Uzbekija – Tadžikija. Šilko kelio širdis – didingieji Centrinės Azijos miestai ir įstabaus grožio Fanų kalnai 12d. KARŠTA NAUJIENA!

Skrydis iš Vilniaus (su persėdimu) į Uzbekijos sostinę Taškentą.

Ryte atvykimas į Taškentą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, važiuosite į viešbutį poilsiui. Vėliau pradėsite ekskursiją po Uzbekistano sostinę Taškentą, miestą, per kurį keliaudavo pirklių karavanai iš Kinijos į Europą, miestą, kuriame dera sena ir nauja. Uzbekistano sostinė – didžiausias šalies miestas (daugiau nei 2 mln. gyventojų), išsidėstęs oazėje prie Čirčiko upės, pirmą kartą paminėtas Ia.pr.Kr. kinų metraščiuose ir vadintas Šaš-teka ir Čač-tepa. Taškentu miestas pavadintas tik XIa. ir, išvertus iš uzbekų kalbos, reiškia „akmeninis miestas“.

Istorijos dvasią galėsite pajusti senamiesčio širdyje Hast Imamo komplekse, religiniame miesto centre, apsuptame senovinių plūkto molio namų ir apraizgyto siauromis gatvelėmis. Nuo čia ir prasidėjo miesto augimas. Komplekse apžiūrėsite didžiulę Tillya-Sheikh mečetę, šventojo Abu Bakr Muhammad Kaffal Shashi mauzoliejų (XVIa.), Barak-Khan medresę, laikomą vienu gražiausių Taškento architektūros paminklų, Imam al-Bukhari Islamo institutą, kurio bibliotekoje saugoma turtinga Rytų rankraščių kolekcija, tarp jų – seniausias pasaulyje Koranas, parašytas VIIa. Bagdade ir Timūro valdymo laikais atgabentas į Uzbekistaną. Esant galimybei, aplankysite didžiausią Taškento turgų – Chorsu Bazaar, įsikūrusį po didžiuliu kupolu. Čia akys raibsta nuo daržovių, vaisių, riešutų įvairovės, gausybės prieskonių... Turgaus čaichanoje galima paragauti chalvos ir pasimėgauti kvapnios arbatos puodeliu. Toliau apžiūrėsite Kukeldash medresę, vieną didžiausių ir žinomiausių Taškento paminklų. Tai pati didžiausia iš XVIa. statytų medresių, išlikusių Centrinėje Azijoje. Palikę senąją Taškento dalį, judėsite link miesto centro, pravažiuosite Amir Timur ir Nepriklausomybės aikštes, Alisher Navoi Operos ir baleto teatrą, gėrėsitės fontanais, parkais, paminklais ir moderniais pastatais. Vakare siūlome pasigrožėti grojančiais fontanais miesto parke. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Vakarienė

Po pusryčių greituoju traukiniu vyksite į Bucharą. Atvykę pradėsite pažintį su senąja Buchara, vienu iš septynių šventųjų islamo miestų. Buchara, vienas seniausių ir istoriškai svarbiausių Centrinės Azijos miestų, kuriam daugiau kaip 2500 metų. Jis buvo įkurtas prie pat Šilko kelio, todėl čia klestėjo prekyba, kūrėsi karavansarajai. Dėl unikalios architektūros, gausybės mečečių, mauzoliejų, medresių, išlikusių nuo seniausių amžių, istorinis Bucharos centras 1993 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vieta, kurioje pulsuoja tikras Rytų gyvenimas: margos turgavietės, siauros gatvelės, nuolat pilnos arbatinės ir daugiau kaip 140 architektūros paminklų.

Pirmiausia aplankysite IX amžiaus architektūros šedevrą – Samanidų dinastijos mauzoliejų. Samanidai (875-999m.) buvo Persijos dinastija Centrinėje Azijoje ir Rytų Irane, kurie pirmieji atgaivino persų kultūrą ir kalbą po arabų užkariavimo. Ankstyvosios samanidų sostinės buvo Samarkandas, Šašas ir Heratas, o vėliau pagrindine sostine tapo Buchara. Samanidų mauzoliejus laikomas vienu seniausių islamiškosios architektūros paminklų Centrinėje Azijoje (IXa.). Šis mauzoliejus simbolizuoja atgimimo epochos pradžią ir Centrinės Azijos kultūros sklaidą viduramžiais po arabų užkariavimų. Šalia Samanidų mauzoliejaus apžiūrėsite Chashma-Ayub mauzoliejų ir šventąjį šaltinį (XIVa.), kuriame dabar veikia vandens muziejus ir kilimų paroda.

