Kazachstanas – Kirgizija. Klajokliškos dvasios kelionė. Išdidūs Tianšanio kalnai ir jų skaidrieji ežerai. Poilsis laukinėje gamtoje 12d. KARŠTA NAUJIENA!

Skrydis iš Vilniaus į buvusią Kazachstano sostinę Almatą.

Dar namuose Jus kamavo smalsumas: ar atvyksite į laukinį klajoklių kraštą, o gal smoge paskendusį postsocialistinį industrinį ar vis dėlto modernų miestą, dėl kurio kylančios galios nerimsta visas pasaulis? Jau rytoj pirmi atsakymai Jums ateis per ekspresyviausius senosios sostinės vaizdus ir stiprius Vidurio Azijos pojūčius.

Šį tą svarbaus apie miestą šnabžda jo pavadinimas Almaty. Jis galėjo kilti iš senosios, netoli buvusios gyvenvietės, vadintos Almatu, arba iš kurios nors tiurkų kalbos žodžių Alma Ata ar Elma Ata, kuriuos galima versti kaip „obuolių tėvynę“ ar „obuolių protėvį“. Mat miesto apylinkės nuo senų laikų buvo turtingos laukinių obelų. Įvairiausios vietinės gėrybės žadins Jūsų jusles, ir tyrinėjant aplinką, ir landžiojant tarp turgaus prekystalių, ir prie vaišių stalo, nukrauto šviežio ir sotaus klajoklių maisto: vaisių, grynos, bet mūsų lygumose neįprastos mėsos, koldūnų manti, kitokių  įdarytų pyragėlių ir bandelių, plovo, jogurto...

Apetitas kils ne tik valgant, bet ir neriant gilyn į Kazachstano būtąjį laiką, geriant jį gurkšniais nuo amžių prieš mūsų erą iki šių dienų. Pajusite, kad didžiausios Centrinės Azijos valstybės raidoje ryškų įspaudą paliko ir nomadų, ir islamo, ir krikščioniškoji kultūros. Netoli dabartinės Almatos teritorijos, Tianšanio kalnų papėdėje, gyvulių augintojai gyveno jau Bronzos amžiuje. Viduramžiais Žetysu, „Septynių upių“ regione, apėmusiame pietrytinį Kazachstaną ir šiaurinį Kirgizijos pakraštį, kūrėsi Kazachų chanatas. Trumpam ant jo buvo užėjęs Mongolijos galybę siekęs atkurti Džungarų chanatas – Rytų Turkestano valstybė. XVIII amžiuje į pietinį Kazachstano kraštą taikėsi uzbekų Kokando chanatas ir Kinijos imperija. XIX amžiaus vidury jį pasisavino carinė Rusija ir įkūrė Verno miestą, kurio vietoje dabar ir nepaliauja plėstis Almata.

Po Rusijos revoliucijos sekė ilgas sovietų periodas. 1991 metais Kazachstanas tapo nepriklausoma respublika. Jos sostine Almata buvo iki 1997 metų, tuomet šį statusą perėmė visai kitokios dvasios stepių miestas – Astana (2019-2022 metais buvo pervadinta Nur Sultanu ilgamečio šalies diktatoriaus garbei). Bet šviečianti klajoklių būtimi, Šilko kelio šimtmečiais, chanatų karais ir carinės imperijos gyvenimu Almatos, kaip svarbios Rytų tautų gyvenvietės, aureolė išliko. Jūs, patyrę keliautojai, jau pastebėjote, kad nepaslėpti ir neužglaistyti istoriniai, politiniai randai neleidžia atitrūkti nuo tikrovės. Pasiruoškite ją priimti su visomis sodriomis Rytų spalvomis, smarkiais skoniais ir įsimintiniausiomis formomis!

Naktį (paryčiais) atvykimas į Almatą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, važiuosite į viešbutį poilsiui.

