Liepsningoji Meksika su Mirusiųjų dienos fantasmagorija ir poilsiu Kankūne 15d.

Skrydis į Meksiką iš Vilniaus su persėdimu viename iš Europos miestų. Pažadinkite savyje kelionės dvasią jau dabar. Lėktuve lengviau mintis nukreipti nuo kasdienių rebusų į Jus praturtinsiančių intensyvių atotostogų viziją. Skrydžio metu Jums nereikės rūpintis savo poilsiu – viskas už Jus bus padaryta. Jums priklausys maitinimas. Jūsų patogumui – priešais Jus įrengti ekranai, per kuriuos galėsite žiūrėti kino filmus ir klausytis savo širdžiai mieliausios muzikos iš didelio sąrašo. O gal tiesiog norėsite pabendrauti su būsimais kelionės bičiuliais. Gero skrydžio per Atlantą į egzotiškų potyrių pasaulį!  Atskrendate į Meksiką – vienos iš dvidešimties didžiausių pasaulio šalių sostinę bei didžiausią miestą. GRŪDA šiam maršrutui atrinko pačius istoriškiausius ir autentiškiausius taškus, kurie leis šią ryškią Amerikos žemyno mozaikos dalį pažinti gerokai toliau už pas mus rodytų meksikiečių muilo operų ribų. Nustebsite, su kokia karštai kunkuliuojančia ir kontrastuojančia kultūra netrukus susidursite. Muitinės foralumų būsite nuvežti į viešbutį. Nakvynė viebutyje.

Pusryčiai. Šios dienos turą pradėsite nuo giliausių istorinių klodų. Iš pradžių važiuosite apie 40 kilometrų nuo sostinės į „Dievų gimtinę“ Teotihuakaną. Keliamos versijos, kad šios reikšmingos ikikolumbinės Amerikos gyvenvietės pradžia – net žymiai ankstyvesnė už actekų imperijos saulėtekį. Vienu metu Teotihuakanas galėjo būti didžiausias ir vienas daugiausiai gyventojų (apie 25 000) Amerikos žemyne turėjęs miestas.
 

Visas smėlio ruožų, pievų, kaktusų nuklotos ir tolumoje dailių kalvų kuprų „užbaigtas” slėnis įtrauktas į UNESCO paveldą. Net natūralūs gamtos elementai, pavyzdžiui, San Chuano upė, buvo panaudoti miesto plėtrai. Čia iškilusios sinematografiškos piramidės. Jų geometrišką, kosminį grožį dar labiau išryškina virš smailių pakibusi saulė arba tarytum į jas besiremiantys debesys. Apžiūrėsite vieną iš dešimties aukščiausių planetos piramidžių – Saulės (65 metrų aukščio) bei įspūdingą Mėnulio piramidę. Šiame stipriu ryšiu su visata alsavusiame statinių spiečiuje išvysite sudėtingų konstrukcijų daugiabučių su išraiškingomis freskomis liekanas. Tarp gyvenamųjų pastatų ir galbūt tarp šventyklų driekėsi Mirusiųjų alėjos, čia dievams galėjo būti aukojami žmonės... Vietinis gidas Jus nuosekliai įves į indėnų civilizaciją, kurią šios kelionės metu pažinsite iš skirtingų laikotarpių ir tautų.

Dieną grįšite į Meksiko miestą apžvalginei ekskursijai. Jums priešais akis kaip trumpametražiai filmai bėgs masiškos, triukšmingos sostinės epizodai. Aplankysite Meksiko širdį – Didžiąją Sokalo aikštę su ant actekų šventyklos griuvėsių pastatyta įspūdingo dydžio katedra. Pabuvosite Santo Domingo aikštėje, tiksliau – plazoje. Sužinosite neeilinių įdomybių apie tai, kaip ji susijusi su raštininkais ir kokia dėmė šios aikštės apylinkes užgulusi dėl skandalingų dokumentų klastojimo istorijų. O jei atsuktumėte laiką pusę tūkstančio metų atgal, panirtumėte į baimės ir svetimo skausmo aimanų pritvinkusią atmosferą, kadangi čia naujakuriai dominikonai buvo įkūrę Inkvizijos rūmus. Apžiūrėsite barokiškų formų bažnyčią. Atkreipkite dėmesį, kad meksikietiškas barokas yra kitoks nei, tarkim, itališkasis ar vilnietiškas.
Meksikas Jus ir vėl nublokš į jaudinantį, vaizduotei miegoti neleidžiantį indėnų laikmetį, kuomet buvusio altepetlio Tenočtitlano aura rūpinosi dievai – karo, vėjo, lietaus bei žemės ūkio. Lankysite pagrindinę išlikusią istorinę aikštę ir Majoro šventyklą. Šios teritorijos kasinėjimai XX amžiuje virto tikra sensacija, žmonijai padovanojusia gausybę smulkių artefaktų iš gilios praeities: krokodilų, žuvų, varliagyvių griaučių, keraminių urnų, titnago kaukolių ir kitokių daiktų ar dekoro detalių. Taip dalelė po dalelės Jūs dėliositės daugiasluoksnės Meksikos istorijos paveikslą.