Vėliau keliausite į Registano aikštę, kurioje išlikęs Bolo-Khauz („vaikų vandens telkinys“) architektūrinis ansamblis – vandens rezervuaras, Penktadienio mečetė ir minaretas (XVIIa.). Centrinėje Azijoje dėl vandens stokos buvo kuriami dirbtiniai vandens telkiniai ir Bolo Khauz iki pat XXa. tarnavo vietos žmonėms kaip vandens šaltinis. Šalia buvo pastatyta dvidešimties kolonų mečetė, kuri dėl jų atspindžio vandenyje vadinama „40 kolonų mečete“. Šiek tiek vėliau šalia mečetės buvo pastatytas ir minaretas.

Aplankę Registano aikštės kompleksą, Bucharos istoriniame centre apžiūrėsite Arko tvirtovę (VI-IIIa.pr.Kr.). Viduramžiais tai buvo atskiras miestas su emyro rūmais, monetų kiemu, mečetėmis, valdžios institucijomis, pirklių sandėliais, parduotuvėmis, kalėjimu ir aikšte susirinkimams. Tvirtovės teritorijoje skirtingais laikotarpiais gyveno ir kūrė garsūs mokslininkai ir rašytojai, iš jų paminėtinas garsusis arabų filosofas Avicena.

Toliau viena iš prekybinių Bucharos gatvių pasieksite Poi-Kalyan kompleksą (XII-XVIa.). Šį architektūrinį ansamblį sudaro Kalyan minaretas, Kalyan mečetė ir Miri-Arab medresė. 46,5 metro aukščio Kalyan minaretas yra seniausias komplekso pastatas ir Bucharos simbolis. Minaretui daugiau nei 9 šimtmečiai ir jis nė karto nėra perstatytas ar restauruotas. Pasakojama, kad viduramžiais minareto viršuje naktį degdavo ugnis – tai buvo dykumų švyturys karavanams, kurie per dykumą traukė į šventąjį islamo miestą Bucharą. Minaretas tilteliu sujungtas su Kalyan mečete, kuri buvo pastatyta 1514 m. Ji yra antra pagal dydį Uzbekistane po Samarkando Bibi-Hanim mečetės. Vidinį pagrindinės Bucharos mečetės kiemą puošia dengtos arkinės galerijos su kupolais ir kolonomis. O Miri-Arab medresė yra vienintelė Centrinės Azijos aukštoji mokykla, kurioje daugiau nei 400 metų nepertraukiamai vyksta islamo studijos.

Šios dienos pažinčiai su Buchara užbaigti – lankysite Chor-Minor medresę. Taip vadinama „keturių minaretų“ medresė buvo pastatyta turtingo turkmėno. Unikalios formos išpuoštus ornamentais medresės minaretus jungia didžiulis kupolas, vaizduojantis dangų. Yra manoma, kad minaretai simbolizuoja keturias pagrindines religijas. Antrąjį medresės aukštą užima biblioteka, sauganti senuosius rankraščius. Lankysite Sitorai-Mokhi-Khosa vasaros rūmus – buvusią paskutinio šalies emyro rezidenciją. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė. 

Pusryčiai. Tęsiant tolimesnę pažintį su Buchara apžiūrėsite XVa. Ulugbeko medresę, išsiskiriančią formų harmonija. Tai didžiulis stačiakampio formos pastatas su aukštu fasadiniu portalu ir tradiciniu kiemu. Įdomi detalė yra ta, kad koridorius prie įėjimo veda ne į kiemą,  kaip priimta medresėse, o išsišakoja ir veda į skirtingas puses – į mečetę ir į mokymo salę. Nuo viduramžių virš durų į medresę  išlikęs užrašas: „žinių siekis yra visų musulmonų pareiga – kiekvieno vyro ir kiekvienos moters“. Ulugbeko medresėje galėjo mokytis apie 80 studentų, kurie studijavo astronomiją, matematiką, arabų kalbą ir religijos mokslus. Dabar Ulugbeko medresė yra vienas  garsiausių architektūros paminklų Bucharoje.

Pačiame senosios Bucharos centre stovi viena iš pirmųjų miesto mečečių – Magoki-Attori (IXa.) – „mečetė duobėje“. Kažkada mečetės vietoje buvo ugnies šventykla, o aplink šurmuliavo Mėnulio turgus, kuriame buvo prekiaujama prieskoniais ir vaistiniais augalais. Įsigalėjus islamui, ugnies šventykla ir turgus buvo nugriauti, o jų vietoje iškilo  mečetė, iš kitų tos pačios paskirties pastatų išsiskirianti savo dekoru. Originalios formos ir šešėlių žaismas raštuose, išdėliotuose iš plytų, pietinio fasado ornamentų prabanga liudija patį aukščiausią XIIa. Bucharos amatininkų meistriškumą.

