GRŪDOS turas po kontrastingąją Etiopiją. Krikščioniškasis paveldas, įspūdinga gamta, archaiškos gentys 15d.

Skrydis į Adis Abebą iš Vilniaus su persėdimu viename iš Europos miestų. Pažadinkite savyje kelionės dvasią jau dabar. Lėktuve lengviau mintis nukreipti nuo kasdienių rebusų į Jus praturtinsiančių intensyvių atotostogų viziją. Skrydžio metu Jums nereikės rūpintis savo poilsiu – viskas už Jus bus padaryta. Jums priklausys maitinimas. Jūsų patogumui – priešais Jus įrengti ekranai, per kuriuos galėsite žiūrėti kino filmus ir klausytis savo širdžiai mieliausios muzikos iš didelio sąrašo. O gal tiesiog norėsite pabendrauti su būsimais kelionės bičiuliais. Gero skrydžio į egzotiškų potyrių pasaulį! Atvyksite į Adis Abebą, kurios pavadinimas amharų kalba reiškia “naujoji gėlė“. 1886 metais imperatorius Menelikas 2-sis įkūrė miestą, išsidėsčiusį 2200 m aukštyje, Entono kalno papėdėje, kuris tapo naująja niekada nepatyrusios kolonijinės priespaudos afrikiečių valstybės sostine. Dabar Adis Abeba yra didžiausias šalies miestas, kuriame gyvena apie 6 mln. žmonių. Po muitinės formalumų būsite nuvežti į viešbutį. Nakvynė viebutyje. 

Skrydis iš Adis Abebos į Bahir Darą. Nuo čia ir pradėsite savo išsamią pažintį su šiaurine Etiopijos dalimi. Nutolęs nuo Adis Abebos 578 km, Bahir Daras Etiopijos mastais yra modernus, pagal aiškų planą statytas miestas, 1800 m aukštyje prisišliejęs prie Tanos ežero ir garsėjantis švelniu atogrąžų klimatu. Ežero pakrante vinguriuoja puikiai įrengtas pėsčiųjų takas, palmių kolonos puošia pagrindines gatves. 3600 km² ploto, 70 km pločio ir 60 km ilgio Tanos ežeras – didžiausias Etiopijoje ir vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje. Į jį įteka keturios upės, o šalia išteka viena – Mėlynasis Nilas.

Didžiulis ežeras nėra labai gilus, bet pasižymi milžiniška augalų ir gyvūnų įvairove. Ežere veisiasi krokodilai, yra tikimybė pamatyti ir hipopotamų... Trisdešimt septyniose ežero salose įsikūrusi nesuskaičiuojama daugybė vandens paukščių, auga nuostabūs medžiai. Ežero pakrantė – ideali vieta stebėtojams, besidomintiems čia nuolat gyvenančiais ir migruojančiais paukščiais. Ne mažiau ežeras garsus tuo, kad net 20-tyje jo salų (iš 37) viduramžiais buvo pastatytos unikalios medinės bažnyčios ir vienuolynai. Pirmuosius vienuolynus pasistatė ramybės ir nuošalumo ieškoję ortodoksų vienuoliai atsiskyrėliai. Dėl izoliacijos vienuolynuose išliko viduramžių brangenybės ir relikvijos, atspindinčios to laikotarpio Etiopijos religinį, socialinį ir politinį statusą. Dabar čia veikia muziejai, kur galima apžiūrėti neįkainojamas ikonų ir rankraščių kolekcijas, Etiopijos imperatorių mumijas etc.

Ekskursija laivu po Tanos ežerą – lankysite 14 a. statytus Ura Kidane Mihret ir Azwa Mariam vienuolynus. Ura Kidane Mihret vienuolynas slepiasi vešliame tropikų miške, o jo gyventojai puikiai sutardami su ežeru čia gyvena jau daugiau kaip 600 metų... Apžiūrėsite garsiausią Ura Kidane Mihret vienuolyno bažnyčią su unikalia 16 -18 a. ikonų kolekcija, koptų kryžiais ir karališkosiomis karūnomis.

