Įspūdžiai iš kelionės po Vidurio Aziją
Net keturias šalis vienu ypu aplankyti pažadėjo "GRŪDA". Tarybinių laikų įspūdžiai iš Tadžikistano ir Uzbekistano priblėso, liko visiškai skirtingų kultūrų kontūrai, nenusakomas romantiškas gamtos grožis.
Taigi - Kazachstanas, jo pietrytinė dalis su Almata. Nuo 1998 m. Kazachstanas turi dvi sostines: pietinė – Almata (Almaty), o naujoji (šiaurinė) – Astana. Almata – žalias miestas, jame daugybė parkų, skverų, viskas kruopščiai prižiūrima. Tai buvusi sostinė: miestas įsikūręs šalia Alatau kalnų.
Miestas kaip miestas: daug aukštų statinių su rytietišku prieskoniu, plačių aikščių, grandiozinių paminklų. Panfilovo parke puikuojasi atraktyvi Zenkovo medinė katedra, pastatyta 20 a. pradžioje be jokių vinių, atlaikiusi ne vieną galingą žemės drebėjimą. Valstybinio muziejaus eksponatai, archeologiniai radiniai nustebino, paskatino pajusti senais amžiais brendusią kazachų kultūrą. Vėlai vakare, atstovėję didžiulę eilę, pasiekėme apžvalgos aikštelę ir grožėjomės šurmuliuojančio naktinio miesto panorama.
Saulėtą popietę iš Medeo slėnio keltuvais kilome į Talgaro perėją 3200 metrų aukštyje. Kylant po kojomis driekėsi 6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje maždaug 1700 metrai virš jūros lygio įrengta čiuožykla, kurios tribūnos talpina net 10 000 žiūrovų, didžiulė užtvanka, pastatyta 8-ajame dešimtmetyje, kad miestas apsisaugotų nuo sniego ir purvo nuošliaužų, slenkančių iš vakarinių Tianšanio šlaitų, bei smarkių kalnų liūčių sukeliamų potvynių. Atsivėrė pasakiška panorama. Gamta ir kalnai ten tikrai didingi.
Kokia laimė ištrūkti iš įkaitusio miesto ir pasisvečiuoti etnografiniame kaimelyje! Svečius kazachai labai myli: sutinkant apiberia saldainiais, dainuoja dainas, jurtose demonstruoja moterų namie atliekamus darbus.
Netoli Tianšanio kalnų, pietrytinėje Kazachstano dalyje, yra 150 km ilgio ir 200 m aukščio Šaryno kanjonas. Lankėme pavakario saulės įkaitintą 2.7 km ilgio kanjono dalį - Pilių slėnį, kur tūkstančius metų vėjas ir vanduo uolose raižė nuostabius darinius. Prizas už ištvermę - maudynės šaltame upės vandenyje. Palaima...
Tian Šanio kalnai - ramybe alsuojanti vieta, esanti UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Šios vietos magija - aukšti kalnai, ledynai, gilūs slėniai. Tian Šanio perlas - Kolsajaus ežerų nacionalinis parkas, kurio stebuklas - 3 ežerai, atspindintys juos supančius kalnus ir išlakius pušynus. Nepakartojamas pasivaikščiojimas apatinio ežero pakrantėmis, vešlia pieva, gūdžiu mišku žingsniuojant link kito ežero, improvizuoti pietūs šniokščiančio kalnų upelio pakrantėje...
Garsiausias iš trijulės – 2 km aukštyje išsidriekęs Kaindi ežeras, gluminantis kyšančiais iš žydro vandens sausų medžių kamienais. Ežeras susiformavo po žemės drebėjimo, nuošliaužoms užtvėrus upės vagą. Slėnyje augę medžiai atsidūrė po vandeniu. Labai įspūdinga vieta.
