Azorų salos - masinio turizmo neatrasta paslaptis vidury Atlanto 9d. NAUJIENA!

San Migelio sala dažnai vadinama „Žaliąja sala“, yra didžiausia, svarbiausia ir gyventojų skaičiumi gausiausia Azorų salyno sala. Čia rasite visko – nuo paslaptingų, debesyse skendinčių ežerų ir verdančių geizerių iki vienintelių Europoje arbatos plantacijų ir žavingos istorinės architektūros. San Migelio sala yra tarsi žemynas miniatiūroje. Ji sugeba nustebinti kiekviename žingsnyje ir pasiūlyti kažką įdomaus visiems – nuo ramių poilsiautojų, norinčių mėgautis gamta ir SPA, iki aktyvių keliautojų, pasirengusių leistis į žygius pėsčiomis, stebėti banginius ar nardyti krištolo skaidrumo vandenyje. Tikrasis San Migelio grožis – tai ne tik konkretūs objektai, bet ir visuma: gaivus vandenyno ir gėlių kvapas, nuolatinis vandens čiurlenimas, ramybė ir jausmas, kad gamta čia yra tikroji šeimininkė. Yra miestų, kurie apakina savo didybe, ir yra miestų, kurie tyliai paliečia širdį. Ponta Delgada yra iš pastarųjų. Tai miestas-prieglobstis, kurio pulsas muša vandenyno ritmu, o jo grožis atsiskleidžia ne pompastiškuose fasaduose, bet santūrioje harmonijoje ir detalėse. Įsivaizduokite miestą, nusprendusį apsirengti tik dviem spalvomis: juoda ir balta. Juoda – lyg derlinga, vulkaninė žemė, iš kurios jis gimė. Balta – lyg jūros puta, kasdien bučiuojanti jo krantus. Vaikštant jo gatvėmis, jautiesi lyg vaikščiotum po gyvą grafikos kūrinį. Po kojomis vingiuoja akmeninės mozaikos – calcadas – lyg išsiuvinėti takai, vedantys pro baltas sienas, kurių kampus ir langų rėmus tvirtai laiko juodas bazaltas. Rytas čia prasideda nuo vandenyno. Plati pakrantės alėja nusidažo švelnia, perlamutrine šviesa. Marinos stiebai tyliai skimbčioja lyg vėjo varpeliai, o nuo miesto vartų sklinda kavos ir šviežiai keptos duonos aromatas. Tai ne didmiesčio skubėjimas. Tai ramus pabudimas, kai miestas lėtai pasisuka veidu į savo amžiną partnerį – Atlantą. Dieną Ponta Delgada kviečia pasiklysti savo jaukiame centre. Čia laikas, regis, sulėtėja. Senų bažnyčių akmuo saugo šimtmečių maldas ir vėsą. Iš mažos aikštės atsklinda fontano čiurlenimas ir ramus žmonių klegesys. Galima prisėsti lauko kavinėje ir tiesiog stebėti, kaip gyvena miestas, kuris niekur neskuba. Jis lyg geras pašnekovas – leidžia tau atsipalaiduoti ir tiesiog būti. Vakaras Ponta Delgadoje yra magiškas. Auksinė valanda nudažo baltas sienas šiltais tonais, o senoviniai žibintai uždega jaukią šviesą ant drėgnų mozaikų. Iš mažų restoranų sklinda ant grotelių kepamos žuvies kvapas ir linksmos kalbos. Uostas nurimsta, jachtos tyliai siūbuoja, o jų žiburiai atsispindi juodame vandenyje. Ponta Delgados grožis – ne triukšmingas ir ne akimirksniu pribloškiantis. Jis tylus, gilus ir tikras. Tai miestas, kuris turi sielą – sielą, sujungtą su vandenynu, iškaltą iš ugnikalnio akmens ir sušildytą nuoširdžiu svetingumu. Tai saugi prieplauka, į kurią norisi sugrįžti.

Atskridus į Ponte Delgada oro uostą, pervežimas į viešbutį. Pažintis su San Migelio salos sostine. Ponta Delgada – tai ne tik didžiausias San Migelio salos miestas, bet ir viso autonominio Azorų regiono sostinė bei pagrindiniai vartai į salyną. Tai miestas, kuriame harmoningai dera solidi, šimtmečius menanti istorija, modernus uostamiesčio gyvenimo ritmas ir visur juntama atpalaiduojanti vandenyno dvasia. Jo išskirtinumas – tai stulbinanti juodo vulkaninio bazalto ir baltų sienų architektūros harmonija. Miesto centrą geriausia tyrinėti pėsčiomis. Jis nėra didelis, tačiau kupinas įdomių detalių. Praeisite miesto vartus - pagrindinį simbolį ir populiariausią susitikimų vietą. Trys įspūdingos arkos, pastatytos XVIII amžiuje iš vulkaninio akmens, stovi centrinėje Goncalo Velho Cabral aikštėje. Kadaise jos buvo įėjimas į uostą, o dabar – miesto vizitinė kortelė. Visas miesto centras, ypač aikštės ir alėjos, išklotas tradicinėmis portugališkomis mozaikomis. Pasigrožėsite jų raštais – nuo geometrinių figūrų iki jūreiviškų motyvų, kurie suteikia miestui ypatingo meniškumo. Aplankysite pagrindinę  – Šv. Sebastijono bažnyčią. Ji išsiskiria nuostabiu, gausiai dekoruotu manuelinio stiliaus portalu – tikru portugališkos architektūros šedevru. Ponta Delgada yra neatsiejama nuo vandenyno.