Prasideda Jūsų nepamirštama kelionė po tankią nemarios gamtos ir savitos, klajoklių būties prisisunkusios kultūros, tačiau šiuolaikinio gyvenimo perbraižomą Centrinę Aziją. Po pusryčių vyksite į išsamų ir aktyvų Almatos miesto turą. Jį pradėsite nuo netolimos praeities: pasivaikščiosite po Antrąjį pasaulinį karą menantį Panfilovo parką. Jus tikrai nustebins parką puošianti Viešpaties žengimo į dangų (Zenkovo) katedra – bene tokia vienintelė pasaulyje. Per gyvenimą jau turbūt regėjote ne vieną jaudinančio grožio Dievo ir maldų buveinę, tačiau ši tarsi specialiai pasakoms pastatyta, o gal iš jų nugvelbta, cerkvė Jus paskatins net aikčioti. Sunku suvokti, kad XX amžiaus pradžioje architekto Andrejaus Pavlovičiaus Zenkovo projektuota medinė šventovė iškilo be nei vienos vinies! Maža to, gudrios konstrukcijos gali padėti statiniui atlaikyti net baisiausias stichijas. Architektas, galbūt su aukščiausiojo Kūrėjo pagalba, jas lyg ir nuspėjo: 1911 metais Almatą purtęs žemės drebėjimas Zenkovo katedros nenugalėjo. 56 metrų aukštis ją dar labiau pastiebia arčiau Dievo ir… rekordų – tai viena iš kelių aukščiausių planetoje medinių krikščioniškų šventovių. O gelsvi soboro fasado tarpsniai ir kupolus bei bokštelius išpuošę elegantiški ornamentai jai suteikia saldžios pilaitės įvaizdį. Pajutote garsiausios krikščioniškos miesto šventovės energiją, tačiau islamas Kazachstane persveria – apie 70 procentų gyventojų yra musulmonai sunitai. Šiandien vietinis gidas Jums parodys ir centrinę Almatos mečetę – didžiausią visoje šalyje: ji gali talpinti net 7000 maldininkų. Šio tūkstantmečio pradžioje atnaujintos mečetės kupolą turkų kaligrafai išdekoravo Korano tekstų ištraukomis. Skaitykite sakraliąją vietos dvasią akimis ir širdimi! Mes, patyrę kelionių organizatoriai, siūlome paprastą, bet efektyvią pilnaverčio svetimos kultūros prisijaukinimo formulę: dar nepažintame mieste svarbiausia aplankyti pagrindines jo šventyklas ir gyvas prekyvietes. Taigi, pabuvosite ne tik dvasiniuose Almatos centruose, bet vyksite ir į labai žemiško, juslinio miesto gyvenimo širdį – didžiulį Žaliąjį turgų, jei tik tą dieną jis veiks (pirmadieniais nedirba). Aitrūs, intensyvūs kvapai vilios į žvalgybų, degustacijų ir derybų ekspromtą: vaišingi ir atkaklūs prekeiviai kvies gurkštelėti kumelės pieno kumyso kymyz ar kupranugario pieno shubat, užkąsti plovo ar makaronų laghman, ragauti sūrių ir mėsos. Teks susitaikyti, kad vietiniai valgo net arklieną ir kupranugarį, nes to kadaise pati gamta išmokė stipriais be jokio kito pasirinkimo turėjusius išlikti Tianšanio ir stepių klajoklius. Būti tvirtais ir sveikais čiabuviams padeda ir liaudies medicina – turguje lig šiol galima rasti gydomųjų žolelių. Prieskoniai ir rytietiški saldumynai gal net patys Jus susiras. Jums pardavėjai į saują bers, o gal Jūsų rankos savaime tiesis link džiovintų ar šviežių, sultingų, ką tik slėniuose nuraškytų vaisių, uogų. Jokia kita vieta taip nesuartina vietinių ir svečių kaip turgus, kur galioja nerašytos  betarpiško bendravimo taisyklės.

Pakeliui pravažiuosite biznio ir komercijos gatvę Al Farabi, valdžios galia spindinčius Prezidento rūmus ir Respublikos aikštę su Nepriklausomybę įkūnijančia Auksinio kario statula. Į pastarojo šimtmečio pasaulį Jūs vėl pateksite nebūdingoje turistinėms kelionėms erdvėje – Almatos metro. Buvusios Kazachstano sostinės požeminiai tuneliai modernumu prilygsta Londonui. Tačiau tik patys atsidūrę ant vėsių marmurinių Almatos metro grindų bei tarp puošnių skliautinių sienų, galėsite susidaryti tikrą įspūdį ir sau atsakyti, ar jos išvis su kažkuo palyginamos.

Po pietų pasuksite į Tianšanio priekalnių globoje tarpstančius miesto pakraščius. Privažiuosite Almatos pietryčiuose gulintį Medeo slėnį. Dar sovietmečiu jis buvo naudojamas sportui ir poilsiui. Pavyzdžiui, 6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje aukštyje maždaug 1700 metrai virš jūros lygio buvo pastatyta čiuožykla, kurios tribūnos talpina net 10 000 žiūrovų. Ledo arenoje vyksta sporto žaidynės, treniruojasi čiuožėjai, o laisvu nuo profesionalų treniruočių ir varžybų metu čiuožinėja miestiečiai. Aukštikalnėse visada čempionė – gamta. Atsidūrus akistatoje su ja, pojūtis toks tyras, tarsi siela įgytų sparnus.