Didysis šios kelionės žavesys - klajonės po kaleidoskopiškai kintančius gamtos darinius. Kirgizijoje išbandėme sovietinius didelio pravažumo karinius sunkvežimius, pritaikytus vežti žmones - kitaip nepasiektume Altyn Arašano slėnio. Jame trykšta karštos versmės (išbandėme), srauniai pursloja kalnų upė (kurį laiką ėjome jos krantu), radome edelveisų, skynėme čiobrelius. Mums, lygumų gyventojams, tai prilygo stebuklui.
Karakole aplankome 20 a. pradžioje kinų meistro suprojektuotą mečetę, jis į architektūrą įtraukė tradicines kinų spalvas ir formas. Raudona, žalia ir geltona - simbolinės spalvos Dungano kultūroje (raudona - apsaugai nuo piktųjų dvasių, geltona - klestėjimui, žalia - laimei), randame drakonų, fenikso, ugnies rato atvaizdų. Dar viena įstabus objektas - medinė stačiatikių bažnyčia.
Nežinau, ar įmanoma nesistebėti gamtos fantazija ir netikėtumu, kai iš aukštų eglių miško išnyra įstrižai suraikytos raudonos uolos - "septyni jaučiai", o ant kelio gula "perskelta" širdis, papėdėje šlama murzinas upokšnis. Pagaliau galime išbandyti jurtas, tiesa, gana sukultūrintas, bet nutūpusias ant Isyk-Kulio ežero kranto. Saulė leidžiasi vakaruose vandenin, visai kaip Palangos pajūry. Kirgizai puoselėja medžioklės su berkutais tradicijas. Fotografuojame nuostabius prijaukintus paukščius snieguotų kalnų viršūnių fone, bandome juos patupdyti ant savo pirštinėtos rankos (ir mums reikia foto). Nepaprastas žmogaus ir paukščio ryšys.
Pakeliui į jurtų meistrų kaimą stabtelim aikštelėje ir, nukulniavę 1,5 km, patenkame į Pasakų kanjoną: visokių atspalvių raudonai liepsnojanti sugarankščiuota, pūslėta kalvomis žemė kontrastuoja su iki skausmo mėlynu dangumi ir tolumoje nusidriekusiu Isyk - Kulio ežeru. Vėl Marso žemė, ne kitaip!
Kantrūs ir metodiški jurtų gamintojai savo sodyboje rodo klajoklių gyvenime nepamainomą statinį, kurį gali surinkti ir išardyti per 9 minutes. Jurtos viršutinis ratas atvaizduotas nacionalinėje kirgizų vėliavoje. Pagaliau pasiekėme Song Kulio ežerą, tyvuliuojantį 3 km aukštyje, pakeliui jau matėsi jakų bandos, į bekraštes švelniai banguotų kalnų pievas vasarai gyvulius atginė žemutinių kaimų gyventojai. Apsistojame tikroje jurtų stovyklavietėje (elektros generatorius dirba tik dvi vakarienės valandas). Didžiosios daugumos keliautojų nuomone, toks atotrūkis nuo civilizacijos buvo kelionės "vinis". Keliavome po apylinkes, ragavome ką tik pamelžto kumelės pieno, jodinėjome arkliais, akys klaidžiojo po kalnuotus tolius.
Biškekas nustebino didžiule turkų padovanota ką tik pabaigta statyti mečete, kuri analogiška Stambulo Mėlynajai mečetei. Plačios aikštės, daug gėlių, pompastiški sovietinių laikų administraciniai ir kultūriniai statiniai, seni (Leninas) ir nauji paminklai, savo tautinės tapatybės ieškojimas ir kūrimas. Labai vaišingi kirgizai siūlė išragauti jų nacionalinius patiekalus (daugiausia mėsiški).
