Tik GRŪDOJE! Naujieji metai imperatoriškuose Maroko miestuose 8d.

Vakare atvykimas į tarptautinį Marakešo oro uostą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus vyksite į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Po pusryčių Jūsų lauks pažintis su šalies kultūrine širdimi Marakešu, kurį Vinstonas Čerčilis, apsilankęs čia 1935 metais ir pakerėtas rausvojo miesto egzotiško grožio pavadino „Sacharos Paryžiumi“. Cinamono miesto Marakešo, įsikūrusio atokiame šiaurinės Afrikos rajone, tarp Atlaso kalnų ir dykumos pakraščio, klimatas maloniai šiltas, o gamtovaizdžiai – spalvingi ir įvairūs. Lankysite Marakešo senamiestį – mediną, apjuostą gynybinės sienos (UNESCO kultūros paveldas nuo 1985m.). 1060 metais čia buvo įkurta karinė stovykla. Klajoklių gentims pradėjus sėslų gyvenimą, miestas augo ir XIIa. saugumo sumetimais buvo aptvertas 10 km ilgio, 10m aukščio siena, kurios kontūrus visiškai atkartoja dabartinė rausva miesto siena. Gražiausias jos dekoras – gandralizdžiuose stypsantys žiemoti atskridę gandrai. Jų čia tiek daug, kad Marakešą drąsiai galima vadinti gandrų miestu.

Pasivaikščiojimas po mediną – tai kelionė į pasakų pasaulį. Chaotiška gatvelių raizgalynė, daugybė pypsinčių motorolerių, asilų bei mulų, traukiančių didžiausius krovinius – tik spėk dairytis, kad nepapultum po ratais ar kanopomis. Gatvelėse verda gyva prekyba – turguje siūlomi džalabai (taip Maroke vadinama tradicinė arabų apranga), babušai (tradicinė avalynė), odos dirbiniai, keramika, Aladino lempos, įvairiausi prieskoniai ir žolelės, riešutai ir datulės. Akys raibsta nuo kilimų gausybės, sidabro dirbinių... Vėliau iš išorės apžiūrėsite Kutubijos (Bibliotekos) mečetę su 77m aukščio minaretu, matomu iš toli ir vis dar valdančiu miesto panoramą. Legenda pasakoja, kad senovėje keturi varpai minareto viršuje buvo iš gryno aukso, sulydyto iš sultono žmonos papuošalų už bausmę, mat ji ramadano metu suvalgė keturias vynuoges. Kita legenda porina, kad seniau į šį minaretą kviesti maldai kopdavo tik akli muedzinai, idant nepamatytų sultono haremo sugulovių. Esant galimybei, lankysite haremų praeitį saugančius Bachijos rūmūs, įsikūrusius jazminų ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoro pavyzdys. Iki šių dienų gerai išsilaikę rūmų kambariai nustebins savo elegancija, aukso, onikso ir marmuro puošyba. Ypač žavūs vidiniai kiemeliai su fontanais, lubų ir sienų ornamentika. Gėrėsitės nuostabaus grožio Mažorelio sodu, kurį užveisė prancūzų dailininkas Žakas Mažorelis. Geriausias Mažorelio paveikslas buvo nutapytas ne dažais, o gėlėmis, medžiais, upeliais ir fontanais. Nuostabus pusiau arabiškas, pusiau prancūziškas sodas, kuriame surinkta viena geriausių augalų kolekcijų pasaulyje, dabar yra viena iš daugelio Maroko įžymybių. 

Marakešą būtina išvysti ir vakaro prieblandoje, nes nusileidus saulei šis magiškas miestas pabunda. Keliausite į sutemų apgaubtą garsiąją Džema el Fna – Mirusiųjų aikštę, buvusią egzekucijų vietą, kur nusikaltėliams kapodavo galvas, o dabar neregėtai romantišką, amžinai šurmuliuojančią vietą, mirguliuojančią ryškiaspalviais skėčiais, kur kasdien vyksta gyvas, nesurežisuotas spektaklis. Ši vieta yra išties unikali. Čia susitinka įvairios Šiaurės Afrikos kultūros – rafinuota arabų kultūra, primityvesnė berberų ir beduinų bei magiškasis juodosios Afrikos pasaulis. Subūrę šimtus žiūrovų, savo meistriškumą demonstruoja kobrų kerėtojai, stebukladariai, triukšmingieji fakyrai, fokusininkai ir žonglieriai, gyvūnų dresuotojai, pasakoriai, muzikantai ir pilvo šokėjos. Reginys užburia ir tarsi perkelia į arabišką pasaką. Tuo pat metu virš užkandinių vyniojasi dūmų kamuoliai ir aikštėje pasklinda aštraus Marakešo avienos kepsnio, kebabo ir kuskuso aromatas. Tad stokite į eilę ir ragaukite maistą, parduodamą tiesiai nuo kaitrių kepsninių, ar iš garuojančių puodų - pupelių sriubos, baklažanų, ar viščiuko su karamelizuotu moliūgu... Akys raibsta nuo egzotiškų vaisių ir riešutų. Čia pat spaudžiamos šviežios apelsinų sultys – jų tiesiog privaloma paragauti. 
Vakarienė. Nakvynė viešbutyje arba riade.

