Atsiliepimai

Puiki kelionė. Puiki gidė Rasa.

Tai buvo pirma mano kelionė į Juodąją Afriką. Buvo šiek tiek neramu. Bet viskas - tobula! Nuostabi vadovė Rasa, daug ir įdomios informacijos. Man labai patiko. Į Afriką norėsiu grįžti.

Įdomi, racionaliai suplanuota ir sklandžiai pravesta kelionė. Atstumas tarp Namibijoje lankomų vietų ir Viktorijos krioklio yra neišvengiamai didelis, bet atskridus į Namibiją, verta aplankyti ir Botsvanos Okavango delta bei Čiobę, o ne skristi į Viktorija Folsą. Labai gerai parinkti viešbučiai - kiekvienas kažkuo maloniai stebino. Malonu buvo klausytis vadovės Rasos pasakojimų, gausių, įvairių, įdomių, bet ypač dėl to, kad jautėsi, jog tai pačiai Rasai įdomu.

Puiki kelionė! Pamačiau daug laukinės gamtos, labai patiko tai, kad safarių metu buvome "ne kamštyje". Laukinę gamtą stebėjome vos ne vieni. Tiek agentūros, tiek vietos partnerių darbu šioje kelionėje esu patenkinta. Kelionės vadovė Rasa - nereali :)!

Įdomi ir turininga, bet tuo pačiu ir nelengva kelionė. Ilgas važiavimas ir ankstyvi kėlimaisi neišvengiami. Įspūdingi safariai, plaukimai upėmis, įdomūs pasakojimai ir superiniai vaizdai bus tai, kas išliks ilgai ir džiugins :)

Mano kelionės pasirinkimą lėmė pasitikėjimas GRŪDA, kad viskas bus puiku. Labai gerai suorganizuota, puiki kelionė, labai daug informacijos, daug sužinojau iš kelionės vadovės Rasos.

Pacituosiu sparnuota tapusią bendrakeleivio Milvydo frazę: galvojau, kad bus gerai (gražu), bet kad taip gerai (gražu) - nesitikėjau... Linksma 20-ties "dalyvių" (dar vienas sparnuotas posakis) grupė nenuilstančio vedlio Ryto lydimi tyrinėjo pietrytinę Afrikos dalį, keliaudami po Namibiją – Botsvaną – Zambiją. Man tai buvo pilna nuostabių netikėtumų kelionė. Viskas prasidėjo nuo Vindhuko: plačios švarios gatvės, dailūs namai su aukštais čerpių stogais, europietiškas senamiestis bylojo, kad kažkada čia būta vokiečių kolonijos. Pėsčiųjų gatvių sankirtoje stūkso dailiai išeksponuoti 23 meteoritai - tolimųjų galaktikų pasiuntiniai. Puošni 20 a. pradžios geležinkelio stotis stropiai saugoma: senasis interjeras, laukimo paviljonas, mediniai suolai, net bilietų kasų įstiklinimas nepakeistas. Šalia stoties eksponuojami garvežiai, kita geležinkeliečių technika. Miesto panorama su kavos puodeliu rankoje atsiskleidžia nuo Nepriklausomybės muziejaus terasos: apačioje žaislinė Kristaus bažnyčia, kitoje pusėje - tvirtovė, universiteto pastatai bei miesto asfaltuotas gatves aplipę namai, žalios palmių ir gėlių salelės. Už miesto kalvose kuriasi nauji prabangūs gyvenamieji rajonai. Greitai asfaltą keičia dulkėtas žvyrkelis: viskas būtų neblogai, bet ta "tarka"... Pasirodo, kad išasfaltuoti tik didžiąsias gyvenvietes jungiantys keliai, o kiti - žvyrkeliai, kurių Namibijos vyriausybė nebespėja išlyginti, nes labai išaugo turistų skaičius, jie zuja ir gadina kelius. Abipus kelio reti dygūs krūmokšniai, horizontą puošia švelnios kalvos, išilgai kelio - tvoros. Pasirodo, žemvaldžiai turi dešimčių tūkstančių hektarų dydžio fermas, kad galėtų išmaitinti