Po Magoki-Attori mečetės apžiūrėsite Lyabi-Khauz kompleksą (XVI-XVIIa.). Tai teritorija, kur aplink didžiulį vandens telkinį (ilgis 42m, plotis 36m, gylis 5m) yra išsidėstę Nadir Divan-begi medresė hanaka, bei Kukeldash medresė. Kukeldash medresė (XVIa.), turinti 130 gyvenamųjų patalpų studentams, yra didžiausia Bucharoje ir viena didžiausių Centrinėje Azijoje. Šiaurinėje jos dalyje įkurtas memorialinis rašytojo Sadridino Aini muziejus. Rytinėje Lyabi-Khauz dalyje yra išsidėsčiusi Nadir Divan-begi medresė (XVIIa.). Pagal pirminį planą tai turėjo būti karavansarajus, skirtas pro šalį keliaujantiems pirklių karavanams, tačiau atidarymo metu chanas Imamkuli netikėtai pastatą pavadino medrese. Dėl to Nadir Divan-begi turėjo keisti pastato konstrukciją, teko prie pagrindinio fasado pristatyti lodžijas, portalą ir bokštus, bei įrengti antrą aukštą su gyvenamosiomis patalpomis studentams. Tačiau patalpa pamokoms taip ir nebuvo įrengta (beje, daugelyje Bucharos medresių studentai nesimokė, o tik gyveno).

Vakare, pažinčiai su uzbekų kultūra, esant galimybei (už papildomą mokestį), Jums pasiūlysime folklorinį pasirodymą su tradicinių šokių programa vienoje iš pasakiškų Bucharos medresių. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė. 

Pusryčiai. Šiandien, palikę civilizaciją išvyksite pasigrožėti Uzbekistano dykuma. Kelionė neprailgs, kol atvyksite prie Sarmyšo tarpeklio, vadinamo vienu iš didžiausių „akmens galerijų“ pasaulyje. Dviejų kilometrų ruože juodajame skalūne galima pamatyti daugiau nei 3500 priešistorinių petroglifų iš neolito laikotarpio. Ypač stebina neįtikėtinas priešistorinio žmogaus kūrybingumas ir atkaklumas. Juk su primityviais kvarco kaltais kietame bazalte taškelis po taškelio iškalti sudėtingas kompozicijas buvo ne dienų, bet savaičių ar net mėnesių darbas. Dažniausiai vaizduojami įvairių gyvūnų, žmonių siluetai, medžioklės scenos ir žemės darbai. Raižiniai uolose liudija tuometinio žmogaus santykį su gamta, papročius, tikėjimus.

Vėliau vyksite link Nuratos miestelio. Jau antikos laikais čia gyveno žmonės, o pasak legendos, 327 m. Nuratą įkūrė pats Aleksandras Makedonietis, kurio statytos tvirtovės likučius galima pamatyti pietinėje miesto dalyje. Nuratos tvirtovė buvo įkurta strategiškai puikioje vietoje – dirbami laukai čia priartėja prie bekraštės stepės. Ši teritorija ne vienoje istorinėje kronikoje minima kaip puiki vieta kariuomenei sutelkti, o tvirtovė – užuovėja pabėgėliams. Kita vertus, archeologiniai kasinėjimai teigia, kad miestelis šioje vietoje įsikūrė dėl šiose vietose buvusio šaltinio, pavadinto Chashma vardu. Dabar Chashma – piligrimų kompleksas, kurį sudaro šaltinis, šulinys, Juma mečetė ir hamamas (pirtis). Trumpa pažintis su Nuratos miesteliu ir piligrimystės centru.