Vėliau jūsų lauks išvyka prie Mėlynojo Nilo krioklių, kuriuos vietos gyventojai vadina Tis Issat – garuojantis, rūkstantis vanduo. Tik už 30 km nuo Tanos ežero Mėlynasis Nilas krenta Tis Issat kriokliais – vaizdas, kuris pasirodė tikras stebuklas škotų tyrinėtojui Džeimsui Briusui 1770 metais ieškojusiam Nilo upės ištakų. Jis rašė: „Upė... krinta kaip vientisa vandens skraistė, be jokio sustojimo, jos plotis – maždaug pusė angliškos mylios“. Kai upė patvinusi, ji teka per bazalto slenkstį ir staiga krinta žemyn 46 metrus. Susidaro migla, kuri, pučiant brizui, pasklinda daugiau kaip kilometro spinduliu ir sukuria nuostabias vaivorykštes.

Kai ant Nilo buvo pastatyta elektrinė, vandens kiekis stipriai sumažėjo, bet krioklys, gal ir praradęs nemenką dalį savo pločio, vis dar verčia nuo skardžio labai įspūdingą vandens kiekį – aukščių skirtumas nuo 46 m iki 37 m, srauto plotis nuo 100 m iki 400 m (liūčių sezono metu). Mėlynasis Nilas, gimęs šalia Tanos ežero, persiritęs per didingą Tis Issato krioklį ir padaręs didžiulį lanką Etiopijos kalnynu, Chartume susilieja su Baltuoju Nilu, ištekėjusiu iš Viktorijos ežero – taip iš didžiųjų Afrikos ežerų prasideda Nilas, ilgiausia pasaulio upė. Apžiūrėję Mėlynojo Nilo krioklius, grįšite į Bahir Darą.  Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių išvyksite link Gondero, pirmosios Etiopijos imperijos sostinės, nutolusios nuo Bahir Daro 190 km į šiaurę. Gonderas, įkurtas 1636 metais imperatoriaus Fasilido, klestėjo ir turėjo sostinės statusą apie du šimtus metų. Miesto stiprybę lėmė ir jo gera strateginė vieta – Gonderas buvo pastatytas aukštai kalnuose (2000 m virš jūros lygio), kurie sudarė natūralius gynybinius barjerus priešams atremti. Čia vėsesnis klimatas, todėl nesiautė maliarija ir kitos tropinės ligos, visada pakako vandens ir buvo puikios sąlygos žemdirbystei. 16 - 17 a. miestas – tvirtovė Gonderas buvo Etiopijos imperatoriaus Fasilido ir jo palikuonių rezidencija. Gondero istorinis centras – tvirtovė Fasil – Ghebbi.

Už 900 m ilgio tvirtovės sienos stūkso dveji imperatoriaus rūmai, pilys, bažnyčios, vienuolynai, kiti savitos architektūros statiniai. Imperatorius Fasilidas, pakeliavęs ir pasidairęs po pasaulį, pastatė tuose kraštuose neregėto stiliaus rūmus. Jo darbus tęsė sūnus ir anūkas. Be rūmų, jie statė bažnyčias (Gonderas – daugiausia bažnyčių, net 44! turintis Etiopijos miestas), bibliotekas, koncertų sales, pirtis, todėl iki šių laikų išliko tikrai įspūdingas ir margas kompleksas. Kiekvienas valdovas bekeliaudamas prisigaudydavo vis naujų idėjų, tad rūmuose galima įžiūrėti skirtingų šalių ir stilių įtaką (ypač indų ir arabų), papildytą barokinės stilistikos, kurią iš Europos atvežė jėzuitų misionieriai. Gondere apima keistas jausmas – tarsi vaikščiotum po viduramžių Europos miestą kažkokiu stebuklingu būdu perkeltą į juodąjį žemyną... 