karvių, avių ar ožkų laisvai besiganančias bandas. Viljamas, vairuotojas, sustabdo treką po akacija - tinkamas šešėlis. Markas, mūsų virėjas, atidaro "barą" - pietų metas. Greitai greitai padedame paruošti ir suvalgyti užkandžius ir vėl - kelias. Pirmasis palapinės statymas užtrunka, gerai, kad pagalbininkai netoliese. Prieš saulės laidą leidžiamės į Sesriem tarpeklį. Vanduo ir vėjas pasidarbavo neblogai - vaikštom 30- 40 m gylio tarpeklio dugnu ir gėrimės įvairiais dariniais. Gerai, kad sausasis periodas ir upė išdžiūvusi. Už vieno vingio, ant uolos ilsisi moteris. Užkalbinta didžiuodamasi prisipažįsta esanti kažkelintos kartos Amerikos lietuvė Juodeikis. Taip, ir kur tik lietuvio nesutiksi... Tik prabrėškus kopiame į 45-tą raudono smėlio kopą saulės pasitikti. Atrodo, kad gražiau ir būti negali. Saulė išryškina kopų raudonį, tamsūs šešėliai užaštrina briaunas, balzganame slėnyje juoduoja akacijų kamienai... Saulei riedant link zenito, persėdome į transportą, pritaikytą važiuoti smėliu. Kokia puota akims: kopų šešėliai mainosi, spalvos keičiasi artėjant vidurdieniui. Vaje, pirmąkart pamatytas gyvas oriksas! Nuostabus gyvūnas. Mirties slėnis apgaubia pagarbia tyla, fantasmagoriškai stūkso pajuodę negyvų medžių kamienai baltame suskirdusiame druskos ežero dugne, įrėmintame aukštų raudono smėlio kopų, virš galvų - skaudžiai mėlynas begalinis dangus. Namibo dykumos nuotraukos seniai žadino vaizduotę ir kėlė norą ją pamatyti. Žinojau, kad tai viena iš seniausių dykumų pasaulyje, 50-160 km pločio juosta nusidriekusi palei pietvakarinę Afrikos pakrantę per Angolą ir Namibiją iki Oranžinės upės, kuri, kaip manoma, papildo kopas raudonu smėliu. Išdžiūstančios upės, kuriose vandens kartais būna tik kelias dienas per metus, padalina dykumą į dvi dalis: pietinė Namibo dykumos dalis Kuisebo upės pietiniame krante sudaryta iš 320 km ilgio ir 120 km pločio smėlio kopų juostos. Smėlio kopos orientuotos viena kryptimi dėl vyraujančių pietų krypties vėjų. Centrinė ir šiaurinė Namibo dykumos dalys Kuisebo upės šiauriniame krante daugiausia padengtos granitu, smiltainiu, žvirgždu, gargždu, rieduliais. Kuisebo upės kanjonas ir augalija sulaiko smėlio kopų slinkimą. Taip susidaro dvi visiškai skirtingos aplinkos, egzistuojančios viena šalia kitos. Karo metu net 2.5 metų šios upės tarpeklyje nuo karo tarnybos slėpėsi du vokiečiai geologai. Pakeliui į Svakopmundą kavos pertraukėlė geriausioje dykumos kepyklėlėje. Jos teritorija išmoningai apželdinta ir sutvarkyta, naudojant senus automobilius, degalinės ir santechnikos prietaisus. Kieme palaidotas kepyklos įkūrėjas... Kuo arčiau Atlanto vandenyno, tuo mažiau saulės, daugiau drėgmės. Erdvus, išpuoselėtas apie 45 tūkstančius gyventojų turintis uostamiestis su išdailintais pastatais bylote byloja apie vokiečių įtaką. Apžiūrėjome įspūdingas uolienas prieš kristalų muziejų, bet vidun, deja, nepatekome: sekmadienis. Kavinukės ir parduotuvės nepadoriai europietiškos. Žvilgsnis į miesto panoramą iš medinio bokšto viršaus: namai, vandenynas, čia pat smėlio kopos ir dykuma. 