Iš Nuratos vyksite į jurtų stovyklą įsikūrusią dykumoje. Prieš jus pamažu versis nepakartojama milžiniškų smėlio barchanų panorama. Atvykę į stovyklą, apsigyvensite jurtose. Ši jurtų stovykla yra Kyzylkumo dykumoje visai netoli Aidarkulio ežero. Čia stovi 10 – 12 jurtų, teritorijoje (bendrame pastate) įrengti stacionarūs tualetai, dušai, yra elektra. Stovykloje yra netgi jurta – restoranas, kurioje svečiai vaišinami pietumis ir vakariene. Jurta – tradicinis, kilnojamas, mediniais ramsčiais įtvirtintas Azijos stepių ir dykumų klajoklių būstas – palapinė. Tradicinė jurta yra apskritimo formos, dengiamąją medžiagą sudaro avies vilnos pluoštas. Mediniai rėmai sudaro žiedinį karkasą, stogą remiančius polius bei duris. Šviesa į jurtos vidų patenka per viršuje padarytas angas (šangyraką), kurios naktį uždengiamos. Centre įrengiama ugniavietė. Jurta gerai pritaikyta klajokliškam gyvenimo būdui ir rūsčiam klimatui – ji lengvai surenkama ir pergabenama, storas vilnos sluoksnis saugo nuo šalčių, aptaki forma mažiau priešinasi vėjui. Įsikūrę jurtų stovykloje, keliausite į dykumą, kur lipsite ant paties aukščiausio barchano nuleisti saulės. Dykuma – puiki vieta poilsiui, čia žmogus gali nusiraminti, atsikratyti blogos energijos ir atsipalaiduoti. Nusileidus saulei, Jums bus paruošta vakarienė. Po vakarienės, sėdėdami aplink degantį laužą, klausysitės klajoklių dainų, mėgausitės ramybe, paslaptingais nakties garsais ir įstabiu milijonų žvaigždžių voratinkliu danguje. Naktys dykumoje – ypatingos. Bent vieną kartą dykumoje nakvojęs žmogus to nepamirš visą likusį gyvenimą... Nakvynė tradicinėse dykumų jurtose.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė. 

Entuziastai, svajojantys pamatyti ankstyvo ryto dykumos grožį, kelsis apie 4 val. ryto ir keliaus prie barchanų, ant kurių užlipę pasveikins saulę. Nepakartojamas jausmas – klausytis spengiančios tylos ir žvelgti į tekančios saulės spinduliais apšviestus dykumos tolius. Prieš akis atsiveria, atrodytų, nei pradžios, nei pabaigos neturinčios dykumos platybės, nė menkiausio gyvybės ženklo, vien uolos ir smėlis... Tačiau absoliučios tuštumos vaizdas apgaulingas – dykumoje yra daugybė gyvybės formų, kurių žmogus nepastebi, arba kurios pasirodo tik saulei tekant arba naktį.

Pusryčiai. Po pusryčių leisitės į kelionę kupranugariais (už papildomą mokestį) per dykumą. Keliaudami grožėsitės dykumos vaizdais, stebėsite augmeniją ir gyvūniją. Kyzylkumo dykumoje auga daugiau nei 25 rūšys augalų: tai eraičinai, saksaulai, druskažolės, dygliažolės ir t.t. Keliaujant yra tikimybė pamatyti varanus, dykumos šoklius, įvairius paukščius. Kelionę kupranugariais baigsite prie Aidarkulio ežero, plytinčio degančiuose Kyzylkumo dykumos smėlynuose. Anksčiau į čia esančią reljefo žemumą patekdavo tik drenažo vanduo iš stepės vandens pertekliaus. Geografiniu stebuklu vadinamas Aidarkulio ežeras atsirado, kai 1969m. vasarą labai stipriai patvinus Syrdarjos upei, vanduo išsiveržė iš Čardarjos rezervuaro, užpildydamas visą žemumą. Šiuo metu Aidarkulis yra antras pagal dydį ežeras Uzbekistane. Atvykę prie ežero, išsimaudysite (pagal galimybę), pailsėsite gamtoje. Pietūs (iškyla) prie ežero.

Toliau keliausite link Samarkando. Samarkandas, įkurtas prieš 5000 metų, vienas seniausių pasaulio miestų, Romos ir Atėnų bendraamžis, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą su prierašu: „Samarkandas – kultūrų kryžkelė“. Aleksandras Makedonietis apie šį miestą (graikiškai vadintą Marakandu) sakė: „Viskas, ką esu girdėjęs apie Marakandą yra tiesa, išskyrus tai, kad iš tiesų jis yra daug gražesnis nei galėjau įsivaizduoti“. Šie žodžiai puikiai apibūdina Samarkandą, įsikūrusį Šilko kelio kryžkelėje. Samarkandas buvo ir iki šių dienų išliko mums kaip neperprantamos rytų mistikos simbolis. Tai miestas – muziejus, kuris XIVa. tapo Čingischano įpėdinio Timūro įkurtos milžiniškos imperijos sostine. Iš Timūro valdymo laikotarpio išlikę daug didingų statinių: visos Centrinės Azijos įžymybė – Shakhi Zindos vienuolikos mauzoliejų kompleksas, legendinė Registano aikštė, vienas gražiausių ir didžiausių kompleksų Rytuose – Bibi Hanum mečetė, Gur-Emir mauzoliejus ir t.t. Atvykimas į Samarkandą. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, pietūs, vakarienė. 