Lankysite nuo 1979 metų UNESCO saugomą pasaulio paveldo objektą tvirtovę Fasil – Ghebbi, rūmus, kur iki šiol išlikęs imperatoriaus Fasilido baseinas ir pirtys, 17 a. bažnyčią Quskuam Mariam, imperatorienės Mintuab (Mintwab) rezidenciją. Vėliau grožėsitės nuostabiomis freskomis ir paveikslais Švč.Trejybės šviesos bažnyčioje (Debre Birhan Sillassie), nuo aukštos kalvos žvelgiančios į šlovingą praeitį menantį viduramžių miestą Gonderą. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių paliksite Gonderą ir 130 km važiuosite į šiaurę link Debarko, kur yra įsikūrusi Simieno kalnų nacionalinio parko administracija. Nuo čia pradėsite pažintį su dar vienu UNESCO paveldo objektu – Simieno kalnais. Simieno nacionalinis parkas, kurio plotas 220 km², buvo įkurtas 1969 metais. Tai didinga plato ir kalnų viršūnių, iškylančių 4500 m virš jūros lygio, grandinė Etiopijos šiaurėje.

Šiame parke stūkso aukščiausias Etiopijos ir ketvirtas pagal aukštį Afrikos kalnas – Ras Dašanas (4620 m). Vulkanų išsiveržimai, tektoninių plokščių grumtynės, erozija per daugybę amžių Etiopijos plato sukūrė vieną įspūdingiausių pasaulio kraštovaizdžių – uolas raižo gilūs ir statūs tarpekliai, platūs, vos ne begaliniai slėniai atsiremia į skardingus kalnų šlaitus, aukštyn šauna akmeninės smailės.

Vidutinis šios kalnų vietovės aukštis ~ 3300 m virš jūros lygio. Simieno kalnų nacionalinis parkas garsus ne tik kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais. Čia gyvena ir yra saugomos kelios labai retos endeminių (niekur kitur pasaulyje nesutinkamų) gyvūnų rūšys – raudonkrūtiniai babuinai gelada, gyvenantys ant žemės, tamsiai rudo kailio Etiopijos šakalai – vieninteliai vilkų giminės atstovai į pietus nuo Sacharos, Simieno lapės.

Parkas buvo įkurtas pirmiausia siekiant apsaugoti 1000 Walia ibex (niekur kitur pasaulyje nesutinkamų), laukinių ožių rūšį. Jie ir dabar čia gyvena, ir kartais pasiseka juos pamatyti, šokinėjančius uolėtais skardžiais. Po ekskursijos Simiero kalnų nacionaliniame parke grįšite į Gonderą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šiandien Jus apgobs afrikietiškų Kalėdų dvasia. Šios didžiosios Etiopijos krikščionių ortodoksams šventės išvakarėse visa šalis pasineria į spiritualią būseną. Nekasdienes nuotaikas pajausite jau keliaudami į šalies piligrimų centrą, išskirtinį visos Afrikos istorinį bei dvasinį tašką – Lalibelą. Maždaug 450 kilometrų atstumą aprėpsianti, apie 6 valandas truksianti kelionė bus ne šiaip judėjimas iš vieno krašto į kitą, ji jums bus kaip visiškai naujų kultūrinių patirčių girlianda. Matysite, kaip pakelėse stūksančios bažnyčios, namai išsikėlę nacionalinę vėliavą, o aplink bruzdantys žmonės ruošiasi svarbiausiam metų įvykiui, vaikšto pasidabinę tradiciniais baltais apdarais habesha kemis arba netela. Iš arčiau etiopiškų Kalėdų spalvas ir puošmenas išvysite vietiniame turguje pakeliui į Lalibelą.