Po pusryčių keliausite į Kasablanką - didžiausią ir kosmopolitiškiausią šalies miestą, bei vieną iš pagrindinių Šiaurės Afrikos verslo centrų ir uostų. VII – VIIIa. Kasablankos vietoje buvo berberų gyvenvietė Anfa. XVa. atvykėliai šį, prie Atlanto vandenyno įsikūrusį miestą, praminė „baltuoju namu“ (port. „casa branca“, ispan. „casa blanca“, arab. „dar al – Baida“). Aplankysite Mahometo V aikštę, kurioje grožėsitės maurų ir art deco architektūros simbioze, Jungtinių Tautų aikštę, pasivaikščiosite Ain Diab rajone esančia promenada. Neliksite abejingi išvydę Hasano II mečetę, kurioje gali melstis iki 25 tūkst. žmonių (prieigose – net iki 80 tūkst. žmonių). Tai vienas gražiausių religinių pastatų pasaulyje, dydžiu nusileidžiantis tik Charamo mečetei Mekoje. Pastatyta ant uolėto ir bangų daužomo Atlanto vandenyno kranto, ji stebina užmoju ir prabanga, o ypač – rekordinio 210m aukščio minaretu. Pageidaujantys už papildomą mokestį galės apžiūrėti mečetės vidų.

Vakarienė. Nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Pakeliui į Fesą, aplankysite šalies sostinę, antrą pagal dydį Maroko miestą - Rabatą, dar vadinamą kupolų ir minaretų miestu. 2012m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Rabatas suderina arabišką – musulmonišką praeitį ir vakarietišką modernizmą. Eskursijos po miestą metu pravažiuosite impozantiškus Karališkuosius rūmus, kuriuos puošia ištaigingi Bab Rouah “vėjo vartai“. Apžiūrėsite 44m aukščio Hasano bokštą - nebaigtos statyti mečetės minaretą (jis buvo statomas kaip didžiausias minaretas pasaulyje, tačiau po sultono mirties statybos sustojo). Vėliau lankysite moderniosios architektūros šedevrą Mahometo V mauzoliejų (karaliaus ir jo dviejų sūnų kapavietes), Udajo tvirtovę (kasbą), kurios besikartojančiu palmių lapų motyvu dekoruoti vartai yra laikomi vieni gražiausių visame islamo pasaulyje, o skendinčiame gėlėse Andalūzijos stiliaus sode mėgsta laiką leisti Rabato moterys.

Atsisveikinę su sostine, kelionę tęsite į Meknesą, vieną iš keturių „Imperatoriškųjų Maroko miestų“ (UNESCO kultūros paveldas nuo 1996m.), ilgą laiką buvusį karališkųjų vizirių rezidencija, dėl buvusios didybės dažnai vadinamą Maroko Versaliu, kurio istoriją 11-ame  šimtmetyje pradėjo rašyti berberai. Atvykę iš sausringų kraštų, jie čia rado gausybę vandens, derlingas žemes ir alyvmedžių giraites. Anksčiau miestas taip ir buvo vadinamas – Alyvų Meknesu. Sultonas Mala Ismailas (atėjęs į valdžią 1672 m. ir valdęs 55 metus), šį miestą pavertė galinga tvirtove, apjuosdamas jį milžiniškom gynybinėm sienom su įspūdingais vartais, pastatydamas daugybę mečečių, rūmų, grūdų saugyklą, žirgyną. Kiekvienas miestas Maroke turi savo spalvą. Meknesas – geltonasis. Visos senamiesčio gatvelės lyg medum išteptos, siauros, dažnai net rankų skersai neišeina ištiesti... Įžengę pro įspūdingus Bab el Mansour vartus, vietinių vadinamus „vartais iš praeities į ateitį“ pateksite į imperatoriškąjį miestą, kur lankysite nuožmaus valdovo Mala Ismailo mauzoliejų. Meknesas garsėja vienomis didžiausių visoje šalyje prekyviečių, kur kiekvienas kvartalas – tai skirtingas turgus,  dėliojantis įdomių veidų, spalvų, egzotiškų kvapų ir garsų mozaiką...