Grįšite į miestą, tačiau visa apimantis įstabių aukštumų jausmas dar nepaleis. Po vakarienės vietiniame restorane važiuosite į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Šiandien ištrūksite iš miestiško bruzdesio ir pajudėsite link tradicinio klajoklių gyvenimo, kuris nespėja su šiuolaikiniais tempais, technologijomis ir traukiasi į praeitį. Apie 40 kilometrų nuo Almatos, ir Jūs atsidursite jurtų apsupty Guni etno centre. Kas kelis mėnesius gyvenamąją vietą keičiantys ir savo augintiniams žalių plotų ieškantys gyvulių augintojai turi kliautis vien gamtos jėgomis, tam išmoksta skaityti jos siunčiamus ženklus ir įgunda su ja subtiliai bendrauti. Gal ir patys pastebėjote, kad kuo žmonės artimesni su žeme, tuo artimesni ir vieni su kitais. Globėjiškumas, svetingumas yra, galima sakyti, Centrinės Azijos gyventojų genas, padėjęs jiems išgyventi. Pajusite, kaip šiltai ir garbingai Jus čiabuviai priima. Vien koks žodžiais neišmatuojamas jaukumas užlieja klajoklių namuose. Apvalus kilnojamas būstas, dengtas kailiais ar audiniais, kurį lengva greitai sudėti ir išardyti, nėra didelis, neapkrautas daiktais, bet jame yra visko, ko reikia pavargusiam ar sustirusiam svečiui, svarbiausia – yra šilumos. Svetingumą kazachai įtvirtina ir ritualais, kuriuose sudalyvausite ir Jūs. Azartiška ir pikantiška Jūsų viešnagės pas klajoklius staigmena – originalusis Kyz Kuumai (Atpen audaraspak) žaidimas, vadinamas „Merginos vijimusi“. Visų smulkmenų nenupasakosime, nes procesą reikia stebėti gyvai, tik išduosime, kad varžybas primenantis vyro ir moters lenktyniavimas ant arklių sėkmės atveju pažymimas... bučiniu!

Po pietų tęsite kelionę gilyn į Kazachstano pietryčius, kol, nutolę beveik 200 kilometrų nuo Almatos, pasieksite patį šalies pakraštį netoli Kinijos sienos ir šiaurinį Tianšanio kalnų galą. Net 154 kilometrų ruože viešpatauja įspūdingas Šaryno (Čaryno) kanjonas. Šaryno upė kadaise kirto nuosėdinių uolienų masyvą ir išgraužė jame tarpeklius, kurių gylis – nuo 150 iki 300 metrų. Gamtos mainymasis sustingo į analogų pasaulyje neturinčias gigantiškas formas ir ištisas jų kolonadas. Bene išraiškingiausia dalis – Pilių slėnis, kurį užgulę grėsmingai orūs, gynybinius žmonių rankų darbo statinius primenantys įmantrūs dariniai. Tarsi efektų būtų maža, skirtingu metų ir paros laiku slėnį perspalvina saulė ir krituliai, suteikdami jo nepajudinamiems eksponatams vis kitokių – tai skaistesnių, tai blankesnių, tai sodresnių tonų. Netvarkingai dantytos ir karpytos gelsvos, rusvos ar purpurinės uolos, stačiai besileidžiančios į padžiūvusias ir smėlingas dykras, liudija, kad Žemėje esti kitų planetų paveldo ar jų atspindžio. Vakarienei ir nakvynei vyksite į svečių namus. Nakvynė svečių namuose.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Jei reikėtų trumpai apibūdinti šios dienos nuotaiką ir aplinką, nusakytume ją taip: širdį tirpdanti, protą relaksuojanti ir kūną stangrinanti gamtos harmonija užburiančių Tianšanio ežerų apsupty. Pirma judėsite į  Kolsajaus ežerų nacionalinį parką. Taip, kaip Tianšanio priekalnes ir Vidurio Azijos stepes užlieja pirmapradis būvis, taip, važiuojant keliais, regis, tarp nesibaigiančių laukų ir gyvulių ganyklų, Jus pamažu užvaldo ramybė. Kai pasieksite šiaurinius Tianšanio siluetus, vingiuojančius visai netoli Kirgizijos sienos, o Almata liks už beveik 300 kilometrų, Jūsų nelygus, kalnuotas kelionės kraštovaizdis pradės pildytis ežerais, tarytum skaistūs perlų lašai nukapsėjusiais tiesiai iš debesų į aukštį nuo 1800 iki 2850 metrų virš jūros lygio ant alpinių pievų ir brandžių eglynų. „Mėlynoji šiaurės Tianšanio apykaklė“, „Kazachstano perlai“ ir kiti tviskantys epitetai geba perteikti vos dalelę to kerinčio ežerų žavesio – visą jį įmanoma patirti tik gyvai. Šį skaistų vėrinį sudaro keturi vaizdingi gėlo vandens telkiniai: Žemutinis (Nizhneye), dar vadinamas Sati, Vidurinysis, arba „Tūkstančio metų senumo“ (Mynzholki), Viršutinis (Verkhneye) ir Kaindi ežeras.

