Lankytinos vietos Ekvadore

Nedidelis salynas Ramiajame vandenyne, primenantis išbarstytus perlus, pirmą kartą oficialiai užfiksuotas, kai jį netikėtai atrado ispanų vyskupas Tomás de Berlanga. Jis keliavo iš Panamos į Peru, tačiau laivas pateko į štilį ir paveiktas pusiaujo srovės dvi dienas dreifavo į vakarus, kol pasiekė salyną. Sužavėtas netikėtu atradimu ir kerinčiu salų grožiu, Berlanga savo ataskaitoje Ispanijos karaliui šią vietovę pavadino „Užburtosiomis salomis“. Vėliau vietovę atrado ir piratai, kurie saloms suteikė įvairių vardų. Galiausiai salynas įgijo dabartinį pavadinimą – Galapagų salos – dėl įspūdingų sausumos vėžlių, kurie ispanų kalboje vadinami „galápagos“. Įdomu tai, kad daugelis Galapagų salų iki šiol išlaikė piratų laikų pavadinimus iš britų kartografo Ambrose'o Cowley sudaryto žemėlapio, kuriame jis salas pavadino savo pažįstamų piratų vardais. Šiandien Galapagų salos priklauso Ekvadorui ir sudaro atskirą provinciją. Salyną sudaro dvidešimt vulkaninės kilmės salų ir daugiau nei šimtas uolėtų darinių, kurių bendras sausumos plotas siekia apie 8000 kvadratinių kilometrų. Čia gyvena kiek daugiau nei 25 000 žmonių. Salos garsėja unikaliu, daugiausia endeminiu, gyvūnijos pasauliu – čia aptinkami milžiniški vėžliai, jūrinės iguanos ir net pingvinai. Galapagai tapo ypač svarbūs mokslui, nes būtent čia Čarlzas Darvinas atliko stebėjimus, kurie vėliau padėjo jam suformuluoti evoliucijos teoriją. Jis šias salas pavadino „evoliucijos rojumi“, ir jos iki šiol išlieka gyvu mokslinių idėjų simboliu. Šis atokus ir unikalus gamtos kampelis, nepraradęs laukinės dvasios, pagrįstai laikomas vienu iš pasaulio gamtos stebuklų. Galapagų salos vilioja keliautojus iš viso pasaulio, ieškančius išskirtinės floros ir faunos bei nepamirštamų įspūdžių. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Lankytinos vietos Galapagų salose Galapagų salos traukia turistus savo nepaprastu beveik nepaliestos laukinės gamtos grožiu. Tai viena iš nedaugelio vietų Žemėje, kur galima iš arti stebėti itin retas, tik šiose salose sutinkamas gyvūnų rūšis. Iš viso salyne žmonės gyvena tik šešiose salose. Visa likusi teritorija yra gamtos rezervato dalis, skirta nykstančių žinduolių, roplių ir paukščių apsaugai. Įdomu tai, kad net ir gyvenamosiose vietovėse laukiniai gyvūnai jaučiasi saugūs – juos dažnai galima išvysti uostuose ar tiesiog paplūdimiuose tarp žmonių. Kiekviena saugoma sala pasižymi išskirtine ekosistema, savitu kraštovaizdžiu ir unikaliu gyvūnijos pasauliu, todėl kiekvienas apsilankymas tampa nuotykiu. Izabela yra didžiausia Galapagų salyno sala. Ją puošia daugybė vaizdingų lagūnų, kuriose gyvena flamingai, pelikanai, vanagai, kormoranai ir pingvinai. Pakrantės vandenyse knibžda rykliai, orkos ir kiti jūros gyvūnai. Floreanos salos svarbiausias traukos objektas – rožiniai flamingai. Vietiniai vėžliai taip pat deda kiaušinius juodose smėlio kopose palei pakrantę. Fernandina yra trečia pagal dydį sala, vakariausioje Galapagų salyno dalyje. Įdomios salos vietos: La Cumbre ugnikalnis, Punta Espinosa (didžiausia pasaulyje jūrinių