Etiopijoje švenčių datoms naudojamas ne grigališkasis, o Julijaus kalendorius. Todėl Kalėdos, amharų kalba vadinamos Genna arba Lidet, čia ateina sausio 7-ąją, tiksliau, 29-ąją Tahesaso (Ieškojimo) mėnesio, kuris skirtas atminti trims kūdikėlį Jėzų aplankiusiems žyniams, dieną. Kalėdos šioje Afrikos šalyje nėra taip smarkiai sukomercintos kaip Europoje. Minioje sklando pakylėta atgimimo dvasia, žmonės pasiduoda gyvai muzikai ir šokiams, o bažnyčiose į ekstazę panardina masiškai atliekamos giesmės. Galima sakyti, jog Kalėdos Etiopijoje Jums bus proga iš naujo atrasti krikščionybę ir kitaip stipriai, įsimenamai, magiškai patirti dvasingiausią metų šventę. Krikščionys ortodoksai šioje Juodojo žemyno pusėje išlaikė senąsias, prie vietinio gyvenimo būdo prisitaikiusias tradicijas, todėl ir apeigos, ir kai kurių įvykių interpretacijos gali skirtis nuo prigijusių pas mus. Pavyzdžiui, etiopai šiai progai turi net specialų, bene seniausią šalyje žaidimą Yegena Chawata, arba tiesiog Gena. Rungtynėse dalyvauja tik vyrai. Šis legendinis sportas labai panašus į regbį, lyginamas ir su žolės rieduliu, tačiau turi savitą koncepciją ir simboliką. Pagrindinis etiopų Kalėdų patiekalas – aštrus vištienos troškinys su virtais kiaušiniais Doro Wat, taip pat vietiniai šia proga patiekia kapotą ir žalią mėsą, surengia kavos gėrimo ceremoniją.

Taip, įveikę 440 kilometrų atstumą, Kalėdų išvakarėse pasieksite šiaurinės Etiopijos dalies miestelį Lalibelą, žinomą ir pavadinimu iš praeities – Roha. Tai bus krikščioniškojo paveldo šioje kelionėje pažinimo pikas, kurį dar labiau sustiprins Kalėdų šventė. Gyvenvietė, išaugusi ant marsietiškai rausvos uolos 2600 metrų aukštyje, yra Etiopijos krikščionių ortodoksų piligrimystės širdis. Jos esmę išduoda vienas iškalbingas faktas: vos per žingsnį iki naujosios Jeruzalės titulo dar XIII amžiuje. Daugybė objektų bei vietovių pavadintų taip pat kaip esančios originalioje Jeruzalėje. Per Lalibelą teka upė – irgi Jordanas, o kai kurie pastatai labai panašūs į Jeruzalėje esančius. Tačiau pastebėsite, kad aplinka ir ritualinė atmosfera – vis tiek kitokia, ypač savotiška. Jei Marse gyvuotų religija, tai šios planetos šventyklos atrodytų kaip Lalibelos seniausios krikščioniškos kulto vietos – mūsų akiai neįprastos, keistos, nežemiškos... Po vėlyvų pietų arba vakarienės ir šiek tiek pailsėję, priklausomai nuo likusio laisvo laiko, vyksite į naktines pamaldas. Dvi ar net trys valandos gilių maldų ir giedojimo vietinių susikaupusių žmonių minioje Jus panardins į išskirtinę būseną ir nuneš į pačią krikščionybės istorijų pradžią. It naujai pravaryta vidinė energija Jumyse tekės atgaivos, apsivalymo, šviesos jausmas, kiekvienam iš Jūsų – individualiai. Tai – Jūsų sielos įvykis, kurį bent kartą gyvenime verta išgyventi, ir save, kartu – supantį pasaulį atrasti naujai. Arti vidurnakčio važiuosite atgal į viešbutį.  Nakvynė viešbutyje Lalibeloje.

