Efeso miestas – viena iš labiausiai turistų lankomų vietų Turkijoje. Tai muziejų miestas netoli Seldžiuko, kadaise buvusio mažo ūkininkų kaimelio, o šiandien populiarios turistų lankomos vietos. Efeso archeologinis kompleksas keliautojus vilioja senove ir labai gerai išsilaikiusiomis istorinėmis vietovėmis. 

Helenistinėje epochoje Efesas buvo vienas didžiausių, turtingiausių ir garsiausių pasaulio miestų. Jame gyveno 250 000 žmonių, klestėjo menas, bibliotekoje buvo saugoma 12 000 rankraščių ritinių, amfiteatras pritraukdavo 44 000 žiūrovų, o garsūs filosofai vesdavo karštas diskusijas. Būtent čia gyveno Heraklitas – senovės graikų filosofas. 

Deja, bet miesto istorijoje būta ir tamsių periodų – jį užkariavo persai, nusiaubė gotai. Prie Efeso žlugimo prisidėjo ir stichinės nelaimės, pavertusios jį vaiduoklių miestu – VII amžiuje čia įvyko stiprus žemės drebėjimas, ir dėl Žemės plutos poslinkių įlanka tapo seklesnė. Prekyba sustojo, o miestas buvo apleistas ir užmirštas iki 1860-ųjų, kol jį atrado archeologai.

Lankytinos Efeso vietos

Efeso miestas laikomas didžiausiu archeologiniu kompleksu rytinėje Viduržemio jūros zonoje. Jame aptikta radinių, datuojamų Romos laikotarpiu. Mokslininkų teigimu, šiai dienai iškasta vos 15 % šio senovinio miesto, tačiau ir toks pasiekimas leidžia susidaryti įspūdį apie šios vietovės didybę.

Vienas gražiausių pastatų – Celso biblioteka, pastatyta 117 m. po Kr. Tai buvo ne tik biblioteka, bet ir tarsi paminklas Romos valdytojui Tiberijui Julijui Celsui, kuris buvo palaidotas sarkofage po pastato rūsiu. Kapo, kurio įėjimą papuošė dvi išminties deivės Atėnės statulos, konstrukciją Tiberijui padovanojo sūnus Gajus Julius Akvila. Vienu metu bibliotekoje buvo saugoma per 12 000 rankraščių ritinių. Kai kurie jų buvo laikomi spintose ir sienų nišose, o vertingiausi – paslėpti už spintų, tarp dvigubų sienų, siekiant juos apsaugoti nuo temperatūros ir drėgmės svyravimų. Senovėje Celso biblioteka garsėjo kaip viena turtingiausių, nusileidusi tik Aleksandrijai ir Pergamui.

Iš garsiosios Artemidės šventyklos, vieno iš septynių pasaulio stebuklų, iki šių dienų išlikusi tik viena kolona, atrasta 1870 m. Britų muziejaus archeologų kasinėjimų metu. Frizo fragmentai ir kiti radiniai šiuo metu saugomi Britų muziejuje Londone bei Stambulo archeologijos muziejuje.

Odeonas buvo nedidelis dengtas teatras, kurį apie 150 metus pastatė Publius Vedijus Antonijus ir jo žmona. Maža scena skirta spektakliams ir koncertams, o pačiame teatre tilpo iki 1500 žmonių. Žiūrovai į teatrą galėjo patekti 22 laipteliais, jo viršutinė dalis buvo papuošta korintietiško stiliaus raudono granito kolonomis. Įėjimai įrengti abiejose scenos pusėse.

Adriano šventykla, datuojama II amžiumi po Kr., skirta imperatoriui Adrianui, kuris 128 m. po Kr. lankėsi Efese. Tai vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių komplekso pastatų. Jo fasadą puošia keturios korintietiškos kolonos, virš kurių iškilusi arka, o jos centre pavaizduota Tichė – atsitiktinumo ir sėkmės deivė.

Efeso teatras, kuriame po atviru dangumi tilpo iki 44 000 žiūrovų, yra didžiausias tokio tipo teatras visame senovės pasaulyje. Jo statyba datuojama helenistiniu laikotarpiu, Lisimacho valdymo laikais (III a. pr. Kr.). Romėnų laikotarpiu teatras buvo naudojamas ne tik koncertams ir spektakliams, bet ir religinėms, politinėms bei filosofinėms diskusijoms, bulių kautynėms ir gladiatorių kovoms.

Kiti lankytini Efeso objektai: Agoros portikas, Hestijos šventykla, Heraklio vartai, mozaikomis ir freskomis puošti namai, Prytaneumo biurų pastatas bei vietinis viešnamis, prie kurio net išlikęs senovinis kelio ženklas.