Tarp šios dienos pamatyti vertų objektų – ir Nacionaliniai rūmai, pastatyti ant XVI amžiaus legendinio Montezumos (Moctezumos) rūmų griuvėsių. Būsimas imperatorius, dar žinomas Mexicos vardu, gimė Tenočtitlane. Šiam indėnų vadui išpuolė kritinis metas, kuomet Amerikos žemyną pradėjo pulti ir įsisavinti nekviesti svečiai – europiečiai. Nuo jų rankos, kaip manoma, Montezuma ir žuvo. Nacionaliniai rūmai dabar garsėja ir XX a. pirmos pusės meksikiečių tapytojo Diego Riveros freskomis, vaizduojančiomis dinamišką, daugiaplanį Meksiko miesto gyvenimą.
Jūsų autobusas, važiuodamas tankiomis Meksikos sostinės gatvėmis, prasuks ir per vieną įspūdingiausių aveniu – Paseo de la Reforma, jei tik tuo metu nebus ribojamas motorinių transporto priemonių eismas. Ši alėja suprojektuota dar XIX amžiuje pagal didžiausių Europos bulvarų pavyzdžius. Per miesto centrą ji driekiasi įstrižai ir šiandien yra aplipusi prabangiais viešbučiais, restoranais bei stiklinėmis biurų „šventovėmis”. Kai įkaista meksikiečių kraujas dėl politinių neteisybių, protestuoti susiburia jie būtent čia. Daugelis miesto paradų irgi vyksta šiame prospekte. Vakare, praturtėję pirmųjų žinių apie Meksiką ir žaižaruojančių įspūdžių gausa, vyksite į viešbutį.  Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių vyksite į bene didžiausią ir lankomiausią Meksikos muziejų – Nacionalinį antropologijos muziejų. Senasis pasaulis čia prisikelia per originalius, autentiškus radinius, suvežtus iš skirtingų Meksikos regionų bei džiunglių, ir jų reprodukcijas. Nepaisant to, kad daiktai ir brangenybės yra iš ikikolumbinio laikotarpio, skaičiuoja šimtus metų, o kopijos tuos šimtmečius atspindi, kai kurie fetišai, ritualiniai įrankiai ar indai ryškūs, nepraradę įmantrių formų ir kampų, tarytum juose būtų sustingusi animistinė ir saulėta indėnų dvasia. Muziejuje tarp eksponatų galite tikėtis išvysti actekų deivių skulptūrų, kolosalias olmekų galvas, dievų-gyvūnų kaukes, Saulės akmenį, gyvūnžmogių freskas, reljefų fragmentus. Turkis, nefritas, keramika, akmuo – ir brangakmeniai, ir vertingieji mineralai, ir pačios paprasčiausios gamtos materijos pakluso magiškam Meksikos indėnų pasaulėvaizdžiui ir jų gyvenimo tvarkai. Taip po truputį įeisite į jų gilų pasaulį, ir Jums ryškės čia gyvenusių tautų bei genčių bruožai.

Toliau iš Meksiko miesto leisitės į pietus. Už maždaug 50 kilometrų pasieksite Kuernavaką. Galima būtų išlieti begalę literatūriškų žodžių, skirtų apibūdinti šį atogrąžų žalumos, dekoratyvių gatvių, kur beveik kiekvieną kampą gausiai puošia bugenvilijos, ir spalvotų namų turtingą miestą. Bet geriausiai jo esmę nusako faktas, kad kolonijiniu laikotarpiu jį labai mėgo didikai, karališkosios šeimos, o dėl šilto klimato, dosnių miškų, vaismedžių gausos ir turtingos praeities šiuo metu vertina patys meksikiečiai.
Kelionę tęsite iki Taksko (Taxco) – paveikslui prilygstantį kalnų miestelį. Dar vienas stipraus grožio proveržis šios dienos kelyje. Ir tiesiogine, ir metaforine prasme Taksko yra tikras Meksikos papuošalas. Greičiausiai išgirsite ir tokį jo titulą – pasaulio sidabro sostinė. Gamta jam padovanojo kalvotą peizažą, į kurį įsiterpia stačios gatvelės, grakščios bažnyčios, stilingi kolonijiniai pastatai ir tropinių augalų sodų apsuptos turtuolių vilos, o žemė – tauriųjų metalų. Taksko yra sidabro kasyklų, todėl miestelis garsėja juvelyrika. XX amžiuje jį ypač išpopuliarino vietos meistrų kūryba susižavėję menininkai bei verslininkai iš kitų šalių. Bene žymiausias iš jų – amerikietis Williamas Spratlingas. Net kai kurie šių dienų dizaineriai atkartoja jo vardo dirbtuvėse ištobulintas sidabrakalystės technikas. Ką vertinga parūpinti lauktuvėms, klausimo čia nekils. Ką paragauti, irgi atsakymas greit ateis: kukurūzas yra pagrindinė Taksko gėrybė. Jei šios kelionės metu dar nevalgėte kukurūzų arba su jais paruoštų tacos, jei šiandien išmėginsite kitus užkandžius ir ingredientus, tikrai dar bus progų patiekalų su kukurūzais užsisakyti kitur. O kad gyvai pajaustumėte ypatingą miestelio sielą, pasivakščiosite po įtraukiantį jo centrą ir aplankysite barokinę Šv. Priskos bažnyčią.

Dar 200 kilometrų į rytus nuo Taksko, ir pasieksite šios dienos paskutinį maršruto tašką – maloniai pritrenkiantį Pueblos miestą. Jį artėdami, žvilgsniu seksite didingus Popokatepetlio ir Istaksihuatlio ugnikalnius. O jau rytoj Pueblą išvysite dienos šviesoje. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Iš pradžių leisitės į Pueblos apžvalgą. Šis Trans-Meksikos ugnikalnių juostos fone XVI amžiuje įkurtas miestas Jums atsiskleis kaip išskirtinis kolonijinės kultūros palikimas. Iki jį pastatant ispanams, čia greičiausiai nuolatinės indėnų gyvenvietės nebūta, tačiau jo apylinkėse vyko ritualinis Gėlių karas tarp actekų ir Tlakskalos-Pueblano slėnyje įsikūrusių miestų-valstybių. Po actekų saulėlydžio pelenų ir dulkių debesų apgaubtame žemės guolyje maždaug 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio iškilusį miestą papuošė iš Europos atkeliavęs renesansas ir meksikietiškas barokas. Būtent dėl šio gerai išsilaikiusio paveldo Puebla saugomas UNESCO. Be to, kad dabar vienas didžiausių Meksikos miestų malonina akį įstabia architektūra, jame dar ir gyva Talaveros keramikos meistrystė, kuri neseniai buvo įtraukta į UNESCO reprezentatyvųjį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Viešėdami Puebloje, aplankysite miesto širdį – išskirtinio hereriško stiliaus bazilikinę katedrą. Joje skulptūrų, dekoro, auksakalystės kūrinių, zakristijos lobių, brangakmenių gausa tiesiog užburia. Taip pat apžiūrėsite garsiąją Santa Domingo bažnyčios Rozarijo koplyčią. Jos barokiška prabanga su auksu dabintais mediniais ornamentais tokia galinga ir paveiki, kad net kandidatavo į Aštuntą pasaulio stebuklą. Kitas pasaulinio lygio šedevras, kurį išvysite, – Šv. Marijos Mergelė statula. Prašmatnūs, vis keičiami šventosios apdarai, jos ir kūdikėlio Jėzaus karūnos su brangakmeniais, auksu tviskanti koplyčia Mariją paverčia tikra karaliene, o pačios bažnyčios kupolas dar labiau praplečia karališko šventumo pojūtį.
Na, ir GRŪDOS keliautojai jau žino, kad tolimuose kraštuose jie pagal aplinkybes turės galimybę vietos charakterį pajusti, susilieję su minia tarp tradicinių prekyviečių. Puebloje galėsite panirti į didžiausią mieste Parijano turgų. Jame viskas – ne tik parduodami meno dirbiniai ir įvairūs linksmi niekučiai, bet net ir plytelės, ornamentai – ypatinga iki smulkmenų.