Pusryčiai. Ekskursiją pradėsite nuo centrinės Registano aikštės – senojo Samarkando miesto širdies, musulmoniškosios architektūros šedevro. Registanas persų kalba reiškia „smėlio rūmai“ arba „dykuma“. Tai buvo viešoji miesto aikštė, kur žmonės rinkdavosi išgirsti naujienų iš karališkųjų rūmų, taip pat čia vykdavo viešosios egzekucijos ir kt. Šią aikštę iš trijų pusių supa trys medresės – islamiškosios mokyklos. Pirmoji – Ulugbeko medresė (1420m.), antroji – Sher-Dor („liūtų buveinė“), baigta statyti 1636 m., trečioji – Tilia-Kori („paauksuotoji“). Medresių sienos dekoruotos įmantriais ornamentais, įvairiaspalvėmis mozaikomis ir įrašais iš Korano, jas supa aukšti minaretai. Ne veltui sakoma, kad Registanas – pats įspūdingiausias objektas visoje Centrinėje Azijoje.

Palikę Registano aikštę ir jos medreses, vyksite apžiūrėti vieno įspūdingiausių Samarkando statinių Bibi Hanum mečetės, pastatytos paties Timūro užsakymu jo mylimai žmonai. Ketverius metus devyniasdešimt penki drambliai gabeno iš kalnų akmenis, kuriuos tašė penki šimtai akmentašių, o visas būrys kalvių kaldino pagrindinius vartus. Taip buvo sukurta didinga maldos vieta. Vienas metraštininkas rašė, jog, jei nebūtų dangaus, mečetės kupolas jį atstotų... 

Vėliau lankysite egzotiškąjį Siabo turgų, kur galėsite paragauti čia parduodamų tradicinių uzbekiškų paplotėlių ir nusipirkti suvenyrų.Esant galimybei (už papildomą mokestį) pasiūlysime paragauti uzbekų tautos pasididžiavimo – plovo. Ne tik sužinosite, kaip jis gaminamas, bet taip pat jo paskanausite ir patys.

Pažintį su Samarkandu tęsite apžiūrėdami Shakhi Zinda nekropolį – XI-XIVa. architektūrinį kompleksą, kurį sudaro daugybė nuostabiais ornamentais išpuoštų mauzoliejų. Šis kulto statinių ansamblis yra vienas didingiausių viduramžių paminklų.

Vėliau lankysite Gur-Emir mauzoliejų (išvertus iš persų kalbos „karaliaus kapas“), kuriame palaidotas Timūras (Tamerlanas), jo sūnūs ir garsusis anūkas Ulugbekas. Gur-Emir mauzoliejų dengia milžiniškas kupolas, o visas pastatas išklotas puikiomis žydros ir žalsvai melsvos spalvų plytelėmis. Į mauzoliejų įeisite pro prabangius vartus, kuriuos sukūrė garsusis Irano architektas Muhammed ibn Mahmud. Vartai išpuošti margais ryškiaspalviais raštais, kuriuose pavaizduota saulė ir kiti dangaus kūnai, gėlės ir vaisiai. Vienoje kiemo pusėje – kapavietė, o kitoje – medresė ir mokinių bendrabutis. Ne vieną šimtmetį šis mauzoliejus buvo pavyzdys Centrinės Azijos architektams ir statybininkams.

Apžiūrėję Gur-Emir mauzoliejų, keliausite link Timūro anūko Ulugbeko, garsaus valdovo, puikaus matematiko ir astronomo, statytos observatorijos (XVa.). Ulugbekas 1424m. Samarkande pastatė astronominę observatoriją, kurioje buvo įrengtas didžiausias to meto kvadrantas (spindulys 40,2 m). Observatorija stebino atliekamų tyrimų tikslumu. Ulugbeko mokslinis ir švietėjiškas darbas nuteikė prieš jį musulmonų dvasininkiją ir feodalus. Valdovas buvo nužudytas, o observatorija sugriauta. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Šiandien prasideda antrasis Jūsų Šilko kelio etapas. Uzbekija liks „už nugaros“. Sveiki atvykę į lietuvių dar retai lankomą ir mažai pažintą Tadžikiją! Ji Jus trauks kaip didžioji šios kelionės paslaptis, o stebins kaip tik ką rastas lobis. Nors Tadžikija priklauso Centrinės Azijos regionui, pajusite, kad ji – jau kitokia nei Kazachstanas, Kirgizija ir Uzbekija. Šių kraštų žmonės kilę iš tiurkų genčių, o jų kultūra – nomadinė. Tadžikų kilmė nuveda iki iranėnų ir į sėslesnį gyvenimą, tad jie ir šneka kalba, kurios ištakos persiškos, mažiau gyventojų – tiurkų kilmės. Tadžikų raštas „blaškėsi“ tarp skirtingų kultūrų. Tadžikijos gyventojai XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuo arabiško rašto vos keleriems metams buvo perėję į lotynišką, o nuo sovietmečio naudoja kirilicą. Tad pajausite, kad Tadžikijos istorija – kaip srauni kalnų upė, kurios vagą kreipė įvairios tautos ir dinastijos. Bene didžiausią įspaudą paliko Persija. Kraštą į savo įtaką buvo suėmę arabai, po jų beveik du šimtus metų jis priklausė Samanidų imperijai, vėliau valdė mongolai ir Timūridai. XVIII amžiuje Tadžikija atiteko Bucharos emyratui, bet XIX amžiaus antroje pusėje parklupo prieš carinę imperiją. XX amžiuje Tadžikija neišvengė sovietų, o nuo 1991 metų pradėjo skaičiuoti naują, nepriklausomos šalies, erą. Anuomet reikėjo įveikti didelius iššūkius: Tadžikija nuskurdo per ją draskiusį  civilinį karą ir ekonomikoje iki pat naujojo tūkstantmečio vos vilkosi, bet apie 2000-ius stebėtinai atsigavo ir dabar BVP augina dideliais šuoliais.