iguanų, pelikanų ir neskraidančių kormoranų kolonija), Urbinos įlanka, garsėjanti nuostabiu koraliniu rifu, ir Elizabeth įlanka, kurioje gyvena pingvinai ir pelikanai. Santa Marija sala yra pietinėje salyno dalyje. Pagrindinis jos traukos objektas – Velnio karūna, iš dalies paniręs užgesusio ugnikalnio krateris, padalintas į tris šakas. Teritorija aplink kraterį idealiai tinka nardymui. Salos pakrantės vandenyse aptinkami kašalotai, orkos ir delfinai, o Ryklių įlankoje gyvena santykinai nekenksmingi rifiniai rykliai ir bangininiai rykliai. Nuo gruodžio iki gegužės baltuose vietinio paplūdimio smėlynuose peri vėžliai, taip pat gyvena rožiniai flamingai ir įvairūs vandens bei sausumos paukščiai. Santa Krusas yra antra pagal dydį ir daugiausia gyventojų turinti sala. Joje yra didžiausias Galapagų miestas Puerto Ajora – turistų centras, su gerai išvystyta infrastruktūra (retenybė šiame regione). Lankytinos salos vietos: Čarlzo Darvino tyrimų stotis (jos svarbiausia užduotis – stebėti vėžlių, kurių saloje suskaičiuojama net 11 rūšių, dauginimąsi) ir dvigubi krateriai, esantys viename aukščiausių salos taškų (erdvėje tarp kraterių auga neįprasta augmenija, peri daugybė retų paukščių rūšių). Įdomios ir daugybė salos įlankų, kurių kiekviena savaip unikali. San Salvadoras yra maža sala, kurios visą pakrantę sudaro juodos vulkaninės uolos. San Kristobalio saloje yra salyno sostinė Puerto Bakeriso Morenas ir oro uostas. Tai vienintelė salyno sala, turinti daugiametį gėlo vandens šaltinį – ežerą El Junco ugnikalnio krateryje. Saloje gyvena milžiniški vėžliai, ruoniai ir kiti egzotiški gyvūnai. San Kristobalis gali pasigirti paplūdimiais, idealiai tinkančiais nardyti ar tiesiog maudytis. Santjago saloje knibžda daugybė tik Galapagų saloms būdingų gyvūnų rūšių. Darvinas, aplankęs šią salą 1835 m., savo užrašuose rašė, kad vietinė sausumos iguanų populiacija tokia didelė, jog jos neįmanoma apskaičiuoti. Hispaniola yra vidutinio dydžio sala pietinėje salyno dalyje. Tai vienintelė albatrosų lizdavietė. Vietiniuose paplūdimiuose dažnai lankosi jūrų liūtai, ruoniai, iguanos ir strazdai. Bartolomės salą tikrai verta aplankyti dėl išsibarsčiusių vulkaninės kilmės kraterių ne tik sausumoje, bet ir po vandeniu. Turistai lipa 388 mediniais laipteliais į salos viršūnę, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į juodąjį Baltros uolos kūgį. Pakeliui po kojomis šmirinėja driežai, o virš galvų ratus suka Galapagų vanagai. Ant pakrantės riedulių galima išvysti juokingus mažus pingvinus, kurie prieš šimtus metų šalta vandenyno srove migravo į Galapagus iš Antarktidos. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Praktiniai patarimai keliaujantiems į Galapagų salas Kelionė į Galapagų salas – tai ne tipinės prabangios atostogos 5 žvaigždučių viešbučiuose. Nors komforto čia netrūksta, dauguma lankytojų renkasi ne poilsį su SPA procedūromis, bet aktyvų nuotykį gamtoje. Todėl svarbu nusiteikti paprastoms „spartietiškoms“ atostogoms su mažiau prabangos, bet daugiau įspūdžių. Jei planuojate nardyti iš laivo, pasirūpinkite visa reikalinga