Pagrindinė miesto arterija – plati pakrantės alėja. Čia švartuojasi visi – nuo mažų žvejų valčių iki prabangių jachtų ir didžiulių kruizinių laivų. Pasivaikščiojimas po mariną, stebint laivus ir vandenyną, yra tiesiog privalomas. Prie pat vandenyno stūksanti įspūdinga XVI a. tvirtovė kadaise gynė miestą nuo piratų antpuolių, o dabar joje veikia Azorų karinis muziejus. Nuo jos sienų atsiveria puikus vaizdas į uostą ir miestą. Miesto turgus. Šiame turguje rasite visko, kuo garsėja San Migelis: mažus, bet neįtikėtinai saldžius ananasus, įvairiausių rūšių vietinius sūrius, aštriąją papriką, šviežią žuvį ir jūros gėrybes. Tai puiki vieta pajusti tikrąjį salos skonį ir kvapą. Apžiūrėsite Dievo Motinos vienuolyną ir šventovę. Šiame vienuolyne saugoma pati svarbiausia religinė relikvija Azoruose – stebuklais garsėjanti Šventojo Kristaus stebukladario statula. Būtent dėl jos kasmet, penktąjį sekmadienį po Velykų, Ponta Delgadoje vyksta didžiausia religinė šventė visame salyne, sutraukianti dešimtis tūkstančių piligrimų. Net ir ne šventės metu, tai dvasinga ir rami vieta. Visai šalia miesto ribos aplankysite ananasų plantaciją, kur pamatysite unikalų procesą, kaip garsieji Azorų ananasai auginami stikliniuose šiltnamiuose. Apsilankymo pabaigoje galėsite paragauti šviežių ananasų ir iš jų pagaminto likerio.  Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai (priklausomai nuo skrydžio laiko gali būti patiekti pusryčių paketai). Pervežimas į oro uostą. Skrydis į Ponta Delgada (San Migelio sala) -  Angra do Heroismo (Terceiros sala). Pradėsite pažintį su salos sostine Angra do Heroismo – žavinčia savo architektūra, kultūra ir gamtos grožiu. 1983m. miesto senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinės urbanistinės struktūros ir svarbios jūrų kelionių istorijos. Įkurtas XVa. Angra Do Heroismo buvo strateginis laivų, plaukiojusių tarp trijų žemynų, uostas. Jo urbanistinė struktūra, kruopščiai suplanuota aplink natūralų uostą, atspindi to meto jūrinės prekybos mastą ir salos svarbą. Didingos bažnyčios, tvirtovės ir kolonijinės architektūros pastatai liudija apie aukso amžių Azoruose. Miesto centras, išsaugotas nepaisant 1980 metų žemės drebėjimo, buvo profesionaliai restauruotas, išlaikant autentiška dvasią. UNESCO pripažino Angrą vertingu Atlanto kryžkelės pavyzdžiu, o šiais laikais jis žavi lankytojus ne tik architektūra, bet ir gyva kultūrine atmosfera, šventėmis bei festivalių tradicijomis. Tai miestas, kuriame gali pasijusti lyg laiko mašina grįžęs į XVI amžių – siaurų akmeninių gatvelių labirintas, spalvingi namai su balkonėliais, puošnios bažnyčios, tvirtovės, kurios kadaise saugojo salą nuo piratų. Praca Velha aikštė - miesto širdis, kurios grindinys – tarsi mozaika, puošni ir elegantiška, o aplinkiniai pastatai – istoriniai, bet gyvi. Siauros gatvelės iš aikštės veda žemyn link uosto. Didinga Šv. Išganytojo (Sé) katedra, statyta XVIa. pabaigoje, išsiskiria ne tik savo architektūra, kuri jungia manierizmo ir portugališkojo „chá“ stiliaus elementus, bet ir turtingu istoriniu bei meniniu paveldu. Jos viduje įspūdingi Šv. Angelų Marijos altorius, koplyčios, senoviniai meno kūriniai. Apsilankymas šioje katedroje - tai kelionė per šimtmečius, leidžianti pajusti Azorų istorijos, meno ir tikėjimo dvasią. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Kelionė po Terceirą – tai kelionė į gyvą paveikslą, kurio spalvos ir nuotaikos keičiasi už kiekvieno posūkio. San Sebastiano tvirtovė: seniausias karinis fortas Azoruose iš kurio atsiveria vaizdai į uostą. Paliksite už nugaros sostinės Angros renesanso eleganciją ir leisite keliui vesti Jus į salos gilumą.  Ir čia peizažas sprogsta žaluma. Kilsite aukštyn, į Serra do Cume keterą, ir pasaulis virsta begaliniu skiautiniu. Po kojomis plyti „manta de retalhos“ – tūkstančiai tobulai atskirtų ryškiai žalių laukų, kuriuos lyg siūlės jungia tamsaus akmens sienelės. Tai sušukuotas, nuramintas kraštovaizdis, kuriame, regis, ilsisi pati tvarka ir ramybė. Stovint čia, virš šio žalio vandenyno, supranti, kodėl Terceira yra viena iš derlingiausių salyno žemių. Toliau kelias neria į salos širdį, kur laukia vienas didžiausių jos stebuklų – Gruta do Natal (lavos urvas).  Tai pauzė kelionėje, kai leidiesi ne pirmyn, o gilyn. Į patį ugnikalnio kaminą. Tai kelionė į tylos ir amžinybės katedrą. Drėgnas, gaivus oras, nuo skliautų lašantis vanduo ir didinga erdvė, apačioje sauganti krištolinį ežerą, priverčia sulaikyti kvapą. Čia, žemės viduje, pajunti tikrąją salos gimimo paslaptį. Išlindus atgal į dienos šviesą, kelionė tęsiasi link šiaurinės pakrantės. Ir vėl viskas keičiasi. Žalią švelnumą pakeičia atšiaurus, juodas grožis. Tai Biscoitos – vieta, kur sustingusi lava susitinka su galingu Atlantu. Bangos čia dūžta į juodas, aštrias uolas, tačiau tarp jų slypi natūralūs baseinai, išskaptuoti pačios gamtos. Panirti į vėsų, sūrų vandenį juodo akmens prieglobstyje, kai visai šalia ošia nesutramdomas vandenynas – tai pajusti jaudinantį kontrastą, kuriuo gyvena sala. Grįšite į Angrą vakarėjant, kai saulė nudažo dangų alyvine spalva. Grįšite ne tik apvažiavęs salą ratu. Grįšite pilni vaizdų, skonių ir jausmų. Nakvynė viešbutyje.

