2020.02.05 Atgal į sąrašą

Išnykusių civilizacijų keliais. Meksika (I dalis)

Autorius: Keliautoja L. Šarakauskienė

Publikuota 2020 sausio 31d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Žmonijai žinoma daug galingų civilizacijų. Jos kūrėsi ir nyko. Vienos savaime dėl neaiškių priežasčių, kitas sunaikino galingesni, agresyvesni užkariautojai. Tačiau visko neįmanoma sunaikinti: išliko rankomis statyti pastatai, skirti įvairioms apeigoms ir gyvenimui, rašytiniai paminklai, dailės, architektūros kūriniai, iš kurių, kaip iš mozaikos akmenėlių, sudėliojame savo suvokimą apie gyvenimus, gyventus prieš tūkstančius metų.

Kiekviena kelionė yra didelė dovana, tačiau galimybė pažinti visiškai svetimas mūsų patirčiai kultūras pasitaiko retai. Todėl išvydusi kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ pasiūlymą vykti į turiningą 21 dienos kelionę po Centrinę Ameriką ilgai nedvejojau.

Kelionės vadovo Ryto Šalnos erudicija ir enciklopedinės žinios vedė mus praėjusių amžių didžiųjų ir mažai žinomų civilizacijų keliais. Tai galima pavadinti kelione atgal į istoriją. Arba, Rene Dekarto žodžiais, – „Keliauti yra beveik tas pats, kaip kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“.

XVI a. ispanų užkariautojai Vidurio Amerikoje arba, archeologų žodžiais, Mezoamerikoje rado dvi gyvuojančias civilizacijas – majų ir actekų. Vidurio Amerika tuo metu, kai ją užkariavo ispanai, buvo geografinė ir kultūrinė sritis, ji apėmė dabartinę centrinę ir pietinę Meksiką, Jukatano pusiasalį, Gvatemalą, Belizą, Salvadorą, vakarinę Hondūro dalį, nedidelę dalį Nikaragvos ir Kosta Rikos.

Tai senųjų civilizacijų – olmekų, majų, toltekų, actekų žemės. Šių civilizacijų palikimas – nuostabūs miestai su įspūdingomis piramidėmis ir šventyklomis. Jų gyventojai turėjo didžiulius turgus, kamuolio žaidimą, kalendorių, daugybę dievų, kuriems aukojo žmones. Dėl nelabai aiškių priežasčių kai kuriuos miestus jie paliko dar iki ispanų užkariavimo, kitus sugriovė ispanai. Palikti likimo valiai miestų statiniai nyko, buvo palaidoti po vėjo suneštomis žemėmis, ilgainiui apaugo tankia džiunglių augalija. Žmonių rankomis statytos piramidės atrodo kaip tikri kalnai.

Daug šimtmečių praėjo, kol pirmieji tyrinėtojai džiunglių tankumynuose atsitiktinai rado pirmuosius dingusius miestus. Šiandien žinoma, kad tai – senųjų Vidurio Amerikos civilizacijų palikimas. Majų civilizacijos ištakos siekia net 1000 m. pr. Kr. Jos miestų rasta rytinėje Vidurio Amerikos dalyje, actekų imperija su sostine Tenočtitlanu driekėsi tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų krantų. Majų civilizacijos „aukso amžius“ – tai 200 m. pr. Kr. – 900 m. po Kr. laikotarpis. Visus majus siejo bendra kultūra ir religija, bet jie neturėjo nei vienos sostinės, nei vieno valdovo, kiekviename mieste buvo savivalda ir kilmingas valdytojas.

Majai nežinojo rato, nenaudojo nešulinių gyvulių, tačiau puikiai išmanė aritmetiką ir astronomiją, turėjo savo hieroglifų raštą, žinojo Saulės ir Mėnulio užtemimo laiką, turėjo savo pinigus – kakavos pupeles ir kieto vulkaninio stiklo obsidiano kirvukus. Iki šiol išlikę keturi majų kodeksai labai mažai pasako apie jų istoriją, bet iš jų sužinome apie apeigas, astronomiją ir kalendorius. Majų didikai pagal tuometinę madą dirbtinai iškreipdavo veido bruožus, prisilipindavo molines kumpas nosis, o kūdikystėje kaukolė jiems būdavo suveržiama lentelėmis, kad galva įgautų kūgio formą.

Šių tautų istorija dar ir dabar yra mažai ištyrinėta, nes užkariautojai ispanai ne tik žudė vietinius gyventojus, bet ir griovė pastatus ir užrašais papuoštas šventyklas, o dvasininkai europiečiai, pilni religinio fanatizmo, naikino visas jiems į rankas patekusias knygas, dokumentus, užrašus.