Pavažiavę apie 14 kilometrų nuo Pueblos, sustosite Santa Marijos Tonancintlos kaimelyje patirti dar vieno stebuklo. Vien Švenčiausios Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčios fasadas, primenantis dekoraciją, žada netikėtumų, tačiau patekus vidun, teatrališkas vaizdas tiesiog pritrenkia. Tarp šventų formų išnyra tamsiaodžiai angelai, atogrąžų vaisių bei kukurūzų varpų bareljefai ir kiti europiečio akiai neįprasti meksikietiškojo liaudies baroko motyvai. Gali atrodyti, jog stebite nedidelės šventovės sienose vykstantį vietinių personažų spektaklį. Iš tiesų bažnyčia, kurios vietoje kadaise buvo garbinama deivė Tonantzin, taip sužadina vaizduotę, kad jautresnes, meniškesnes sielas pripildo kūrybinių idėjų. 1951 metais ji įkvėpė legendinį choreografą Jose Limoną sukurti šokį „Tonancintla“. 

Visai netoli Tonancintlos kaimo Jūs patirsite jau ne tik stebuklą, bet ir rekordą. Tiksliau, iš arti išvysite 66 metrų aukščio Didžiąją Čolulos piramidę, kuri įtraukta į Guinesso rekordų knygą. Turbūt manote, kad didžiausios pasaulio piramidės stūkso Egipte? Patikslinsime – ne tik ten. Egipte yra aukščiausia planetoje Gizos piramidė, tačiau didžiausia laikoma būtent Čolulos actekų šventykla. Jos tūris su aplinkiniais statiniais – net apie 4 milijonai kubinių metrų, o pagrindas – 450 x 450 metrų. Rekordų ieškotojai dažnai ją vadina apskritai „didžiausiu kada nors per visą žmonijos istoriją pastatytu monumentu“.  Greičiausiai tai buvo dievo Kecalkoatlio kulto vieta. Indėnai jį siejo su vėju, Venera, Saule, pirkliais, menais ir žiniomis. Dieviškasis kompleksas buvo statomas keliais etapais nuo III amžiaus prieš mūsų erą iki IX mūsų eros amžiaus. Dar iki europiečių invazijos gyvenvietė buvo apleista, o europiečiams įsitvirtinus, piramidė buvo neatpažįstamai apsamanojusi, tačiau net ir negyvenamoje teritorijoje vietiniai kurį laiką laidojo mirusiuosius. Dar daugybę intriguojančių ar net pribloškiančių istorijų Jums papasakos vietinis gidas. Per šią ekskursiją, neabejojame, net ir tie keliautojai, kurie manė, kad jų jau niekas nebenustebins, turės šansą ir vėl nustebti. Rekordiniams potyriams susigulėti bus pakankamai laiko kelyje iki Oaksakos. Važiuosite dar apie 350 kilometrų pietų kryptimi, o Jus pro autobuso langą lydės vietomis vaizdingi, vietomis aštrūs kaip meksikietiškas maistas, kai kur – ypač spalvingi peizažai. Vėlai vakare atvyksite į pietų Meksikos Oaksakos valstijos to paties pavadinimo sostinę.  Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Vos už 10 kilometrų nuo Oaksakos Jūsų lauks vienas iš Meksikos pasididžiavimų – Monte Albanas. Tai, kaip tyrinėtojai linkę manyti, yra senasiausias Mezoamerikos miestas. Taigi, jei tik laikas turėtų atgalinę rodyklę, čia ją atsuktume ne vieną tūkstantmetį iki mūsų eros. Bet daugiausia apie šią vietovę žinoma kaip apie zapotekų sostinę. Paskutiniai tankaus indėnų gyvenimo pėdsakai išlikę iš maždaug VIII amžiaus.
Centrinėje aikštėje išmanūs čiabuviai kadaise supylė 400 metrų aukščio dirbtinę kalvą, o jos šlaituose pastatė laiptuotas terasas. Ant platformų stūksojo šventyklos, į jas vedė statūs laiptai. Lig šiol išliko stelų su raižiniais ir dievų skulptūromis, rasta laidotuvių kaukių. Greta pagrindinės piramidės galima atsekti buvusio žaidimų lauko ribas. Visą ar didžiąją dalį unikalios gyvenvietės kontūrų Jums padės atkurti vietinis gidas.

Grįšite į Oaksaką. Šio miesto skiriamasis ženklas – žalia spalva. Praeityje jis buvo netgi vadinamas Žaliąja Antekvera (La Verde Antequera). Pamatysite, kad neatsiejama miesto materija yra žalias vietinis akmuo, iš kurio pastatyta nemažai namų. Į UNESCO paveldą įtraukta Oaksaka turi net tris įspūdingus istorinius sluoksnius: susijusį su zapotekų ir mikstekų tautomis, taip pat jas užvaldžiusių actekų ir galiausiai – įsibrovėlių ispanų. Užeisite į dar XVI amžiuje pradėtą statyti Santo Domingo katedrą – neabejotinai vieną įdomiausių katalikų šventovių iš visų, kurias Jums kada nors gyvenime teko lankyti. Jūsų dėmesį pavergs itin aukštą meistrystę liudijančių puošybos elementų gausa. Vien kokį neapsakomą efektą sukuria glazūruotos azulecho plytelės.
Užsuksite ir į šalia iškilusį buvusį dominikonų vienuolyną. Jame yra meksikiečių kilmės menininko Francicsko Toledo iniciatyva įkurtas muziejus. Čia saugomos vienetinės ikikolumbinės Meksikos ir Monte Albano apylinkų vertybės. Staigmenos nesibaigia ir šalia vienuolyno esančiame sode. Gan nedideliame plote veši didžiulė tipinių Meksikos augalų, žinoma, su kaktusais priešaky, įvairovė. Tiesiog botanikos galerija po atviru dangumi!

