ALŽYRAS – dar nenugludinta Šiaurės Afrikos mozaika su SACHAROS PRIESKONIU 12d.

Skrydis su persėdimu iš Vilniaus į Alžyrą per vieną iš Europos miestų. Nusileidžiate didžiausioje pagal plotą Afrikos šalyje. Ji kalnais, kanjonais, dykuma ir Viduržemio jūros pakrantėmis išsidriekusi Juodojo žemyno šiaurės vakaruose. Tai – Magribo kraštas, kuris istoriškai ir geografiškai, tiksliau – per Sacharą bei Atlaso kalnyną, giminiuojasi su Tunisu ir Maroku. Tačiau jei Jums teko viešėti šiose Šiaurės Afrikos šalyse, per vidurį jų plytinčiame Alžyre pajusite kitokį pasaulį – dar gilesnį, dar gausesnį, dar paslaptingesnį.

Pilnoje grožio ir prieštarų kaip pats Afrikos žemės paviršius Alžyro tapatybėje didžiausių rėžių paliko arabų kalifatas ir kolonistė Prancūzija, tarp jų įsiterpusios vietinių berberų bei tuaregų genčių kultūrų vagos, ispanų kontrolės vingiai, Romos ir Osmanų imperijų aukštumos... Antrojo pasaulinio karo metais Alžyras tapo kruvinu kovos lauku, kuriame naciai susirėmė su JAV ir Prancūzija. XX amžiaus 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais vykęs Nepriklausomybės karas irgi pareikalavo daug aukų. Po 2004-iais vykusių prezidento rinkimų šalyje įsivyravo daugiau stabilumo ir ramybės. Nuo tada keliautojai iš naujo atranda lig tol tik prancūzams geriau pažintą Alžyrą. Jūs irgi būsite vieni pirmųjų šios dar masinio turizmo nesulygintos šalies atradėjų.

Alžyro sostinės pavadinimas Al-Jaza'ir arabų kalba reiškia „salas“. Įsikūrusi ji pačioje šalies šiaurėje, prie Alžyro įlankos Viduržemio jūroje. Todėl nuo senų laikų šis uostas, kaip vartai į Afriką ir Europą jungiančius vandenis, buvo įtakingų tautų ir stiprių dinastijų taikinys. Galbūt jau pačią pirmą dieną, kai iš oro uosto važiuosite į viešbutį, saulėtosios sostinės namų formose, aukščiuose ir linijose atpažinsite europietišką grakštumą. Tačiau tai – tik fasadas. Po juo slūgso arabiškas ir afrikietiškas mentalitetas. Panašiai kaip su kalbomis: pastebėsite, kad vietiniams kolonistų įpiršta prancūzų – kone antra gimtoji kalba, tačiau oficiali ir pagrindinė kalba yra arabų, nes dauguma gyventojų – arabų kilmės, tačiau senieji šių žemių šeimininkai berberai ir tuaregai tarpusavy susišneka savais dialektais. Tautų, kultūrų įvairovė atsispindi ir vietos virtuvėje: į alžyriečių kulinariją sueina Afrikos, Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros ir Prancūzijos skoniai, o vainikuoja juos islamiška maisto kultūra. Bet neskubame Jums atskleisti ingredientų – juk turėsite net dvi savaites Alžyrui išragauti ir pajausti. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių prasideda aktyvi kelionė už Alžyro miesto ribų. Pirma važiuosite pietryčių kryptimi daugiau nei 300 kilometrų. Taigi, Jūsų laukia maždaug keturios valandos ilgesingo Alžyro kraštovaizdžio įlinkių bei pakilimų. Šiame kelionės etape horizontą tapo Atlaso kalnai, kurie, ištįsę į 2000 kilometrų ilgį, apima visą Magribo regioną. Priartėsite priekalnes ir kalvas, kurių laukinį guolį užpildę iki šiurpų jaudinantys senovės Romos Kuikulo miesto, dabar vadinamo Džemila, griuvėsiai. Apytiksliai 900 metrų aukštyje virš jūros lygio į dangaus žydrynę stiebiasi arba nebyliai į tolį žiūri I amžiuje įkurto ir VI amžiuje galutinai apleisto miesto liekanos. Kad Džemila ir toliau išliktų, dabar ji saugoma UNESCO. Vaikštinėjant tarp istorijos paslaptimis magnetizuojančių Kuikulo griuvėsių, gidas Jums padės atpažinti buvusias bazilikas, šventyklą, miesto turgų, forumą, palydės iki palyginti gerai išsilaikiusio amfiteatro, parodys garsiąją Karakalos arką, kuri prieš pat akis atrodo dar įspūdingiau nei nuotraukose.