19 a. pabaigoje austrų botanikas F. Velvičius dykumoje aptiko keistą augalą: sumedėjęs gumbo pavidalo stiebas (iki 1 m skersmens) viršūnėje dviskiltis; nuo skilčių kraštų skleidžiasi du platūs iki 3 m ilgio lapai, jų pamatinė dalis visą laiką auga, o viršūnė pamažu nyksta; prie lapų pamato susidaro kankorėžio pavidalo žiedynai; kai sėklos subręsta, kankorėžiai parausta. Velvičija drėgmę gauna iš ryto rasos. Manoma, kad augalas labai lėtai gali augti daugiau nei 1000 metų. Nuostabioji velvičija laikoma gyvąja fosilija. Augalas pavaizduotas Namibijos herbe ir yra griežtai saugomas. Prifotografavome tų augalėlių pilnas atmintines. Dar vienos senienos daugiau kaip 700 mln. metų amžiaus laukė pavakare - plikos granitinės Špickopės uolos. Jų papėdėje greitai išdygo mūsų palapinės, kaip žirniai pabirome ant artimiausių uolų palydėti poilsiui saulę. Ši nakvynė man įsimintiniausia kelionėje, buvome beveik vieni dykumoje, po aukštu žvaigždėtu dangumi, ieškojome Pietų kryžiaus, kitų žvaigždynų (gerai, kad Rytas gali parodyti), ryte vėl kopėme jau ant kitų uolų saulės pasitikti, apžvelgti nuraudonintas uolas, ilgus šešėlius slėnyje. Improvizuotas suvenyrų turgelis prie išvažiavimo iš teritorijos - juk kaimo, kurio teritorijoje uolos, gyventojai nori paprekiauti... Gamtos išradingumas pralenkia žmogaus vaizduotę: Erongo sukietėjusios kalvos pribarstytos tokių įdomių ir netikėtų uolų darinių, didžiulių "kamuolių", kurie, atrodo, vos laikosi. Ir tik laiko klausimas, kada nuriedės pakalnėn. Sunkiai mano protas priėmė informaciją, kad čia, Kalkfeld vietovėje, fermerio žemėse, prieš 170 mln. metų dinozaurai purve pripėdavo, pėdsakai suakmenėjo, o mes dabar vaikštome tais pėdsakais, bet nieko nepaliekame, tik stebimės, kad visai nedidelės tos pėdutės...Gyvą gepardą laisvėje sunkoka pamatyti, bet gepardų prieglaudoje jų apie 40 - vieni patenka sužeisti slaugymui, pasveikę paleidžiami laisvėn, kiti, nemokantys savarankiški ieškotis maisto, lieka visam gyvenimui. Namibija labai retai apgyvendinta šalis, tad galimybė apsilankyti pas neseniai įsikūrusią naujoje vietoje himbų šeimyną buvo su džiaugsmu sutikta. Išpuoselėtas laistomas daržas kažkaip nesiderino su klajokliais himbais ir jų moliu drėbtomis trobelėmis. Vyras dažniausiai turi tris žmonas, Jam statomas didžiausias namelis, aplinkui - po namelį žmonoms ir atskirai vaikams. Dykumų gyventojos turi rytines ir vakarines švarinimosi procedūras smilkymu. Plaukus suvelia į dredus ir apvelia moliu. Dredų galuose - dirbtinių plaukų uodegos, kūnus ištepa sviesto, žolelių, trintos uolienos mišinių, - taip oda apsaugoma nuo saulės ir vabzdžių įkandimų. Genties moterys vis dar vaikšto pusnuogės, prisidengusios išdirbta oda, tačiau išsiskiria originaliomis šukuosenomis ir papuošalais. Kojų papuošalai nusako moters statusą: ištekėjusi ar ne, kiek turi vaikų. Kūdikiai nuskutami plikai arba jiems paliekama nedidelė plaukų sruoga viršugalvyje. Paaugusiems berniukams pinama viena kasa, o mergaitėms – dvi. Sulaukę