Turbūt jaučiate kylančius anapusybės astralus? Pats įsimintiniausias ir ekspresyviausias šios kelionės akcentas – Mirusiųjų diena el Día de los Muertos. Savo koncepcija ir ypatinga pagarba išėjusiesiems ji panaši į mūsų Visų šventųjų dieną, irgi turi gilias ikikrikščioniškosios tradicijos šaknis. Tai pati autentiškiausia Meksikos šventė, kurią UNESCO netgi paskelbė nematerialiu žmonijos kultūros paveldu. Jei būtų sudarytas archajinių planetos fiestų reitingas, tai, be jokių abejonių, meksikiečių Mirusiųjų diena papultų į verčiausių bent sykį gyvenime sudalyvauti švenčių sąrašą šalia tokių sakralių ir nepaprastai vizualių renginių kaip Hemiso festivalis Ladake, Holi spalvų šventė Indijoje ar Timket festivalis Etiopijoje. Stiprus mirties kultas Meksikoje pasireiškia magiška aplinka, kai gyvieji aiškiai parodo, kad įsileidžia mirusiuosius. Šie gi, tikima, jog turi tik vieną vienintelę parą per visus metus ištrūkti aplankyti šioje Žemėje gyvenančių brangiausiųjų. Kad išnyktų slenkstis kaip kliuvinys tarp šio ir anapusinio pasaulio, žmonės patys pasiverčia skeletais, dabinasi kaukolėmis. Kartu tai priminimas, jog visi po oda esame vienodi ir laikini. Pasiruošimas pagrindinėms dviem šventės dienoms, paprastai lapkričio 1-ajai ir 2-ajai arba kitai lapkričio dienai, trunka kelias dienas. Taigi, šventė išsitęsia, turi savo etapus ir ritualus. Bene masiškiausia ir ekstravertiškiausia jos dalis – spektakliai ir karnavalinės eitynės. Pagrindinis skanėstas bei dovana – smagiai dekoruotos cukrinės kaukolytės, taip pat labai gardžios bandelės su apelsinų žiedų vandeniu ir cinamonu, vadinamos mirusiųjų duona (pan de muerto), o simbolinis personažas – sarkastiškasis Katrinos skeletas. Mirties elegancija tiesiog suliepsnoja.

Vienas iš šventės atributų – altoriai ofrendos. Mirusiesiems, atkeliausiantiems iš požemių, artimieji uždega visą eilę žvakių, išdėlioja nuotraukas su jų atvaizdais, jų naudotus daiktus, mėgtus patiekalus, gėrimus, cigaretes, jei rūkė, o anapilin išėjusius vaikučius pamalonina žaislais ir saldainiais. Aukos dažnai pūpso tarp oranžinių medetkų, serenčių ar kitų ryškių gėlių žiedų, kadangi tikima: sodrios spalvos ir stiprus aromatas turi prikviesti sielas. Tarp vaišių padedamos ir dekoratyvinės kaukolės. Daugiausia ofrendos statomos namuose, tačiau Oaksakoje jų būna ir viešosiose erdvėse, viešbučiuose. Todėl, vedami vietinio gido, paklaidžiosite po gatves, kur laukiami ne tik gyvieji, bet ir mirusieji… Jums tai bus pasiruošimas nepamirštamam  maloniam kultūriniam šokui, kurį patirsite jau netrukus. O kad geriau suvoktumėte svarbiausios meksikiečiams šventės kontekstą ir prasmę, visų Jums rūpimų dalykų apie šią tradiciją klauskite vietinio gido, ir jis Jums iki smulkmenų paaiškins jos simboliką.

Po vakarienės ir trumpo poilsio vyksite į tikrą anapusybės teatrą. Važiuosite į tik 15 kilometrų nuo Oaksakos esantį Vila de Etla miestelį. Jau nuo spalio mėnesio jis gyvena mirusiųjų viešnagės nuojauta. Šįvakar Etlos centre bus rodomas spektaklis, kuriame velionis pas gyvuosius grįžta su dvasininkų, daktarų ir gyduolių pagalba. Visas miestelis tuo metu tarsi išgyvena transformaciją: vakaro tamsą nušviečia kraujo spalvos šviesos ir žvakių liepsnos, o žmonių minia virsta nežemiškų būtybių grimasų masuote, iš skirtingų pusių vilnijant smilkalų bei vylingų kepinių ir šokolado kvapams. Gali būti, kad prasilenksite su vaikščiojančiais skeletais, prieš jūsų akis prašmėžuos kaukolės, iš už kampo išnirs siurrealistiniai, galbūt daugybės veidrodžių šukių padengtais ar siaubūniškais kostiumais apsirėdę kaukėti personažai, ir bus sunku atskirti, kas tikra, o kas tik vaidenasi – žmonės virs vaiduokliais, o vaiduokliai sužmogės. Šie pabaisiškai linksmi virsmai atkeliavo iš amžių gilumos. Dar indėnų laikais, iki Amerikos žemyną užkariaujant europiečiams, tokiu metu būdavo rengiamos apeigos, greičiausiai susijusios su saulės kultu. Ilgainiui jos virto procesijomis su jaguaro kaukėmis, o po krikščionybės įsitvirtinimo įgijo naujų reikšmių. Rytoj tęsite Mirusiųjų dienos šventę. Naktį grįšite į Oaksaką.  Nakvynė viešbutyje.

Mirtis, kurios dar niekas šiame pasaulyje neišvengė, ir šiandien bus pagrindinė Jūsų ekskursijų ir vertų pagvildenti klausimų gija. Po pusryčių važiuosite apie 40 kilometrų nuo Oaksakos į Mitlos archeologinę vietovę. Siera Madre del Sur kalnų apsuptyje, 1480 metrų aukštyje, klestėjo zapotekų gyvenvietė, kurios pavadinimas kilęs iš nahuatlių kalbos žodžio mictlan, reiškiančio „požemį“ arba „mirusiųjų vietą“. Jis tik patvirtina, kokia svarbi ir jautri mirties tema buvo mezoamerikiečiams, kaip tai apskritai būdinga senovės tautoms. Netgi manoma, kad Mitla čiabuviams reiškė vartus tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Zapotekai tikėjo, jog čia palaidotam elitui skirta tapti „debesų žmonėmis“, kurie prireikus užtars Žemėje likusius gyventojus. Beje, nors dabar likę zapotekai yra krikščionys, dauguma jų išlaikę tūkstantametę tradiciją žmones laidoti su jų brangenybėmis.