Po pusryčių šios dienos tikslas bus pasiekti senąjį Tadžikijos miestą Pendžikentą, kurį nuo Samarkando skiria maždaug 60 kilometrų. Pakeliui trumpam sustosite Sarazme – senoviniame mieste, pastatytame IV tūkstantmetyje prieš Kristų ir šiandien saugomą UNESCO. Atvyksite į buvusias istorinio Centrinės Azijos regiono – Sogdianos (Sogdo), apėmusios  dabartinę Rytų Uzbekiją ir Vakarų Tadžikiją, valdas. Jų gyventojus turtino ir maitino ypač derlingos žemės, drėkinamos Zerafšano upės.

Sogdo gyvenimas skaičiuoja daugiau nei du tūkstančius metų. VI-IV amžiais prieš mūsų erą kraštas priklausė Achemenidams. Seniausiuose šaltiniuose Sogdiana minima kaip  geroji žemė, kurią sukūrė Ahūra Mazda – aukščiausioji zoroastrų dievybė. Daug dar imperijų ir dinastijų perėjo per turtingąjį Sogdą. VIII a. jį užėmę Umajadai zoroastrų kultus išstūmė ir juos pakeitė Alacho garbinimu. Samanidų laikais senuosius gyventojus persus keitė tiurkai iš šiaurės. XIII amžiuje Sogdas neatsilaikė prieš mongolus ir Čagatajaus chanatą. Bet XIV amžiuje jį išstūmęs Timūridų imperijos įkūrėjas Tamerlanas (Timūras Šlubasis) Sogdianą prikėlė naujai epochai, o Samarkandą pavertė jos centru. Galiausiai, iki Rusijos imperijos, į Sogdo žemes iš šiaurės atslinko klajokliai uzbekai ir čia įkūrė Bucharos chanatą.

Štai tokiame tankiame nukariavimų ir tautų migracijos bei mainymosi fone augo ir aižėjo Pendžikento miestas. Iki islamišku metu jis persiškai vadintas „penkiais kaimais“ – Panchekant. Gyvavo jis palei Šilko kelią dar prieš mūsų erą. Miestas pastebimai suklestėjo V amžiuje, bet po trijų šimtmečių jį smarkiai nusiaubė arabai.

Vyksite apžiūrėti Sogdianos praeitį išduodančius likusius Pendžikento griuvėsius, kurie dabar jau beveik susilyginę su uolėtu paviršiumi: buvusių namų, zoroastrų ugnies šventyklų liekanas, miesto turgaus kontūrus. Jūsų žingeidumas gali nuvesti prie stulbinančių faktų ir net iki užuominų apie Sogdianoje klestėjusią vieną iš hinduizmo tradicijų – šaivizmą. Taip pat aplankysite persų poezijos tėvo, tadžikų literatūros garsenybės Rudakio (858-941) vardu pavadintą muziejų, pilną Tadžikijos istorijos ir kultūros įvairovės. Muziejuje saugomi originalūs Pendžikento sienų freskų epizodai, senojo Sarazmo miesto gyvenimą liudijantys radiniai, Samanidų imperijos brangenybės ir rakandai, tradiciniai tadžikų kostiumai, siuviniai, bronziniai indai ir daugybė kitų atskirose salėse pagal temas ar eras eksponuojamų antikvarinių vertybių. Viena iš salių skirta ir Rudakiui bei tadžikų literatūrai, taip pat erdvės palikta moderniems laikams.