Tikrų majų palikuonių yra apie 5 milijonus, jie kalba 30 skirtingų kalbų, gyvena plačioje teritorijoje tarp pietų Meksikos ir Salvadoro ir, būdami mažuma savo pačių žemėje, yra priversti atkakliai kovoti už savo teises ir išlikimą.

Vienas iš kelionės tikslų buvo aplankyti šių kadaise didingų civilizacijų palikimą – tankumynuose pamirštus ir vėl surastus miestus – Palenkę, Copaną, Tikalį, Čičen Icą, pabuvoti nuostabaus grožio ir įvairovės gamtoje, susipažinti su unikalia indėnų buitimi.

Kelionę pradėjome viename šių pasaulio miestų – Meksikos sostinėje Meksike. Čia viskas mena actekų laikus. Pasak mito, jų dievas Huicilopočlis pažadėjęs parodyti actekų mechiko genties žmonėms vietą, kur jie turi apsistoti ir pastatyti savo sostinę Tenočtitlaną. Jis liepė ieškoti erelio, tupinčio ant kaktuso su gyvate snape. Taip pelkėtame Teskoko ežero slėnyje apie 1325 m. išaugo actekų imperijos sostinė Tenočtitlanas, kurį 1521 m. užkariavo ispanai, vadovaujami Hernano Korteso.

Miestą atradusius ispanus nustebino jo didybė ir švara. Nors mieste gyveno apie 100 tūkst. gyventojų, gatvės ir keliai buvo valomi, o šiukšlės išvežamos laiveliais, nes miestas buvo pastatytas ant sūriojo ežero. Dirbtinėse salose činampose buvo auginamos įvairios daržovės – pomidorai, avokadai, kurie europiečiams buvo nežinomi.

Po dviejų metų iš miesto, kuris atrodė kaip rojus, liko tik griuvėsiai, miestas buvo sugriautas iki pamatų, gyventojai išžudyti arba išsibėgioję. Tenočtitlano neliko nė žymės, o actekų erelis su gyvate snape liko šio miesto simboliu ir Meksikos valstybės herbu. Sugriauto miesto vietoje H.Kortesas pastatė Meksiką – valstybės sostinę. Ant legendinio actekų vado Montesumos rūmų griuvėsių pastatyti įspūdingi Nacionaliniai rūmai, kurių sienos ištapytos garsaus meksikiečių tapytojo Diego Riveros freskomis. Meksikiečiai šiuos rūmus dar vadina Hidalgo varpu, nes rūmuose patalpintas laisvės varpas, atvežtas iš Meksikos laisvės kovotojo kun. Miguelio Hidalgo parapijos.

Šalia – Didžiosios šventyklos, skirtos actekų karo ir lietaus dievams, liekanos. El Zokolo aikštėje, Meksiko centre, actekų Teokalio šventyklos vietoje, iškilusi didžiausia Lotynų Amerikoje katedra, kurią iš actekų šventyklų akmenų ispanai statė net 250 metų, stebuklingoji Gvadelupės Švč. Mergelės Bazilika.

Dabartinis Meksikas didžiuojasi savo trejopomis šaknimis – indėnų, ispanų kultūra ir iš šių dviejų išaugusia meksikietiška. Trijų kultūrų aikštėje, kuri yra toje vietoje, kur vyko paskutinis lemiamas actekų ir ispanų mūšis, yra užrašas: „Šioje lemiamoje kovoje nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o tik skausmuose gimstanti meksikiečių tauta“. Meksikiečiai ir šiandien tvirtina, kad tik maža gyventojų dalis yra grynai europietiškos kilmės. Tautos pagrindas – actekai, majai, sapotekai ir kiti, kuriems ispanų kalba antroji.

Muziejuose gausu senųjų civilizacijų turtų. Grakščių formų, modernaus stiliaus Valstybinis teatras Palatio des Bellas Artes. Šiuolaikiškumo pavyzdys yra 177 m. dangoraižis Torre Latinoamericana. Vakare Garibaldžio aikštėje smagu klausytis meksikietiškų ritmų, pasižiūrėti indėniškų šokių.

Meksika – kontrastų šalis. Kiek tolėliau nuo centro – sukrypusios lūšnelės, niekada nešluojamose gatvėse minios žmonių, ant šaligatvių nesibaigiančios eilės prekeivių, siūlančių suvenyrus, vaisius, įvairius niekučius, ir pulkai murzinų, apdriskusių vaikų.

Meksikiečiai nemėgsta amerikiečių. Dėl to, kad turtingi, kad galingos amerikiečių kompanijos išnaudoja paprastus meksikiečius, kad užvertė Meksiką pigiais maisto produktais ir Meksikos žemdirbių išauginta produkcija niekam nereikalinga. Paprasti meksikiečiai naiviai tiki, kad gyvenimas socialistinėje ar komunistinėje santvarkoje atneštų jiems laimę ir gerovę. Jie žavisi Kuba, kurioje, palyginus su Meksika, ir mokslo lygis aukštesnis, ir medicina geresnė.

