Tuaregai niekada neskuba
Autorius: GRŪDOS ekspedicinių kelionių vadovas - geografas Rytas Šalna
Manęs daug kartų žmonės yra klausę, kur aš norėčiau nuvykti, kokią šalį pamatyti, aplankyti. Ir daug kartų esu sakęs, kad vienas iš tokių tikslų yra Sachara. Į mano atsakymą nei karto nebuvo sureaguota daugiau, nei santūria reakcija ar tyla. Ne šalis, ne miestas ar puikus muziejus, bet dykuma.
Sachara nėra nepasiekiama žemės vieta, nemažai žmonių akies krašteliu yra ją matę Tunise, Maroke. Egiptas prie šios kompanijos netinka, mat yra ne Sacharoje, o Arabijos dykumoje.
Dykuma, kaip gamtinė sritis, kuriai būdingas karštas ir sausas klimatas, daugeliui patyrusių keliautojų nėra jokia naujiena. Masinis turizmas Jordanijoje, Egipte, Vidurio Azijos šalyse, abejose Amerikose ar Australijoje suteikia aibes galimybių atsidurti tokiose vietose ir pamatyti daugialypį dykumos grožį. Ir, žinoma, dažniausiai, patogiai, komfortiškai ir greitai..., ko ir reikia absoliučiai daugumai skubančių ir kaip greitojo maisto restorane mėsainius šlamščiantiems šiuolaikiniams keliautojams.
Tačiau vis dėlto, kodėl Sachara? Nors ši karščio išdeginta žemė yra milžinė pasaulio mastu, amžiumi viso labo kūdikis - juk 10 000 metų žemės istorijoje tėra akimirka. Nepaisant ploto ir šalių, į kurių teritorijas patenka Sachara, skaičiaus, ši bekraštė dykuma didžiąja dalimi mums išlieka neatrasta ir nepažinta. Ir visų pirma todėl, kad žmogaus protas viena imtimi nepajėgus suvokti tokios gamtos didybės. Sacharos įsivaizdavimas daugiausia remiasi stereotipiniu suvokimu - tai smėlio kopų karalystė, kaip mus mokė ir rodė dar mokykloje, kaip pasakojo tie, kurie akies krašteliu matė ar klajojo po dykumas. Ta nežinia tam, kuris siekia pažinimo, yra didžiausias variklis nukakti, pamatyti ir pajausti. Šįsyk reikia atmesti prisilietimus, nes tikra Sachara yra panirimas visa galva į ją, sąmoningai prisiimant visus įmanomus iššūkius ir išgyvenimus.
Šios gamtos milžinės gniaužtuose gyvena nemažai žmonių: vieni susispietę tarsi avilius primenančiose oazėse, kiti gi tęsia beveik dešimties tūkstančių metų klajoklių nomadų gyvenimo būdą. Savitas, negailestingos gamtinės aplinkos padiktuotas gyvenimo būdas suformavo savitą tenykščių žmonių mentalitetą. Sacharoje nėra kam skųstis dėl karščio, saulės, vandens ar skausmo, nes greta nėra tokių, kurie tai suprastų ar paguostų. Ne be kolonijinės pagalbos iš išorės Sacharoje atsirado ribos, kurios atskyrė, išskyrė ir atitolino žmones. Tūkstančius metų gyvavę prekybiniai, dvasiniai ryšiai ir saitai staiga nutrūko. Atsirado teritoriniai vienetai - nepriklausomos valstybės, ribos kurių išvestos neatsižvelgiant į "primityvių ar net laukiniais" laikytų tautų ir genčių paplitimo arealus. Gamtos užgrūdinti dykumos gyventojai ėmėsi kraštutinių priemonių - ginklo, kuriais manė esą galima kažką pakeisti. Prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus laisvės ir nepriklausomybės, tačiau visuminės ramybės Sacharoje nėra. Vaidai ir pyktis politinių ribų architektams tapo kliūtimi atvykėlių saugioms kelionėms po Sacharą. Tačiau laikas bėga ir ten, kur buvo grėsmių ir nežinomybės, atsiranda saugios erdvės visiems įžengti, pamatyti ir pajausti.