Pasivaikščiosite prie Žemutinio ežero, išsiliejusio į maždaug 1 kilometro ilgį ir 400 metrų plotį. Ši pailga ir, palyginti su nekukliais Kazachstano gamtos kūrinių mastais, nedidelė vandens „akis“ žėri tarsi Tianšanio talismanas. Tyrą tamsoką atspalvį ji keičia, derindamasi prie dangaus mėlio ir žemiškos žalumos. Kai nevėjuota, ežero lyguma būna stiklinė ir tobulai atspindi į dugną, kurio gylis vietomis siekia net 80 metrų, nugrimzdusius debesis bei pakrantę natūraliai dekoruojančius medžius. Kolsajaus ežerų apylinkėse gyvena ar į jas atklysta 197 rūšių paukščiai ir apie 50 rūšių žinduolių, tarp kurių yra tokių retų šios Žemės gyventojų kaip snieginiai leopardai ir rudosios Tian Šanio meškos, o vandenyse veisiasi vaivorykštiniai upėtakiai. Parke aptinkama per 700 augalų rūšių, iš kurių 12 yra itin reti. Kelionė į nakvynės vietą. Vakarienė ir nakvynė svečių namuose.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Paskutinei dienai Kazachstane palikome Jums didžiausią šios kelionės keistenybę – Kaindi ežerą, kuris patenka į nutrūktgalviškų keliautojų ir solidžių kelionių žurnalų sudaromus įdomiausių visos planetos vandens telkinių topus. Maždaug 15 kilometrų nuo Sati kaimo, Kolsajaus nacionaliniame parke, ten, kur dabar 2000 metrų aukštyje tyvuliuoja turkio ar dangaus žydrynės ryškumo stebuklas, dar pačioje XX amžiaus pradžioje plytėjo slėnis, kokių Tianšanio regione – daugybė. Tačiau per 1911 metais kilusį žemės drebėjimą akmenų nuošliauža užtvindė upę, ir slėnį apsėmė vanduo. Iš po jaunučio ežero kyšo kadaise toje vietoje žaliavusių eglių kamienai. Tarytum nebaigtas, tuo fantastinis, vaizdas toks iš žmonių atrastų gamtos kūrinių gali būti vienintelis pasaulyje ar tikra retenybė. Netipiško likimo vandens telkiniui gilaus, paslaptingo grožio teikia šaltas skaidris. Kaindi – bene vėsiausias Kolsajaus nacionalinio parko vandens telkinys. Net vasarą jo temperatūra būna vos 6 laipsniai. „Paskendusio miško“ ežero gylis siekia iki 30 metrų, bet kai jis visai lygus, vietomis kiaurai perregimas, tuomet apgaulingai atrodo, jog dugnas, nusėtas eglišakių, spyglių, akmenų, – visai čia pat. Tai tarytum išdidintas vaikystės „sekretas“.

Jums bus pasiūlytas kalnų žygis, kuriame reikės įveikti kalnų žygiui būdingus iššūkius – pakilimus, nusileidimus, akmenynus. Su vietos gidu į vieną pusę eisite apie 8 km ir tiek pat atgal. Nepageidaujantys žygio, esant galimybei, jos arkliais arba važiuos transporto priemone (už papildomą mokestį).

Grįžę į Sati kaimą, važiuosite į Kirgizijos pusę.  Po geros valandos kelionės kirsite Kegeno pasienio postą. Iki Karakolo miesto Kirgizijos šiaurėje – daugiau nei šimtas nelygių, bet vaizdingų kilometrų ir apie porą valandų pirmos pažinties su dar vienu Šilko kelio kraštu.

Jame tęsiasi Tianšanio, „Dangaus kalnų“, aukštumos ir plačios stepės, per kurias karingi klajokliai ir pirkliai pernešinėjo skirtingas Rytų kultūras. XIII amžiuje Kirgizijos žemes užvaldė Čingischanas. Ir po jo eros kraštas išliko mongolų įtakoje. XVIII amžiuje teritoriją užkariavo paskutinė Kinijos imperijos – Čingų dinastija. XIX amžiaus pradžioje pietinę Kirgizijos dalį kontroliavo uzbekų Kokando chanatas. Netrukus visą Kirgiziją perėmė Rusijos imperija, o ją pakeitė sovietų valdžia. Kaip ir kaimyninis Kazachstanas, Kirgizija nepriklausomybę paskelbė 1991 metais. Jų gyventojai svečius pasitinka smalsiai, nesuvaidintomis šypsenomis ir su begaliniu svetingumu.

Nakvynei apsistosite prie didžiausio Kirgizijos ežero – Isyk Kulio – įsikūrusiame Karakole. Kadaise per jį driekėsi karavanų kelias iš Čiujaus slėnio į Kašgariją. Caro laikais čia įkurtas rusų karinis-administracinis centras, ir gyvenvietei suteiktas Prževalskio vardas garsaus rusų keliautojo ir geografo garbei. Juo pavadinti ir kiti keli geografiniai objektai Rytuose, augalų, gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, laukiniai arkliai Mongolijoje. Per savo gyvenimą Nikolajus Prževalskis surengė kelias pavojingas ekspedicijas į sunkiai prieinamas, tačiau pačias mįslingiausias Azijos vietoves ir šalis, tarp jų – Mongoliją, Tibetą, Rytų Turkestaną, Taklamakano dykumą, o mirė jis Karakole. GRŪDOS kelionių maršrutai neatsitiktinai aprėpia N. Prževalskio tyrinėtus laukinius kraštus. Viename jų kaip tik esate. Kelionė į nakvynės vietą. Vakarienė ir  nakvynė svečių namuose arba viešbutyje. 

