Kelionių vadovė Monika Ruškytė

Šiemet sukanka 20 metų, kai pradėjau dirbti gide ir kelionių vadove. Viskas prasidėjo net nespėjus baigti gidų kursų, nes mane susirado Italijos “La Repubblica” dienraščio redakcija, kuri man patikėjo sudėlioti ir padėti parašyti didžiulį straipsnį apie Lietuvos pajūrio turizmo potencialą. Vėliau teko bendradarbiauti su daugybe Italijos ir San Marino televizijos bei spaudos žurnalistų. Tiek pat metų dirbu su lietuvių grupėmis ir italakalbiais turistais po Baltijos šalis ir Suomiją.

Drįstu teigti, kad Italiją turbūt pažįstu geriau nei didelė dalis tos šalies gyventojų ir daug kartų teko konsultuoti pačius italus dėl kelionių šalies viduje. Lietuvių grupes lydžiu ne tik Italijoje, bet ir Baltijos šalyse, Lenkijoje, Austrijoje, Prancūzijos Provanse, Korsikos saloje ir Vokietijos Bavarijos regione. Širdžiai balzamas yra kurti autorinius maršrutus po Mažąją Lietuvą ir lydėti tautiečius po jų pačių Tėvynę. Smagu, kai savas kraštas juos ne kartą nustebina ne mažiau nei kalnai ar smaragdinė jūra. O kelionės su moksleiviais – tai dar vienas profesinis džiaugsmas. Kelionės su mažaisiais – tai galimybė perkelti pamokas į neįprastą erdvę, padėti įsisavinti sudėtingas meno, istorijos, geografijos ir ypač pačio gyvenimo pamokas.

Keliones ir ekskursijas vertinu kaip galimybę suteikti neįkainojamas patirtis, įspūdžius, kurie sušildo aplankius nemalonioms dienoms. Kelionės nėra tik pasakojimai istorijos, kultūros, geografijos ir kitomis temomis. Kelionių metu, kaip poetas Jonas Aistis sakė, gyja sopės.

Ekskursijas vedu lietuvių, italų ir rusų kalbomis.

Turiu komunikacijos bakalaurą ir istorijos magistrą (specializacija – karų istorija ir karinė architektūra). Pradinukus mokykloje mokau italų kalbos.

Neįsivaizduoju savo kasdienybės be pasivaikščiojimų gamtoje, vandens stichijos, sporto (p.s. mankštintis būtina ir ilgai sėdint autobuse kartu su visais turistais), kelionės metu ragautų patiekalų transformacijos mano virtuvėje ir savanorystės.

Mano namuose vietą rado didžiulė biblioteka, kurioje apstu knygų ne tik italų, lietuvių, rusų, bet ir rumunų bei anglų kalbomis. Kad nepabėgčiau nuo Italijos aktualijų – žiūriu nacionalinę Italijos televiziją, skaitau spaudą internete, nuolat bendrauju su bakalauro studijų metu sutiktais draugais ir bičiuliais Italijoje. Taip pat žinias atnaujinu savarankiškai lankydama parodas, analizuodama archyvų medžiagą ir senąją spaudą. Kalbos žinojimas visada yra vienas didžiausių pagalbininkų pateikiant teisingą, įdomią ir svarbiausią – atnaujintą informaciją apie lankomą šalį.

Kodėl Italija? Pamenu savo pirmąjį vizitą Romoje. Tada net negalėjau įsivaizduoti, kokiu keliu pasuksiu… Buvo šiltas vasaros vakaras Campidoglio aikštėje, kampe smuiku grojo gatvės muzikantas. Užsuku už kampo ir išvystu tai, apie ką buvo daug kalbėta mokykloje. Tyloje ir vakaro šviesoje paskendęs Forumas ir Koliziejus manyje uždegė ugnį ir troškimą: „Aš čia atvešiu visus lietuvius!“ Nors ši akimirka mane persekiojo itin ilgai, paskutinį tašką padėjo Klaipėdos universiteto dėstytojas ir vertėjas Enrico Quinto. Ši iškili universiteto ir Italijos diasporos asmenybė man kartą tėkštelėjo: „Monika, Jūs turite dirbti šį darbą!“ Taip ir nesužinojau, kodėl jam taip atrodė, kodėl skatino, nes po kelių mėnesių jis išėjo į Anapilį. Bet kiekvieną kartą nuvykus į Milaną nepraleidžiu galimybės padėti gėlių prie jo kapo ir padėkoti už teisingą spyrį!