Sacharos gilumoje kol kas nedaug vietų, kur laukiami įspūdžių ištroškę, mobiliųjų telefonų ir fotoaparatų iš rankų nepaleidžiantys laikinieji atėjūnai. Visos pietų Viduržemio šalys turi savo Sacharą, tačiau didžiausia ir saugiausia yra Alžyre. Buvusi prancūzų kolonija yra tarsi neapšlifuotas deimantas, daug dešimtmečių tūnojęs vakarų pasaulio dėmesio šešėlyje, laižydamasis nepriklausomybės kainos žaizdas ir įtikėjęs bei tvirtai žygiavęs socializmo ateitimi. Visi virsmo rudimentai šioje šalyje kaip ant delno - su visais pliusais ir minusais, kuriuos leidžia pamatyti ir suvokti europiečio akys. Tačiau norisi palikti nuošalyje istorijos vingrybių reikalus ir persikelti į Sacharą.
Alžyro oro linijų lėktuvas, nutolęs beveik du tūkstančius kilometrų nuo Viduržemio jūros, paliečia tūpimo taką ir, skrosdamas karščio pritvinkusį orą, nurieda iki išlaipinimo vietos. Naktis gaubia dykumą, o keleiviai, sekdami nurodymais, skuba į oro uosto pastatą. Nematant aplinkos, ši vietovė visai neatrodo esanti pasaulio užkampyje, nepasiekiamoje vietoje.
Jau lėktuve žmonių apdarai sakė ir rodė, kad skrendam ten, kur gyvenama kitaip. Pirmieji žingsniai oro uoste ir akys kliūva, užkliūva už oriai ir išdidžiai pasitinkančių vietinių imuharų, mums žinomų kaip tuaregų. Visą kūną gaubiantis drabužis ir galvą dengiantis apdaras būdingas islamo pasaulio moterims, tačiau čia tokį drabužį vilki ir vyrai. Kelios akimirkos pažinčiai ir tuaregai ima kalbėti. Sutinkantys šneka angliškai ir nuo pirmos minutės ima rūpintis visais, kurie atvyko. Visureigių virtinė pajuda nakties tamsumoje. Šešėlių žaismas išduoda, kad mus supa ne tik dykuma, bet ir kitos gamtos kliūtys. Saulės spinduliai praskleis šį nežinomybės ir ilgo laukimo šydą, bet tai bus tik rytoj. Variklių ūžesys nurimsta, aklinoje tamsoje išlipam ir kojos pajaučia smėlį. Pagaliau mes Sacharoje. Trumpa instrukcija elgesiui dykumos stovyklavietėje, kur viskas laikina ir labos nakties. Nuovargio išvargintieji dingsta palapinėse, dalis žvelgia į dangų nusvirusiais žandikauliais - virš galvų dangus, žvaigždės ir planetos. Paukščių takas visa imtimi pateisina savo vardą, nereikia žinių ir fantazijos įžiūrėti juostą danguje. Be menkų šnaresių, sklindančių iš naujakurių palapinių, aplink tvyro ausyse spengianti tyla.
Saulės spinduliai pažadina anksčiau, nei suskamba daugelio žadintuvai. Nedrąsiai traukiu užtrauktuką, skirianti mane ir mano menką pasaulėlį nuo naujo atradimų kupino pasaulio. Išsilaipinu į jį kaip koks ateivis ir nužvelgiu aplink. Aš čia, kur norėjau atsidurti. Čia, kur keliaujama ten, kur nėra kelių, viešbučių, degalinių, mobilaus ir telefoninio ryšio, kur vanduo yra tikra vertybė.
Mūsų "Dakaras" prasideda pirmuose kilometruose. Riaumodami japoniški landkruizeriai drąsiai renkasi kelią, nebijodami kuklių smėlio kopų, žvyrynų ir akmenynų, laikinų vandens vagų suformuotų nelygumų. Atmintyje greitai prabėga jau matyti vaizdai, kaip liudijimas to, kad dykuma nėra naujiena ar atradimas, o šis greičio ir laisvės pojūčio adrenalinas tėra laikinas džiaugsmo pojūtis. Tomis akimirkomis dar netikėjau, kad tai gali tęstis ilgai, kad šimtai, gal net tūkstantis kilometrų dykuma virš nuotykių ir neįtikėtinų atradimų ekspedicija.