Rūmus puošė įmantrios ir sudėtingos mozaikos. Kapus, plokštes, frizus, net sienas dengė fantastiški geometriniai piešiniai. Niekur kitur Meksikoje nėra išlikę arba nėra aptikta taip subtiliai ir pagal tokią techniką dekoruotų mozaikinių kūrinių. Mitloje mozaikos buvo sudėtos iš mažų, smulkiai supjaustytų ir preciziškai nupoliruotų akmens gabalėlių, sujungus juos nenaudojant jokio skiedinio. Tačiau šį zapotekų miestą atradę ispanai, kaip jiems buvo įprasta, apgriovė ir ten pat iš suniokotų šventovių akmens blokų pasistatydino bažnyčią. Išlikusiose šventaviečių patalpose kurį laiką gyveno nelaukti šiuose kraštuose ispanų dvasininkai. Paprašykite vietinio gido papasakoti daugiau apie tyrinėtojams žinomą zapotekų gyvenimo būdą, kurį nusinešė griuvėsiai. Pasinaudokite proga ir paklausti apie šių meksikiečių protėvių moteris, pavyzdžiui, ar tiesa, kad jų seksualiniai santykiai buvo palyginti laisvi.
Po stulbinančių istorinių atradimų seks gamtos monumentas, reikšmingas visam pasauliui. Ant sunykusių pelkių ir išdžiuvusio ežero pastatytame Tulės mieste, kurio visas pavadinimas – Santa Maria del Tule, it vešli šventykla, savo įspūdingu kupolu praauganti ir nustelbianti aplink esančius pastatus, stūkso 2000 metų amžiaus kiparisas. Raukšlėtas šio galiūno kamienas visaip vadinamas – ir drambliu, ir ananasu, ir net Karloso Salino (buvusio garsaus Meksikos politiko ir ekonomisto) ausimi… Medžio apimtis – net 40 metrų, taigi, jį gali apjuosti apie 30 rankomis susikibusių žmonių. Palyginimui: irgi panašiai rekordiškai seną Stelmužės ąžuolą gali aprėpti 8–9 stambesni asmenys.

Meksikoje Jūs jau nemažai išragavote charakteringo skonio vietos patiekalų. Bet juk beveik kiekviena šalis ar regionas turi savo stiprų kaip velnias gėrimą. Taigi, popiet važiuosite į meskalio – meksikietiško distiliuoto alkoholinio gėrimo iš agavos sulčių – degustaciją. Jis stipresnis net už tekilą, be to, skirtingai nei tekila, gaminamas ne iš tekilinės, o iš amerikinės agavos. Gėrimas paprastai parduodamas kartu su maišeliu, kuriame yra sutrintų vikšrų ir druskos mišinys. Net jei tokia egzotika netraukia, gali būti įdomu sužinoti apie stipriųjų „eliksyrų“ gaminimo Meksikoje subtilybes.

Trumpam grįšite į Oaksaką ir vakare išvyksite į Oaksakos priemiestyje esančias San Felipe del Agua kapines. Panirsite į Mirusiųjų dienos transą. Galbūt patirsite ir kitą būseną, kurią galima prilyginti mistinei pasakai. Bet kokiu atveju ji pranoks Jūsų daugybę dvasinių patirčių bei fantazijų. Sutemose išvysite gėlių patalais apkutulotus paminklus ir kryžius, mirguliuojančių žvakių jūrą. Jus kerės prašmatnios gėlių puokštės, žaismingi vainikai ar spindintys šventieji ir tarsi kraugerės išsipusčiusios lėlės, oriai atžengusios iš požemių. O galbūt pamatysite ir velionims padarytus originalius koliažus ar plevėsuojančius karnavališkus skeletų karpinius. Jei ir regėjote kažką panašaus, tai nebent animaciniame filme „Koko”. Nuo neapsakomo ryškumo ir keistai šiurpių formų pertekliaus, vietiniams tarpusavy bendraujant ir muzikuojant, Jūs svaigsite amo netekę ar mažų mažiausiai stebėsitės, kokia pilna gyvybės gali būti amžinojo poilsio vieta ir kaip žmonės geba švęsti ilgesį.  Naktį grįšite į Oaksaką į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Važiuosite link Sumidero kanjono. Ekstremalaus ar temperamentingo peizažo kraštuose dažniausiai ir tradiciniai, etniniai rūbai būna tokie pat ornamentiški, o aksesuarai masyvūs, tarytum perteikia stichijas, amplitudes ar kosmologinius modelius, kurių apsupti žmonės gyvena. Sumidero kanjonas – vienas iš dramatiškiausių Meksikos gamtos darinių. Jo sienos kyla į maždaug 1000 metrų aukštį, o jo gylis – apie 200 metrų. Šis išraiškingas gamtos darinys, atsiradęs po tektoninio lūžio, toks atraktyvus, kad net tapo Čiapaso valstijos simboliu ir pavaizduotas jos herbe.

Sumidero kanjono apylinkes, išdekoruotas mūsų platumoms neįprastų žemės formų, augalų ir sklidinas įvairiausių gyvybės rūšių, apžiūrėsite plaukdami laivu. Juk nuo vandens aplinkinis pasaulis atsiveria visai kitaip nei nuo žemės paviršiaus. Tarp vietos gyventojų – ir beždžionės, ir ocelotai, ir jaguarai, ir net krokodilai. Jei esate patyrę keliautojai, jau puikiai žinote, kad tokiose žvalgytuvėse visada būna staigmenų – jei nepamatysite tokio gyvūno, kurį tikėjotės sutikti, galbūt Jums netikėtai pasirodys kitas nustebinti galintis sutvėrimas.

Po nuostabios ekskursijos laivu važiuosite į netoliese, per nepilną valandą paprastai pasiekiamą labai simpatišką, kultūringą San Kristobal de las Kasas miestelį Čiapaso valstijoje. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šios dienos programa skyla į dvi labai patyrimiškas dalis. Pirmoji skirta iš arti pažinti Meksikoje dar išlikusių indėnų bendruomenių grynakraujui gyvenimui. Taigi, vyksite į toje pačioje Čiapaso valstijoje esantį, tačiau autonomišką San Chuan Chamulos miestelį. Nepaisant katalikų misionierių invazijos, jame majų dvasia dar neišsivadėjusi. Sumišusi su vietos tradicijas nurungti bandžiusia krikščionybe, ji 2200 metrų aukštyje įsikūrusį kalnų miestelį pildo nepakartojama spiritualia atmosfera. Pavyzdžiui, San Chuano Chamulos bažnyčioje daug kas yra visiškai kitaip nei kitur Meksikoje, kur indėnų papročiai buvo palaidoti tarp senųjų piramidžių griuvėsių. Štai ant bažnyčioje esančių pakylų įkurdinti katalikų šventieji, tačiau jie tapatinami su majų dievais. Prie dievukų liepsnoja ryškiaspalvės žvakės, žemiau jų ne ant suolų, o ant grindų sėdi žmonės ir meldžiasi. Būna, maldininkai atlieka apeigas, giedodami senuoju cocilų dialektu ar gerdami užkalbėtą cukranendrių gėrimą. Kartais šioje bažnyčioje ant žalių pušų šakų vietoj kilimo įsitaiso gydovai curanderos: jie besikreipiantiems pagalbos diagnozuoja ligas, psichologines problemas ar nužiūrėjimus pikta akimi ir paskiria pacientams vaistažolių, taip pat specialius aukojimo ritualus. Tuo metu intensyviai smilksta aromatinga kopalos derva. Tokie smilkalai daugiausia banguoja pietų Meksikos šventovėse. Jei ją kelionės metu bent sykį užuodėte, galite laikyti, jog jau pažinote ir sakralų šios šalies kvapą, atvilnijusį iš šimtmečių gelmių.