Dar vienas kelionės rytas, tačiau šįsyk jis suspinduliuos taip, kaip dar niekad nešvietė. Dar auštant ar vos prašvitus dieną pradėsite ypač pakiliai – su gyva sakraliąja muzika. Bažnyčioje klausysitės pagrindinio Etiopijos ir Eritrėjos ortodoksų kalėdinio kūrinio apie Kristaus gimimą ir išganymą, „Beza Kulu” (iš amharų kalbos išvertus – „Visų atpirkėjas”). Jį unisonu atliks dvasininkų grupė. Šis Kalėdų koncertas antrąja Jeruzale laikomame Lalibelos miestelyje, itin jautrioje ir istoriškoje jo aplinkoje, yra viena unikaliausių dvasinių patirčių, nepriklausomai nuo to, kurią religiją išpažįstate ar kiek pamaldūs krikščionys esate. Apskritai Kalėdų rytas Lalibeloje turi tokios terapinės ir hipnotinės jėgos, kuri gali užlieti sielos gelmes ir ją suvirpinti kaip ir, pavyzdžiui, sufijų pasirodymas, Tibeto budistų vienuolynų festivaliai ar Mirusiųjų diena Meksikoje.

Po 8 valandos grįšite į viešbutį pusryčiams. Visą likusią dieną skirsite tokiam Lalibelos paveldui, kuris šį miestelį ir pavertė superįspūdingu krikščionybės bastionu Afrikoje. Dar ankstyvaisiais Viduramžiais vientisose vulkaninės kilmės uolose buvo iškaltos rausvos bažnyčios. Kai kurios jų slepiasi giliose įdubose tarytum šventose prarajose. Ne veltui esti legendų ir mokslininkų versijų apie vienuolikos Lalibelos bažnyčių atsiradimą, kurios nuveda iki Tamplierių ordino detektyvų. Šventoves jungia painus tunelių labirintas, siauri koridoriai, galerijos ir grotos – ištisas požeminis pasaulis su savo tvarka ir ritmu. Jame apgalvota viskas, o inžinerinė sistema ypač išmani: vanduo paduodamas į kalno viršūnę, ir juo užpildomi šalia bažnyčių iškasti šuliniai. Net jei Lalibelą lyginsite su Petra Jordanijoje, Anatolijos urvais, Gruzijos uolų gyvenvietėmis, Azijos uolose išskaptuotomis budistinėmis šventyklomis, vis tiek ši vietovė į Jūsų atmintį įsismelks kaip išskirtinis grandiozinis sakralinis architektūrinis kūrinys. Gali nutikti taip, kad nustebsite ne mažiau nei Lalibelą XVI amžiuje pasiekę portugalai ar XIX amžiuje iš naujo čia krikščionybę vėl bandę stiprinti Europos misionieriai. Štai keletas pavyzdžių. Medhame Alem laikoma viena didžiausių ar net didžiausia pasaulyje monolitine bažnyčia.

Šv. Jurgio bažnyčia – bene įspūdingiausia iš visų vienuolikos šventovių. Ją pavyko išskaptuoti kryžiaus formos. Paslaptingiausiai šis statinys atrodo iš viršaus. Vaizduotė kužda, kad pats Dievas ją nuleido. Šiuolaikiniai statybų vystytojai tik kraipo galvas, kaip buvo įmanoma pastatyti tokią kryžių atkartojančią bažnyčią su vidiniu kiemu uoloje. Net naudojant pažangiausia ir lengviausia laikomą akmens pjovimo ir skaldymo techniką, tai būtų titaniškas ir labai ilgas darbas. Klausimų ir mįslių – ne mažiau nei apie Egipto ar indėnų piramides. Tad Lalibelos bažnyčių kompleksas, saugomas UNESCO, savo mastais ir sudėtingomis konstrukcijomis pranoksta net Aštuntojo pasaulio stebuklo įvaizdį, aplenkia laiką ir pergudrauja savimi pasitikintį, itin progresyviu besijaučiantį XXI amžiaus žmogų.

Lalibela – tai tokia vieta, kuri ne tik pritrenkia savo vizualika, ne tik glumina pačia statyba, ne vien įpučia archajinio jausmo, tačiau turi galios keliautojus pamokinti atviro santykio su gilia praeitimi. Gal netrukus, gal ne iš karto, bet po Kalėdų Lalibeloje greičiausiai pajausite savyje subtilius virsmus ar sužadintą dar vieną, anksčiau nesujudintą, giliai Jumyse snaudusį filosofinį pradą. Po beveik visą dieną trukusių Lalibelos apylinkių tyrinėjimų grįšite į viešbutį. Poilsis po tokių paveikių išgyvenimų – tiesiog būtinas.