Alžyro pietryčiuose, kur sueina trijų šalių sienos, susiraukšlėjęs žemės paviršius negailestingai išraižytas kitados čia tekėjusių upių ir nusėtas didesnių ir mažesnių smėlynų. Tasilio Adžeras Sacharos viduryje apima didesnį už Lietuvą plotą, nors Sacharos masteliu tai irgi tėra lopinėlis. Čia judama lėtai, o atstumai skaičiuojami ne kilometrais, o valandomis. Kiekvienas didesnis regionas, stambesnis slėnis, versmė, o neretais atvejais vieniša uola turi savo pavadinimus. Jų vietas žino tik vietiniai, o savarankiškos paieškos primintų adatos paieškas šieno kupetoje. Nuolankiai ir pagarbiai paklustame tuaregų diktuojamai tvarkai. Išdidūs žmonės nėra tie paslaugų teikėjai, kurie vardan turistų apsiverstų aukštyn kojomis. Dykumoje neskubama, nebent į išsekimą ir mirtį. Greitis dykumoje didina nuovargį, o jėgos ne begalines. Be atvangos plieskianti saulė diktuoja dienos ritmą. Popiečio saulė stipriausia ir pavojingiausia, su ja nepasigalinėsi, todėl kelių valandų atokvėpis būtinas kaip ir vanduo, daug vandens mums ir nedaug, lyginant su mumis, vandens dykumos gyventojams. Jie, kaip kupranugariai, žino, kaip neperkaisti, kaip taupyti energiją ir išlikti žvaliems visą dieną. Tuaregai gyvena ant smėlio, kurį dengia kilimais ir dembliais. Šešėlis Sacharoje nėra savaime suprantamas dalykas. Aukšta saulė neleidžia juo mėgautis, todėl tik patyrę tuaregai žino, kur saulėtą dieną tokį prieglobstį surasti.
Skubantiems europiečiams keliais etapais tenka įjungti žemesnius bėgius. Šie virsmai daugeliui nelengvi, bet ilgainiui apsiprantama. Dykuma nepalieka kompromisų ir vilčių - tik prisitaikymą. Tuaregai vairuotojai ir virėjai, vadovai ir administratoriai nepamiršta, kad dykuma nėra ta vieta, kur jų nemato Alachas. Maldos yra jų sudėtinė mentaliteto ir įsitikinimų dalis. Vieni pamaldesni, kiti mažiau, kaip ir krikščionių pasaulyje. Kai reikia dirbti - dirbama, o kai yra laiko ir šaukia pareiga - meldžiamasi. Teko matyti besimeldžiančius musulmonus mečetėse, aikštėse, gatvėse, o dykumoje klūpima, murmama ir rituališkai lenkiamasi ant smėlio. Išmaniųjų laikrodžių kompasai tiksliai rodo pasaulio kryptis, tačiau žvelgiant į besimeldžiančius tuaregus jų pagalbos neprireikia - dykumos vaikai laipsnių tikslumu žino, kur yra jų Meka. Darbo režime musulmonams leidžiama melstis bet kada ir nebūtinai penkis kartus per dieną, svarbu nepamiršti savo dievo ir su juo kalbėtis. Kasdien stebimi musulmonų ritualai pastiprina supratimą, kad islamas yra idealiausia religija dykumų sąlygomis, gal todėl neatsitiktinai ji plito vėjo greičiu ir nesunkiai skynėsi kelią į žmonių pasąmonę ir kasdienį gyvenimą. Juk dykuma, pasak musulmonų, "yra vieta, kurią sukūrė Alachas, kad galėtų prisiglausti jos ramybėje".
Viena kita diena dykumoje patikrina kiekvieną. Desperatiški mobiliųjų telefonų maigymai aprimsta, socialinių tinklų ryšiai nutrūksta, šie išmanūs įrenginiai atlieka tik fotoaparato funkcijas. Priklausomybę viešinimui ir savigyroms turintieji iš pradžių kankinasi, o tada... priima žaidimo taisykles, viešinimo pareigas atidedantys ateičiai.
Visureigių bosas - atsakingas žmogus, tai tarsi kelrodis, kuris žino kelią ir niekada nepasiklysta. Jam nereikia jokių „apps‘ų“, be tinklo veikiančių žemėlapių, schemų ar planų. Šias žemes jis žino iš vaikystės, kai jo tėvai ir seneliai klajojo su dykumų laivais po šias platybes - ieškojo pašaro gyvuliams po trumpalaikių liūčių, pamaitinančių smėlėtą ar uolėtą paviršių ir suteikiančiu gyvasties menkai augmenijai. Dykumą gaubia mitai, kad joje nelyja, nėra vandens ir niekas neauga. Visi išorės požymiai rodo, kad čia ir lyja, ir auga daug skirtingų augalų. Mūsų žiema yra tas metas, kai saulė leidžia pailsėti Sacharai ir jos gyventojams. Paklausti, ar jiems tekę matyti stiprų lietų ir sniegą, visi juokiasi. Periodinės liūtys Sacharoje yra įprastinis ir labai pavojingas reiškinys, dėl neatsargumo pražudęs nemažai žmonių. Išdžiūvusių upių vadės tik iš pirmo žvilgsnio primena nekaltas dykumos arterijas. Lyjant jos kaip siurblys surenka vandenį ir didžiule jėga srūva nuolydžio kryptimi. Vargas ar net mirtis tam, kuris atsidūrė ne laiku ir ne vietoje. Tuaregai žino, kas yra sniegas, visi yra jį matę ir čiupinėję. Džiaugsmo jiems tai neteikia, tačiau ir nevargina, nes žiemos saulė nesunkiai įkaitina dienos orą iki 20 ar daugiau Celsijaus padalų. Ne mitas, o teisybė, kad kalnuotose teritorijose naktį gali taip atvėsti, jog induose paliktas vanduo pasidengia ledo plutele. Štai ir karštoji Sachara. Tačiau nereikia apsigauti, ekstremalūs skirtumai nėra dažni.
