Kelionių vadovė Ilma Zarembienė

Steve’as Jobsas yra pasakęs: kai hobis tampa darbu, o darbas – hobiu, žmogus patiria gyvenimo pilnatvę ir laimę. Žalioje jaunystėje to nesupratau. Tačiau išbandžiusi save tarptautinėje kompanijoje, advokato biure ir, dar baisiau, prie nesibaigiančių techninių, medicininių bei teisinių vertimų pluoštų, pajutau, kad dūstu. Tai – ne man. Na negali laisvamaniškas žmogus sėdėti tarp keturių sienų!

Mano senelis turėjo ypatingą draugą – dėdę Jurą, garsųjį keliautoją, laidos „Keliautojų klubas“ vedėją Jurijų Senkevičių. Toks milžinas – dviejų metrų ūgio, linksmas, pliktelėjęs ir visada su jūreivio kepurėle. Godžiai rydavau jo laidas, o jam atvažiavus į svečius su egzotinių vaisių bei lauktuvių kraitėmis, sėdėdama ant kelių pareikšdavau: „Kai užaugsiu, būsiu kaip tu – diplomatė ir daug keliausiu!“ Išdidžiai rodydavau jam milžinišką Smetonos laikų prosenelio žemėlapį ir erzindavau: „Užtat tu tokio neturi!“

Mokykloje turėjome patrakusį fizikos mokytoją, tad su draugų kompanija makaluodavomės visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma. Jis pirmasis sugalvojo traukti į Sibirą ieškoti artimųjų kapų: lėktuvai, traukiniai, uodų debesys ir lauže kepamos bulvės...

Mano pačios bandymai gidauti prasidėjo nuo avantiūrų. Dar būdama antrakursė gavau progą aprodyti Baltijos šalis prancūzų grupei. Taip „netyčia“ juos nulydėjau iki pat Belgijos, kur Briuselyje ir Briugėje ėmiau ir pravedžiau ekskursijas patiems vietiniams. Vėliau lydėjau piligrimus į Tezė (Taizé), o netrukus žiūriu – jau Monake dirbu. Tuomet apie turizmą kaip profesiją dar negalvojau, tiesiog be proto mėgau keliauti.

Taip nuo vaikystės manyje susipynė pačios įvairiausios aistros: kelionės, literatūra, istorija, visų mokslų mokslas – fizika, dailė, skulptūra, opera, džiazas, šokiai ir lengvoji atletika. Lėlėms siūdavau drabužius pagal savo autorinius modelius (ir tokių pat reikalaudavau sau, pakeliui sugadindama močiutės „Singerį“, kuris, ačiū meistrams, gyvas iki šiol!). Tačiau tikrasis veiksmas virė tėčio garaže – iš ten grįždavau visa tepaluota, bet su kokiu draivu! Šiandien lygiai taip pat azartiškai gilinuosi į gemologiją, astronomiją, kvantinę psichologiją, puoselėju savo rožes bei vilkdalgius, dievinu žirgus ir šunis.

O kelionėse... Kelionėse verda tikrasis gyvenimas. Kartais turistams papasakoju, kaip dvi žavios našlės lietuvės, bekeliaudamos po Prancūziją ir padauginusios ar tai austrių (koks afrodiziakas, bet kas gi klausys!), ar vyno toms austrėms nuskandinti, Kankalyje paguodė du našlius prancūzus. Anie per daug nesipriešino: vienas buvo greituoju būdu sulietuvintas, o kitas pasišventė mokyti madame prancūziškų manierų...

Žinau tūkstančius tikrų ir pusiau išgalvotų istorijų. Tad visus, norinčius jas išgirsti, pajusti tikrąjį kelionės skonį ir kartais smagiai išklysti iš praminto maršruto – nuoširdžiai kviečiu keliauti kartu!