Prieš žengdami į šį įstabų Romos imperijos pasaulį po atviru dangumi arba jau čia pabuvoję, aplankysite nepamirštamą Džemilos muziejų, kur saugomi kultūriniams stebuklams prilyginami praeitų tūkstantmečių radiniai: nuo mažyčių, tačiau neįkainojamų šukių iki užburiančių mozaikinių sienų.

​​​​​​​

Toliau važiuosite apie 135 kilometrus dar giliau į rytus. Po maždaug dviejų valandų kelionės pasieksite kitą Alžyro istorijos pasididžiavimą – Konstantinos miestą. Į jį atvykę, nuo Viduržemio pakrantės jau būsite gerokai nutolę, bet čia Jus užplūs dar smarkesnė – įspūdžių – jūra. Nors imperatoriaus Konstantino Didžiojo, gyvenusio IV amžiuje, garbei pavadintas miestas labiausiai žinomas dėl pribloškiančio Romos imperijos palikimo, jis buvo įkurtas dar amžiais prieš mūsų erą. Antikinių laikų berberų valstybės – Numidijos gyventojai jį vadino Sarim Batim. Vėliau kraštą užvaldę finikiečiai jį pavadino Cirta – finikiečių kalba tai ir reiškia „miestą“. Naują apogėjų jis išgyveno romėnų epochoje. Bet kol kas tegul Jūsų potyriai aprimsta, kad pailsėję galėtumėte priimti naują jų antplūdį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Jums už lango – Konstantina, vadinama „tiltų miestu“. Tačiau jei Jus čia paleistų, Jums nežinant, kad esate Juodajame žemyne, stebėdamiesi amą atimančiu peizažu, kurio viršūnėje – groteskiškai stačios uolos, aplipusios namais bei jungiamos senovinių viadukų ir milžiniškų tiltų, greičiausiai pasijustumėte pasimetę kažkur Pietų Europoje, o gal mieste, kurio išvis neįmanoma įvardyti. Jam rasti tikslias koordinates būtų žymiai sunkiau nei pačių iškiliausių epitetų ir titulų. 2015 metais UNESCO iniciatyva Konstantina buvo paskelbta Arabų kultūros sostine. Aukštuminga didybe atvykėlius pakertantį Konstantinos paveikslą paišo į masyvų žiedą panašus tarpeklis. 640 metrų aukštyje virš jūros lygio iškilęs didžiulis klifinis darinys – natūrali, jau pačios gamtos žmonėms pastatyta citadelė. Siauroje dauboje teka miestą perskėlusi Rumelio upė. Virš jos kabo tiltai, į kuriuos vien iš tolo pažvelgus, gali pasidaryti silpna ar svaigu. Aukščio jaudulio nebijantiems romantikams jie užtikrina grandiozinę miesto dėlionės panoramą. Ir Jūs šiandien apžiūrėsite dramatiškus Konstantinos tiltus bei ypač fotogeniškus horizontus.