Toliau važiuosite į Zinakantaną. Jame yra apie 40 000 žmonių, ir beveik absoliuti dauguma jų – majai cocilai. Jų visoje šalyje likę nedaug, tik šen ten aukštumose. Bet šiandien Jūs tiesiogiai įsitrauksite į tradicišką šios tautos gyvenimo aplinką, turėsite progą išsiaiškinti visas Jums rūpimas subtilybes iš čiabuvių kasdienybės ir tikėjimo – nuo šeimos ir vestuvių papročių iki dievų skaičiaus, kurį apstulbę ispanų metraštininkai kadaise tesugebėjo įvardyti vienu žodžiu – „begalė”. Jūsų dėmesį ir vėl patrauks vietinių išvaizda. Kad indėnai ir jų kraujo turintys šios kartos meksikiečiai yra vieni stilingiausių planetos žmonių, jau įsitikinote ir anksčiau šios kelionės metu. Bet gali būti, kad šiandien, lankantis cocilų kaime ar amatininkų dirbtuvėse (pagal aplinkybes), Jums naujai išsiskleis Meksikos tekstūros su Čiapasos regionui būdingais ugningais atspalviais bei išsiuvinėtais dramatiškai ryškiais paukščiais ir gėlėmis.

Po plačių šypsenų ir intensyvių spalvų antplūdžio pailsėti galėsite kelyje į Palenkę. Atstumas – apie 300 kilometrų, tačiau kelionės trukmė gali būti ilgesnė nei važiuojant tiesiu, lygiu plentu. Tai tik reiškia, kad aplink reljefas keisis ir akys turės kuo sotintis. Daugės atogrąžų gamtos. Taip pereisite į antrąją šios dienos programos dalį, kurios kulminacija – nuostabūs Misol Ha kriokliai. Vanduo iš 35 metrų aukščio kaskadomis šniokščia į didžiulį baseiną, kurio spalva, kaip ir daug kas Meksikoje, nebūna neutrali. Priklausomai nuo saulės skaisčio ir kontrastų su viliokliška tropikų augmenija, jis gali būti žalias, elektrinis arba žydras. Neeilinė atgaiva sielai ir kūnui!  Dar maždaug 20 kilometrų, ir atvažiuosite į Palenkės – vienos paslaptingiausių pasaulio vietovių – apylinkes. Kaupkite jėgas rytojui. Nakvynė viešbutyje.

Šios dienos programa Jumyse sužadins tyrinėtojišką pradą ir įsirašys į Jūsų kelionių dienoraštį kaip vienas įsimintiniausių ikiispaniškosios Amerikos istorijos deketyvų. Taigi, po pusryčių vyksite į Palenkės širdį. Maždaug nuo III amžiaus prieš mūsų erą iki VIII amžiaus pabaigos džiunglių ir kalnų apsupty, netoli Usumakintos upės, kurią dabar Meksika dalijasi su Gvatemala, gyvavo stiprus majų miestas-valstybė. Jis senovėje icų kalba dar buvo vadinamas Lakamha – „Didžiaisiais vandenimis”.
 

Palenkė buvo mažesnė už, tarkim, dabartinėje Gvatemaloje gyvavusį Tikalį, tačiau įtaka jam nenusileido ir buvo tankiai apstatyta. Čia būta puošnių rūmų su koridoriais, dengtais siaurų, smailėjančių arkų. Sienose iškalti bareljefai, jas įvairino ir raižiniai, kurie tokie įtaigūs, kad ten įamžinti veikėjai ir mitinės būtybės, regis, gyvos prisikeldavo. Taip pat netoli vešlios lapijos žaliose aikštelėse dunksojo piramidžių pavidalo šventyklos, kai kuriose aptikta valdovų ir kilmingųjų kapaviečių. Buvo padaryta aikštė žaidimams kamuoliu, pastatytas ir akvedukas, išplėtota infrastruktūra, paklūstanti gamtos ritmams ir visatos dėsniams.  Nusilpus Palenkės majams, gyvenvietė ėmė nykti. Kurį laiką ja naudojosi žemdirbiai, bet ir tie šią vietovę paliko. Ilgainiui miestą apraizgė ir beveik paslėpė raudonmedžiai, kedrai ir sapodiliai. Drėgnoje džiunglių žemėje dygusios žolės vietomis prasiskverbė net pro mūrą. Iškalti valdovų vanagiškomis nosimis profiliai apsamanojo, ekspresyvūs personažai ėmė blukti, o žuvų ir kitų jūros gyvių fosilijų kalkakmenio plokštėse gerokai sumažėjo. Negana to, XVIII amžiuje statinius apdaužė europiečiai.
Majų dievų apleista vietovė iš naujo ėmė kvėpuoti, kai ją sujudino archeologai. Nuo XIX amžiaus čia nepaliaujamai vykdomi tyrinėjimai. Kasmet mokslininkai, bandydami vertingas, iškalbingas liekanas bei jose glūdinčias istorijas sudėti it dėlionę, vis paskelbia apie naujus atradimus. Antai tik 2022-iais Palenkėje buvo rasta 1300 metų senumo galva, greičiausiai priklausiusi kukurūzų dievui… Raižyti kaulai, nefritinės indėnų vadų kaukės, obsidiano strėlių antgaliai, kai kurių reljefų koliažai, karoliai ir kiti radiniai iškeliauja į muziejus. Laiko atsukti atgal neįmanoma, tačiau stengtis įminti jo mįsles tikrai verta.