Fajalo, Piko ir San Žoržo salos -  geografinis ir kultūrinis trikampis - trys pasauliai, viena širdis.  Šias salas jungia reguliarūs keltai ir lėktuvai, o keliaudamas tarp jų jauti ne tik kontrastus, bet ir bendrumą: vulkaninę kilmę, jūrinę dvasią, lėtą gyvenimo tempą ir pagarbą gamtai.

Jei reikėtų apibūdinti Fajalo salą viena spalva, tai neabejotinai būtų mėlyna. Dėl šios priežasties ji ir vadinama „Mėlynąja sala“. Tačiau mėlyna čia turi du veidus: tai sodrus, gilus vandenyno mėlis, supantis salą, ir tai – tūkstančiai, milijonai melsvų hortenzijų žiedų, kurie vasarą paverčia pakeles gyvomis, banguojančiomis upėmis. Fajalas – tai ne atsiskyrusi, rami sala, tai – pasaulio kryžkelė. Tai saugus uostas, kuriame šimtmečius glaudėsi pavargę keliautojai, perplaukę Atlantą. Būtent šis kosmopolitiškumas ir gamtos darna sukuria nepakartojamą salos dvasią.

Pusryčiai (priklausomai nuo skrydžio laiko gali būti patiekti pusryčių paketai). Pervežimas į oro uostą. Skrydis Angra do Heroismo (Terceiros sala) -  Horta (Fajalo sala).

Atskridus į salą, kelionė po Fajalo salą, kuri slepia du neįtikėtinus ir visiškai skirtingus gamtos stebuklus, atskleidžiančius vulkaninės prigimties kontrastus. Salos centre tarsi paslaptingas gamtos altorius, stūkso Caldeira do Faial – senasis ugnikalnio krateris, alsuojantis ramybe, galia ir augmenijos turtais. Tai milžiniškas vulkaninis dubuo, susiformavęs prieš tūkstančius metų, kai paskutiniai stiprūs išsiveržimai pakeitė salos veidą. Jo skersmuo siekia beveik 2 kilometrus, o gylis – 400 metrų. Caldeira dugną dengia vešli, beveik nesutrikdyta augalija – tai natūrali gamtos laboratorija, kur auga daug endeminių augalų rūšių, būdingų tik Azorų saloms. Caldeira do Faial –tyli ir didinga vieta, kur gali išgirsti ne tik vėją ar paukščius, bet ir save. Ji primena, kad gamta yra ne tik graži, bet ir galinga, gyva – ir kad net ugnikalnių palikti randai gali virsti gyvybės lopšiu. Esant geram orui, galima pasivaikščioti taku aplink kraterio viršūnę ir grožėtis vešlia, žmogaus nepaliesta augmenija jo viduje. Vaizdas tiesiog gniaužia kvapą. Kelionė nuo Caldeira do Faial iki Capelinhos ugnikalnio – tai tarsi kelias per visą Fajalo salos „stuburą“. Čia atsiskleidžia visa Azorų įvairovė: nuo sultingos žalumos iki vulkaninio pelenų pasaulio, kur pamatysite visiškai kitokį, „mėnulio“ peizažą. Vakariausiame salos taške laukia visiškas kontrastas – peizažas, primenantis Mėnulį. Tai nėra paprastas ugnikalnis, tai gyvas geologijos vadovėlis, kuriame gali savo akimis pamatyti, kaip vandenynas atidavė žemei naują dalelę savęs. Capelinhos vietovė – tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur gali stovėti ant žemės, kuri dar prieš 70 metų neegzistavo. Tai gamtos teatras, kuriame ugnis, pelenai ir laikas parašė savo pasakojimą – be žodžių, bet su įspūdingu palikimu.  Vieta, kur 1957–1958 metais iš vandenyno iškilo naujas ugnikalnis, palaidodamas po pilkais pelenais senąjį švyturį ir aplinkinius laukus. Vaikščioti po šį sausą, pilką, be gyvybės ženklų kraštovaizdį – tai lyg vaikščioti po ką tik gimusią žemę. Dabar čia veikia interaktyvus muziejus – ugnikalnių tyrimo centras, kuris pasakoja kvapą gniaužiančią šio išsiveržimo ir Azorų salų susiformavimo istoriją (2012m. Europos muziejų forumas jį pavadino geriausiu Europos muziejumi).

Nuo Capelinhos ugnikalnio kelionę tęsite vaizdinga Atlanto vandenyno pakrante per Varadouro regioną. Kiekviena sala turi vietas, kurios atspindi jos didybę, ir vietas, kurios atskleidžia jos švelniąją pusę. Varadouro, prigludęs pietvakarinėje Fajalo salos pakrantėje, yra būtent tokia vieta – salos atodūsis, jos dovana pavargusiam keliautojui. Tai ramybės ir saugumo prieglobstis, kur galinga Atlanto jėga virsta švelniu žaidimu. Čia gamta tapo architekte. Ji paėmė juodą, sustingusios lavos aksomą ir iš jo sukūrė tobulus baseinus prie pat vandenyno. Tai nėra žmogaus rankų darbas. Tai – ugnikalnio ir vandenyno kūrinys. Juodos bazalto sienos, nugludintos tūkstantmečių bangų, suformavo natūralų barjerą, kuris sulaiko galingą vandenyno mūšą, o į vidų įleidžia tik krištolo skaidrumo, smaragdo ir turkio spalvų vandenį. Panirti į Varadouro baseinus – tai patirti pokalbį su vandenynu be baimės. Jauti jo gaivą, jo sūrumą, matai jo begalinį mėlynumą anapus uolų, bet esi saugiame gamtos glėbyje. Saulė kaitina juodus akmenis, ant kurių taip gera išsitiesti ir jausti malonią šilumą, o ausis pasiekia tik du garsai: ramus vandens plakimas baseine ir tolimas, prislopintas bangų ošimas už apsauginės sienos. Oras čia kvepia druska, saule ir laukinių gėlių dvelksmu. Tai vieta, kurioje laikas, regis, ištirpsta. Kur dienos ritmą diktuoja tik potvyniai ir atoslūgiai.