įranga iš anksto – įskaitant fotografavimo ir vaizdo įrašymo įrangos priedus, adapterius, laikmenas. Nors kai kurių daiktų galima įsigyti gyvenamose salose, jų pasirinkimas ribotas. Atvykus į Baltros salos oro uostą, kiekvienam turistui taikomas 100 JAV dolerių mokestis – tai dalis lėšų, skirtų salyno apsaugai. Galapagų nacionaliniame parke galioja griežtos gamtos apsaugos taisyklės. Visi maršrutai pažymėti specialiais takais, o nuklysti nuo jų draudžiama. Prie gyvūnų galima artintis tik iki 1 metro atstumu, liesti, glostyti ar kitaip trikdyti jų negalima. Tai svarbu tiek gyvūnų gerovei, tiek jūsų pačių saugumui. Daugelis salyno gyvūnų visiškai nebijo žmonių, todėl juos sutikti galima kelyje ar paplūdimyje. Tokiu atveju juos reikia apeiti ar perlipti, jokiu būdu negąsdinant. Niekada nelieskite jūrinių paukščių ar liūtukų jauniklių – jų motinos gali juos atstumti dėl svetimo kvapo. Lankantis apgyvendintose Galapagų salų vietose, galima apsipirkti vietinėse parduotuvėse ar meno galerijose. Turėkite grynųjų pinigų (pageidautina smulkių kupiūrų), nes kortelės ne visur priimamos. Derybos galimos daugelyje prekybos vietų, išskyrus restoranus ir didesnius prekybos centrus. Kelionės laivu metu galimybės apsipirkti labai ribotos, todėl pasirūpinkite visais reikalingais daiktais iš anksto. Nepamirškite šiltesnių drabužių – megztinio, striukės nuo vėjo, kepurės. Arbatpinigiai – įprasta praktika. Restoranuose paliekama apie 10 % sąskaitos, o nardymo laivų įgulai arbatpinigiai ne tik pageidautini, bet ir priimami kaip pagarba jų darbui. Dažniausiai įgula pateikia atskirus vokus kapitonui ir visai komandai. Neplaukiokite be gido, ypač naktį ar į nežinomas vietas. Viešbučiuose saugokite vertingus daiktus, naudokitės seifais. Į Galapagų salas draudžiama įsivežti nekonservuotus maisto produktus, augalus, gyvūnus ar jų sėklas. Taip pat griežtai draudžiama išsivežti bet kokius vietinės gamtos objektus ar gyvūnus. Be specialių leidimų negalima įvežti ar išvežti archeologinių, istorinių ar meno vertybių. Prekių ir suvenyrų pirkimo metu išsaugokite pirkimo kvitus – jų gali prireikti muitinėje. Nacionalinės ir užsienio valiutos įvežimas ir išvežimas nėra ribojamas. Bilietus į Galapagų salas verta įsigyti iš anksto, ypač per turizmo piką – birželio–rugsėjo mėnesiais arba gruodžio–sausio laikotarpiu. Rekomenduojama pasirūpinti kelionės draudimu, ypač jei planuojate aktyvias veiklas – nardymą, žygius, keliones laivu. Kaip nuvykti į Galapagų salas Norint pasiekti Galapagų salas iš Lietuvos, pirmiausia reikia nuskristi į Ekvadoro sostinę Kitą arba pakrantės miestą Gvajakilį. Tai du pagrindiniai miestai, iš kurių vykdomi skrydžiai į Galapagus. Kelionė į Ekvadorą vyksta su keliais persėdimais. Paprastai skrydžiai prasideda iš Vilniaus, Kauno arba Rygos ir tęsiasi per vieną iš Europos didmiesčių, pavyzdžiui, Frankfurtą, Amsterdamą, Paryžių, Madridą. Iš Europos dažniausiai skrendama į vieną iš tarpinio tranzito miestų, tokių kaip Majamis, Panama ar Bogota. Iš ten kelionė tęsiama į Kitą arba Gvajakilį. Bendra skrydžio trukmė nuo Lietuvos iki Ekvadoro