Rytas Šalna

Pakistano kelionė-tai Pakistano kaleidoskopas. Kasdien kiti vaizdai, rytietiški- mečetės, fortai, turgūs, nes važiavom ir važiavom. Man įspūdingiausia kelionės dalis buvo kalnuose. Pakistane susitinka Karakorumo, Hindukušo ir Himalajų kalnai, atsiveria neįtikėtino grožio Gilgito upės slėnis. Kalnų trakto kelias, tai senas kelias, tai šilko kelias. Jis vingiavo giliais tarpekliais, iš ten, iš apačios, matydavom uolų didybes ir snieguotas viršūnes. O kur dar kalnų ežerai ir net dykumos! Prie viso to viskas gana komfortiška- skanus maistas, geri viešbučiai, draugiški vietiniai ir mūsų gidas Rytas Šalna.

Ko tikėtis iš šalies, vykstant į kurią kategoriškai draudžiama įvežti bet kokius riešutus bei džiovintus vaisius bei mums, lietuviams, įprastus dezinfekcinius virškinamojo trakto skysčius su laipsniais, o kiti maisto produktai turi galioti mažiausiai 9 mėnesius? Atsakymo nereikėjo ilgai laukti- tiek nesuskaičiuojamos parduotuvėlės turguose, pakelės miesteliuose ar tiesiog čia, kur sugalvojo vietinis prekeivis, buvo kimšte prikimštos džiovintų abrikosų, įvairiausių riešutų, bananų, vynuogių ir kitų vaisių. Ne visur viskas atrodo labai šviežia ir higieniškai pateikta, kaip kabantis avies ar ožkos kumpis, sukapoti mėsos gabalai atvirai padėti ant prekystalio, bet tai ypatingai nestebina, kai esi pabuvojęs ne vienoje musulmoniškoje šalyje. Mums maitinimas buvo organizuotas gan sklandžiai, nors meniu kartojosi, bet padarėm išvadą, kad tai būdingiausi ir geriausi pakistanietiškos virtuvės patiekalai. Dauguma iš jų aštroki, paruošti negailint vietinių prieskonių. Dominavo vištienos, ryžių, makaronų patiekalai, šiek tiek daržovių-pomidorų, agurkų bei svogūnų mišinys.Kaip atskiras patiekalas- fri bulvytės. Turbūt labiausiai visi laukdavo, kol bus pateikta vietinė duona - mūsų supratimu- sausas blynas, kurį tiko valgyti ir su mėsa, ir užgeriant arbata. Būdamas tokioje šalyje supranti, kad esi čia pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą. Kai stovi vietoje, kur susidūrė Eurazijos ir Indijos plokštės, ar esi prie kelio vingio, nuo kurio virš debesų pamatai Nanga Parbat (8126m) ar pasijauti esantis siurrealistiniame vaidinime, kai sėdėdamas tribūnose prie Pakistano-Indijos pasienio užkardos matai tarp tribūnų lakstantį ir užvedinėjantį publiką "animatorių" bei neįgalų pakistanietį su viena koja (greičiausiai pasienio kovų veteraną) numetusį ramentą ir besisukantį kaip vilkelis su Pakistano vėliava. Teatrališkas augalotų juodomis uniformomis ir neįprastais galvos apdangalais pasidabinusių vyrukų žygiavimas link Indijos sienos ir nedviprasmiški gestai, kaimyninės šalies link... Krovininiai automobiliai milžinišku 2-2,5m aukščio kėbulu, su virš kabinos įrengta miegojimo vieta, panašia į kupranugario balną, išdabinti visomis vaivorykštės spalvomis. Sutikus tokį naktį, atrodo, kad prasilenkei su kalėdine egle ant ratų - šviečia viskas, išskyrus išmetimo vamzdį ir padangas. Be to, prie automobilio kėbulo pritvirtinti juodos medžiagos gabalai-sijonai, skirti apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Eismo saugumui ir taisyklėms čia dėmesio per daug neskiriama: tiek automobilių, tiek motociklų žibintai naktį gali mirgėti besikeičiančiomis operatyvinių tarnybų šviesų spalvomis ar veikti kaip šviesos diskotekoje. Arba jų gali iš viso nebūti- neapšviestomis gatvėmis juda šimtai motociklų be priekinio ir galinio apšvietimo. Važiuodamas vėžlio greičiu Karakorumo greitkeliu supranti, kad kai kuriuose vietose jis nedaug kuo skiriasi nuo aukščiau kalnuose matomo legendinio Šilko kelio, gal tik platesnis. Tačiau ten, kur danga gera pajunti, kad čia privalai važiuoti greičiau. Metalinis atitvaras, saugantis, kad važiuojantys greitkeliu nenugarmėtų į upę, retai kur vientisas, dažniausiai deformuotas ar sulaužytas didesnių uolų ir luitų smūgių. Vienu metu, maždaug 0,5km prieš mus pamatėme dulkių debesį, įvyko griūtis. Pojūtis- ne iš maloniųjų. Anksčiau klegėjęs pritilo visas autobusas. Šioje kelionėje nemažai dalykų buvo pirmą kartą - lietuviško identiteto paieškos keliaujant po Baltistaną, istorijos apie Aleksandro Didžiojo pėdsakus, kvapą gniaužiantis vaikščiojimas pakabinamu tiltu su nemažais tarpais tarp lentų, miegojimas ant elektra šildomos paklodės, jakai, besiganantys kalnuose virš 4km, pompastiška Pakistano-Kinų sienos perėja, Altito ir Baltito fortai, smaragdinės upės ir dangų remiantys kalnai, vaizdai, kurie įsirėžė giliai į atmintį. Bus dar ne viena proga prisiminti ir apmąstyti tai pasakojant draugams ir pažįstamiems kelionių įspūdžius. Ypatinga padėka kelionės vadovui, geografui, eruditui Rytui už enciklopedines žinias. Be jo ekspedicinė kelionė po Pakistaną būtų praradusi pusę savo žavesio. Taip pat didelis ačiū B. ir A. Kalkiams už idėją bei puikiai ir saugiai organizuotą kelionę. Padėka ir jums:)

Šio kelionės laukiau ilgai-visus 2 metus.Vis ruošiausi(mano pase net 3 Namibijos vizos) ir pagaliau kelionė įvyko. Namibija-tai tikra Afrika su oranžinio smėlio kopomis,bekraštėmis dykumomis,kalnais,žvaigždžių pasauliu su ryškiu Pietų Kryžiumi ir išskirtine ramybe bei tyla. Mūsų keliautojų grupelė šauniai atšventė Vasario 16-tąją-be elektros,potvynio nuplautoje stovykloje žvakių šviesoje,bet įspūdžiai ir jausmai nepakartojami. Kelionėje mes atsiribojome nuo skubos,kasdienių rūpesčių ,problemų,interneto-šiek tiek “praradome”,bet atradome Afriką. Didelis ačiū vairuotojui Forestai ir virėjai Fransiskai už lygų kelią ir skanų maistą. Ačiū GRŪDAI už ilgai lauktą kelionę ir atskira padėka kelionių eruditai Rytui už profesionalumą,kantrybę,rūpestį ir gerą nuotaiką. Su meile Afrikai????.

Kelionė buvo nuostabi, gerai suplanuota, puikus ir išsamus Ryto Šalnos informacijos pateikimas ir vadovavimas. Tokios kelionės yra puikus būdas pristatyti GRŪDOS veidą. Ačiū!