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Prasideda antra klajokliškos dvasios kelionės dalis. Maršrutas drieksis per žalias nomadų platybes, kurių horizonte žemės paklodė ir vandens skaidris susilieja su dangumi, o jį kai kur perskelia epiniai Tianšanio kalnai. Pirma nedideliais bet labai kinematografiškais atstumais keliausite Kirgizijos šiaurės rytuose. Jau dabar galite pradėti juoktis, bet sėsite į didelio pravažumo transporto priemonę, perdarytą iš sovietinio karinio sunkvežimio, kad, važiuojant į nuostabų Altyn Arašano slėnį, būtų lengviau įveikti vietomis duobėtą, bet pasiutusiai romantišką kelią (beje, transporto priemonė patogi). Kelionė su sustojimais įspūdingiausiose vietose truks dvi tris valandas. Sustosite ir pietų piknikui. Stiprinsitės bene sveikiausiame ir brangiausiame pasaulio restorane, kuriame užtenka vietos visiems, – gryname ore, po bekraščiu mėlynu kupolu! Išskirtinė Altyn Arašano staigmena – karštosios versmės. Dėl jų vietovei ir prigijo Altyn Arashan pavadinimas – kirgizų kalba reiškia „Auksinius šaltinius“. Tiesa, auksiniu SPA pramintas slėnis, kur sovietmečiu buvo įkurtas kurortas, dovanoja kitokią poilsio ir maudynių aplinką nei sveikatinimosi centrai masinio turizmo šalyse. Čia nėra marmuru tviskančių pirčių kompleksų. Didžiausia Altyn Arašano prabanga – natūralumas, kurio pasaulyje sparčiai mažėja. Akmeniniai karštųjų versmių „kubilai“ paprasti, o nedideli sieros vandenų baseinai įrengti kukliuose mediniuose namukuose. Bet jei susigundysite juose energizuotis, pasidovanosite sau papildomai tikrai šiltą ir terapišką nuotykį!

Esant geram orui, pasivaikščiosite po apylinkes. Pajusite, kaip priešais veriasi Šambala – tebūnie tai būna metafora, išreiškianti Jūsų giliausius susiliejimo su gamta jausmus. Dangop pakylėja ir amplitudė: Altyn Arašano slėnis plyti 2000–3000 metrų aukštyje. Bet aukščiausia viršūnė – Palatka, debesis ji siekia maždaug 5000 metrų aukštyje. Per slėnį, palei Karakolo ir Isyk Kulio ežerus, šiaurės link iš Terskei Alatau kalnų šniokščia Arašano upė. Arašano gamtos rezervate aptinkama įvairių taikių ir plėšrių gyvų būtybių, taip pat – meškų ir snieginių leopardų, kurių pėdsakų pradėjote ieškoti dar prie Kolsajaus ežerų. Terskei Alatau kalnų glėbyje laiko tėkmė praranda įprastą skubą, o laukinėje erdvėje tikslius adresus keičia saulės, vėjo ir jo kliudomų snieguotų bei ledinių viršūnių kryptys. Tokio pasivaikščiojimo metu mes negalime suplanuoti visų Jūsų žingsnių ir prognozuoti visų atradimų ar iššūkių, bet užtikriname, kad jų šiandien bus apsčiai. Grįžimas į Karakolą. Vakarienė ir nakvynė svečių namuose arba viešbutyje. 

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Šiandien vyksite didžiausio ir įdomiausio Kirgizijos ežero – Isyk Kulio - link. Pakeliui sustosite pasigrožėti originalių žemės reljefo formų šėlsmu. Vos už šiek tiek daugiau nei 20 kilometrų nuo Karakolo priartėsite 2400 metrų aukštyje virš jūros lygio tarp šiaurinės Terskei Alatau kalnų pašlaitės ir grakščių Šrenko eglių miškų „išsišokantį“ ugningų tonų Džeti Oguzo tarpeklį. Apžiūrėsite jo apylinkių įžymybes – Sudužusią (Perskeltą) širdį ir Septynis bulius. Dvilypė, tarsi perskelta uola iš tikro panaši į širdį. O septyni ganėtinai tvarkingai į vieną eilę išsirikiavę buki gūbriai primena nusisukusius stambiagabaričius galvijus. Nuo jų ir kilo pavadinimas Jety Oguz („Septyni jaučiai“). Milijonų metų senumo uolų nurausvintą vietovę tik XIX amžiaus vidury pirmasis ištyrinėjo rusų entomologas Andrejus Semionovas. Dar po šimtmečio įkurtas Džeti Oguzo kurortas. Po sovietmečio jis „užsnūdo“ ir kol kas nesiveržia į aktyvią komerciją, o tai – didelė privilegija ramios egzotikos ieškantiems keliautojams. Jei bus laiko ir palankus oras, palypėsite į kalvą, nuo kurios iš aukštai bus matyti Septyni buliai ir, jei dangaus neblukins debesys, tolumą balsvinančios snieguotos Tianšanio viršūnės...