Toliau vyksite į Volubilį (įkurtą IIIa.) – vieną geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų ne tik Maroke (UNESCO kultūros paveldas nuo 1997m.), bet ir visoje Šiaurės Afrikoje. Antikos laikais šis miestas buvo Romos valdžios administracinis centras. Artėjant link Volubilio, jau iš tolo matyti įspūdingos kolonos ir arkos. Apžiūrėsite Forumo aikštę, Baziliką, Kapitolijų, romėniškų vilų fragmentus su labai gerai išlikusiomis mozaikomis. Nuo Triumfo arkos atsivers nuostabi panorama į visą antikinį miestą, kuris neabejotinai paliks įspūdį net ir daug romėnų griuvėsių mačiusiam keliautojui.
Atvykus į Fesą, vakarienė ir nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Šiandien Jūsų lauks pažintis su seniausiu ir turtingiausiu Maroko imperatoriškuoju miestu – Fesu, kultūrine ir religine šalies sostine. Fesas – vienas iš geriausiai pasaulyje išlikusių arabų miestų, pirmoji arabų dinastijos sostinė, turinti unikalų senamiestį. Fes el Bali medina (senamiestis – UNESCO paveldas nuo 1981m.) yra vienas didžiausių islamo pasaulyje - tikras gatvelių, kurių priskaičiuojama iki 9000, labirintas. VIIIa. miestą įkūrė Moulay Idriss I, iš aukso ir sidabro nulietu kauptuku pažymėjęs ribas, kur turėjo iškilti pirmoji arabiškojo Maroko karalių dinastijos tvirtovė. XIIIa. Fesas tapo vienu svarbiausių pasaulio miestų, kuriame klestėjo amatai ir mokslas. Matematikos, astronomijos, medicinos pasiekimai vėliau per maurų valdomą Ispaniją pasiekė ir Europą. Miestas buvo karavanų kelių sankirtoje tarp Viduržemio jūros pakrančių gyvenviečių ir juodosios Afrikos žemyno. Tai skatino prekybą ir amatų klestėjimą.

Dabar Fesas yra didelis modernus miestas, kuriame gyvena daugiau kaip pusė milijono gyventojų, plačiomis gatvėmis tarp daugiaaukščių pastatų plaukia automobilių srautas, bet, žengęs kelis žingsnius į šalį, tarsi mostelėjus burtų lazdele, patenki į viduramžiais plakančią jo širdį. Dėl įspūdingo fasado ir bronzinių vartų verta stabtelėti prie Karaliaus rūmų, statytų XIII – XIVa. Merenidų dinastijos valdymo laikais. Dabartinis šalies valdovas kasmet praleidžia bent keletą savaičių šiuose didžiuliuose rūmuose savo vizitų mieste metu. Užsukę į XIVa. įkurtą seniausią Maroko istorinį žydų rajoną – mellah, nerkite į pačią Feso medinos Fes el Bali gelmę. Vaikščiodami siauromis vingiuotomis gatvelėmis, gėrėsitės ilgakakliais minaretais, didingomis mečetėmis, mozaikų raštais, sienų raižiniais, elegantiškais vidiniais kiemais su fontanais. Lankysite Bou Inania medresę, gražiausią Merenidų epochos paminklą, pastatytą XIVa., apžiūrėsite vandens laikrodį (XIVa.), kurio mechanizmo paslaptis mirė kartu su meistru. Pamatysite Moulay Idriss II mauzoliejų ir Kairaouine mečetę, statytą IXa., prie kurios glaudžiasi 859 m. įkurta biblioteka, davusi pradžią seniausiam arabų pasaulio universitetui. Vėliau aplankysite garsiąją El-Attarine medresę – dar vieną Merenidų architektūros šedevrą, pastatytą sultono Abu Saido 1325 metais. Kaip ir visos medresės, taip pat ir ši yra gausiai dekoruota. Prieš pasukdami į amatininkų kvartalus, stabtelkite prie Nejjarine mozaikinių sienų fontano.

