Ugnies Žemė, vietinių vadinama Tierra del Fuego, yra salynas Pietų Amerikos pakraštyje, kur susitinka Ramusis ir Atlanto vandenynai. Dėl savo atokios vietos ji dažnai vadinama „pasaulio pabaiga“. Šioje atšiaurioje, romantiškoje ir paslaptingoje žemėje gyvena įvairių nuotykių ieškotojų ir jūreivių palikuonys. Visoje šioje teritorijoje į pietus nuo keturiasdešimtosios lygiagretės žvarbūs vėjai su dulksna ir lietumi nenuilstamai pučia virš pampų ir palei vakarinius Andų šlaitus.

Ugnies Žemę dalijasi dvi valstybės: didesnę jos dalį valdo Čilė, o mažesnę – Argentina. Salyne yra piečiausias geležinkelis, piečiausias miestas Žemėje (Ušuaja) ir piečiausiai apgyvendinta teritorija (Puerto Toro).

Pavadinimą „Tierra del Fuego“ šiam kraštui suteikė portugalų ekspedicijos laivų įgulos nariai, kurie salos pakrantėse išvydo daugybę vietinių indėnų kūrenamų laužų – būtent nuo šio reginio ir kilo Ugnies Žemės pavadinimas.

Ugnies Žemę ir Pietų Amerikos žemyną vieną nuo kito skiria Magelano sąsiauris, kuris jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus, o Dreiko sąsiauris atskiria salyną nuo Antarktidos.

Ką galima nuveikti Ugnies žemėje

Ugnies žemę aplankyti galima bet kuriuo metų laiku, tačiau geriausia atvykti nuo lapkričio iki kovo. Šiuo metu oras sušyla iki 7 °C. Turistinio sezono pikas yra sausį. Planuojant kelionę šiam laikui, rekomenduojama iš anksto užsisakyti ne tik apgyvendinimą, bet ir transportą, ekskursijas. 

Patogiausias ir greičiausias būdas patekti į salyną – lėktuvu. Iš Buenos Airių lėktuvai skraido į Ušuają. Jeigu niekur neskubate ir norite pasigrožėti vietove, galite vykti automobiliu iš Buenos Airių. Keliai Lotynų Amerikoje geri, kelionė truks apie 50 valandų. Jeigu traukia romantika, galite keliauti kruiziniu laineriu.

Ugnies žemės nacionalinis parkas yra piečiausias pasaulyje ir itin reikšmingas Argentinos gamtos paveldo objektas. Nepaliestos gamtos, vaizdingų ežerų ir ledynų, nuostabios floros ir faunos parkas yra labiausiai lankoma vieta regione. Panamerikos greitkelio, jungiančio Šiaurės ir Pietų Ameriką, pietinė atkarpa baigiasi būtent Tierra del Fuego nacionaliniame parke.

Čia taip pat yra piečiausias pasaulyje siaurasis geležinkelis, vadinamas „Pasaulio pabaigos traukiniu“. Trasą nutiesė kaliniai. Šiuo metu jis sulaukia gausaus turistų dėmesio.

Parke reguliariai rengiamos ekskursijos. Įprasta ekskursija trunka apie 4 valandas ir vyksta automobiliu. Pirmiausia turistai pavežami iki traukinio, važiuojančio į Pasaulio kraštą, pasiūloma pasivažinėti siauruoju geležinkeliu, tada turistams vėl siūlomas persėdimas į motorinį transportą ir parko tyrinėjimas, aplankant vaizdingiausias ir įdomiausias vietas. 

Parke yra pėsčiųjų maršrutai, kuriais galima keliauti tik su gidu. Teritorijoje draudžiama kūrenti laužus ir rengti stovyklas. Organizuojamas plaukimas plaustais. Sukurta keletas maršrutų, kuriais turistai gali keliauti kalnų takais, arkliais ar dviračiais. Parke veikia turizmo centras, kuriame yra kavinė, tualetai, informaciniai bukletai ir suvenyrai.

Ekskursiją pačiame parke galima pradėti nuo vaizdingo Rokos ežero. Rytinė jo dalis priklauso Argentinai, o vakarinė – Čilei. Argentinos dalis pavadinta Argentinos prezidento Julio Rokos, o Čilės dalis – Čilės prezidento Federico Echaurrene vardu. 1899 m. šie prezidentai pasirašė susitarimą, kuriuo buvo nustatytos dviejų šalių sienos, taip užbaigiant daugelį metų trukusius teritorinius konfliktus. Anksčiau ežeras buvo vadinamas Ašigamiu, kuris vietinės jaganų indėnų genties kalba reiškia „pailgas krepšys“.

Kitas įsimintinas sustojimas – Lapatajos įlankoje. Čia galima nusifotografuoti prie ženklo „Pasaulio pabaiga“, kur baigiasi visi žemyno keliai, taip pat pasivaikščioti laukinėje gamtoje stebint kormoranus.

Kormoranai yra Ugnies žemės simbolis. Jie gyvena poromis. Jei patelė miršta, patinas neieško kitos ir miršta vienas. O jei patinas miršta, patelė ramiai vėl susituokia – juk kažkas turi pasirūpinti vaikais.

Aukščiausias Ugnies žemės kalnas pavadintas Charleso Darwino, kuris šias vietas aplankė 1834 m., vardu.

Jei norite, galite sustoti prie vienos iš bebrų užtvankų. Vienu metu į Ušuają buvo atvežti Kanados bebrai, įpratę prie didelių šalčių (vietiniai medžiotojai norėjo užsidirbti pinigų iš jų kailių). Tačiau paaiškėjo, kad vietinės žiemos Kanados bebrams per šiltos, jų kailis tokiose šiltnamio sąlygose neauga, todėl jie buvo neapgalvotai paleisti į laisvę. Bebrų tiek padaugėjo, kad jų populiacija tapo nemažu galvos skausmu vietiniams gyventojams. Bebrų užtvankos randamos daugelyje rezervato upių.

Ugnies Žemės fauna turtinga. Nacionalinio parko teritorijoje gyvena kelios dešimtys žinduolių rūšių ir apie šimtas paukščių rūšių: kondorai, albatrosai, kormoranai, antys, kirai, žąsys. Čia gyvena net laukiniai arkliai, likę iš parko teritorijos iškeldintų rančų.