Esant galimybei, aplankysite Cirtos muziejų, priartinsiantį Jus prie Numidijos karalystės, Romos imperijos ir Arabų kalifato. Pabuvosite prie bene garsiausio Konstantinos architektūros kūrinio – orių ir dailių Bėjaus Ahmedo ben Muchamedo Šerifo rūmų. Jie statyti XIX amžiaus pirmoje pusėje ir įkūnija paskutinį Osmanų imperijos metą, be to, mena paskutinio turkų atstovo, šio krašto valdytojo bėjaus Ahmedo, kuris organizavo pasipriešinimą prieš prancūzus, aštraus siužeto istoriją. Apie jį jums plačiau papasakos gidas. Pagal galimybes Jums paliksime laiko pasivaikščioti po Konstantinos Kasbą. Ir vėl bus proga prisigaudyti spalvingų, judrių, nepakartojamų medinoje krutančių čiabuvių gyvenimo akimirkų. Po to jau patys galėsite sau atsakyti, į ką šis klifinis miestas labiausiai panašus ir kokią dvasią jis neša – romėnišką, berberišką, arabišką, osmanišką ar vis dėlto europietišką.

Metas judėti toliau. Kad per šią visapusiškam Alžyro pažinimui subalansuotą kelionę galėtumėte aplankyti kuo daugiau erdvių, taupant laiką, reikės didesnius atstumus įveikti lėktuvais. Taigi, vakarop važiuosite į Konstantinos oro uostą ir skrisite į už maždaug 500 kilometrų, Alžyro centre, įsikūrusį penkių kaimų junginį – Gardają. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.

Pusryčiai. Visą dieną skirsite Gardajos bei jos apylinkių pažinimui. Ta pati Afrika, tas pats Alžyras, tačiau atmosfera – ne tokia pati kaip prieš tai lankytose vietovėse. Apskritai Gardaja nėra įprastas miestas, kokį mes, atvykėliai iš Europos lygumų šalies, įsivaizduojame. Gardaja – tai atskira kultūrinė-socialinė erdvė, pentakolis, sudarytas iš penkių kaimų: Gardajos, Melikos, Beni Isgueno, Bou Nouros ir El Ateufo. Kai kada jie nėra išskiriami atskirai ir būna visi apibendrintai vadinami vienu vardu.

Mzabo slėnis, kur Gardajos ksouras yra jo prekybinis ir kultūrinis centras, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Savitą Gardajos aureolę kūrė ir ypatinga gamtinė padėtis, ir čiabuviai berberai. Šis penkių kaimų junginys kairiajame Mzabo vadžio krante, iš tolo – tarytum kaladėlės, apstatęs Mzabo slėnio pusdykumę, besiliečiančią prie šiaurinio Sacharos dykumos galo. Iš smiltainio ir molio nulipdyti balsvi ar rusvi būstai, per aušrą susiliejantys su ryškėjančiu saulės disku, o brandžiais vakarais pratęsiantys prinokusį saulėlydį, kyla laiptuotomis terasomis ar kabinasi į arkadas. Siauri, kai kur – lenkti pasažai tarp aukštų plikų sienų labiau primena tunelius nei gatves, o žemi arkiniai įėjimai – urvus. Skliautiniai koridoriai, maži, pailgi langai, cilindriniai bokšteliai – kaip iš pasakų, tačiau iš tikro liudija savitą nelengvo, labai žemiško gyvenimo struktūrą. Kaimai apsijuosę aukšta gynybine siena. Tokios gyvenamosios citadelės vadinamos ksourais ar ksarais (qsur). Jose buvo įprasta statyti į pilis panašias mečetes, kurios turėjo ne tik religinę, bet ir gynybinę paskirtį – minaretai tarnavo stebėjimui, ar neartėja klajokliai įsibrovėliai, o gal plėšikai. Šiais laikais tokiems smėlynų kaimams gresia jau kitas – savaiminio išnykimo – pavojus. Todėl reikia skubėti jį aplankyti, kol nevirto tik parodomuoju kaimeliu. Vietiniai prisitaikė gyventi sausame krašte, vagojamame vadžio – upės, kuri dėl chroniško vandens stygiaus išsenka, o pasipildo tik po retų gausių liūčių. Dar neskubame šio dykumingo kraštovaizdžio lyginti su kitomis planetomis, kadangi vėliau lankysite vietoves, kurios gal nė ne šiai Žemei priklauso, tačiau padžiūvusi Gardajos  egzotika jau yra pereinamoji būsena.