Fesas garsėja savo amatais. Visos gatvelės vėliau ar anksčiau atveda į žymiausią medinos vietą - odų raugyklą. Čia dirba tik vyrai, odos vis dar atgabenamos asiliukais, o kvapas riečia nosį kaip ir prieš šimtą metų. Iš marokietiškos odos gaminami aukščiausios kokybės dirbiniai: batai, rankinės, odiniai drabužiai. Labiausiai vertinama ožkos oda, naudojama knygų viršeliams gaminti. Turėsite laiko pašmirinėti po keramikų dirbtuvėles, kilimų audyklas, vaistines ir kosmetikos parduotuvėles. Argano aliejus, vadinamas baltuoju Maroko auksu, viena geidžiamiausių dovanų.
Vakare Jūsų lauks Naujametinė vakarienė (už papildomą mokestį, užsakoma Lietuvoje) arba laisvas laikas.
Nakvynė viešbutyje arba riade.

Maroko virtuvė kvepia prieskoniais, alyvų aliejumi, sandalmedžio bei rožių vandeniu ir, žinoma, mėtomis, iš kurių čia, šnabždant padėkos maldas Aukščiausiajam, verdama garsioji mėtų arbata, dar vadinama Maroko viskiu. Maroko virtuvei išskirtinumo suteikia tradiciniai prieskoniai, kurių kvapai sklando medinų turguose. Pusryčiams patiekiamos šviežios bandelės, pyragėliai, įvairių rūšių duona, medus, šviežias ožkų sūris, naminis sviestas, alyvuogių ar Argano aliejus. Pietums prieš pagrindinį patiekalą siūlomos šviežios salotos, paruoštos iš pomidorų, agurkų, svogūnų, žaliųjų paprikų ir kalendrų, arba virtos daržovių salotos su prieskoniais. Viena populiariausių sriubų – harira. Ji gaminama iš pomidorų, mėsos, lešių ir mažų makaronų. Labai soti ir valgoma kaip pagrindinis patiekalas, ypač šventąjį ramadano mėnesį. Maroko virtuvėje yra daug išskirtinių, įdomių pagrindinių patiekalų. Vienas populiariausių kuskusas, dažniausiai valgomas penktadieniais ar švenčių dienomis. Jis patiekiamas su septynių rūšių daržovėmis, mėsa, razinomis, avinžirniais ir padažu. Kitas populiarus patiekalas – tadžinas – yra berberų kilmės. Tai mėsos ir daržovių troškinys, gaminamas to paties pavadinimo moliniame troškintuve piltuvėlio formos dangčiu. Gaminant tadžiną, daržovės ir mėsa sudedami sluoksniais, įpilama labai nedaug vandens ir troškinama kelias valandas, kol vanduo visiškai susigeria, o produktai tampa minkšti. Maroke valgoma daug jautienos, žuvies, kalakutienos. Ypač mėgstama vištiena su alyvuogėmis ir marinuotomis citrinomis, svogūnais ir migdolais. Pietūs paprastai užbaigiami lėkšte šviežių vaisių ir tradicine mėtų arbata. Skanaus! 
 

Pusryčiai. Šiandien kelionė drieksis per Vidurio Atlaso kedrų miškus. Sustosite žaviame Ifrano miestelyje, dažnai vadinamame „Maroko Šveicarija“. Tai prancūzų pamėgtas slidinėjimo kurortas, įsikūręs žaluma apaugusiuose kalnuose. Toliau maršrutas vingiuos per Atlaso kalnus – didžiausią kalnų grandinę Šiaurės Afrikoje, dar vadinamą „kalnų kalnais“. Besikeičiantis kraštovaizdis atvers kvapą gniaužiančias panoramas: baltais sniegynais padengtas viršūnes, berberų kaimus, įsikūrusius kalnų slėniuose, ir neaprėpiamus tolius.
Dieną užbaigsite Beni Mellal mieste – vaizdingoje vietovėje, įsikūrusioje Vidurio Atlaso kalnų papėdėje. Miestas garsėja derlingomis žemėmis ir vešliais sodais, o dėl čia auginamų alyvuogių, vaisių ir grūdų dažnai vadinamas Maroko žemės ūkio centru. Vakare pasieksite Marakešą.

Vakarienė ir nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Laisvas laikas Marakeše arba išvyka į Ourikos slėnį (už papildomą mokestį, ekskursija užsakoma prieš kelionę).
Ourikos slėnis, esantis maždaug 60 km nuo Marakešo – vaizdingas, dar nepaliestas gamtos kampelis Atlaso kalnuose, kuriame galima pabėgti nuo miesto šurmulio. Tai kelionė į berberų kultūros širdį, kur atsiskleidžia kitoks gyvenimo ritmas. Ourika taip pat žinoma dėl tradicinės vietinės keramikos, pakelėse gausu vietinių amatininkų parduotuvėlių.