priklauso nuo maršruto ir jungčių trukmės, tačiau paprastai užtrunka nuo 17 iki 25 valandų. Vienas patogiausių maršrutų yra per Amsterdamą ar Madridą, o toliau – per Majamį arba Panamą iki galutinio taško Ekvadore. Iš Ekvadoro į Galapagų salas kasdien vykdomi vietiniai skrydžiai. Galima pasirinkti skristi iš Kito arba Gvajakilio į vieną iš dviejų salyno oro uostų – Baltros salą ar San Kristobalio salą. Šių skrydžių trukmė siekia 1,5–2 valandas. Prieš išvykstant į Galapagus oro uoste reikia registruotis Galapagų nacionalinio parko sistemoje, sumokėti apie 20 JAV dolerių už kontrolės kortelę bei dar 100 dolerių grynaisiais – tai įvažiavimo mokestis, taikomas visiems atvykstantiems keliautojams. Patekus į Galapagus, keliauti tarp pagrindinių salų, tokių kaip Santa Krusas, Izabela ar San Kristobalis, galima keliais būdais. Populiariausias pasirinkimas – keltai, kuriais kelionė trunka 2–3 valandas. Taip pat vykdomi trumpi vidaus skrydžiai tarp salų, kurie yra greitesni, bet brangesni. Kitas būdas – organizuotos ekskursijos laivu, kurių metu galima ne tik persikelti, bet ir aplankyti įdomias vietas. Galapagų salas galite pasiekti ir su GRŪDA, leisdamiesi į įspūdžių kupiną kelionę į Ekvadorą. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Orai Galapagų salose Orus Galapagų salose lemia vandenynų srovės ir vėjai. Yra du pagrindiniai metų laikai: lietaus sezonas (gruodis–balandis) ir sausasis sezonas (liepa–spalis). Karščiausia nuo gruodžio iki birželio, o nuo liepos iki lapkričio temperatūra šiek tiek nukrenta. Vidutinė metinė temperatūra siekia apie 24 °C. Galapagų salose labai didelis saulės spinduliuotės lygis, vos per kelias valandas lengva nudegti. Todėl rekomenduojama naudoti apsaugos nuo saulės priemones ir kepures, ypač nuo gruodžio iki balandžio.  

1975 metais lankytojams atvertas Kotopaksio nacionalinis parkas yra antra pagal dydį saugoma teritorija Ekvadore po Galapagų nacionalinio parko. Jis užima 33 393 hektarų plotą ir kasmet sulaukia apie 200 000 lankytojų. Kotopaksio nacionaliniame parke lankytis galima tiek savarankiškai, tiek su gidu. Įėjimas nemokamas, tačiau būtina pateikti pasą ar kitą asmens dokumentą. Rekomenduojama pasiimti šiltų drabužių, saulės akinius, patogią avalynę, vandenį, fotoaparatą. Lankytinos Kotopaksio nacionalinio parko vietos Parko centre stūkso Kotopaksio ugnikalnis – beveik tobulos kūgio formos. Jo aukštis – 5897 m, tai antras pagal aukštį Ekvadoro taškas po Chimborazo ugnikalnio. Kraterio skersmuo – 800 m, gylis – 334 m. Ugnikalnis aktyvus – paskutinis išsiveržimas įvyko 2015 m. rugpjūtį, o labiausiai niokojantis – 1768 m., kai buvo sunaikintas Latakungos miestas. Kotopaksio viršūnę 1872–1873 m. pirmieji pasiekė vokiečių alpinistai. Šiandien populiariausias maršrutas driekiasi per šiaurinį ugnikalnio šlaitą. Tačiau dėl galimų pavojų (laharas, aukščio liga, dehidratacija), rekomenduojama kopti su sertifikuotu gidu. Beveik kiekvienos ekskursijos metu daromas sustojimas gerai įrengtoje dviejų aukštų „José Rivas“ prieglaudoje. Čia rasite ne tik miegamuosius, valgomąjį ir virtuvę, bet