Toliau keliausite į garsųjį Jukatano pusiasalį, skiriantį Meksikos įlanką nuo Karibų jūros. Džiunglių drėgmę ir ūksmus pakeis jūros gaiva. Po kelių valandų atvyksite į Kampečės valstiją ir to paties pavadinimo uostamiestį su labai šviesia aura. Prie Meksikos įlankos išsidriekęs miestas įkurtas XVI amžiuje. Simpatiškoji Kampečė išlaikiusi kolonijinį stilių ir baroko grožį, dėl kurio įtraukta į UNESCO paveldą.  Jūs apžiūrėsite objektus, leisiančius pasimėgauti šio žavingo uosto verte: grakščią centrinę aikštę, katedrą, ekscentriškąjį turtingo žemvaldžio Fernando Carvajalo dvarą, menantį XVIII amžių, o dabar pakeitusį savo „amplua”, ir, žinoma, galinguosius fortus, kurių pirmieji iškilo dar XVII amžiuje, kadangi jūros miestui teko saugotis nuo piratų. Vaikštinėdami vakarėjančiomis Kampečės gatvelėmis ar promenada palei melsvąją pakrantę, pamėginkite įsijausti į ankstesnių šimtmečių dvasią, kurią kūrė ir aktyvi prekyba. Pagrindinės gėrybės, išplaukdavusius į plačiuosius vandenis, buvo druska ir augaliniai dažai. Kampečė dosni kukurūzų, jelapeno pipirų, citrusinių vaisių ir mangų, o žvejų laimikiai – kokosinės krevetės bei moliuskai. Vis dėlto dabar miesto ekonomikos galią labiausiai kelia pakrantėje rasti naftos telkiniai. Kampečė sveikai pavargusį keliautoją gali veikti kaip lopšinė prieš miegą: ji švelni, ramina, atpalaiduoja. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Dar viena istorijos turtais pasipildysianti diena prasidės kelione į Jukatano pusiasalio šiaurės vakaruose dunksintį majų miestą Ušmalį. Nutolę nuo Kampečės apie 160 kilometrų, vėl priartėsite indėnų civilizacijos įspaudus. Jų pradžią dangsto laikas. Geriau žinoma tai, kas vyko po X amžiaus, pavyzdžiui, kad miestą užplūdo tutul šivai, galėję būti giminingi toltekams. Dar po trijų šimtmečių Ušmaliui teko iššūkis dėl įtakos Jukatane konkuruoti su Majapanu ir Čičen Ica (ją aplankysite jau rytoj).
 

Išlikusi monumentalioji architektūra atima žadą. Apžiūrėsite Valdovo rūmus, ant kurių galima įmatyti mozaikinį frizą iš 20 000 atskirų figūrų ir skulptūras. Iš viso komplekso ir apskritai iš Jūsų jau kitose Meksikos vietose matytų statinių išsiskiria 30 metrų aukščio Žynio rūmai-piramidė su šventykla pačiame viršuje. Išsiaiškinsite vietoje, kam buvo skirtas Vėžlių namas ar Nykštuko namas. Sužinosite, jog čia būta ir tokios įstaigos, kuri prilyginama moterų vienuolynui. Atkreipsite dėmesį į kvadratines aikštes. Kadangi tai nebe pirma senoji majų gyvenvietė, kurią pažinsite iš vidaus, galėsite palyginti, kuo šios struktūra ir pastatai skiriasi nuo kitų, o kuo panaši.  Tankių medžių, tarp jų kyšančių mūro bei akmenų sienų, jas puošiančių masyvių ornamentų ir stambių ženklų, aukščiau žalumos iškilusio didingo, fortą primenančio rūmo bei debesų dermė Ušmalyje sudaro vieną milžinišką, simetrišką paslaptį. Pabūti jos glėbyje reiškia susilieti su ypatinga Jukatano  gamtos ir turiningos praeities siela.

Už 60 kilometrų Jūsų grupė pasieks Jukatano valstijos sostinę, didžiausią pietryčių Meksikos miestą Meridą. Vienas saugiausių, vienas verčiausių gyventi Meksikos miestų, aukščiausios gyvenimo kokybės pavyzdys – tokie ir panašūs apibūdinimai lengvai pritampa prie Meridos. Iki ispanų konkistadorų įsibrovimo jos apylinkėse buvo majų gyvenvietė Tiho. XVI amžiuje pastatytas miestas įgijo krikščionišką veidą. Merida dar vadinama Baltuoju miestu. Rytoj patikrinsite, kurie titulai ir epitetai pasitvirtina. Bet kokiu atveju šis Meksikos gražuolis turės kuo sudominti net ir visko mačiusius keliautojus. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių leisitės į apžvalginį Meridos turą. Priminsime, jog 1542-ieji yra ne pačios pradžios, o tik pratęsimo kitais pavidalais ir su kitais šeimininkais metai. Mat konkistadorų inicijuotose naujo uosto statybose buvo naudojami išdrožinėti akmenys ir kitos piramidžių dalys iš nusiaubto Tiho. Šių buvusių majų kūrybos fragmentų ir medžiagų galima aptikti ankstyviausių kolonijinio laikotarpio pastatų kontrukcijose, pavyzdžiui, Šv. Ildefonso katedros sienose. Apžiūrinėdami šią vieną seniausių katedrų visame Amerikos žemyne (senesnė yra tik Dominikos respublikoje) ir kartu prikeldami katalikybės temą, galite rasti netikėtų Meridos sąsajų su Vilniumi. Jų jungtis – popiežius Jonas Paulius II. Šventojo Tėvo keliones į šiuos nepalyginamus, Atlanto skiriamus kraštus skiria tik vienas mėnuo. Meridoje popiežius lankėsi 1993 m. rugpjūtį, o į Vilnių atvyko rugsėjį.

Pabuvosite ir seniausioje pagrindinėje Meridos miesto aikštėje. Pamatysite ir miesto įkūrėjo Francisko de Montejo vardu pavadintą prospektą. Šis 6 kilometrų ilgio aveniu statytas prancūziško bulvaro pavyzdžiu, yra apsuptas kelių žiedinių sankryžių ir, svarbiausia, medžių. Pasiturintys Jukatano pusiasalio gyventojai aplink jį XIX amžiuje statėsi prabangius dvarus, tad alėja virto elitiniu Meridos centru.
O ar, pravažiuodami arba praeidami Meridos grožybes, jau išsiaiškinote, kodėl ji dar vadinama Baltuoju miestu? Jei manote, kad dėl namų fasadų spalvos, Jums bus staigmena, sužinojus populiarią versiją, esą šis pavadinimas prigijo po nesėkmingo majų pasipriešinimo ispanų invazijai, kai kolonistai nusprendė naujame mieste leisti gyventi tik baltaodžiams.
Iš Meridos pajudėsite pietryčių kryptimi. Maždaug už 120 kilometrų Jūs pateksite į vieną iš indėnų civilizacijos gerbėjų svajonių – Čičen Icą. Ne veltui šis majų icų ir toltekų palikimo vardas nusėdęs į keliautojų bei istorijos paslapčių ieškotojų sąmonę tarytum burtažodis. Čičen Ica… ir prieš Jūsų akis išnyra vieno geriausiai išsilaikiusių visoje Meksikoje indėnų miesto piramidės, aukščiu ir dailumu prilygstančios kalvoms, o ispanų lygintoms su pilimis.