Po dienos įspūdžių laukia salos sostinė Horta – tai ne tik miestas, tai legenda tarp jūreivių. Įsivaizduokite uostą, kurio molai ir krantinės nutapyti tūkstančiais spalvų. Tai – Hortos marina, unikali meno galerija po atviru dangumi. Kiekvienas piešinys čia pasakoja istoriją apie perplauktą vandenyną, apie įveiktas audras ir svajones, kurias atnešė burės. Pagal seną jūrininkų tradiciją, palikti savo ženklą ant molo reiškia užsitikrinti sėkmę tolimesnėje kelionėje. Vaikščioti čia – tai lyg skaityti viso pasaulio keliautojų dienoraštį, kuriame kiekvienas potėpis alsuoja drąsa ir viltimi. Miesto širdis plaka ne tik prieplaukoje, patenkančioje į labiausiai lankomų pasaulio prieplaukų penketuką, bet ir legendiniame bare „Peter Café Sport“. Tai daugiau nei baras – tai pasaulio jūrininkų šventovė. Vieta, kurioje sūraus vėjo nugairinti veidai dalijasi neįtikėtinomis istorijomis, kur ore tvyro draugystės ir nuotykių dvasia. Užsukti čia – tai prisiliesti prie gyvos legendos, tapusios neatsiejama Hortos dalimi. Nakvynė viešbutyje.

San Žoržo sala – ilga, siaura ir didinga, su ugnikalnių ketera, lyg milžino stuburu, besidriekiančia per visą jos ilgį. Salos „stuburą“ sudaro aukšta vulkaninė kalnų grandinė, kurios aukščiausia viršūnė – Esperansos kalnas (1053m).  Tai sala, kuri kviečia nuotykiui, atradimui ir pokalbiui su pačia gamtos esme. San Žoržo grožis yra vertikalus. Jos siela gyvena dviejuose pasauliuose. Pirmasis – tai aukštumos pasaulis. Žalios, vėjų glostomos plynaukštės, kuriose ramiai ganosi karvės, dovanojančios pieną legendiniam San Žoržo sūriui. Čia, virš debesų, tvyro ramybė, tačiau žvilgsnis nuolat slysta link krašto, kur žemė staiga prasmenga į bedugnę. Ir tada prasideda kelionė į antrąjį, slaptąjį pasaulį. Tai fajų karalystė. Fajos – tai mažyčiai rojaus sodai, įsikūrę prie galingų skardžių papėdės, ten, kur sustingusi lava ar žemės nuošliaužos kadaise sukūrė derlingos žemės lopinėlius prie pat vandenyno. San Žoržas – tai laukinių peizažų, sūraus vėjo ir tyros gamtos sala, turbūt žaliausia iš visų salų.  Ji žavi ne iš karto, bet ją įsimyli ilgam.  Nusileidimas į fajas– tai lyg kelionė laiku. Status takelis vingiuoja per vešlią augmeniją, o ausis pamažu pasiekia du garsai: tolimas vandenyno dūžis ir nuo skardžių krentančių krioklių muzika. Čia, apačioje, tvyro ypatingas mikroklimatas. Čia auga kavamedžiai, bananai ir vynuogės. Maži balti nameliai su raudonais stogais atrodo lyg prigludę prie milžiniškos uolos nugaros, ieškodami prieglobsčio.  San Žoržo salos skonį geriausiai atspindi jos sūris. Kelionė po San Žoržo salą – tai ne važiavimas keliu. Tai – kelionė drakono stuburu. Tu pradedi savo kelią ant aukštos, vėjų nugairintos keteros, kuri lyg milžiniškas, sustingęs gyvūnas driekiasi per visą salos ilgį, o iš abiejų pusių tave lydi du begaliniai mėlynumai: dangus viršuje ir Atlantas apačioje. Važiuoti šiuo dangaus keliu – tai jaustis lyg plauktum tarp debesų.

Pusryčiai (priklausomai nuo išvykimo į uostą laiko gali būti patiekti pusryčių paketai). Anksti ryte iš Hortos uosto keltu plauksite į Velaso uostą esantį San Žoržo saloje.  Atvykus į Velasą, keliausite į pietus, sustodami apžvalgos aikštelėje das Velas. Nuo jos atsiveria žavingo miestelio ir didingos Piko salos, kylančios iš vandenyno, panoraminiai vaizdai. Toliau kelionę tęsite į vieną iš salos sūrinių. San Žoržo sala pasižymi unikaliu klimatu ir vešliomis ganyklomis. Drėgnas ir švelnus oras bei vulkaninės kilmės dirvožemis sukuria idealias sąlygas aukštos kokybės pienui išgauti. Sūrio gamybos tradicijos saloje siekia kelis šimtmečius. Iki šių dienų sūris gaminamas laikantis senųjų tradicijų. San Žoržo sūris (port. Queijo São Jorge) – tai vienas žymiausių ir labiausiai vertinamų portugališkų sūrių. Tai kietasis, brandintas sūris, pasižymintis sudėtingu, aštriu ir šiek tiek pikantišku skoniu, kuris nepalieka abejingų. Sūrinėje pamatysite gamybos procesą bei paragausite šio išskirtinio produkto. San Žoržo sūris yra unikalus gastronominis produktas, atspindintis turtingą Azorų salų gamtą ir ilgaamžes sūrio gamybos tradicijas. Kelionę tęsite į pajūrio Urzelinos parapiją, kur 1808 m. galingas ugnikalnio išsiveržimas pakeitė kraštovaizdį. Pamatysite vienintelį išlikusįjį – senosios bažnyčios bokštą – ryškų gamtos jėgos priminimą. Vaizdinga pakrante, iš kurios atsiveria kvapą gniaužiantys Piko salos vaizdai, pasieksite Manadas.