Kaimus Mzabo slėnyje XII amžiuje įkūrė berberai mozabitai. Apie jų specifinį gyvenimo būdą, įtrauktą Alžyro smėlynų, Jums plačiau papasakos gidas, gal ir patys vietiniai, jei išdrįsite juos pakalbinti. O prieš gyvą žvilgsnį į Mzabo berberų bendruomenę verta žinoti, jog jie yra Ibadi musulmonai, atsiskyrę nuo pagrindinės islamo mokymų linijos. Iš bendros alžyriečių minios mozabitus lengva atpažinti dėl jų išraiškingos aprangos. Pavyzdžiui, moterys dėvi į nikabus panašius dangalus haik, kurie pliką palieka tik viršutinę veido dalį – akis ir kaktą. Magribe jie paprastai būna balti. Vyrai, kurie prisilaiko tradicijos, dėvi plačias saroual loubia kelnes. Gardaja Jus vilios, stebins, glumins ir kitomis aplinkos bei žmonių kasdienybės smulkmenomis, papročiais, kurie Mzabo slėnį, tarsi pusdykumės vadį, pripildo iš kitų Alžyro regionų smarkiai išsiskiriančia istorija bei kultūra.  Po pilnos naujų išgyvenimų ir reginių dienos grįšite į viešbutį. Rytojus bus jau visai kitoks. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.

Pusryčiai. Atsisveikinsite su Gardaja ir vyksite į Quarglą – įsikūrusią oazėje Sacharoje, tarp Didžiojo Rytų Ergo ir Didžiojo Vakarų Ergo. Kosminėms akimirkoms sustosite prie Didžiojo Rytų Ergo. Iš tikro susiliesite su visata, išvydę kerintį smėlio pusmėnulių apklotą. Vidutinis ergo kopų aukštis – 300 metrų.

Didžiausias smėlio sąnašų laukas Alžyre apima iš viso 100 000 kvadratinių kilometrų plotą. Gali būti, kad pamesite valandas, jokie tikslūs adresai nerūpės, tik momentai čia ir dabar. Vadinasi, tuo metu Jūsų esybė relaksuosis, atsiduodama beribiam dykumos jausmui. Prisisėmę Sacharos šnabždesių ir magiškų reginių, vyksite į Quarglos oro uostą, iš kur skrisite į Alžyrą. Iš Alžyro oro uosto važiuosite link Tipazos. Nakvynė viešbutyje prie Viduržemio jūros.

Po pusryčių keliausite į Tipazos miestelį su didžia istorija ir berberų įtakos aidu, kuris girdimas gatvėse, kadangi dauguma vietinių kalba berberiškai. Svarbus finikiečių ir kartaginiečių puoselėtas prekybos taškas prie Afriką ir Europą jungusios jūros anuomet pavadintas Tipasa. Jis ypač išaugo Romos imperijos laikais. V amžiuje uostą suniokojo vandalai, o atstatė bizantai. Umajadų kalifato sustiprėjimo metu ir vėl – griūtis. Jau kaip modernaus miesto gyvybę įgavusi Tipaza prisikėlė XIX amžiaus vidury, kartu pažadino ir šimtmečiais snaudusį turtingą romėnų, ankstyvųjų krikščionių ir bizantų palikimą. Dabar jį saugo ir UNESCO.