Pusryčiai. Ši diena Jums bus pereinamoji į kitą kelionės dalį, tarytum naują serialo seriją. Taigi, vyksite į oro uostą ir iš Lalibelos skrisite į Mekelę. Tai yra šiauriau nuo Lalibelos įsikūręs miestas, Tigrajaus regiono sostinė. Pastaraisiais dešimtmečiais ji taip sparčiai plečiasi ir auga, jog tapo šiaurės Etiopijos kultūriniu, ekonominiu ir politiniu centru ir dabar yra antras (po Adis Abebos) pagal dydį Etiopijos miestas, kuriame gyventojų skaičius jau pasiekė pusę milijono.  GRŪDA keliautojus supažindina su įvairiomis tos šalies ar miesto, kuriame jie lankosi, pusėmis, ne tik su nuglaistytomis ir gražiomis iš prigimties.

Todėl, jei gidui turėsite klausimų apie vietos konfliktus ir neramumus, jis Jums papasakos apie Mekelėje 2002 m. gruodį kilusias riaušes tarp Etiopijos ortodoksų ir adventistų bei 2020 m. užkaitusį Tigrajaus karą ar kitas šiame krašte vykusias dramas, o jų Afrikoje niekada netrūko. Tačiau dabar Mekelė atsivėręs kaip daug žadantis skaidrus horizontas. Romantišką miesto peizažą paišo kalnai ir dar tankiai neužstatytos, neurbanizuotos laukinės erdvės aplink. Jis įsikūręs 2254 metrų aukštyje, netoli Rifto slėnio. Po skrydžio važiuosite įsikurti į viešbutį Mekelėje ir gerai pailsėti prieš rytojaus išvyką į Danakilių dykumą – ypatingą vietovę, kuri kaip ekstremalus taškas ne tik išsiskiria iš viso Etiopijos kraštovaizdžio bei klimato, bet yra vienas radikaliausių ir, galima sakyti, sudėtingiausių natūralių paviršių visoje Žemėje. Nakvynė viešbutyje.

Ankstyvi pusryčiai. Prasideda viena įsimintiniausių šios kelionės dienų. Jūsų kryptis – šiaurės rytai. Apie 120 kilometrų, arba trys keturios valandos kelio arčiau Eritrėjos ir Džibučio, ir Jūs pateksite į kitą pasaulį. Vis dėlto šį ekstremalų kraštovaizdį lyginti su tolimomis planetomis – net per švelnu. Danakilių dykuma nėra tik smėlynai, kokius įsivaizduojate patį pirmą momentą, pagalvoję apie dykumą. Ši sausringa, saulės deginama žemė yra tektoninių plokščių judėjimo, vulkanų ir sudėtingų erozijų kaprizų bei įvairių geneologinių darinių konfliktų pasekmė. Todėl jos reljefas ne tik vietomis labai ryškus, tarytum jame būtų chaotiškai išsilieję gelsvo, oranžinio, rudo ar žalsvo atspalvio dažai, bet ir labai aršus: jį dengia druskų plutos, vulkaniniai kūgiai, kaip žiotys atrodantys endorėjiniai baseinai, iš kurių krituliai išgaruoja neįtikėtinai greitai, dėl lavos srautų, užtvenkusių slėnius, susidarę ežerai.