 Aplankysite Šventos Barboros bažnyčią. Bažnyčios vidus tikras baroko lobynas: freskos, raižiniai, skulptūros. Kelionė į Kaljetą – antrą pagal dydį salos miestą, kurio vienoje iš tavernų pietausite. Būtinai paragaukite ant grilio keptos dienos žuvies, dažniausiai patiekiamos su bulvėmis ir salotomis, jūros gėrybių, keptų su česnaku ir sviestu, ar alctra - moliniame inde ilgai troškintos jautienos su vynu ir prieskoniais. Po pietų tęsite kelionę įspūdinga San Žoržo pakrante. Pasiruoškite būti sužavėti dramatiškų pakrantės peizažų. Tikrasis nuotykis prasideda tada, kai nusprendi palikti šį saugų kelią ir leistis žemyn. Tai kelionė į slaptąjį salos pasaulį – į fajų karalystę. Nusileidimas yra lyg nėrimas į kitą dimensiją. Oras darosi šiltesnis ir drėgnesnis. Tave apsupa vešli, kone tropinė augmenija. Girdi, kaip nuo stačių, samanotų skardžių krenta kriokliai, maitinantys šiuos derlingus žemės lopinėlius. Ir tada, už paskutinio posūkio, prieš tave atsiveria mažas, izoliuotas rojus. Tu stovi fajoje. Žaliame amfiteatre, kurio siena – šimtų metrų aukščio skardis, o scena – nerimstantis vandenynas. Čia, apačioje, pasaulis gyvena kitu ritmu. Fajoje dos Vimes matai derančius kavamedžius (vieninteles kavos plantacijas Europoje), prinokusius bananus, jaukiai tarp uolų įsispraudusius namelius. Čia, šeimos valdomoje Café Nunes kavinėje, ragausite vietoje užaugintos, surinktos ir paskrudintos  kavos. Kavos degustacija – tai ne tik skonių pažinimas, tai ir kelionė per istoriją, tradicijas ir gamtos harmoniją. Kiekvienas puodelis – tarsi istorija, kurioje susilieja žmogaus darbas, gamtos tėkmė ir šimtmečius puoselėjama aistra. Toliau kelias nuves ir iki Fajos do Ouvidor, kur, tarp vulkaninių uolų slypi salos perlas – natūralūs baseinai Poca de Simao Dias. Jei vandenynas ramus, tai tobula vieta atsigaivinti krištolo skaidrumo vandenyje. Net jei maudytis sąlygos netinkamos, pasivaikščioti po uolas ir pasigrožėti vaizdais – verta. Pabuvus šiame ramybės prieglobstyje, laukia kelionė atgal – lėtas kilimas aukštyn, paliekant apačioje paslėptą pasaulį. Paskutinė stotelė  Pico da Velha, vieta, kur giedras dangus apdovanoja jus įspūdingu vaizdu į kitas centrines salas – Fajalą, Piką ir Graciozą. Po pasivažinėjimo po salą, grįšite į didžiausią salos miestą ir pagrindinį uostą Velasą, į kurį atplaukia keltai iš kitų salų. Tai jaukus miestelis su gražia krantine, istoriniu centru ir Šv. Jurgio bažnyčia. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai (priklausomai nuo išvykimo į uostą laiko gali būti patiekti pusryčių paketai). Iš Velaso uosto keltu plauksite į Madalenos uostą Piko saloje. Ši visos dienos kelionė, prasidedanti Madalenoje, atskleis turtingą salos istoriją, kultūros lobius ir kvapą gniaužiančius kraštovaizdžius. Dieną pradėsite nuo vieno įspūdingiausių salos objektų, esančio netoli Madalenos. Tai vienas ilgiausių pasaulyje vulkaninės kilmės urvų (lavos tunelis) Gruta das Torres.  Jis susiformavo maždaug prieš 1500 metų, kai Piko ugnikalnio šlaitais tekėjo karštos lavos upės. Lavos srauto paviršius, veikiamas vėsesnio oro, sustingo ir sukietėjo, suformuodamas tvirtą plutą. Tuo tarpu po ja esanti karšta lava toliau tekėjo, palikdama tuščią tunelį primenančią ertmę. Gruta das Torres yra vienas įspūdingiausių objektų Piko saloje, suteikiantis unikalią patirtį ir gilesnį supratimą apie galingas vulkanines jėgas, kurios suformavo visą Azorų salyną. Įsivaizduokite vietą, kuri gimė iš ugnies ir chaoso, o paskui tūkstantį metų tiesiog... buvo. Laukė tyloje. Gruta das Torres yra būtent tokia – geologinė laiko kapsulė. Čia viskas tikra: aštrus sustingusios lavos reljefas, stiklinis sienų blizgesys, absoliuti tyla, kuri spengia ausyse. Po apsilankymo lavos urve tęsite pažintį su Piko sala.San Mateuso miestelyje stovi didinga bažnyčia, žinoma kaip Stebuklingojo Jėzaus šventovė. Tai ne tik įspūdingas architektūros paminklas, bet ir viena svarbiausių piligrimystės vietų visuose Azoruose, kasmet sutraukianti tūkstančius maldininkų ir emigrantų, grįžtančių pagerbti stebuklais garsėjančios statulos. Stebuklingojo Jėzaus šventovė yra gyvas tikėjimo, bendruomeniškumo ir kultūrinio paveldo simbolis, sujungiantis Pico salos gyventojus visame pasaulyje. Toliau keliausite į Lajes do Pico, dar žinomą kaip „Vila Baleeira“ (Banginių medžioklės kaimelis). Pasivaikščiosite po šį žavų miestelį, apipintą banginių medžioklės istorija. Piko sala šimtmečius buvo Azorų banginių medžioklės centras, o Lajes do Pico istoriškai svarbiausia banginių medžiotojų vieta. Drąsūs vyrai mažomis irklinėmis valtimis leisdavosi į vandenyną medžioti kašalotų. Nors ši praktika jau seniai nutraukta, jos dvasia ir istorija yra gyva iki šiol. Aplankysite puikų Banginių medžiotojų muziejų, kuris vaizdžiai pasakoja apie šį pavojingą amatą. Muziejus įkurtas keliuose istoriniuose pastatuose, stovėjusiuose trijų banginių perdirbimo fabrikų vietoje, pačioje vandenyno pakrantėje. Pamatysite autentiškas valtis, harpūnus, įrankius, kuriais buvo dorojami banginiai, ir įrangą, naudotą taukams ir kitiems produktams išgauti. Taip pat eksponuojami unikalūs scrimshaw – raižiniai banginio dantyse ir kauluose, kuriuos jūreiviai kurdavo ilgų kelionių metu. Tai nėra tiesiog muziejus – tai išsaugota istorinė vieta. Jūs vaikščiosite ten, kur virė darbas, jausite autentišką atmosferą ir įsivaizduosite, koks sunkus ir pavojingas buvo banginių medžiotojų gyvenimas. Lajes do Pico yra tobula vieta papietauti. Pietūs viename iš čia esančių restoranų, siūlančių šviežią žuvį ir jūros gėrybes.