Viešėsite nedideliame, tačiau efektingų radinių ir dar neregėtų mozaikų glaudžiančiame Tipazos muziejuje. Apžiūrėsite buvusių bazilikų, vienų didžiausių visame Magribo regione, griuvėsius. Kartu su tolumoje į jūrą atsikišusiomis  kalvomis, krantinę nelygiai išraukšlėjusiomis uolomis ir į jas atsitrenkiančiais dangiško grožio Viduržemio vandenų purslais jie supina nepertraukiamą, pasaulį keitusios istorijos juostą. Apžiūrėję Tipazą, turėsite gerą pusdienį poilsiui prie jūros. Nepageidaujantys poilsio, esant galimybei, lankys Šeršelį – dar vieną gausų romėnų pėdsakų miestą Viduržemio jūros pakrantėje, buvusią Numidijos ir Mauritanijos karalysčių sostinę (ankstesnis miesto pavadinimas Cezarėja), nutolusį nuo Tipazos 28 km (apie 30 min kelio autobusu).  Šeršelio dabartinių namų detalėse, centrinėje aikštėje, namų kiemuose pilna romėniškų statinių (termų, teatrų ir kt.) detalių. Apžiūrėsite Nacionalinį Šeršelio muziejų, kuriame gausu skulptūrų bei mozaikų. Vieni svarbiausių muziejaus eksponatų yra marmuriniai Jubos II karališkosios šeimos biustai, mozaikų kolekcijoje Odisėjo ir jo pasekėjų, keliaujančių pro sirenas, scena ir nepaprastai ryškus žemės ūkio scenų vaizdavimas.  Nakvynei grįšite į viešbutį prie Viduržemio jūros.

Pusryčiai. Išvykimas link Alžyro miesto. Pažintis su Alžyro sostine, kur kolonijos atminimą keičia moderniųjų laikų ir šių dienų iššūkiai. Didžiausias Alžyro miestas prikaustys Jūsų dėmesį prie tik šiai Juodojo žemyno pusei būdingų išraiškingų architektūros detalių ir neužglaistytos istorijos tarpsnių.
Vyksite į Kankinių aikštę, kurioje 1986-iais šalies Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga buvo atidengtas neįprastos konstrukcijos 92 metrų aukščio paminklas, iškilęs pastebimai aukščiau už miesto palmes ir aplinkinius namus. Jame susiliečia trys milžiniški išlenkti palmės lapai, tarp kurių tarsi žiedas kyšo musulmoniško stiliaus bokštelio kupolas, o viršūnėje dega amžinoji ugnis. Kankinių memorialą –  elegantišku pavidalu bei daugiareikšme simbolika tokį vienintelį pasaulyje – kūrė tarptautinė komanda: lenkų skulptorius Marianas Konieczny, keli alžyriečių menininkai, tarp jų – garsus tapytojas Bashiras Yellesas, statė kanadiečių kompanija „Lavalin“.

Tikriausiai jau pripratote, kad esate islamiškoje aplinkoje? Pastebite, kad gatvės minia – visai ne tokia kaip Europos dalyje, iš kurios atvykote: charakteringi žmonių veidai išduoda skirtingą kilmę, o juodaakės moterys ilgais spalvingais apsiaustais, apsigobusios galvas skaromis, sufleruoja, kad esate palyginti konservatyvioje šalyje. Jos dvasingumo centras – tai XVII amžiuje, Osmanų imperijos laikais, statyta Džama El Džedido mečetė. Ši pagrindinė Alžyro miesto šventovė, kuriai už nugaros – Viduržemio jūra, yra ypač savita, mat ji – turkiško stiliaus, nors balsvas minaretas ir kupolai – andalūziški, išduoda, jog Alžyro pakrantes buvo užėmę ispanai. Žvilgsnį užmesite ir į kitus išskirtinius miesto statinius, kaip garsiajam XIX amžiaus karvedžiui ir sufijui Emirui Abdelkaderui, stojusiam į kovą prieš prancūzų invaziją, skirtas paminklas ir tik visai neseniai, 2015 metais, muziejumi paverstas Didysis paštas – praeito šimtmečio pradžios architektūros kūrinys, kuriame darniai susilieja islamiškas ir kolonijinis stiliai.
Į estetišką šios dienos programą įtraukėme ir viešnagę Senovės ir islamo meno muziejuje. Tarp originalių radinių eksponuojamos trapų laiką pergyvenusios mozaikos, ginklai, medaliai, monetos, kaulai, XI ar XII amžiuje mečetėms kurtos vertybės. Neblėstančiu grožiu žėri kostiumai, papuošalai iš ankstesnių šimtmečių, taip pat – iš prašmatnių Osmanų rūmų.