brandos, jaunuoliai lieka su viena kasa, o merginos puošiasi daug kasyčių (dredų). Kai himba moteris išteka ji pasipuošia karūna iš avies odos, o kaseles ištepa raudona pasta. Šios genties gyventojai neturi keturių priekinių dantų – tai meilės karvėms išraiška, nes šie gyvūnai taip pat neturi apatinių dantų. Todėl kai vaikui sukanka 11 metų, jam dantys pašalinami. Kartkartėmis parduotuvėse ar gatvėse šmėsteli dar vienos genties išskirtinai atrodančios moterys - hererų genties atstovės. Jos dažniausiai dėvi XIX amžiaus drabužius, kuriuos paveldėjo iš vokiečių: vilki žemę siekiančias įvairiaspalves, senoviškas suknias. Tokių gyventojų galvas puošia įmantriai susukti, neįprastos formos apdangalai, imituojantys karvės ragus. Kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau laukinių gyvūnų. Pakelėse sutinkame besiganančių dramblių, žirafų, net raganosių. Etošos nacionaliniame parke gyvūnai labai gerai jaučiasi - jų niekas nemedžioja. Pakeliui stebime liūtų porelę: jie tiek "atsipūtę" ir nekreipia dėmesio į aplinką, kad mylisi. Drambliai, zebrai pilkšvos spalvos - dulkės savo daro. Laukuose ganosi visokiausių rūšių antilopės. Sausuoju metų laiku šioje milžiniškoje teritorijoje išliko vos 120 vietų, kuriose žvėrims galima atsigerti. Kai kurios iš jų vandeniu papildomos iš gręžinių. Tad prie šių oazių būriais traukia žvėrys. Ypač patiko naktį stebėti penkių raganosių dramą. Prie besimėgaujančių vandeniu dviejų suaugusių raganosių ir raganosiuko prisigretino dar du. Matyt, tai buvo patinai, tad, užvirus kraujui, kilo grumtynės. Mama raganosė su vaiku greitai pasišalino. Mėnulio pilnatis išryškino gyvūnų atspindžius vandenyje. Užgniaužę kvapą laukėme atomazgos. Rytas užsiminė apie nakvynę prie upės, bet pakeliui karštyje dar lankome Hoba meteoritą - didžiausias žinomas žemę pasiekęs meteoritas, beveik šimtaprocentinis geležies gabalas. Pagaliau pažadėtas vanduo! Nakvynė palapinėje ant žolės prie Okavango upės įsikūrusiame kempinge garsų pilname pasaulyje. Kaipgi vakarėjant nepaplaukioti laiveliu upe. Krantuose verda kaimo gyventojų gyvenimas: vaikai išdykaudami vartosi ir rodo savo išmonę, kitur kaimiečiai susirinko išsimaudyti, išskalbti drabužius, prisisemti talpas vandens, už posūkio - žvejų valtelės. Ant sąnašyno paskutiniuose saulės spinduliuose šildosi krokodilas. Priplaukiame begemotų šeimyną - jų daugiau kaip 20 galvų, vis dar sulindę į vandenį, saugo odą nuo saulės spindulių. Jie - naktiniai gyvūnai, krantan išlipa sutemus. Saulėlydis puikus. Dar viena begemotų kolonija turškiasi prie pat stovyklavietės - ne veltui jos teritorija aptverta ir įrengtas elektrinis piemuo... Ar galima atsispirti pagundai pasižvalgyti į Okavango deltą iš viršaus? Mūsų Cesna nenoriai užsiveda - karštis tą popietę buvo didelis. Upė atsišakoja į keturias vagas, kurios dar šakojasi, sukurdamos pelkynus, daugybę protakų, knibždėte knibždančius gyvybės. Pro lėktuvėlio langą apačioje išryškėjo deltos struktūra, matėsi bandos dramblių, žirafų, antilopių... Ir gaisrų nuniokotos teritorijos - vis