Po pietų tęsite kelionę po salą.  Keliausite per salos širdį iki vaizdingo Kapitono ežero  – nuostabaus gamtos stebuklo. Tai vienas aukščiausiai esančių ir fotogeniškiausių Azorų salyno ežerų, telkšantis centrinėje Piko salos plynaukštėje, daugiau nei 800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šis ežeras yra ne tik svarbi gėlo vandens saugykla, bet ir vieta, pakerinti savo ramybe ir dramatiškais peizažais. Pati didžiausia vertybė – iš jo atsiveriantis vaizdas. Giedrą dieną ežero vanduo tampa veidrodžiu, kuriame idealiai atsispindi didingas Piko ugnikalnio kūgis. Būtent dėl šio vaizdo, tapusio Piko salos vizitine kortele, čia plūsta fotografai ir gamtos mylėtojai. Net jei ugnikalnis skendi debesyse, apylinkių peizažas išlieka paslaptingas ir įspūdingas.

Nuo Kapitono ežero kelias ves per plačius lavos laukus – atšiaurų, bet žavų vulkaninį kraštovaizdį. Mūsų kita stotelė  Kašoras (Cachorro). Ši vieta yra stulbinantis pavyzdys, kaip susiduria dvi galingos gamtos jėgos: ugnikalnio lava ir Atlanto vandenyno bangos. Kašoras  – tai sustingusios lavos laukas, per tūkstančius metų ardomas ir formuojamas vandenyno. Rezultatas – neįtikėtino grožio ir formų juodų vulkaninių uolienų labirintas. Kašoras – tai ne tik geologinis stebuklas, bet ir vieta, atspindinti Piko salos kultūrą, kur atšiauri gamta susipina su šimtmečius menančiomis vyndarystės tradicijomis. Tarp juodų lavos akmenų yra įsispraudę maži, tradiciniai akmeniniai nameliai –  adegas, arba vyno rūsiai. Šiose adegas vietos gyventojai iš aplinkiniuose currais (lavos akmenų sienelėmis apjuostuose vynuogynuose) užaugintų vynuogių gamindavo tradicinį, specifinio kvapo ir skonio vyną, vadinamą vinho de cheiro. Nors daugelis jų nebenaudojamos pagal pirminę paskirtį, šie statiniai suteikia vietovei autentiškumo ir pasakoja apie salos vyndarystės paveldą. Piko salos vizitinė kortelė – unikalūs vynuogynai, kurių kraštovaizdis 2004 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai neįtikėtinas žmogaus rankų darbo ir prisitaikymo prie atšiaurių sąlygų pavyzdys. Siekiant apsaugoti vynmedžius nuo sūraus vandenyno vėjo ir išsaugoti vulkaninės žemės šilumą, tūkstančiai vynuogynų plotelių yra aptverti tvarkingomis juodo bazalto akmens sienelėmis, vadinamomis currais. Šis akmeninių labirintų peizažas, ypač ryškus vakarinėje salos dalyje, sukuria nepakartojamą, kiek siurrealistinį vaizdą. Čia auginamos specifinės vynuogių veislės, iš kurių gaminamas vietinis baltasis vynas (garsiausias – Verdelho), pasižymintis minerališku, sūrstelėjusiu skoniu. Esant galimybei, vienoje iš Pico salos vyninių degustuosite vyną.