Žinome, kad Jums rūpi pabuvoti ne tik muziejinėje aplinkoje, bet ir gyvose gatvėse. Netrukus persikelsite į tokią vietą, kur šimtmečiai susiduria. Nersite į musulmonų senamiestį mediną, vietinių vadinamą Kasba. Casbah arabų kalba reiškia „citadelę“. Labirintinis kvartalas, kurio ištakos siekia XVI amžių, kentėjo daug išpuolių, karų, o dabar įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Į jūrą besileidžiančių siaurų gatvelių, kurias kerta ir žmonės, ir asilai, bei tankiai sulipusių namų raizgalynėje likę anų laikų gynybinio statinio, taip pat senosios mečetės griuvėsiai. Akmeniniai laiptai veda į osmaniško stiliaus pastatus su jaukiais skliautais, namus su plačiais terasiniais stogais, tradicines pirtis – hamamus, amatininkų dirbtuves, užeigas ir prekyvietes. Iš tikro dulkėtas chaosas ir triukšmas turi savo tvarką, tačiau tik čiabuviai ją supranta. Vietos dvasią Jūs čia tikrai sučiupsite! Toliau paskui ją seksite kituose Alžyro miestuose.

​​​​​​​​​​​​​​

Vėlai vakare lėktuvu įveiksite daugiau nei 2000 kilometrų ir iš Alžyro šiaurės pateksite į  pietryčius, visai netoli Libijos sienos. Iš Alžyro skrisite į oazės miestelį – Džanetą, įsikūrusį Tasilio Adžero nacionalinio parko prieigose. Atsidursite itin retai  apgyvendintoje Alžyro pusėje, kur čiabuviai, sodriomis spalvomis ir plačiomis šypsenomis tarsi vienetiniai papuošalai dabinantys smėlingą žemės paviršių, dar vadinami „mėlynaisiais žmonėmis“... Istorišką, judrią uosto kasdienybę ir gyventojų minias Jums tarytum vienu šuoliu pakeis laukiniai mįslingosios Sacharos dykumos plotai, žemiškus Atlaso kalnus – marsinis Tasilio plokščiakalnis, o Viduržemio jūros vandens žydrynę – saikus ir ribotas Kuedo Idžeriou vadis, išvagojęs slėnį, kuris glaudžia dar tris miestelius – Azelouazą, Al Mihaną ir Eferį. Jau greitai pastebėsite, kad Džanete intriguojamai skiriasi ne tik gamtiškas, bet ir etninis reljefas: dykumingose jo apylinkėse įsikūrę berberams giminingi tuaregai. Šie Šiaurės Afrikos garamantų (libių) genčių palikuonys išsisklaidę Juodojo žemyno smėlynuose nuo Malio iki Alžyro ir geriausiai prisitaikę gyventi oazėse. Daug stulbinančių žmonių gyvenimo ir pasaulėžiūros subtilybių Jums pašnabždės tuaergų žemės, jei tik būsite atviri Sacharos toliams. Rytoj turėsite pasiduoti bekraštėms jų vilionėms. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.

3 DIENŲ TURAS PO SACHAROS DYKUMĄ VISUREIGIAIS (3 kartų maitinimas)
3 pilnos dienos (8-10) dykumoje

Po dosnios „apšildomosios“ pažinties su Alžyru jau esate pasirengę pribloškiančiai akistatai su įstabia ir iki galo neprognozuojama žemės kūrinija, kuriai pasaulyje lygių nėra. Taigi, po pusryčių sėsite į visureigius ir trauksite į turą po kitų planetų atspindžius ir kopijas, esančias Tasilio Adžero nacionaliniame parke. Milžiniški kalvų lydiniai, natūralios uolų tvirtovės, gigantiškos arkos ir storos adatos ar kuklesni raitiniai, iš tolo primenantys nudrėbtas smėlio pilis, yra tokie neįprasti lyginant su žmonių apgyvendintu reljefu, kad atrodo kaip Marso ar kitos planetos, kurios dar nė nežinome, dekoracijos.

