Sardinija – Europos Maldyvai
Sardinija – Europos Maldyvai
Amžina vasara, egzotiški augalai, prabangios smaragdo ir turkio spalvos jūros skalaujamą ir, pačių sardų nuomone, paskutinę savaitę Dievo sukurtą salą leidžia vadinti Europos Maldyvais. Laikas čia sustojęs; galima grįžti į XIX a., kuomet neegzistavo Italija, o moterys juodbruvomis akimis laukia iš laukų grįžtančių vyrų ir iš migdolo miltų tešlos tebelipdo žiedo formos sausainius.
Istorijos prieskoniai
Atvykę į Sardiniją suprantate, kad esate ne… Italijoje? Taip, bent pusę salos apie 500 metų valdė Katalonijos kunigaikščiai Aragoniečiai (karalienės Bonos Sforcos giminaičiai iš mamos Izabelės pusės). Todėl nenustebkite atvykę į Algerą ir pasijautę, kad grįžote į Ispaniją – visur dominuoja geltona ir raudona, katalonietiški užrašai, o restoranų meniu puikuosi ne lazanija ar pica, bet paelija.
Jeigu atvykę į centrinę Italiją dažniausiai ieškome 3000 metų senumo artefaktų – tai čia ne tik išgirsime, bet ir patys pamatysime, kokias pirtis, duonos kepyklas, būstus statė žmonės, gyvenę prieš 10.000 metų. Kelionės metu aplankome beveik pagal visas šiuolaikines architektūros taisykles pastatytus kompleksus – nuragus.
Visą sardų gyvenimą kurią dievai ir dievybės. Fėjos (sardų kalboje – Janas) siuvinėja auksu, priglaudžia savo glėbyje jaunamartę, gyvena miškuose ir laidojimui skirtuose urvuose, kuriuos vietiniai vadina „domus de janas“.
XIX a. per Europą nuvilnijus Tautų pavasario bangai vietinis identitetas salos gyventojų širdyse dar labiau sustiprėjo. Jie priešinosi kuriamai naujai valstybei – Italijos karalystei. Todėl dar labiau sustiprėjo banditizmas – pasipriešinimas nekilnojamo turto nacionalizacijai, ištisų miškų kirtimui, o vėliau – salos militaristinių bazių kūrimui. Šis istorinis etapas turi ir savo muziejų – Banditizmo muziejų Aggius miestelyje.
Duoklė gomuriui
Ne kartą apsilankę Italijoje žino it daugybos lentelę – „Italijos virtuvė marga it kieme kudakuojančios dedeklės“. Pradėkime nuo vyno rūšių margumo. Vienos vyninės šeimininkai, prisiskaitę apie idealiai Baltijos jūros dugne išsilaikiusį XVIII a. vyną, nusprendė ir patys savo šedevrą brandinti jūroje (greta mūsų lankomos romėnų jūrų dievo Neptūno vardu pavadintos stalaktitų – stalagmitų grotos). Dar vienuolių išsaugotą „Monica di Sardegna“ vynuogių rūšį šiandien galite paragauti ne tik tą, kurią tradiciškai brandina bačkose, bet ir giliai jūros dugne! Būtent šios salos ąžuolų žievė yra naudojama aukščiausios kokybės vyno kamščių darymui.
Sardinijoje viskas subtilu, lyg juvelyro dirbtuvėse sukurta. Taip yra ir su pasta bei duona. Carasau duona primena ostijos paplotėlį, o „dievų siūlais“ vadinami subtilaus plonumo ilgi makaronai.
Sardų jaunimas kaimuose per atostogas ‚nemaigo‘ telefonų, dažniau jie karves ir avis gano; bandos nepavyks taip paprastai aplenkti. Piemenys dar ir šiandien organizuoja tokius pietus, kokius vyrai jaunystėje ruošdavo: paršiukai kepami ant iešmo, švelnaus skonio avies pieno sūriai, vytintos dešros, nuo medžio skinti apelsinai ir šaltinio vanduo. Susėdusiems po ąžuolais svečiams primenama, kad praeityje visos Europos žemdirbiai valgė rankomis; valgė tai, ką atsinešdavo savo ryšulėliuose. Nebus padažų, nebus šakučių, bet visada bus mamos, sesers, žmonos ar dukrytės nulipdytas migdolinis sausainis.
Salos pakrančių peizažai – rojus Jūsų akims
Sardinija yra viena iš mėlynųjų pasaulio zonų (t.y. čia gyvena labai daug ilgaamžių). Smaragdo ir turkio spalvos vandenims vienoje iš šiaurinės salos pakrančių dar maždaug prieš 60 metų buvo suteiktas „Smaragdinės pakrantės“ pavadinimas. Šią 20 km ilgio tik vietiniams žinomą ruožą milijardierius princas ir imamas Karim Aga Khan IV pavertė turbūt garsiausia ir prabangiausia Europos turizmo baze: įkūrė Olbia oro uostą, jachtų bazę, pastatydino daug viešbučių naujai sukurtame Porto Cervo kurorte.
Kaljaris – ne tik didinga salos sostinė, bet ir didžiausia flamingų kolonijų buveinė Europoje. Čia stebėti virš 10.000 gyvenančių paukščių atvykstama dviračiais; flamingai taip pat matomi keliaujant mašina palei Poeto pakrantę.
Punų ir romėnų gyventą Tharros pusiasalį ir jo archeologinę zoną galima pasiekti pėsčiomis arba turistiniu traukinuku. Trapaus grožio pakrantė yra saugoma nuo šiuolaikinių civilizacijos keliamų iššūkių – automobilių kiekių, išmetamųjų dujų, paliekamų šiukšlių. Ne tik šios, bet ir dalies kitų pakrančių fauna, flora, net smėlis ir kriauklės yra akylai saugomos – iš paplūdimio jų negalima išsivežti. Gautumėte baudą, jei užsimanytumėte naktį, nuplaukę į atokią įlankėlę (Cala), pernakvoti laukinėje gamtoje.
-------------------------------------------
Kviečiame keliauti į Sardiniją, į masinio turizmo nenuniokotą kraštą ir išgristi, kaip kalbama archajiškiausios romanų kalbų grupei priklausančia kalba, paskanauti šimtmečius skaičiuojančių vynuogių rūšių vyną, pasigėrėti svaiginančiais pakrančių vaizdais... Ne vienas mano keliautojas yra pasakęs: “jei gyvenčiau dar kartą ir sugalvočiau vesti – savo damos rankos prašyčiau tik Sardinijoje...“
Straipnsio autorė: Monika Ruškytė, GRŪDOS kelionių vadovė