Skrydis į Taškentą - ir mes - milijonieriai (1euras=12500 sumų)! Mūsų viešbutis apsuptas prabangių vienbučių gyvenamųjų namų kvartalų, mieste daug įspūdingų statinių, dengti turgūs įsikūrę neeiliniuose pastatuose, labai spalvingai ir dailiai išdėliotos prekės, prieskonių, kepinių kalnai, plovo katilai. Nepaliekame neapžiūrėtų metro stočių, kurias puošia kendeliabrai, mozaikos, marmuro kolonos. Be abejo, lankomės istorinėje Hazrat Imam aikštėje su senais ir naujai statomais religinės paskirties pastatais bei medrese. Prabangūs restoranai, gausus ir skanus maistas, tikra gurmaniška kelionė!
Samarkandą pasiekiame traukiniu. Prabangus Šilko kelio miestas su baigiamais restauruoti Registano aikštės pastatais (vakare medresių fasaduose žaidžia gausybė besikeičiančių šviesų), žėruojančiais fasadų mozaikomis, Ulug Beko observatorija, garsia dirbusių astronomų pasiekimais, Šachi Zinda, prabangiu 14-15 a. mirusiųjų miesteliu su mozaikomis puoštais mauzoliejais, AmiroTimūro mazoliejumi, Bibi Chanum mečete ir kt. Labai įdomu pasivaikščioti tarp restauruojamų pastatų ir pamatyti senųjų meistrų taikytas priemones, kaip išvengti griūties dažnų žemės drebėjimų metu.
Gana komplikuotas Uzbekijos - Tadžikijos sienos kirtimas su ilgais ėjimais pėstute, dovanėlėmis pareigūnams, palaukimais - ir mes Sarazme apžiūrime 5 000 metų senumo gyvenvietės liekanas. Tai UNESCO saugomas istorijos ir archeologijos objektas. Dar kitą jau vėlesnių laikų gyvenvietę lankome Pendžikente, vietiniame muziejuje - spalvinga etnografinių rūbų, buities audinių ekspozicija.
Tadžikistanas išsidėstęs pietrytinėje Vidurinės Azijos dalyje. Didžiąją dalį teritorijos užima kalnai, priklausantys Tian Šanio, Gisaro Alajaus ir Pamyro (aukštis iki 7495 m, Ismailo Samani k.) kalnų sistemoms. Kalnus skiria duburiai ir slėniai: Ferganos, Zerafšano, Vacho, Gisaro.
Ryte iš Pendžikento mikroautobusais patraukiame aukštyn į kalnus apžiūrėti tarp spalvotų uolų ir akmenuotų slėnių žibančių įvairiausiais mėlio atspalviais ežerų. Ežerus įrėminusios raukšlėtos uolos atsispindi tai žydrame, tai turkio spalvos, tai pilkame vienas virš kito nusidriekusiuose vandens telkiniuose. Įsimintiniausias buvo žygis link septintojo, aukščiausiai tyvuliuojančio ežero, nes ten mašinomis neprivažiuosi, todėl kelionė taku šalia kunkuliuojančios upės, prasilenkiant su kaimiečiais ir jų nešuliniais asiliukais, kalnų ir slėnio vaizdai, garsai, kvapai ir vietos potyriai nepakartojami.
Dabar jau galutinai Paliekame Pendžikentą, pakeliui apžiūrėdami Zaravšano upės slėnį, kylame ir leidžiamės kalnais link Gisaro kalnagūbio šiauriniame šlaite žaižaruojančio Iskanderkiulio ežero, pažygiuojame apžiūrėti krioklio. Pietūs restorane ant ežero kranto...
Kuo arčiau sostinės, tuo prabangesnės vilos šalia kunkuliuojančių upių teikia atgaivą miestiečiams, pavargusiems nuo kaitros. Dušanbė nustebino vientisa architektūra, turtingu pastatų dekoru, žinoma, ir čia yra didžiulės aikštės su grandioziniais paminklais, daug parkų ir botanikos sodų, viešnagės pabaigai aplankome atstatytą 16-17 a. Hisaro tvirtovę bei medresę.
Tai trumpai tiek apie intensyvią, labai spalvingą, įspūdingą, gurmanišką kelionę po Vidurinės Azijos svetingas keturias šalis.
Autorė: Palmira