Apie 40 km nuo sostinės nutolęs yra pats didžiausias Meksikos architektūros paminklas, muziejus po atviru dangumi – actekų kultūros centras Teotihuakanas (t. y. ten, kur tampama dievais), dar vadinamas meksikietiškuoju Konstantinopoliu. Klestėjimo laikotarpiu – 300 m. pr. Kr. – 750 m. po Kr. – mieste gyveno apie 125 tūkst. gyventojų, jame buvo 21 kv. km grįstų gatvių tinklas.

Pagrindinė miesto ašis – Mirusiųjų alėja, pačios įspūdingiausios piramidės – Saulės ir Mėnulio. Visi pastatai buvo ištapyti, daugiausia mitologinėmis temomis. I a. po Kr. Teotihuakane buvo pastatyta dievo Kecalkoatlio šventykla, jos viršuje iškeltos plunksnuotosios gyvatės – oro dievo Kecalkoatlio ir lietaus dievo Tlaloko galvos. Iškasta daug įrankių ir ginklų, pagamintų iš obsidiano – vulkaninio stiklo, kuris yra labai kietas. Įspūdingos iš akmens iškaltos kaukės, puoštos turkiu, obsidianu, perlamutru. Per vėlesnius du amžius Teotihuakanas išgyveno nuosmukį, matyt, keitėsi gyvenimo sąlygos, galbūt kaltos sausros, sukėlusios badą, ar ligos. Apie 750 m. miestas ištuštėjo, jo statiniai ilgainiui apaugo augalija ir dabar atrodo kaip tikri kalnai.

Šalia vingiuojančio kelio egzotiški pakelės vaizdai: kalnai, kaktusų giraitės, ugnikalniai. Pravažiuojame daugiau kaip 5 km aukščio „Rūkstančio kalno“ ir „Baltosios moters“ ugnikalnius, aplankome actekų plunksnuotajai dievybei – gyvatei – Kecalkoatliui pastatytą piramidę Choluloje, stabtelime „angelų mieste“ Puebloje, kuris dar vadinamas „Meksikos Roma“, arba bažnyčių miestu. Mieste kolonijinio stiliaus pastatai, 1987 m. jis įtrauktas į pasaulio miestų paveldo sąrašą. Miesto centras judrus, puošni katedra, kurios centrinis altorius pastatytas iš marmuro, onikso ir aukso.

Štai garsioji Rosario koplyčia, brangakmeniais išpuošta Šv. Marijos statula, meksikietiškų meno dirbinių turgus „El Parian“. Trumpai sustojame didžiausiame Meksikos uoste Verakruse (Vilja rika de la Vera Crus – turtingasis tikrojo Kryžiaus miestas). Nors čia didelės naftos verslovės, miestas žalias, vešli tropinė augalija, palmės ir žydintys medžiai puošia miesto panoramą.

Meksikos įlankos pakrantėje gerai išsilaikiusi San Chuan de Ulua tvirtovė. Dabar joje jūrų istorijos muziejus.

Kalnų keliu pro kavamedžių, kaktusų giraites važiuojame Katemako ežero link. Šio ežero apylinkėse yra seniausios Meksikoje olmekų kultūros magijos ir šamanizmo centras, kuriame dar dabar gyvena raganiai ir burtininkai. Olmekai – seniausia Vidurio Amerikos civilizacija, gyvenusi Meksikos įlankos rajone 1500 – 400 m. pr. Kr. La Ventos parke, kuriame įsikūręs olmekų kultūros muziejus po atviru dangumi.

Įspūdingo dydžio (kone 3 m aukščio) skulptūros – akmeninės žmonių galvos. Archeologai dar nežino, kokiu būdu, nenaudojant rato, sunkūs akmens luitai buvo gabenami iš skaldyklų, esančių net už 60 km. Kiti paminklai papuošti beždžionių, jaguarų skulptūromis. La Ventoje virš kitų statinių iškilęs 30 m aukščio kalnas, kuris galimai buvo valdovo pilkapis.

Laidojimo vietose rasta įvairių brangenybių, net įgaubtų, geležimi ir bronza rėmintų veidrodžių.

Kelionės išnykusių civilizacijų keliais po Centrinę Ameriką tęsinys –kitame straipsnyje.

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės „Senųjų civilizacijų, džiunglių, vulkanų ir Karibų spalvų vaivorykštė: Meksika – Belizas – Hondūras – Gvatemala“ – 2020 m. kovo ir spalio mėnesiais.

Visas keliones į Centrinę Ameriką galite rasti ČIA.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!