Sugrįžti į aktyviai tekančią rytietišką kasdienybę padėsime gyvastingame Pendžikento turguje. Jūs jau anksčiau patyrėte, kokia gausybė spalvų, skonių ir šypsenų į pažintį su svetima šalimi įneša žvalgytuvės ir prekinimasis pas vietos pardavėjus. Pendžikento turgus jau iš tolo praneša apie save dideliais vartais. Jie simboliškai primena, kad esate tikroje Azijoje, laike apytiksliai tarp Sogdo, Bucharos chanato, sovietmečio ir šiandienos... Vakarienė. Nakvynė viešbutyje. 

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Šios dienos Tadžikijoje išvyka Jums tarytum apibendrins nepakartojamą jos gamtos charizmą ir dramas. Apie 40 kilometrų leisitės į pietus nuo Pendžikento, gilyn į Fanų kalnus. Ten pradėsite neapsakomai įdomų žygį po Marguzoro, arba Septynių Šingo ežerų vietovę. Apie ją pasklidusi legenda labai efektingai dera prie tikresnės istorijos, tiksliau istorijos dvasios. Kartą vienas senolis išėjo į slėnius ir negrįžo. Susirūpinusios septynios dukros patraukė seno tėvuko ieškoti. Kad ir kaip garsiai merginos šaukė jį, pasiklydėlis neatsiliepė. Susėdo visos dukros prie siauro takelio ir pradėjo verkti. Verkė nesustabdomai ir ilgai, kad net kiekvienos jų ašaros virto atskiru ežeru. Dukros mirė, o ežerai liko. Sako, graudų įvykį lig šiol primenantys tėvo raudojusių merginų ašarų telkiniai atitinka jų grožį – visos buvo skirtingos ir be galo dailios.

Kita Marguzoro ežerų susikūrimo pusė atskleidžia šioje vietoje buvus dažnus žemės drebėjimus ir Šingo upę blokavusias purvo nuošliaužas. Ilgainiui telkiniai pildėsi kalnų ledynų vandeniu. Susibėgo jie į skirtingas formas – nuo pailgos tarsi gysla iki beveik taisyklingo apskritimo. Ežerai tyvuliuoja aukštyje nuo 1640 metrų iki 2140 metrų virš jūros lygio. Įsispraudę tarp rusvo smiltainio uolų ir akmenų nusėtų slėnių, jie išryškėja tarytum tyros žemės ašaros, kurių kiekviena tviska vis kita spalva, priklausomai nuo saulės ir šešėlių, paros meto: turkio žalia, dangiškai melsva, aksomiškai mėlyna, net magiškai juoda. Unikalumo ežerams suteikia vis kitoks priėjimas ir nevienodas apylinkių landšaftas. Vienur krantinės akmeninės, kitur, regis, žemę išraižiusios raukšlės, vietomis pakrantės – žalios ir lygios. Ežerus įgilinusios kalvos gali būti rūsčios ir griežtos, gali būti žaismingos ir nuolaidžios. Kai žiūrėsite į tolį, pamatysite, kokią nuostabią perspektyvą jų grandys sukuria. Žinoma, šie ežerai turi savo vardus: Midžgon, Saya, Gušor, Nofin, Hurdak, Marguzor ir Hazorčašma. Pasivaikščioję tarp kelių iš jų, vėl įsitikinsite, kad gamtai fantazijos niekada nepristinga. Grįžimas į nakvynės vietą. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje. 

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Šiandien mikroautobusai neskubėdami vingiuos aikštingais, bet įkvepiančiais Fanų kalnų keliais. Keliose vietose trumpam sustosite įamžinti proziškų Tadžikijos aukštikalnių vaizdų. Po kelių valandų, kai Pendžikentas bus likęs už nugaros, Sugdo provincijoje pasieksite neblėstančią vandens žydrynės, žemės bangų ir dangaus legendą – Iskanderkulio ežerą.