Uolėtos grandys, formos ir vandens telkiniai čia susieina į psichodelinius vaizdus, kurie gyvoje akistatoje tiesiog atima žadą. Dėl Raudonosios jūros išdaigų šioje dykumoje atsirado įspūdinga depresija. Tai – ne emocinė, o geografinė būsena. Tiksliau, viena žemiausių ir karščiausių vietų visoje planetoje. Kadaise, prieš maždaug 30 000 metų, jūros vanduo užtvindė šią teritoriją, vėliau jis išgaravo, tačiau paliko slūgsančius milžiniškus, iki 3 kilometrų pločio, druskos sluoksnius. Didelė teritorija šios sūriosios lygumos plyti apie 100 metrų žemiau jūros lygio. Karštis čia rekordinis, gali siekti net 75 laipsnius. Sunku patikėti, tačiau tokiomis piktomis sąlygomis nuo seno Danakilių įduboje pusiau klajokliškai gyvena viena gentis – afarai. Beje, todėl ji kartais vadinama šios genties vardu. Čiabuviai sugeba auginti gyvulius, tačiau pagrindinis pragyvenimo (kartu ir mirties) šaltinis – druska. Jei sausra užsitęsia, kyla grėsmė žmonių gyvybei.

Jūs vyksite į Hamadelą – patį vaizdingiausią rajoną Etiopijoje, kur yra Danakilių įduba. Aplankysite vienu atokiausių planetos taškų laikomą Dalolą. Būtent čia užfiksuotas rekordinis vidutinis karštis. Jis siekia 35 laipsnius. Tai, pabrėšime, – ne aukščiausia, tačiau tik vidutinė temperatūra! Ir vis tiek šį vaiduoklišką pasaulio kraštą, buvusį kalnakasių miestą, nepaliauja kirsti ir kupranugarių karavanai, ir visureigiai.

Mašinos jame važiuoja tik 2015 metais nutiestu keliu. Į šią ne juokais svilinančią pliką dykrą su pastatų griuvenomis žmones gali atginti tik labai stipri motyvacija – arba verslas, tiksliau, druskos ir kitų vertingųjų mineralų kaip silvitas, gavyba, arba nuotykio troškulys. Jūs būsite tarp tų nedaugelio drąsiausių keliautojų iš kitų žemynų, kurie patirs kaitinantį nuotykį.

Taip pat išlipsite prie Asalės, dar vadinamo Karumu, ežero krantų, kurie, gali atrodyti, žymi kažkokios kitos, svetimos, dimensijos ribą. Tai vienas iš dviejų hipersūrių Danakilių depresijos ežerų. Jis apsuptas neįtikėtinai gausios druskos lygumos, kuri, jei ir gali būti su kažkuo, kas aptinkama šioje Žemėje, palyginama, tai nebent su Ujūniu Pietų Amerikoje. Asalės ežere druskos koncentracija tokia didelė, kad kai kur atrodo, jog jį dengia šerkšnas ar apsnigtos ledo lytys. Jų iš tikro norisi, pavargus nuo alinančios kaitros.

Tačiau GRŪDA ir jos patyrę keliautojai gali paliudyti: laikiną nuovargį rekordiniuose ekstremumuose kompensuoja nežemiškai stiprūs ir net iliuziški įspūdžiai. Arktiškai balso ežero tolumoje kur ne kur iškilusios uolienos, kurios atrodo tarytum žmogaus statytos tvirtovės. Šiandien ir Jūsų pietūs kaip pertrauka tarp išvykų į minėtus Danakilių įdubos stebuklus bus neįprasti: atsivežę maisto davinius, pietausite druskožemių apsupty, kažkur keistoje dykumoje… Kada pastarąjį kartą gyvenime esate užkandžiavę panašioje aplinkoje? O gal visai neteko? Vakare grįšite į Mekelę. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių važiuosite į Mekelės oro uostą ir per Adis Abebą skrisite į Džinką. Tai nedidelis miestas pietų Etiopijoje, nuo Adis Abebos nutolęs apie 750 kilometrų. Džinka yra Omo slėnio širdyje, kuris garsėja savo neįtikėtina kultūrine įvairove, senovės tradicijomis ir unikaliomis getimis. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių Jūsų lauks ekskursija po Mago nacionalinį parką ir pažintis su garsiausia Omo slėnio gentimi – karingaisiais mursiais, įsikūrusiais vienoje labiausiai atsilikusių ir archaiškų gyvenviečių. Šią gentį sudaro apie 6 – 10 tūkstančių žmonių, kurie gyvena netoli Sudano sienos, dalis ypač nutolusiose, sunkiai pasiekiamose teritorijose. Aršieji mursiai degina miškus, šaudo dramblius ir raganosius, vėliau jų ragus bei iltis maino į ginklus.