Keliausite iki mįslingo Tilfazou slėnio, kur senovės žmonės ateities kartoms paliko žinią uolų piešiniuose. Tarp jų bene įsimintiniausias – verkiančios karvės raižinys. Pasiklausysite jo istorijos. Maloniai nustebins ir vienas žymiausių – liūtų medžioklės scenos raižinys. Vakarop grįšite į Džanetą. Nakvynė viešbutyje, svečių namuose.

Pusryčiai. Nuo smėlio ir vėjo meno, į kurį žmogui kištis nevalia, trumpam atsitrauksite ir vyksite į Diderą. Čia apžiūrėsite bene seniausią homo sapiens kūrybą – akmenis, ant kurių gerai išsilaikę priešistoriniai raižiniai bei piešiniai.

Sachara, kurią po truputį prisijaukinote, Jus įsileidžia vis arčiau savo sielos gelmių. Jau įpratote prie plačių horizontų, kuriuose viešpatauja iškalbinga smėlio ir smiltainio tyla. Kadaise žmonėms ją įveikti padėdavo tik kupranugariai. Sacharą geriausiai lig šiol perpratę tuaregai. Šie dykumos žmonės Afrikoje garsėjo kaip geri pirkliai – kontroliavo transsacharinės prekybos kelius, kuriais buvo gabenamos tokios vertybės kaip auksas, druska, dramblio kaulas ir... vergai. Tuaregai kalba dialektais, priklausančiais semitų-chamitų kalbų grupei, tačiau, nepaisant gyvenimo būdo išskirtinumo, neturėjo kada izoliuotis nuo aplinkinių civilizacijų, yra įvaldę ir kitas regione populiarias kalbas – užkariautojų arabų ir kolonistų prancūzų.

Lankysite autentišką tuaregų kaimą, įsikūrusį slėnyje tarp aukštų uolų. Ši vietovė apgyvendinta nuo neolito laikų. Pajusite savitą kultūrinį klimatą. Nors jau daug amžių šie berberams artimi afrikiečiai išpažįsta islamą, puoselėja ir savus papročius bei pasaulėžiūrą, kuri brendo nelengvos klajokliškos būties sąlygomis. Pavyzdžiui, prietaringi tuaregų vyrai, tikintys piktosiomis dvasiomis, nešiojasi apsauginius amuletus, kurių viduje išrašytos Korano eilutės. Jų išvaizda, apranga – pati kaip dykumos amuletas. Tikrieji tuaregai nuo galvos iki kojų dėvi indigo spalvos drabužius ir tiurbaną tagelmust. Sklinda pasakojimai, jog nuo tradicinio rūbo ir dangalų, kuriuos šie Sacharos gyventojai dėvėdavo ir namuose, jų kūnai pamėlynuodavo... Na, o juodaplaukės moterys – išraiškingų veido bruožų, stiprios, apsigobusios skaromis – kaip dykumos raganos, beje, palyginti su arabų kilmės musulmonėmis, šeimoje ir visuomenėje turinčios ganėtinai aukštą padėtį.

Fantastiškus įspūdžius auginsite tęsdami kelionę į Tasilio Adžero nacionaliniam parkui priklausantį dar vieną gamtos stebuklą – dykumos ežerą arba geltą. Kadaise šios geltos buvo apgyvendintos Nilo krokodilų. Čade dar yra išlikusios vienos iš paskutiniųjų šių krokodilų kolonijų Sacharoje.

Dykumos pasaulis ir toliau Jus stebins... O naktis dykumoje paskatins iš naujo pajausti pasaulio begalybę. Sutemus pakelkite galvą į viršų. Jei išvysite spindinčias žvaigždes, su Sachara jau būsite susilieję nuo žemės iki pat dangaus... Nakvynė palapinėse dykumos stovyklavietėje.