Paskutinis sustojimas Criacao Velha vietovėje. Ši kelio atkarpa ves jus per patį UNESCO saugomo vynuogynų regiono branduolį. Vaizdas tiesiog neįtikėtinas – tūkstančiai juodo bazalto sienelių (currais), saugančių vynmedžius. Tai viena fotogeniškiausių vietų. Palikę transporto priemonę, pasivaikščiosite specialiai įrengtais takais tarp akmeninių labirintų, kur laukuose stovi ir raudonas vėjo malūnas, tapęs šio peizažo simboliu. Po dienos, kupinos atradimų, grįšite į Madaleną. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai (priklausomai nuo skrydžio laiko gali būti patiekti pusryčių paketai). Pervežimas į oro uostą. Skrydis Madalena (Piko sala) -  Ponta Dolgada San Migelio sala. Atskridus į salą, esant palankioms oro sąlygoms, vyksite į salos centrą, kur telkšo Ugnies ežeras (Lagoa do Fogo). Yra vietų, kurios tiesiog gražios. Ir yra vietų, kurios turi sielą. Ugnies ežeras – Lagoa do Fogo – yra viena iš jų. Tai ne ežeras, kurį aplankai. Tai gamtos šventovė, į kurią esi pakviečiamas. Kelionė link jo – tai tarsi kopimas į kitą pasaulį. Palieki apačioje vandenyno ošimą, miestelių šurmulį ir kyli aukštyn, į debesų karalystę. Kelias vingiuoja pro tankius, žaliuojančius miškus, kol galiausiai pasieki kalno keterą, kur oras gaivus, o pasaulis atrodo tolimas. Čia stovi ant ribos, nežinodamas, ar kalnas tau pasirodys. Debesys, lyg didžiulės baltos dvasios, plaukia pro šalį, kartais atverdami, o kartais vėl paslėpdami paslaptį. Ir tada įvyksta stebuklas. Vėjas praskleidžia miglos užuolaidą, ir tyla tampa beveik apčiuopiama. Tavo akyse atsiveria vaizdas, kuris pranoksta bet kokią nuotrauką. Apačioje, ugnies lopšyje, ilsisi dangaus veidrodis. Tai Ugnies ežeras – ugnikalnio siela, nuraminta dangaus mėlynumo. Jo vanduo yra tokio tyro ir gilaus mėlio, kokį sunku įsivaizduoti. O aplink – stataus kraterio šlaitai, apaugę smaragdine, laukine žaluma. Čia nėra nieko, kas primintų žmogų. Jokių namų, jokių kelių, tik vėjo švilpesys ir retkarčiais pasigirstantis paukščio klyksmas. Tai langas į pasaulį, koks jis buvo prieš tūkstančius metų. Stovėdamas čia, ant šio didingo gamtos altoriaus, jauti ne tik grožį, bet ir gilią pagarbą. Supranti, kodėl šis vanduo yra saugomas, kodėl jame negalima maudytis – tai vieta, skirta ne pramogai, o tyliam stebėjimui. Lagoa do Fogo nėra tik vaizdas akims. Tai jausmas širdžiai. Tai priminimas apie griaunančią ir kuriančią planetos jėgą. Tai pažadas, kad vis dar yra vietų, kur gamta išlieka neprijaukinta, tyra ir amžina. Ir tas neįtikėtinas mėlynumas, įsirėžęs į atmintį, pasilieka su tavimi dar ilgai po to, kai vėl nusileidi iš debesų. 

Toliau kelias ves į vakarus. Vakarinė San Migelio salos dalis – vieta, kur gamta nusprendė parodyti visą savo galią, švelnumą ir dramą. Kelionė čia prasideda kylant. Vingiuoti keliai, įrėminti mėlynų hortenzijų, kyla aukštyn, vis arčiau debesų, kol pasaulis apačioje pasidaro tolimas ir nerealus. Jūs pasiekiate kraterio keterą – siaurą taką tarp dangaus ir bedugnės. Vienoje pusėje – bekraštis, neramus Atlantas, kitoje – tyla ir paslaptis. Ir tada, lyg pakėlus teatro uždangą, vėjas prasklaido debesų šydą. Apačioje, milžiniškame aksominiu žalumu išklotame duburyje, užgesusio ugnikalnio krateryje, ilsisi Sete Cidades ežerai, vienas iš septynių Portugalijos gamtos stebuklų. Tai ne tiesiog vanduo. Tai – dangaus ašaros. Viena – vilties ir dangaus mėlynumo (Mėlynasis ežeras), kita – ilgesio ir miško žalumos (Žaliasis ežeras). Jos tyvuliuoja tokioje didingoje tyloje, kad atrodo, jog girdi, kaip plaka pačios žemės širdis. O šalia, lyg smaragdinė drakono akis, į jus žvelgia paslaptingasis Santjago ežeras, saugantis giliausias slėnio paslaptis.

