Nauja (ne)egzotiška kryptis: kodėl Saudo Arabija traukia smalsiausius keliautojus?

Arabų kraštų horizontai Lietuvos keliautojams plečiasi ir greta klasikos – Egipto, Maroko, Jordanijos, Emyratų – jau prijaukinamas santūrusis Omanas, o dabar į sceną įžengia ir jos didenybė – Saudo Arabija! Saudo Arabija tampa nauja GRŪDOS kryptimi – pirmoji kelionė į šią dar menkai Lietuvos keliautojų pažintą šalį numatyta 2027 m. sausio mėnesį.  

Saudo Arabija man pirmiausia yra nesibaigiantys pasakojimai ir istorijos – kai kurios liūdnos, kai kurios pribloškiančios, kitos – kupinos išminties, o dar kitos – paradoksiškos ar koneanekdotinės. Jas iškloti Vakarų plunksnakočius įkvėpė dešimtmečius trukęs šalies atsiribojimas nuo pasaulio. Papasakoti jas visas šiandien užtruktų bent 1001 naktį, tad pasiruoškim susitikimui su viena kontraversiškiausių XXI a. šalių!  

Nepažintoji Saudo Arabija 

Kol keletas arabų kraštų keliautojams jau kiek pažįstami, vienas iš vis dar paslaptingiausių išlieka Saudo Arabija. Paradoksas, kad lietuviški kviečiai į šalį keliauja jau apie dešimtmetį, bet lietuviams, kaip ir kitiems vakariečiams, Saudo Arabija nebuvo prieinama iki pat dabar.  

Ilgą laiką Saudo Arabija Vakarų pasauliui buvo žinoma pirmiausia per geopolitikos prizmę. Šalis dažnai buvo siejama su naftos embargu, sukėlusiu pasaulinę ekonominę krizę, islamistiniu radikalizmu, griežtais moterų gyvenimo apribojimais ir itin žiauriomis bausmėmis. Toks įvaizdis, žinoma, neatsirado be priežasties. Tačiau jis nemaža dalimi buvo nulemtas ne vien pačios Saudo Arabijos politikos, bet ir Vakarų interesų. Tarptautinėje politikoje moraliniai vertinimai neretai tampa antraeiliais, kai kalbama apie naftą, pinigus ir strateginę naudą. Kitaip tariant, Saudo Arabijos vertinimas Vakaruose ilgą laiką priklausė ir nuo to, ką šalis turėjo pasiūlyti pasauliui. Jei jos pagrindinis eksporto produktas būtų buvusios bulvės, o ne nafta, tikėtina, kad Vakarų požiūris į ją būtų buvęs visai kitoks. 

Rijadas: dangoraižių adatomis sudaigstytas dykumos miestas kaip politinės galios centras 

Šiandien dviem dešimtimis dangoraižių prie bekraštės dykumos smėlio prismaigstyta sostinė Rijadas visiškai neprimena savo kuklių ištakų. Su jomis 8 mln. gyventojų megapolį sieja nebent tik šiandieninių arabų svetingumas, kuris yra beduinų pagarbos dykumai pasekmė. Beduinai taip gerbė dykumą, kad kiekvieną užklydėlį, draugą ar priešą, kuris turėdavo drąsos perskrosti dykumą ir atsidurti prie kieno nors palapinės, apkabindavo kaip brolį ir tris dienas suteikdavo jam nakvynę. Tačiau ketvirtą dieną pagarbos bučinys galėdavęs virsti kardo kirčiu ir atklydėlis vėl būti persekiojamas kaip priešas. 

Rijadą savo politine sostine pasirinko valdanti Saudų šeima – konservatyvių pažiūrų dinastija, tapusi ir miesto modernizacijos varikliu. Tačiau nei šalies kūrimas, nei vėlesnė jos modernizacija nebuvo lengvas procesas. Pasakojama, kad derėdamasis su britais dėl šalies sienų, Saudo Arabijos patriarchas Ibn Saudas neteko kantrybės. Britai sienas matavo myliomis, o karalius reikalavo jas apibrėžti pagal tai, per kiek laiko jas galėtų įveikti greitai ar lėtai risnojantis kupranugaris. Ar šis pasakojimas atspindi tikrą derybų epizodą, šiandien sunku patvirtinti, tačiau jis taikliai iliustruoja, kaip skirtingai britai ir Ibn Saudas galėjo suvokti sienų sampratą. 

Ne mažiau įdomiai prasidėjo ir naftos era, tapusi šalies modernizacijos pagrindu. 1933 m. Ibn Saudas suteikė amerikiečiams teisę ieškoti naftos, tačiau iškėlė netikėtą sąlygą – už tai turėjo būti atsiskaitoma britų auksinėmis monetomis. Tais pačiais metais laivas su Londone pakrautu auksu pasiekė Saudo Arabijos krantus. Karaliaus finansų ministras ir amerikiečių atstovas monetas skaičiavo po vieną tiesiog prie banko vadovo stalo.  