Nenutrūkstamas saulės kaitros ir nakties žaismas sukuria nematomą jėgą, kuri be gailesčio griauna tai, ką gamta sukūrė geologinėje praeityje. Žmogaus vaizduotė per menka suvokti, apimti tai, ką sukūrė gamtos jėgos Sacharoje. Čia be atvangos dirba oras, vanduo ir vėjas. Ši trijulė turi savo funkcijas: temperatūros skirtumai skaldo, trupina ir smulkina, vėjas drasko, šlifuoja, pakelia, išpusto ir skraidina, o lietus nuplauna, neša ir sukloja. Tūkstančių metų ritmu šios jėgos sukūrė tai, ko jokiais žodžiais neaprašysi. Šimtus milijonų metų sluoksniais sugulusios uolienos priešinasi šioms jėgoms. Silpnesnės ir minkštesnės pasiduoda ir nyksta ar jau išnyko nuo žemės paviršiaus, atsparėliau, rezistentai, kietakakčiai tvirtai laikosi savo pozicijų ir nepasiduoda. Šie keisti dariniai greičiau keis formas, kurs įmantriausius pavidalus, bet nepasiduos. Ir tik laiko klausimas, ar joms pavyks atsilaikyti prieš laiką.
Gamtoje nėra amžino pastovumo. Prieš 10 000 metų Sacharos kraštovaizdis atrodė kitaip. Jis priminė savaną, kur netruko drėgmės, medžių, krūmų, driekėsi bekraštės vešlios pievos, tekėjo upės, telkšojo ežerai. Ši žemė priminė rojų, kuris buvo ir žmonių gyvenamąją vieta. Čia nestigo a nei gyvūnų, a nei paukščių. Drambliai, raganosiai, antilopės, žirafos, begemotai ir krokodilai tarpo vaisingoje savanoje. Jų ramybė kur ne kur drumstė klajokliai medžiotojai, būriais ar mažomis grupėmis sekdami savo būsimus laimikius. Tarp jų būtą ne tik medžiotojų, bet ir meninės sielos žmonių. Pastarieji tapo akmens metraštininkais, iš pašaukimo ar būtinybės dabinusiais minkšto smiltainio uolas. Prancūzų kolonistai dar XIX a. aptiko paleolito laikų žmonių kūrinius. Užtruko nemažai laiko, kol ši bemaž didžiausia pasaulyje meno galerija buvo ištyrinėta ir aprašyta. Sacharoje rasta dešimtys tūkstančių tokių meno kurinių. Jų unikalių kopijų galima pamatyti garsiausiuose pasaulio muziejuose už vitrininių stiklų ir draudžiančių arčiau žengti riboženkliu.