Kai pradėsite leistis žemyn, link vandenyno, ramybę pamažu keis galinga jėga. Oras prisipildys sūraus vėjo kvapo, o ausis pasieks tolimas bangų mūšos griausmas. Jūs atvyksite į Mosteiros – vietą, kur laikas sustoja stebėti amžiną kovą. Iš vandenyno kyla didingos juodos uolos, lyg sustingę titanai, amžiais atremiantys galingas Atlanto bangas. Čia saulėlydis nėra tik dienos pabaiga. Tai – kasdienis ugnies ir vandens spektaklis, kai dangus nusidažo neįtikėtinomis spalvomis, paversdamas vandenį skystu auksu.  Ir galiausiai, pačiame vakariniame smaigalyje, Ferraria įlankoje, žemė jums dovanoja paskutinę dovaną. Ji leis pajusti savo šiltą alsavimą. Čia, tarp aštrių lavos uolų, jūs pasinersite į vandenį, kuriame susitiks du pasauliai: vėsus vandenynas ir iš gelmių kylanti vulkaninė šiluma. Tai intymus pokalbis su planeta, be žodžių. Vakarinė San Migelio dalis nėra vieta, kurią tiesiog aplankai. Tai patyrimas, kuris įsirašo į sielą. Tai kraštas, kuris primena apie pasaulio trapumą ir didybę, apie meilės legendas ir nesutramdomą gamtos jėgą.  Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Po pusryčių kelionė į Furnasą – vieną unikaliausių ir įsimintiniausių vietovių ne tik San Migelio saloje, bet ir visuose Azoruose. Yra vietų, kurias aplankai, ir yra vietų, kurias patiri. Furnasas yra iš pastarųjų. Tai ne slėnis, o gyvas, alsuojantis katilas, kuriame jauti, kaip plaka karšta planetos širdis.  Kelionė čia prasideda nuo kvapo. Iš pradžių vos juntamas, o vėliau vis stiprėjantis sieros dvelksmas praneša – tu artėji prie vietos, kur žemė neužmigo. Tai jos gelmių kvapas, primityvus ir galingas, primenantis, kad po vešlia žaluma slypi nesutramdoma ugnies jėga. Pats slėnis pasitinka tave sodria, beveik skausmingai ryškia žaluma. Tačiau ramybė čia apgaulinga. Netrukus pamatai kylančius garų stulpus – tai alsuoja žemės plaučiai. Priėjęs arčiau, prie verdančių kalderų, išgirsti jos kalbą: tylų šnypštimą, gurguliuojantį purvo klegesį ir kurtinantį garų šūvį. Tai ne geizeriai. Tai – atviri langai į pasaulio pradžią, kur viskas kunkuliuoja, verda ir nuolat keičiasi. Čia žmonės išmoko ne kovoti su gamta, o su ja draugauti. Jie sudaro su ugnikalniu paktą. Savo pietus – didžiulius puodus, prikrautus mėsos ir daržovių – jie patiki žemei. Jie atiduoda maistą į karštą jos glėbį, ir po kelių valandų išima jį atgal – prisigėrusį ne tik karščio, bet ir pirmapradės jėgos. Valgyti Cozido – tai ne tiesiog pietauti.  Tai paragauti paties ugnikalnio. (Pietūs, kurių metu ragausite garsiojo Cozido). O tada Furnasas pakviečia tave į savo glėbį. Jis siūlo panirti į alchemiko baseiną – didįjį, gintaro ir aukso spalvos Terra Nostra ežerą. Vanduo, sunkus nuo geležies, glosto odą ir, regis, ištraukia visą nuovargį. Tai ne maudynės. Tai ritualas. Tai panirimas į pačią žemės kraujotaką, kurios šiluma sugrąžina jėgas ir nuramina sielą. Furnasas palieka pėdsaką visuose pojūčiuose. Jį prisimeni ne tik iš nuotraukų. Jį prisimeni iš keisto, bet įsimenančio sieros kvapo. Iš žemės skonio burnoje. Iš neįtikėtinos šilumos, apgaubusios kūną terminiame baseine. Tai vieta, kuri primena, kad pasaulis yra gyvas, magiškas ir galingas. Tai slėnis, kuriame tu ne tik stebi gamtą, bet ir tampi jos dalimi. Čia tu išsimaudai ugnikalnio sieloje. Iš Furnaso Jūsų lauks kelionė į rytinę San Migelio salos dalį, kuri dažnai vadinama tiesiog Nordestės regionu. Jei vakarinė salos dalis pakeri dramatiškais ežerais, o centrinė – ugnies galia, tai rytai – pati laukiniškiausia, labiausiai gėlėta ir mažiausiai žmogaus paliesta salos siela. Tai kelionė tiems, kurie ieško ramybės, kvapą gniaužiančių skardžių ir nori pamatyti nesuvaldytą, tyrą gamtos grožį. Pati kelionė į Nordestę jau yra patirtis. Keliai čia siauresni, vingiuotesni, o augmenija – tankesnė ir sodresnė. Jautiesi lyg važiuotum per nesibaigiantį botanikos sodą, kur mediniai paparčiai susipina su hortenzijomis ir kedrais, suformuodami žalius tunelius.

Ribeira dos Caldeirões parkas (Didžiųjų katilų upelio gamtos parkas). Tai tarsi vartai į rytinę salos dalį. Šis nuostabiai atkurtas gamtos parkas yra įsikūręs giliame slėnyje. Čia, tarp vešlios augmenijos, pamatysite senovinius vandens malūnus (moinhos de água), upelius ir garsųjį krioklį, krentantį tiesiai šalia kelio. Atmosfera čia tokia, lyg būtumėte patekę į „Juros periodo parką“. Nordestės regionas garsėja pačiomis gražiausiomis ir labiausiai išpuoselėtomis apžvalgos aikštelėmis visoje saloje. Tai ne šiaip aikštelės, o tikri parkai ant vandenyno kranto. Ramybės iškyšulio aikštelė. Pavadinimas kalba pats už save. Tai nepriekaištingai prižiūrimas sodas su gėlynais, takeliais, iškylų zonomis ir kepsninėmis, įrengtas ant stataus skardžio. Vaizdai į vandenyną ir uolėtą pakrantę yra tiesiog hipnotizuojantys. Aušros iškyšulio aikštelė. Kaip sufleruoja pavadinimas, tai pati geriausia vieta saloje pasitikti saulėtekį. Ši aikštelė taip pat primena nuostabų sodą, iš kurio atsiveria didingi vaizdai.

Dieną užbaigsite apsilankymu arbatos plantacijose. Įsivaizduokite vietą, kur smaragdo žalumo kalvos leidžiasi tiesiai į safyro mėlynumo vandenyną. Kur oras, prisodrintas druskos ir laukinių gėlių aromato, maišosi su subtiliu, šviežiai skinamų arbatos lapelių kvapu. Tai ne mitinė žemė, o reali vieta – vienintelės Europoje arbatos plantacijos, prigludusios prie Azorų salyno San Migelio salos šiaurinių šlaitų. Apsilankymas čia – tai ne ekskursija, o įtaigus spektaklis. Jūs esate pakviečiamas į kelionę: nuo trumpo, jaudinančio filmo, pasakojančio plantacijos istoriją, iki pasivaikščiojimo po gamybos sales, kur ore tvyro saldus fermentuojamos arbatos kvapas. Kulminacija – arbatos puodelis terasoje, iš kurios atsiveria kvapą gniaužianti panorama į tvarkingas arbatos eiles ir begalinį vandenyną. Tai akimirka, kai supranti, kad arbata yra daugiau nei gėrimas. Tai ritualas, kultūra ir ryšys su vieta. Nakvynė viešbutyje.

P.S. Esant galimybei (už papildomą mokestį 135 Eur) iš San Migelio salos plauksite laiveliu stebėti delfinų ir banginių.

Pusryčiai (priklausomai nuo skrydžio laiko gali būti pateikti pusryčių paketai). Pervežimas į oro uostą. Skrydis į Vilnių su persėdimu Lisabonoje ir Frankfurte.