ir stovyklavietes bei iškylų zonas. Prieglauda įsikūrusi 4500 metrų aukštyje ir yra maždaug už valandos pėsčiomis nuo artimiausios automobilių stovėjimo aikštelės. Kotopaksio nacionaliniame parke taip pat verta aplankyti: Ruminvaj (Rumiñahui) ugnikalnį, kurio pavadinimu pagerbtas paskutinis vietinis karys, stojęs į kovą prieš ispanų užkariautojus. Jo vardas išvertus reiškia „akmeninis veidas“. Šį uolėtą kalną puošia kelios viršūnės, kurios tarsi sudaro 800 metrų aukščio sieną aplink kraterį; neaktyvų Sincholagva ugnikalnį, kurio pavadinimas kilęs iš čiabuvių kečujų kalbos ir reiškia „stiprus viršuje“ arba „stiprus aukštybėse“; Limpiopungo lagūną, esančią 3800 m aukštyje ir 200 ha ploto. Skirtingai nei dauguma kitų lagūnų, ji neturi aiškių krantų linijų ir yra apsupta tankių nendrių; Enkantado slėnį ir Pita upės kanjoną, iš kur matyti pėdsakai, likę nuo paskutinio Kotopaksio ugnikalnio išsiveržimo. Pita upė tiekia vandenį Kito miestui; Mariscal Sucre muziejų prie įėjimo į parką, kuriame yra parodų salės ir suvenyrų parduotuvė. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET# Kotopaksio nacionalinio parko klimatas ir gamta Kotopaksio nacionalinį parką galima lankyti visus metus. Birželis ir liepa – sausiausi, bet vėjuoti, o gruodis ir sausis – ramiausi. Parko ekosistemą sudaro atšiauriems orams prisitaikiusi augalija: dygliuoti pievų augalai, krūmai, paparčiai. Fauna – elniai, triušiai, skunsai, Andų žebenkštys, lapės, plėšrieji paukščiai, varlės, driežai. Limpiopungo lagūna – puiki vieta stebėti vandens paukščius ir gamtą. Kaip nuvykti į Kotopaksio nacionalinį parką Kotopaksio nacionalinis parkas yra už 45 km nuo Ekvadoro sostinės Kito, trijų provincijų (Napo, Pičinčos ir Kotopaksio) sandūroje. Į rezervatą galima patekti pro vieną iš dviejų įėjimų: netoli Lasso kaimo arba netoli Machachi miesto. Pirmasis variantas labiau tinka tiems, kurie planuoja aplankyti muziejų ir stovyklavietes. Iš Kito pietinio autobusų terminalo Quitumbe kelis kartus per dieną kursuoja autobusai Ambato ir Latacungos kryptimis. Kelionė trunka apie 1,5 valandos. Paprašykite vairuotojo sustoti prie nacionalinio parko įėjimo. Nuo ten teks eiti kelis kilometrus pėsčiomis arba palaukti, kol kas nors paveš. Daugelis kelionių organizatorių rengia vienos dienos ekskursijas su gidu, dažniausiai išvykstant iš Kito arba Latacungos. Paprastai turistai nuvežami iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios maždaug už valandos pėsčiomis nuo „José Rivas“ prieglaudos. Kai kurios ekskursijos organizuojamos kalnų dviračiais, kuriuos galima išsinuomoti. Visa programa trunka10–12 valandų. Automobiliu Kotopaksio nacionalinį parką patogu pasiekti važiuojant Panamerikos greitkeliu E35. Norėdami patekti pro šiaurinį įėjimą, važiuokite Machachi kryptimi, tuomet sekite nuorodas į El Pedregal ir nacionalinį parką. Maršrutas aiškiai pažymėtas. Vykstant į Kotopaksio nacionalinį parką galima naudotis „Uber“ ar vietinėmis taksi paslaugomis, tokiomis kaip „Transportes Latacunga“, „Cooperativa CIRO“ ar „Cooperativa Cotopaxi“. #GALLERY_WIDGET# #GALLERY_WIDGET#