Kaip nuvykti į Efesą

Norint nuvykti į Efesą, reikia vykti į Seldžiuką – autobusai ten važiuoja iš Antalijos, Izmiro, Bodrumo ir kitų turistinių miestų. Seldžiuke yra ir geležinkelio stotis, į kurią atvyksta traukiniai iš Izmiro. 

Efesas nuo Seldžiuko nutolęs per 3 km, tarp šių taškų reguliariai kursuoja mikroautobusai. Atvykstantiems automobiliu, prie pat Efeso griuvėsių įrengta parkavimo aikštelė. Norintys patogumo, iš bet kurios kurortinės vietos gali leistis į vienos ar dviejų dienų ekskursiją.

Kita populiari transporto priemonė – dolmušai, kažkas panašaus į mūsų mikroautobusus, kurie važiuoja tarp miestų, bet sustoja ten, kur keleiviui reikia.

Kai kurie turistai nuomojasi dviračius, kad galėtų nuvykti į Efesą. Atminkite, kad į archeologinę zoną patekti su dviračiais negalima – juos teks palikti prie įėjimo.

Kadangi Efesas yra archeologijos muziejus, po jį galima judėti tik pėsčiomis. Teritorija nedidelė, bet akmenuota, nelygi, todėl svarbu pasirūpinti patogia avalyne. Po kompleksą aktyviai važinėja taksi – vairuotojai siūlosi nuvežti iki viršutinio įėjimo, parvežti į miestą arba parodyti kitas lankytinas vietas.

Apsilankymui Efese paprastai pakanka dviejų trijų valandų. Tačiau būtinai su savimi pasiimkite vandens, nes geriamojo vandens čiaupai yra tik prie įėjimų, o gėrimų galima įsigyti tik už komplekso ribų.

Lankytojai į muziejų patenka per du įėjimus – viršutinį bei apatinį, prie kurių veikia bilietų kasos. 

Kada geriausia lankyti Efesą 

Efesui būdingos karštos, sausos ir net tvankios vasaros bei vėsios, drėgnos žiemos. Šiltuoju metų laiku beveik nelyja, todėl tai geriausias laikas atvykti apžiūrėti lankytinas vietas. Jeigu jaučiate, vasarą jums gali būti per karšta, geriau rinktis pavasario arba rudens mėnesius. Jei norite pamatyti senovės paminklus be turistų minios, galite atvykti ir žiemą. Šiuo metu temperatūra beveik niekada nenukrenta žemiau nulio.

Virtuvė ir restoranai

Pačiame Efese nėra kavinių ar viešbučių, kur būtų galima užkąsti, todėl geriausia pasiimti maisto su savimi. Efeso pakraštyje ir netoliese esančiame Seldžiuke yra daug įvairių maitinimo įstaigų: nuo brangių restoranų iki greito maisto užkandinių.

Dažniausias ir pigiausias užkandis yra kebabas, parduodamas kioskuose, vadinamuose kebabci. Vadinamieji denerci tiekia ėrieną su duona, kartais ir su garnyru. Pideci yra maži restoranai, kuriuose ruošiami paplotėliai su įvairiais įdarais (dažniausiai su mėsa). Vietiniai gyventojai dažniausiai valgo paprastuose lokanta restoranuose, į kuriuos gali užsukti ir turistai. Čia nebrangu ir labai skanu.

Šių vietų virtuvė skani. Beveik visi pagrindiniai patiekalai ruošiami iš ėrienos arba vištienos. Verta paragauti manti, koldūnų ir kotletų kefte. Kaip garnyras prie pagrindinių patiekalų dažniausiai naudojamos šviežios daržovės, troškintos pupelės arba cukinijos. Iš saldumynų mėgstamos baklava ir chalva.

Ką parvežti lauktuvių iš Efeso

Netoli abiejų įėjimų į Efesą turistus pasitinka parduotuvės, kuriose parduodami visi klasikiniai turkiški suvenyrai: nuo stiklinių „akių“ iki kilimų ir varinių indų, taip pat spalvotos lempos, keramika, kaljanai, inkrustuoti šachmatai ir dar daugiau visko. 

Rytietiški saldumynai, prieskonių ir pagardų rinkiniai, bus gera dovana draugams ir šeimos nariams.

Ieškantys kažko ypatingo, gali atkreipti dėmesį į magnetukus ir kitus suvenyrus su senovės miesto atvaizdais, knygas, nuotraukų albumus ar papuošalus.

Paties muziejaus teritorijoje kartais pasitaiko žmonių, siūlančių turistams įsigyti archeologinių radinių. To daryti nereikėtų, nes geriausiu atveju tai padirbinius parduodantys sukčiai, o blogiausiu – nelegaliai perkant tikrus senovinius daiktus gali kilti problemų su policija. Pagal šalies įstatymą draudžiama pirkti ir eksportuoti bet ką, kas gali būti laikoma muziejine vertybe.