Vis dėlto, kas prasidėjo su kančiomis, galiausiai buvo apvainikuota dosniais vaisiais. Ibn Saudas savo indėlį į valstybę yra reziumavęs maždaug taip: „Per savo jaunystę aš sukūriau valstybę, o per brandos metus – tautą.“ Mirdamas jis paliko apie 4 dešimtis sūnų ir tiek dukterų, kad niekas nė nesivargino jų suskaičiuoti. Šiandien Rijade sunku nepastebėti beduiniško atkaklumo ir naftos turtų sukurto monumentalumo – miesto mastas ir atšiaurus klimatas gali priblokšti prie mažesnių erdvių ir švelnesnio oro pripratusį keliautoją. 

Dirija: politikos ir religijos santuoka 

Šalies pradžia techniškai nėra Rijadas – ji Hanifo slėnyje, Dirijos gyvenvietėje. Ten XVIII a. užgimė valdytojo Muchamedo ibn Saudo ir religinio reformatoriaus Ibn Abd al Vahabo partnerystė. Šio bendradarbiavimo genialumas slypi jos paprastume: vienas turėjo kardą, kitas – teisę pasakyti, už ką tas kardas naudojamas. O kad partnerystė tikrai buvo vaisinga, savo akimis šiandien galima įsitikinti Turaife, kuriame priskaičiuojama buvus iki 13 rūmų ir 5 mečečių. Siauros gatvelės, ankšti praėjimai, masyvios gelsvo molio sienos ir į vieną vientisą masyvą susilieję pastatai – Dirijos panorama primena kruopščiai sukurtą grafikos kūrinį. Namų fasadus puošia reljefiniai raštai, o dienos šviesai keičiantis ant jų nuolat žaidžia vis kitokie šešėliai. 

Šiandien Dirijos architektūra pasakoja ir apie senosios Arabijos gyvenimą – jos socialinę tvarką, religiją ir politiką. Tai pasaulis, kurį kadaise bandė sunaikinti Osmanų imperijos patrankos, tačiau galiausiai senąją gyvenvietę labiausiai pakeitė ne karai, o modernumo simboliu tapęs oro kondicionierius – tuo galite įsitikinti patys keliaudami su GRŪDA.  

Meka ir Medina: iš meilės Dangui ir datulėms 

Sakoma, kad gyventum pilnavertį gyvenimą, reikia kiekviename folklore turėti mėgstamą dainą, o kiekvienoje religijoje – mėgstamą pranašą. Taip islamo pranašas Mahometas tapo svarbia figūra visiems: musulmonams – kaip tikėjimo ir gyvenimo pavyzdys, jo priešininkams – kaip vienas pagrindinių islamo kritikos objektų. Sunku būtų rasti kitą religinį pranašą, kurio gyvenimo detalės iki pat XXI a. yra aktualios. Vieni jo biografijoje ieško įkvėpimo, kiti – kompromato, iš esmės tuo visi tik paliudija šios asmenybės svorį pasaulio istorijai.

 

Meka ir Medina – du su Mahometu susiję švenčiausi islamo miestai. Nors Meka ne musulmonams neprieinama, Medinoje kitatikiai gali priartėti prie vienos svarbiausių islamo šventovių – ikoniškosios Pranašo mečetės, į dangų besistiebiančių dešimties minaretų apsuptyje. Mečetės aikštėje su minaretais rungiasi 250 skėčių, sveriančių po 40 tonų. Lengvučius drugelio sparnus primenančios skėčių burės paeiliui kasryt išsiskleidžia, o vakare vėl susiskleidžia – vaizdas, kuris net ir daug mačiusiems keliautojams, pakutentų širdį. 

Mečetei religinio svorio prideda faktas, kad joje yra atsidūręs Mahometo kapas. Pagal senąją tradiciją pranašas laidojamas ten, kur miršta, tad istoriškai jo kapas buvo žmonos Aišoskambaryje, ir tik vėliau atgabentas į mečetės kompleksą. 

Vis dėlto šventoji Medina yra ne tik apie religiją – ji datulių gurmanų sostinė. Apylinkėse auginamos nuo Pranašo laikų kone dievišką statusą įgijusios „Adžva“ datulės. Antrajame islamo šventraštyje sakoma, kad tas, kuris rytą suvalgo 7 „Adžva“ datules, to tądien nepaveiks nei nuodai, nei magija. O magija, kaip žinia, karalystėje vertinama rimtai. Religinės policijos departamentas turi atskirą padalinį kovai su magija ir raganavimu. 

Keliaujanti su GRŪDA ir Medinoje ragaujant datules pravartu prisiminti ir vieną Pranašo mokymą: jei valgant ant žemės nukrinta kąsnelis, jį reikia pakelti, nuvalyti ir suvalgyti. Maisto nevalia palikti. O baigus valgyti – prieš nusivalant rankas, rekomenduojama apsilaižyti pirštus, nes niekada nežinai, kuriame kąsnyje slypi baraka – palaima. 