Nuo 30 metrų aukščio Kukulkano šventyklos viršūnės it iš paukščio skrydžio atsiveria viso buvusio miesto didybė, kuriai nusakyti žodžių neužtenka, o nuotraukos, darytos ant stačių jos kvadratinės terasos laiptų, viso pakylėjančio jaudulio neperteikia. Dar kitoks jausmas užkaitina, iššifravus piramidės lygių ir laiptų skaičiaus reikšmes. Palaipsniui susidėlios visas metų kalendorius!
Vietos žmonių, gyvenusių amžiais iki mūsų eros ir prieš tūkstantį metų, moksliškumas, kūrybiškumas visame kame tiesiog pribloškia, o eurocentristus skatina perkratyti savo požiūrį į svetimas tolimas kultūras. Ką kalba įmantrių akmeninių fasadų liekanos? Ką slepia Tūkstančio kolonų salė, smegduobės ir Šventasis aukojimo senotas? Ką sufleruoja buvusi observatorija? O ką išduoda patalpos, saugojusios žmonių palaikus? Kuo fenomenali optinė apgaulė su „šliaužiančia pūkuota gyvate” ar garsiniai-akustiniai triukai? Čičen Ica, apsigobusi astromagine pasaulėžiūra ir turėjusi savitą valdymo formą bei organizaciją, lig šiol yra nuolatinėje klausimų ir atradimų būsenoje.

Likus laisvo laiko ir esant galimybei, aplankysite *Senote Ik-kil – netoli Čičen Icos esantį šventą šulinį. Šis Ik-kil, „Vėjų vietos”, archeologinio parko karstinis ežerėlis yra atviras ir žvelgia į dangų. Tasai geriausiai žino, kokius tiksliai aukojimo ritualus lietaus dievui čia atlikinėjo indėnai. Gali būti, kad ne maudynės šiame natūraliame baseine vyko, priešingai nei dabar. Krištolinio skaidrumo vandens prisisėmusios duobės gylis yra apie 40 metrų ir 26 metrai žemiau žemės lygio, o skersmuo – net 60 metrų.
Įspūdžių, informacijos gausa raibuliuoja. Jūsų maršrutą sudėliojome taip, kad plačios, visapusiškos kelionės po Meksiką pabaigą atšvęstumėte viename žymiausių visoje planetoje kurortų – Kankūne. Nuo Čičen Icos liko įveikti tik apie 200 kilometrų. Vakare atvyksite į Kankūną ir įsikursite viešbutyje. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Prasideda pavydėtinos mini atostogos pačiame pietryčių Meksikos smaigalyje, saulėtoje Meksikos įlankos pakrantėje, kurioje beveik nėra lietaus sezono. Už tai galima padėkoti Kintana Ru džiunglėms, išsausinančioms visus metų kritulius. Šimtmečiai iš šimtmečių čia gyveno majai. Iki XX amžiaus antros pusės tai buvo gan kukli žvejų gyvenvietė. L arba 7 formos pusiasalyje įsikūręs Kankūnas – pažodžiui išvertus „Laivas vaivorykštės gale” – per stebėtinai trumpą laiką prasiveržė kaip energingas kurortas, kurį vis garsina ir kino filmai, ir pasaulio žvaigždės. Viena Kankūno veido pusė – tai relaksuojančio kraštovaizdžio ir vandens malonumų dermė: palmių miškai, platūs balsvo smėlio paplūdimiai, besitęsiantys 17 kilometrų ir išeinantys į Karibų jūros smaragdą, užburiantys koraliniai rifai. Kita egzotiškojo poilsio guolio pusė – tai vakarėliai, jaunystė, būdinga bet kuriam amžiui, mados spindesys ir gurmaniški džiaugsmai pačių įvairiausių pasaulio virtuvių restoranuose.

Kiekvienas po Kankūno saule randa savo laimės pakrantę: kas panyra į disko triukšmą ir nesibaigiančias pramogas, o kas atsiduoda visiškai ramybei ir jūros ošimui. Bet yra ir dar viena alternatyva – ekskursijos. Jei ir toliau būsite su jų ritmu, galėsite už papildomą mokestį užsisakyti išvykų į netoli esančius gamtos ar istorijos stebuklus. Štai Jums gairės: dangiškoji Moterų sala (Isla Muheres), kruizinių laivų ir nardymo rojus – Kosumelio sala, mažiau išreklamuota, mažiau iškasinėta ir paliesta, dėl to ypatingą autentiką išlaikiusi dar viena majų gyvenvietė Koba, Rio Lagartos gamtos parkas, garsėjantis milžiniškomis rausvųjų flamingų kolonijomis... Jei jau dabar jaučiate, kad norėtumėte daugiau laiko skirti saulės vonioms ir kitiems malonumams Kankūne arba aplink jį, galite poilsį prasitęsti. GRŪDA siūlo pasirinkti vietą atostogoms Rivjera Maja regione. Pagrindiniai variantai šie: Plaja del Karmen miestas, poilsiautojų labiausiai giriamas už šviesius paplūdimius su palmių „užuolaidomis” ir bohemišką ramybę; be galo vaizdingas Tulumas, išsidriekęs ant stataus skardžio, su romantiškais vieno paskutinių majų miestų griuvėsiais. Daugiau informacijos apie šių pakrantės kurortų ypatumus suteiks GRŪDOS kelionių konsultantai. Taip pat, esant poreikiui, pakonsultuosime apie už papildomą mokestį rengiamas vandens pramogas bei vietinius turus, kurių čia yra visa galybė, ir galimybę individualiems keliautojams prisijungti prie rusakalbių grupių. Nakvynės viešbutyje.

Yra galimybė pratęsti poilsį Kankūne. Pageidaujantiems siūlome poilsį Plaja Del Karmen, Tulume, Majų Rivjeroje.