Tuaregas, vardu Muchtaras, iššoka iš visureigio ir, mostelėjęs ranka, rodo ėjimo kryptį. Esu jau matęs priešistorinių uolų piešinių Prancūzijoje, kur šie meno kūriniai užkonservuoti po žeme, o turistams sukurtos autentiškos urvų imitacijos su puikios kokybės piešiniais. Mano amžiaus Muchtaras į Tadrarto regioną sugrįžo po trijų metų, tiek laiko net ir menkutis turizmas buvo sukaustytas pandemijos gniaužtų. Giliai kvėpuodamas ir entuziazmo apimtas jis sustabdo mane ir leidžia įsižiūrėti į stačią saulės spindulių nutviekstą sieną. Prieš mano akis išdygsta drambliai, žirafos ir kiti gyvūnai. Greta jų - šalmuoti žmonės didelėmis ausimis. Negi tai ateiviai, apie kuriuos rašė garsusis amerikietis Denikenas ir prancūzų antropologas, paleokontakto salininkas Henris Lotaras? Esti nemažai spekuliacijų dėl šių vaizdų, tačiau Muchtaras greitai sugriauna mitą. Šie motyvai kartojasi daugybe kartų, o šie didžiagalviai, pasak antropologų, tėra žmonės, kurie dėvi ritualines kaukes, būdingas daugelyje dabartinių Užsacharės šalių. Seniausieji meno kūriniai Sacharoje dažniausiai yra raižiniai. Gilūs grioveliai glotniai nutašyti, schemiškai, bet aiškiai anatomiškai perteikia vaizdus. Seniausiems per 10 000 metų. Net ir didžiausiems skeptikams nelieka abejonių, jog tada Sachara buvo kitokia. Vinguriuodami pro neįtikėtinų formų uolas, kratydamiesi per įvairaus dydžio nuobirynus, galynėdamiesi su smėlio kopomis, ne visada sėkmingai, ir skiesdami per išdžiūvusią druskų ir molio ežerų plutą, mūsų ekspedicinis karavanas atradinėjo dykumą ir skirtingus jos gamtinius ir žmogiškuosius pavidalus. Pažinimo horizontas plėtėsi ir jau per kelias dienas Muchtaras sudėliojo visą priešistorinių kūrinių kilmės ir periodizacijos mozaiką. Didžiagalvius keitė domestikuotų gyvulių epocha, kur pirmajame plane beveik visada vaizduojami naminiai gyvuliai, kasdienės gyvenimo schemos. Raižinius akmenyje pakeitė iš ochros ir augalinių pigmentų pagamintų dažų piešiniai. Akivaizdu, kad to laikmečio menininkai stengėsi pranokti vieni kitus, būta tarp jų ir Da Vinčių, ir Rembrantų. Meno kūriniuose nesibodima vaizduoti akivaizdžių erotinių scenų su hipertrofuotais lytiniais organais ir sueičių pozomis. Nekelia abejonių, kad tokie motyvai, pasitaikantys ir kitose pasaulio kultūrose, simbolizavimo vaisingumą, buvo ritualinių apeigų vieta, o gal ir įkvėpimo bei aistros šaltinis.
Kuo daugiau Muchtaras rodė ir aiškino, tuo labiau norėjosi atrasti ir suprasti. Man tikrai, bet ne visiems, nes pirmasis vartojamasis įspūdis daugeliui yra laikinas. Gilesniam suvokimui reikia atradėjiško jausmo ir kantrybės bei laiko, kai tau jau yra arba to dar nėra, tai bus arba ne.
Paskutinė naktis Sacharos gilumoje buvo šviesi - tąnakt pilnatis parodė visą energiją. Klaidžiodamas aplink mūsų stovyklavietę, kaip tas šakalas, kurio pėdsakus kasryt atsekdavome, supratau, kodėl dykumos gyventojai laukdavo šios Mėnulio fazės. Idealus laikas atgaivai ir ryšiui su gamta. Mano tuaregų ekipažas buriavosi aplink laužavietę. Gulinėdami ant kilimų jie šnekučiavosi, kažkas mėgino birbinti gitarą ir niūniuoti. Tuaregai niekada neskuba, net jei diena būna sunki. Malda, bendravimas, arbatos stikliukas vienas, tada antras, būtinai trečias ir šypsenos bei abipusės pajautos jausmas. Iš kitos pusės jau sklido dienos nuovargio apimtų maniškių dūsavimai ir knarkimas.
Kilo vėjas ir aš įsliūkinau į savo laikinus namus, stengdamasis kuo tyliau elgtis su didžiausiu nakties tylos trigeriu - užtrauktuku. Pavyko! Mėnesienos šviesa leido man viską matyti be jokių šviesos šaltinių ant kaktos.
Paskutinė šviesi naktis Sacharoje norėjo palikti kuo stipresnį įspūdį. Gerai suvokiau, kad jau rytoj kelias pasuks namolio, o po ilgos atradėjiškos kelionės vaizdai ir įspūdžiai sukosi kaip pagreitinto filmo juosta. Vėtrotas vėjas ėmė blaškyti mano palapinę, stiprėdamas ir be atvangos plėsdamas ją nuo dykumos smėlio. Buvusi dykumos naktų idilė man priminė, kad jai būdinga ne tik romantika. Nestebino, nes dykumose jau esu patyręs smėlio audras, dulkių debesis, pragaištingą karštį, pliaupiančias liūtis, patvinusius kelius ir uraganinius vėjus.