Gisaro kalnagūbrio šiauriniame šlaite, beveik 2200 metrų aukštyje blizgantis tyro kaip krištolas vandens trikampis, patvenktas dėl nuošliaužos susidariusios morenos – 3,4 kvadratinių kilometrų ploto, kranto ilgis – 3,3 kilometrai, didžiausias plotis – beveik 3 kilometrai, ežero gylis siekia 72 metrus. Tačiau pats Iskanderkulio ir jo gyvybingų apylinkių grožis jokiais parametrais neišmatuojamas. Įdomu, kad šio ledyninio kalnų ežero pavadinimas kildinamas iš Aleksandro Didžiojo vardo. Laikas nutyli, ar iki Centrinės Azijos prasiveržęs Makedonijos valdovas, kuris gyveno IV amžiuje prieš mūsų erą, tikrai lankėsi prie šio tauraus vandens telkinio, tačiau sąmokslišką kalnų tylą pertraukia senos legendos. Po žavingo dienos turo vakare atvyksite į Tadžikijos sostinę Dušanbė. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių pradėsite pažintį su Tadžikijos sostine Dušanbė. Šiame pavadinime užkoduota daugiau istorijos nei galite įsivaizduoti. Du farsi kalba reiškia tą patį, ką ir lietuvių kalboje, shanbe yra savaitės dienos galūnė. Taigi, Dushanbe reikštų antrąją savaitės dieną, bet senovės persams ji atitiko pirmadienį. Mat Šilko kelio laikais čia, Tadžikijos vakaruose, buvo įsikūręs kišlakas, kuriame pirmadieniais veikdavo didžiulis turgus. Ironiška: kai sovietai miestą vadino Stalinabadu, jame plėtojo būtent šilko ir vilnos gamybą. Šiuo metu Dušanbėje gyvena apie 800 000 žmonių.

Esant galimybei, pamatysite prieštaringomis statybomis pagarsėjusius Tautų rūmus – Prezidentūrą. Kaip įprasta moderniai islamiško regiono architektūrai, ištaigingus baltus rūmus puošia kupolas, primenantis mečetę. Oficialioji prezidento rezidencija 2000 metais pradėjo kilti sinagogos, mikvės ir kitų žydų pastatų vietoje, sukeldama didelį pasaulio žydų bendruomenės susierzinimą. Priešais rūmus plevėsuoja Tadžikijos vėliava, kurios neįmanoma nepastebėti. Jos 165 metrų aukščio stiebas yra antras pagal aukštį pasaulyje (po neseniai pastatyto Saudo Arabijoje), o ilgą laiką buvo nepralenkiamas – taip valstybė simboliškai demonstruoja galią. Tautų rūmai buvo dedikuoti Samanidų amirui Ismailui Samaniui (849–907), kuris sustiprino šios iranėnų dinastijos galybę ir savo valdomose žemėse įtvirtino islamą, išstūmęs senąją ugnies garbinimo religiją – zoroastrizmą. Tadžikai jį vaizduoja kaip istorinį savo tautos veidą ir labai gerbia, jo garbei yra pavadinę lig tol Stalino bei Komunizmo vadintą rytų Tadžikijos, Kalnų Badachšano, viršūnę Pamyro kalnuose (ją yra įveikę ir keli lietuvių alpinistai).

Kad tadžikams I. Samanis – svarbi istorinė asmenybė, liudija ir Draugystės aikštėje iškilusi art deco stiliaus statula su paauksuota arka – neįprastos estetikos paminklas garsiajam karvedžiui. Apžiūrėję kitus reikšmingus Dušanbės objektus, pagal galimybes, likus laiko, aplankysite aukštais, brandžiais medžiais, fontanais, tvenkiniais ir gėlynais pasipuošusį Rudaki parką, kuriame miestiečiai mėgsta rinktis piknikams.

Vėliau vyksite apie 20 kilometrų į vakarus nuo sostinės. Netoli Hisaro kaimelio, kurį iš šiaurės stebi Gisaro kalnai ir iš pietų – Babtago bei Aktau viršukalnės, snūduriuoja galingos tvirtovės atminimas iš Bucharos emyrato laikų. Atsidūrę buvusioje gynybinės pilies aikštėje ir prie originalią struktūrą išlaikiusių vartų su cilindriniais bokštais, tarytum nusikelsite į XVIII ar XIX amžių, kuomet čia emyrai įsikurdavo vasarai. Beveik visą tvirtovę ir jos teritorijoje buvusius pastatus apgriovė sovietai, tačiau kai kurios atstatytos didžiulio tarsi atskiras miestelis komplekso dalys ir nemarus kalvotas peizažas leidžia atkurti tą metą prieš du tris šimtmečius, kai aplink fortą spietėsi rytietiškas gyvenimas: triukšmavo didžiulis Centrinės Azijos gėrybių turgus, o pirkliams ir perėjūnams bei jų nuo kelionių pavargusiems kupranugariams buvo atviri svečių namai – karavansarajus. Iš Sangino mečetės minareto muedzinas vyrus kviesdavo maldai. Netoli veikė dvi medresės – musulmonų mokyklos, jose mokėsi iš viso apie 150 mokinių. Grįžimas į Dušanbė. Vakarienė. Poilsis viešbutyje. 

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Naktį pervežimas į oro uostą. Skrydis į Lietuvą.