tik labai sausringas metas. Nakvynės vieton nendrėmis apžėlusiais kanalais plaukėme luotais, pakeliui stebėdami paukščius, prie vandens besiganančius buivolus, net dramblių šeimyną. Stovyklavietėje - stacionarios palapinės su improvizuotu dušu. Vakarėjant, karščiui atlėgus, pasivaikščiojimas mažomis grupelėmis su vietas žinančiais vedliais po laukinę gamtą - gal pamatysime kokį gyvūną. Nuostabu stebėti nerūpestingai besiganančias žirafas, prabėgančią dramblių šeimyną, karpočius, zebrus. Palapinės sustatytos prie įlankos, kurioje pukši begemotai, tad buvome įspėti naktį nekišti nosies iš palapinių, kad išvengtume nepageidaujamos akistatos. Pakeliui į druskų lygumas papietauti sustojame privačioje teritorijoje - čia auga daug baobabų ir, o stebukle!, yra didelis baseinas. Puikiai atsigaivinome žydrame vandenyje. Baobabą Makgadigadžio druskų lygumoje apglėbėme tik sustoję į 12-os žmonių grandinę. Įspūdingo dydžio medis! Makgadigadžio druskinga dykuma susiformavo didžiulio ežero dugne, vietomis jos teritorija apžėlusi viksvomis ar žole, vietomis - balzganos druskos dykros, kai kur kyšo palmių guoteliai. Saulės palydėjimas suskeldėtu paviršiumi pasidengusioje druskingoje dykumoje kuria nerealumo nuotaiką. Jau akis apsiprato su gyvūnų gausa, atrodo, na kuo dagiau ta Afrika nustebins, bet... Plaukimas Čiobės upe saulei leidžiantis uždėjo dar vieną nenuplaunamą žymę įspūdžių gausoje. Dramblių šeimynos dramatiškas kėlimasis per upę iš salos į žemyną, daugybė besiganančių buivolų, čia pat kaip rąstai tįsantys krokodilai, šokinėjančios Tomsono gazelės, šlykštukai marabu, išdidusis baltagalvis jūrinis erelis, susikrovęs lizdą aukštai medyje... Žvilgsnis užkliūva už didžiulę žuvį ryjančio kormorano, raibų patarškų būrelio... Keliamės keltu per Zambezę į Zambiją. Šalia nebaigtas statyti tiltas gerokai palengvintų susisiekimą, tačiau kažin ar sutrumpėtų muitinės procedūros - vairuotojams tenka įveikti daug formalumų, laukdami smalsiai stebime čionykščių gyventojų aprangą ir šukuosenas. Viešbučio prie Livingstono teritorijoje pilna įspėjimų apie tūnančius krokodilus ir begemotus, prie namelio tvenkinyje šildosi gražuolis krokodiliukas. Džiaugiuosi, pasirinkusi Viktorijos krioklio apžvalgą su skrydžiu į tarpeklį. Nerealūs įspūdžiai, kai malūnsparnis nusileidžia į virš 100 m gylio tarpeklį, nardo jo vingiais, kyla, beveik liesdamas medžių viršūnes! Viktorijos krioklys dėl sausros susitraukė 70%, bet vis tiek įspūdingai atrodo aplinka, tarpeklio uolos, pasivaikščiojimas pakrante, ieškant geresnio kadro... Tiek daug žadėjusi kelionė pranoko visus lūkesčius. Retai kada gali susitikti akis į akį su nepaliesta gamta, kur dar rasi kelio ženklų, įspėjančių apie dramblių migracinį koridorių ir tuoj pat per kelią pražingsniuoja dramblių šeimyna, nerealūs dykumų, raudono smėlio kopų, druskų plynių, žaliuojančių šlapynių vaizdai. Kelionės gerumą padidino gera organizacija, išmanus vietinis virėjas, išmintingas vairuotojas ir, žinoma, mūsų puikusis lietuviškas vadas Rytas, o kur dar linksmieji bendrakeleiviai! Ačiū GRŪDAI ir visai jos komandai! Palmira

