniai nuo saulės – atspindžiai nuo vandens gana stiprūs.

Nepamirškite su savimi turėti grynųjų pinigų mažesnėms salų bendruomenėms paremti – už rankų darbo suvenyrus, pietus ar simbolinį mokestį už salos lankymą. Vietiniai gyventojai dažnai siūlo ir trumpas kultūrines programas – šokius, dainas ar audimo demonstracijas, kurios nepalieka abejingų. Ir svarbiausia – būkite kantrūs ir pagarbūs: čia gyvenimas teka lėtai, su orumu ir išlaikytomis tradicijomis.

Kur pastatyti automobilį

Jei Titikakos ežerą pasiekiate nuomotu automobiliu, Puno miestas – dažniausias atspirties taškas kelionėms po ežerą – siūlo kelias patogias stovėjimo vietas netoli uosto ir miesto centro. Dažniausiai naudojamos aikštelės yra prie Puerto Lacustre (uosto zonos), iš kurio išplaukia laivai į Uros, Taquile ir kitas salas.

Parkavimo kainos čia svyruoja nuo 1,5 iki 4 EUR už valandą (6–16 PEN), priklausomai nuo vietos, sezono ir ar stovėjimo aikštelė yra dengta. Kai kurios aikštelės siūlo ir dienos stovėjimo bilietus – 10–15 EUR (40–60 PEN), kas ypač patogu, jei leidžiatės į ilgesnę ekskursiją po salas.

Verta naudotis oficialiomis ar viešbučiams priklausančiomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, nes mažesniuose kvartaluose parkavimas gali būti chaotiškas, o vietos greitai užsipildo.

Kur geriausia pavalgyti

Apylinkėse maisto mėgėjai ras tikrą skonio įvairovę, ypač Puno mieste, kuris yra pagrindinis išvykimo taškas į Titikakos ežerą. Čia daugiausia siūloma tradicinė Andų regiono virtuvė, kurią sudaro įvairūs kukurūzų, bulvių ir žuvies patiekalai.

Viena iš populiariausių vietų yra Mojsės restoranas, garsėjantis autentiška perujietiška virtuve ir jaukia atmosfera, čia galite paragauti ceviche, troškintų bulvių patiekalų bei įvairių žuvies rūšių. Taip pat verta užsukti į Balcones de Puno, kur nuo terasos atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą, o meniu – platus patiekalų pasirinkimas su moderniausių skonių įkvėpimu.

Greitam užkandžiui ar lengviems pietums puikiai tinka miesto turgūs ir nedideli kioskai, siūlantys šviežiai keptas žuvis, kukurūzų pyragus ar tradicinius kukurūzų gėrimus, pavyzdžiui, chicha.

Ką pirkti lauktuvių 

Titikakos ežero apylinkėse gausu vietinių amatininkų dirbinių ir suvenyrų, kurie atspindi Andų regiono kultūrą ir tradicijas. Populiariausi pasirinkimai:

• rankų darbo gaminiai iš vietinio gyvūno, alpakos, vilnos – šalikai, antklodės ir kepurės;
• tradiciniai keraminiai indai ir dekoracijos – spalvoti, rankų darbo gmainiai, simbolizuojantys vietinius motyvus;
• juvelyrika su pusbrangiais akmenimis – ypač turkis ir sidabras, kurie yra regiono simboliai;
• rankų darbo tekstilė su etniniais raštais – skaros, staltiesės, maišeliai ir kt.;
• vietiniai maisto produktai – kukurūzų miltai, chicha (tradicinis kukurūzų gėrimas), džiovinti vaisiai.
   

Norint išvengti per didelių kainų, patartina apsipirkti mažesnėse vietinėse turgavietėse, toliau nuo pagrindinių turistų srautų, ir nepraleisti galimybės derėtis – daugeliu atvejų tai įprasta ir priimtina praktika, kuri leidžia gerokai sumažinti kainą.