Pravažiavę dar apie 80 kilometrų ir autobusą palikę pagrindiniame kelyje, apie 1,5 km eisite pėsčiomis link tikro Pasakų kanjono, kurio kraštas susiliečia su pietiniu Isyk Kulio krantu. Kirgizai šį ryškų kaip Marsas, tarytum apvarvėjusį dykumingų uolų masyvą, kontrastuojantį su ežero mėliu, taip ir vadina – Skazka. Jį sudaro liepsningų atspalvių smiltainio klostės, skiauterės ir sienos, bekompromisiškai šaunančios į aukštį iki 1765 metrų virš jūros lygio. Kad ir iš kokio taško atsistoję žiūrėsite į magišką kanjono horizontą, Jis Jus skatins ant susigarankštijusio ir suskilinėjusio žemės plutos paviršiaus įžvelgti mitų ir nežemiškos kilmės motyvus. Galbūt išvysite gulintį ir besispjaudantį ugnies liežuviais drakoną, o gal – neproporcingai išsitempusių grybų koloniją ar daugiaaukštę pilį. Patikrinkite, kieno vaizduotė intensyvesnė – Jūsų ar gamtos.

Pavakary atvyksite į jurtų stovyklavietę, įsikūrusią prie Bokonbajevo arba Tamgos kaimo, pietiniame garsiojo Isyk Kulio ežero krante. Čia aplanko jūros jausmas. Kartais vietiniai jį jūra ir vadina. Šio vandens telkinio apimtys – gigantiškos: plotas – net  6236 kvadratiniai kilometrai, nuo rytų iki vakarų „jūra“ ištįsusi į 182 kilometrų ilgį, plotis – iki 60 kilometrų, visas kranto ilgis – 688 kilometrai, vidutinis ežero gylis – apie 200 metrų, bet giliausioje vietoje jis siekia 700 metrų, taigi, apsemtų aukščiausius pasaulio dangoraižius. Bene 118 upių suteka į Isyk Kulį.  Tačiau ne vien dėl dydžio ir skaičių šis tarp šiaurinio Tianšanio kalnagūbrių, Kungėjaus Alatau ir Terskei Alatau kalnų beveik 1700 metrų aukštyje telkšantis Kirgizijos vandens turtas ypatingas. Jo pavadinimas Isyk Kul reiškia „karštą vandenį“. Mat vanduo neužšąla visus metus. Pilnas gyvybės pusiau sūrus Isyk Kulio ežeras yra vienas skaidriausių telkinių visoje planetoje. Dar gausybę faktų apie jį galėtume vardyti, bet Jūs – jau ir taip po įspūdžių audros. Leiskite jai aprimti mėgaudamiesi grynu oru. Nesant galimybės nakvoti jurtų stovyklavietėje netoli Bokombajevo, miegama netoli Tamgos. Vakarienė ir nakvynė jurtų stovyklavietėje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Jūs – laukinių nuotykių pusiaukelėje. Jūsų kelionės bei išgyvenimų amplitudė kils vis aukščiau. Po pusryčių pajudėsite prie kito rekordinio Kirgizijos ežero – didžiausio gėlavandenio telkinio Song Kulio. Esant galimybei, viešėsite pas erelius prisijaukinusius medžiotojus. Kirgizijoje jie vadinami berkutchi. Tai – viena seniausių pasaulyje ir sparčiai nykstanti „profesija“, išlikusi tik Vidurio Azijos gilumoje. Tūkstantmetė ypatingo žmogaus ir plėšriojo paukščio susigyvenimo tradicija skaičiuoja paskutines dienas Žemėje, todėl kiekvienas jos paslaptis liudijantis gyvas kadras – neįkainojamai brangus.  Prisijaukinę plėšrųjį sparnuotį, vyrai jį medžioklei parengia per tris ketverius metus. Erelis tampa šeimos maitintoju ir palydovu. Jo pajėgumai – neįtikėtini: gali susidoroti net su vilku! Medžiotojas su šia protinga būtybe užmezga nepaprastai stiprų ryšį, tarytum telepatiškai su juo susikalba. Pavojai, kuriuos žmogui ir jo paukščiui tenka kartu išgyventi medžioklės tyruose, juodu dar labiau suartina. Kai bendrausite su berkutchi, pasitikslinkite, ar tiesa, kad nors erelis tampa šeimos nariu, šeimininkas turi po 20 bendro gyvenimo metų paleisti jį į ilgesingą laisvę.