Apie šį turą galvojau jau kurį laiką, tačiau programos aprašyme akis vis užkliūdavo, kad „šis unikalus safaris yra skirtas <...> gero fizinio pasirengimo, kantriems, sveikiems, <...> nebijantiems buitinių nepatogumų“ ir ... tiek nakvynių palapinėse! Juk nebuvau skautė, nebėgu maratonų ir patogumus aš mėgstu! Bet Afriką irgi jaučiuosi įsimylėjusi, tai gal kaip nors. Ir ką gi, rodos ir vargo nebuvo :) Tai kelionė, kuri nuo kasdienių ir darbinių rūpesčių „atjungia“ nuo pirmos dienos! Viskuo – vaizdais, įspūdžiais, potyriais, pagaliau karščiu. Ir nors tam pačiam aprašyme vėl gi buvom perspėti (kas ir taip savaime lyg ir suprantama) , kad „keliavimas ir stovyklavimas Afrikoje nėra pilnai prognozuojamas dalykas“, viskas buvo suprognozuota ir suorganizuota maksimaliai pagal galimybes keliautojo patogumui. O ir tų patogumų buvo net daugiau nei tikėjausi: praktiškai visur buvo dušai (kai kurie iš jų irgi būtų verti atskiro aprašymo :)), vakarai baseine (Namibo dykumoj!), žvelgiant į kopas, laukiam ruošiamų pietų – vėl gi galim paplaukioti baseine, gėrimai atšaldyti transporto priemonės šaldytuve, o kad kokį kartą išsimuilinus duše dingo vanduo – buvo tik juoko, juk čia Kalahario dykuma! Panašūs dalykai iš karto pasimiršta ir tikrai nepergyveni dėl netrinktos galvos, matant vietinių dykumos gyventojų sanų (bušmėnų) nuoširdumą, girdint jų autentišką kalbą, gėrintis užburiančiu saulėlydžiu nuo magiškos auros Špickopės uolų, bendraujant su egzotiškosiomis himbėmis apie jų švaros ritualus, stebint natūralioje gamtoje gyvūnus (čia pirmą kartą pagaliau pamatėm žingsniuojantį gražuolį leopardą!), o jau maudynių Okavango deltoj pakaitom su drambliais jų natūralioj girdykloj nekeisčiau į jokį SPA! Kai, vos spėjus po maudynių prisėsti stovyklavietėj ant žolės, pamatai, kaip vienas po kito iš krūmynų tylutėliai išnyra vienuolika dramblių (mes visi ramūs, nes esam mokyti kaip elgtis) ir patraukia į mums maudykla virtusią savo girdyklą, – toks sąlytis su Afrikos gamta yra nepakartojamas ir nepamirštamas. Aišku, visą kelionę, išskyrus Svakompundą, lydėjo didžiulis karštis (nors vietiniai sakė, kad jokio karščio čia dar nėra :)), kuris reikalavo jėgų ir atidumo, tačiau Namibo dykumos kopų peizažai, o ypač apėmęs tiesiog nerealybės jausmas, kai apsidairę aplinkui Mirties slėnyje supratom šiuo momentu ten esantys tik dviese, vertė pamiršti ir jį. Jau ne kartą įsitikinau, kad keliauti su „Grūda“ yra puiku, o keliavimas su „Grūda“ ir Rytu Šalna kelionę kilsteli į dar aukštesnį lygį, tai, sakyčiau, kelionės kokybės garantas. Ryto indėlis tikrai didžiulis, kad kelionės metu nuolat lydi įdomi ir įvairiapusė informacija, gera atmosfera, pagaliau patiriam didesnių ar mažesnių kelionių „razinų“ ir grįžtam su nepamirštamais įspūdžiais, kuriuos aprašinėti galėčiau tikrai ilgai. Ačiū rūpestingam ir dėmesingam „Grūdos“ kolektyvui, ačiū Rytui! Grįžau iš Afrikos – noriu į Afriką! Bet pasaulis didelis, tad dar pagalvosiu :) Iki naujų susitikimų!