Pusryčiai. Paskutinė diena dykumoje. Jau turėjote apsčiai akimirkų pajusti, kad Sacharos smėlynų kūrinija – neišsemiama ir turi galios nukelti į kitą laiko bei materijos plotmę. Per šią kelionę jau ir turbūt apčiuopėte savo santykį su dykuma. Kaip joje jaučiatės: kaip svetimkūnis, įmestas į nežinomą kopų planetą, kaip mažytė smiltis spindinčioje smėlio jūroje, o gal kaip garbingas svečias smėlio ir smiltainio karalystėje?

Keliausite į Isendileno oazę, grožėsitės įspūdingų formų kanjonais bei krištolo skaidrumo dykumos ežeru. Vyksite į Tikubavine slėnį, kuris stebina savo smiltainio uolų labirintais, įgavusiais fantasmagoriškiausias formas – tiltų, arkų, dramlio ir kt. Jame kopų klostės dėl smėlio ypatumų ir šviesos intensyvumo kai kur nusidažo apelsinų ar net stipria oranžine spalva, o uolis tarsi suliepsnoja, saulei kylant ir leidžiantis. Jau turbūt pastebėjote, kad, regis, tokios paprastos dykumos dalys – smėlis, smiltainis ir saulė – nešykšti staigmenų ir gali sukurti neriboto grožio panoramas.

Jau visa savo esybe pajutote, kad Sacharos dykuma vientisa, tačiau tikrai nenuobodi. Ji – kaip išdidi Afrikos gražuolė, turinti skonio pajautą, galinti keisti ir derinti skirtingus rūbus, tačiau visada išlieka išskirtinė ir su paslaptimi... Galbūt vakar ar dar anksčiau Jums atrodė, kad jau pasiekėte įspūdžių ir susižavėjimo piką. Neapsigaukite. Ištisa smėlio jūra Jums dar – priešaky. Vėliau pasieksite Admero Ergą, kur smėlis kaip šilkinė skraistė užbangavęs žemės paviršių. Tarytum nedidelės, bet ekspresyvios sagtys jį vietomis sutvirtina rusvi ar juosvi akmens dariniai.

Vakarop grįšite į Jums jau pažintą Džaneto miestelį. Turėsite atsisveikinimo su dykuma vakarienę. Alžyre praleidote dešimt dienų, per tą laiką išsigryninote mėgstamus skonius ir aromatus, kurie šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo regiono ir tautų. Juose jau atpažinote stiprią islamo įtaką: vietiniai daugiausia valgo avieną, ėrieną, triušieną, rečiau – vištieną, gardžiai patiekia troškinį tadžiną, o pajūryje – ir žuvį. Iš garnyrų populiarus – kuskusas ir daržovės, alyvuogės. Jūsų pietūs kvepėjo kuminu, imbieru, šafranu, muskatu... Saldinotės mėsingomis figomis ir datulėmis. Bet alžyriečių virtuvė tokia gausi ir įvairi, kad šiandien ją atrasite iš naujo ir galėsite palyginti, kuo skiriasi, tarkim, pakrantės miestų ir gilios dykumos vaišių stalas. Poilsis svečių namuose, viešbutyje prieš skrydį į Alžyrą.

Pusryčiai. Poilsis po naktinio skrydžio Alžyro viešbutyje. Pageidaujantiems laisvas laikas mieste – paskutinė lauktuvių ir suvenyrų medžioklė. Vėliau Jūsų lauks atsisveikinimo vakarienė (už papildomą mokestį). Vakare – pervežimas į oro uostą. Skrydis į Lietuvą iš Alžyro per Europos miestą.

Kelionės kaina asmeniui dviviečiame kambaryje: nuo  2399 EUR
Priemoka už 3-4* viešbučius: nuo 160 EUR
Priemoka už vienvietį kambarį (tikslinama).