Pažintis su nykstančiu gamtišku nomadų gyvenimo būdu Jums atminty paliks vertingų ir jautrių akimirkų. Šioje kelionėje jų patirsite ir Kizil Tu kaime, kurio gyventojai – profesionalūs jurtų gamintojai. Jau žinote, kad Vidurio Azijos čiabuviai įgudę mikliai surinkti ir lygiai taip pat greitai išardyti savo namus, kai ateina metas gyvuliams ieškoti naujų, dar nenurupšnotų pievų. Kadangi kartu su visa savo manta judėti iš slėnio į slėnį tenka kelis kartus per metus, svarbu turto turėti ne per daug, kad galima būtų jį patempti, o prireikus – greitai susikrauti. Tačiau Jūs jau turbūt anksčiau pastebėjote, kad klajokliai puikiai prisitaikę prie tokio nepastovaus gyvenimo sąlygų. Kizil Tu kaime galėsite stebėti, kaip atskiros medinės dalys ir iš jų susidaręs skeletas su apvaliu kupolu virsta visaverčiu gyvenamuoju būstu. Gal ir patys išdrįsite išbandyti šį darbą, kurio klajokliai mokomi nuo mažų dienų?

Pažinimo aukštumos toliau Jus lydės kertant iki svaigulio vaizdingą Kalmak Ašu perėją. Kelias į šiaurinį Song Kulio krantą Naryno regione aukščiausiai pakyla iki 3447 metrų virš jūros lygio. Dėl praretėjusio aukštikalnių oro Jums gali pasikeisti savijauta, tačiau laikiną nuovargį nugalės kvapą gniaužiantis kraštovaizdis. Jame tapybiškai keičiasi ir linijos, ir tekstūra: plikos, šaltos akmens dykros mainosi su aksomiškai žalsvomis kalvomis. Po jomis likusiuose slėniuose galite pamatyti besiganančius išdidžius jakus, avis ar arklius, o gal tolumoje balsvuojančias jurtas. Jei nebus debesuota ar stiprių kritulių, gėrėtis nuo Kalmak Ašu perėjos atsiskleidžiančia panorama turėsite retą galimybę. Šį kelią galima pravažiuoti ne ištisus metus kada panorėjus, o tik nuo birželio iki spalio ar tik rugsėjo, kol jo neužkrauna putlus sniego ir ledo sluoksnis. Vakarop pasieksite jurtų stovyklavietę. Vakarienė ir nakvynė jurtų stovyklavietėje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Esate sielos sanatorijoje, maždaug 3000 metrų aukštyje. Jūsų mintis skalauja vėsus Song Kulio vanduo, kūną šildo saulė, o gaivina vėjas. Pavadinimas Song Kol iš kirgizų kalbos verčiamas kaip „kitas ežeras“ arba „paskutinis ežeras“ – tarsi pabrėžia, jog jis pagal dydį yra antras po Isyk Kulio milžino. Bendras Song Kulio plotas – 270 kvadratinių kilometrų. Jo ilgis – 30 kilometrų, plotis – 18 kilometrų. Tai nėra labai gilus telkinys – dugnas siekia iki 13 metrų. Už šiuos matmenis nepalyginamai iškalbingesnis – peizažas, kurio kontūrus vedžioja daugiaspalvės Tian Šanio kalnų keteros.

Song Kulio ežeras dėl natūralių aplinkybių užtikrina nepritemptą, patį gryniausią ekoturizmą. Šis kosminio grožio aukštumose tyvuliuojantis gėlo vandens telkinys sunkiai pasiekiamas net galingomis transporto priemonėmis. Nuo šiuolaikinio gyvenimo, technologijų ir masinio turizmo skvarbos jį skiria stambios kalnų sienos, o saugo šiurkščios gamtos sąlygos. Arčiau ežero įmanoma patekti tik kalnų perėjomis, kurios, kaip jau žinote, tarnauja vos kelis mėnesius per metus. Ilgai šiurpęs ir stingęs nuo balto šalčio Song Kulio krantas atsileidžia ir žalumą parodo tik vėlyvą pavasarį. Šiltuoju metų laiku jo pievų juostos virsta gyvulių vasaros ganyklomis – jailoo, o žvarbstantį rudenį žmonės su augintiniais nuo ežero pasitraukia, jo viešpatijas palikę laukiniams gyvūnams ir paukščiams. Pastarųjų čia randama net 66 rūšys.

Jums bus pasiūlytas pasivaikščiojimas. Neskubėdami kilsite aukštyn grožėdamiesi kraštovaizdžiu. Apačioje pasiliks gilūs slėniai su juoduojančiomis jakų kaimenėmis ir baltuojančiomis jurtomis. Akių lygyje pasitiks jausmingos pievos, kalnai ir griežtos rusvo smiltainio kalvos bei nenušlifuoti uolų ir akmenų dariniai. Virš galvos – neišmatuojamas visatos stogas... Esant galimybei, pasisvečiuosite pas piemenis, kurie mielai Jums atskleis savo gyvenimą, tekantį tarp Song Kulio vandenų ir Tianšanio aukštybių. Į Jūsų gyvą pažintį su kirgizų klajoklių kasdienybe įsitrauks visos juslės. Ir vėl per pietus pasiduosite grynam, stipriam, šviežiam Centrinės Azijos kvapui bei skoniui. Vėliau grįšite į jurtų stovyklavietę.