Ekspedicija po Namibiją, Botsvaną ir Zambiją tikrai buvo nuostabi, labai intensyvi ir tikrai viršijo visus lūkesčius! Su pavydu skaičiau, kad pirmoji ekspedicija į šias šalis kartu su Pietų Afrika, truko virš 40 dienų. Ten tikrai yra ką veikti! Kelionė puikiai organizuota ir nors gidas primindavo nepamiršti, kad tai Afrika ir gali būti įvairiausių nuokrypių nuo pateiktos programos, bet viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Tiek Lietuvos gido Ryto Šalnos, tiek vietinio gido ir vairuotojo Tauwandos dėka net ir didžiausi nesklandumai virsdavo didžiausiais "sklandumais"! Jų šypsenos ir pozityvumas, žinios ir profesionalumas ekspedicijos dalyviams leido išties mėgautis kelionės malonumais. O virėjas Marco puikiai pasirūpino mūsų maitinimu:) Galbūt kelionė nebuvo lengva: kasdienis palapinių statymas ir ardymas, dulkės, dardėjimas žvyrkeliais, vakarai be dušų...tačiau jokiais būdais šios kelionės patogumų nekeisčiau į 5 žv. servisą - tiesiog nebūtų nei ką papasakot, nei pačiam prisiminti :), o ką jau kalbėti apie ten patirtus jausmus! Be abejo didžiausią įspūdį paliko bendravimas su himba, sanų genčių atstovais, Namibo dykuma ir Okavango delta - absoliutus sąlytis su gyvąja gamta, neįtikėtinai dažnai besikeičiantis Namibijos kraštovaizdis. Visko nei papasakosi, nei aprašysi - reikia nukeliauti ir pačiam pamatyti ir patirti. Ačiū Grūdai už puikiai organizuotą kelionę, ačiū Rytui už suteiktas žinias, pagalbą ir rūpestį kiekvienu ekspedicijos dalyviu, ačiū ekspedicijos dalyviams už puikiai praleistą laiką! Neįtikėtina, kad ir aš ten buvau, saulėlydžiais ir žvaigždėtu dangum grožėjaus, sanais ir himbais žavėjaus...bet Afriką tebesapnuoju! Tai gal buvau?

Kelionė buvo puiki, nesunki. Labai informatyvi. Kelionės vadovas Rytas Šalna tikrai labai daug įdomaus pasakojo, atsakė į visus pateiktus klausimus. Šaunūs buvo vietiniai darbuotojai: vairuotojas ir, nuostabius patiekalus gaminantis lauko sąlygomis, virėjas. Ačiū jiems. Maistas buvo skanus, įprastas europiečiui. Grupė taip pat buvo nuostabi, niekas niekur nevėlavo, nebuvo jokių nesusipratimų. Viskas buvo aišku ir paprasta, visi buvo labai draugiški ir geranoriški. Dėkoju GRŪDAI už kelionę, už tai, kad nenuilstamai ieško naujų maršrutų nepasotinamiems mūsų keliautojams.