Džida: miestas tarp dviejų pasaulių 

Norint pamatyti šalies kontrastus, GRŪDA kviečia aplankyti – kosmopolitiškąją Džidą. Tai uostamiestis ir joje per istoriją virė uostamiesčiams būdingas gyvenimas: prekyba, pinigai, užsieniečiai, jūreiviai, kontrabanda, diplomatija, tarptautiniai skandalai. Didžiuliai srautai piligrimų kasmet suplūsdavo į Džidą ir ji tapdavo pirmuoju musulmoniško pasaulio susitikimo tašku. Iš Afrikos, Indijos, PR Azijos, kitų arabų kraštų atvykę piligrimai dažnai Džidoje užtrukdavo keletą mėnesių, kol po piligrimystės sulaukdavo palankaus sezono laivais keliauti namo. 

 

Džida, kurios pavadinimas reiškia „senelė“, pateisindama savo vardą, priglausdavo svetingai visus –užsieniečius, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusius Saudo Arabijoje. Tačiau ilgainiui jie imdavo dusti nuo uždaro gyvenimo būdo šalies gilumoje. Šiandieniniai keliautojai Džidoje taip pat pajus tą „arčiau namų“ atmosferą, vakare jaukioje kavinukėje ant jūros kranto medituodami žvelgiant į skaistaus mėlio užlietus tolius. 

Tie, kurie nesivilioja jūrinėmis meditacijomis, gali patraukti į Džidos senamiestį – amo prarasti vartant akis į  senovinę arabišką „Rošan“ architektūrą. Nors dekoratyvūs mediniai balkonėliai buvo viso arabų pasaulio aukštuomenės namų elementas, tokios gausios kolekcijos, kokia išlikusi Džidoje, šiandien jau, ko gero, nelabai kur kitur pasaulyje galima išvysti.  

Al Ula: kur viešpatauja smiltainis, rašto ekspresija ir iliuzija  

Al Ulos slėnyje per tūkstantmečius viena ant kitos susikrovė kelios civilizacijos. Neatsitiktinai Al Ula taps ir viena svarbiausių pirmosios GRŪDOS kelionės po Saudo Arabiją stotelių. Seniausi uolų raižiniai vietovėje – apie 9 tūkst. metų senumo. Mokslininkai, atlikę inventorizaciją, priskaičiavo 20 tūkst. uolų meno kompozicijų – tai pati tikriausia petroglifų biblioteka! Kiek vėliau, nuo VI a. pr. Kr., teritoriją valdę dedanitai nusprendė neatsilikti ir ateities lingvistams uolose palikti ir savo rašytinį paveldą. Na, o jei pasirodytų per mažai, nuo I a. vietovėje įsitvirtinę nabatėjai su kirstuku padirbėjo papildomai. Tūkstančių metų senumo uolose galima sekti, kaip vystėsi arabiškas raštas.  

Jei nuo raštų įvairovės įsiskaudėtų galvą, galima susipažinti su senoviniu nabatėjų miestu Chidžra, per kurį kadaise ėjo prekybinis smilkalų kelias. Nabatėjų miestuose klestėjo puotų kultūra, o dievybėms buvo aukojamas vynas. Šiandien miestu telieka gėrėtis skaidriu protu – bet jo tikrai prireiks mėginant suvokti tą nežemišką uolose išskaptuotų nabatėjų kapaviečių didybę. Užvertęs galvą į dangų, kad apžvelgtum 20 m siekiančius kapaviečių fasadus, netrunki suvokti, jog kuklumas ir saikas nabatėjams tikrai nebuvo dorybė. 

Visai gali būti, jog šios „nedorybės“ ir šiandieninius architektus įkvėpė ryžtis ne ką mažiau žadą atimančiam futuristiniam eksperimentui Al Uloje – sukurti pastatą, į kurį kuo daugiau žiūri, tuo mažiau jį matai. Šiam paradoksui pasiekti prireikė beveik 10 tūkst. m2 veidrodinio stiklo. Veidrodinės „Maraja“ pastato sienos atspindi uolas, dangų, saulę ir dykumą, todėl pastatas ištirpsta kraštovaizdyje. Kitaip sakant, pastatas išgautas iš aplinkos, užuot tiesiog pastačius jį priešais kraštovaizdį – panašiai kaip nabatėjų kapavietės išskobtos iš olos. 

Saudo Arabija - šalis, apie kurią lengva turėti nuomonę jos nemačius. Todėl GRŪDA savo pirmoje kelionėje ir siekia ją parodyti keliautojams tokią, kokia ji yra – pilną istorinių paradoksų, kontrastų ir vietų, kurios gerokai pranoksta išankstinius įsivaizdavimus.