Neapgeidaujantys pasivaikščiojimo, galės pasilikti jurtų stovyklavietėje arba nuvykti prie Song Kiulio ežero (esant galimybei, už papildomą mokestį užsisakysite jodinėjimą arkliais). Vakarienė ir nakvynė jurtų stovyklavietėje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Papusryčiavę pajudėsite į šiaurę, Biškeko link. Jį nuo Song Kulio skiria apytiksliai 120 permainingų kilometrų. Toldami nuo aukštikalnių ežero, po truputį tolsite ir nuo labai žemiškos, kartu – šamaniškos, gyvulių augintojų bei medžiotojų būties. Leisdamiesi nuo Tianšanio aukštumų, pusiaukelėje sustosite gyvybingame Naryno regiono  miestelyje – Kočkore. Šeštadieniais jame bruzda didžiulis gyvulių turgus, į kurį sau augintinių pasirinkti atvyksta kaimiečiai ir klajokliai iš aplinkinių kaimų. Bet ir kitomis dienomis miestelis išlieka svarbia jungtimi tarp laukinio ir labiau civilizuoto pasaulių. Kočkoras plyti jau saikingame 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ramsto jį išdidūs kalnai, kurių aukščiausi snapai nusibalinę nuo amžino sniego, o papėdėje dunkso rusvo smiltainio kupros. Į pavakarę pasieksite Kirgizijos sostinę Biškeką. Šį buvusį svarbų Šilko kelio tašką Čiujaus slėnyje valdė uzbekų Kokando chanatas. Klajokliai jame pastatė fortą, nuo kurio galėjo stebėti kovomis grasinantį kalnuotą horizontą ir kontroliuoti karavanų srautus. Neramų nomadų ir chanų gyvenimą pertraukė rusai ir čia 1864 metais įkūrė miestą, kuris iki 1926 metų buvo vadinamas Pišpeku ir Frunze. Pastarasis pavadinimas skirtas garsaus bolševikų lyderio, Lenino draugo Michailo Frunzės garbei. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Pusryčiai. Šiandien jūsų laukia pusdienio išvyka į nuostabaus grožio Tianšanio kalnų Ala Arča tarpeklį, kuris yra ranka pasiekiamas iš sostinės Biškeko (nutolęs apie 40 km). Tarpeklis yra to paties pavadinimo Ala Arča nacionaliniame parke, kuris buvo įkurtas 1976 metais, siekiant apsaugoti šios vietovės augmeniją ir gyvūniją. Ala Arča reiškia „įvairiaspalvis kadagys“ – tikimės, kad spalvų gausa pradžiugins ir jūsų akis.  Tarpeklyje galėsite pasivaikščioti ir pasigrožėti kalnų panorama – kerinčio grožio viršūnėmis, ledynais, atsigerti šaltinio vandens.
Antroje dienos pusėje grįšite į Biškeką. Net ir trumpam atvykę į jį, pajausite, kad jame sovietiniai vardai dar nenublukę. Beje, iki Sovietų Sąjungos griūties dauguma gyventojų buvo rusų kilmės, ir tik artėjant naujajam tūkstantmečiui sostinė grįžo kirgizams. Dabar joje gyvena apie milijonas žmonių. Nors tai – didžiausias Kirgizijos miestas, pamatysite, koks jis dar santūrus. Važinėdami po Biškeko centrą pastebėsite, kad tai – bulvarų, aikščių ir paminklų miestas. Pažintį pradėsite nuo Biškeko žymiausios Ala-Too aikštės, kurioje vyksta įvairios šventės ir renginiai. Taip pat turėsite galimybę pasigrožėti  pagrindine miesto mečete, kuri abejingų nepaliks. Grožis akims ir sielai! Vėliau vyksite į garsųjį Ošo turgų, kuris šurmuliuoja nuo ryto iki vakaro. Čia akys raibsta nuo įvairių gardumynų: džiovintų vaisių, riešutų, šviežios kirgiziškos duonos. Garantuojame, kad liksite ne tik paskanavę įvairių skanėstų, bet ir prisipirkę lauktuvių bei suvenyrų.

Vakare per skonio fiestą apibendrinsite gardžius įspūdžius, augusius kelionėje po Kirgiziją. Ar jau spėjote išragauti visus populiariausius šios šalies patiekalus: bešbarmaką iš makaronų ir mėsos, dimlamą su bulvėmis, šašlyką, plovą paloo, mėsos sriubą shorpo, mėsos ar gyvulių organų ir svogūnų mišinį – kurdaką, samsa pyragėlius? Gal šiandien skanausite ir tai, ko lig šiol dar nevalgėte. Šios kelionės programa Jums leis pasijusti sočiais ir nuo pačių įvairiausių patyrimų, ir nuo tvirto, bet sveiko klajoklių maisto. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: Pusryčiai, vakarienė.

Naktį (arba paryčiais) pervežimas į oro uostą. Skrydis į Lietuvą.