Jie augina gyvulius ir, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, yra klajokliai, todėl migruoja du kartus per metus tarp žiemos ir vasaros mėnesių. Kartais ginkluoti puldinėja aplinkines gentis ir atiminėja jų gyvulius. Karingųjų mursių kūnus puošia tatuiruotės, žyminčios nukautus priešus ir žvėris, veidus ir kūnus jie dažo baltai, dažnai vaikščioja visiškai nuogi nuo pat ryto prisiragavę naminukės ... Bet labiausiai ši gentis išgarsėjo tuo, kad mursių moterys puošiasi į lūpas įvertais moliniais diskais (lėkštelėmis) – „kad velnias pro burną neįlįstų“. 15 - 16 metų mergaitei prapjaunama apatinė lūpa ir į skylę įstatomas molinis diskas.

Laikui bėgant, lūpa vis labiau tempiama, o diskas didinamas. Kuo didesnis diskas, tuo moteris yra labiau vertinama būsimo jaunikio. Nešiodama diską moteris parodo, kad yra subrendusi, pasiruošusi motinystei, atsakinga ir graži. Manoma, kad ši tradicija gimė tuo metu, kai reikėjo stengtis nepatekti į nagus vergų pirkliams. Moterys nėra verčiamos, jos nusprendžia pačios, ar vertis į lūpas molinius diskus, o jaunos moterys dažnai jau nebemano, kad dirbtinai suformuotos nukarusios lūpos yra gražu. Juo labiau, kad nešioti molinius diskus yra sunku ir nepatogu. Karingi ir gana agresyvūs mursiai yra labai laimingi fotografuodamiesi ir mielai sutinka pozuoti, neužmiršdami suskaičiuoti fotoaparatų spragtelėjimų ir už kiekvieną išsireikalauti mokesčio. Aplankę egzotiškąją mursių gentį, pajudėsite link rytiniame Omo slėnyje įsikūrusio Turmio - piečiausio mūsų kelionės po Etiopiją taško, hamerių genties centro. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Po pusryčių dulkėtu savanos keliu išvyksite į karo genties kaimelį Kortčo. Kaimelis įsikūręs ypač vaizdingoje vietovėje ant aukšto Omo upės šlaito. Pažintis su atletiškų ir karingų vietinių gyventojų buitimi ir papročiais. Tai viena spalvingiausių ir mažiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių. Fotosesija su apmokamais kaimo „modeliais“ (vyrai mielai pozuos su kalašnikovo automatais). Daugelis moterų pasipuošusios vinimi, įverta į lūpą – tuo jos išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių.

Toliau kelionę tęsite link didžiausios Etiopijos hamerių genties gyvenvietės. Geriausiai žinomoje gentyje gyvena 15 tūkstančių žmonių. Ši gentis taiki, bet nešiojasi ginklus, kad apsigintų nuo dažnų laukinių žvėrių ir kaimyninių genčių antpuolių. Jie augina kukurūzus ir sorgus - daugiau, be akacijų ir alijošių, tose sausose žemėse niekas neauga. Vyrai prižiūri gyvulius (tai jų pagrindinis darbas) – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį. Moterys beveik visą laiką gyvena vienos. Vyrai iš ganyklų į kaimą sugrįžta tik vienu tikslu - pratęsti giminę, o po to vėl išeina. Hamerių genties žmonės atletiški, jų kūno sudėjimas ne tik tvirtas, bet ir grakštus. Jie yra dailių ir išraiškingų veido bruožų ir garsėja kaip dideli puošeivos – jų genties su niekuo nesupainiosi. Moterų plaukai supinti į daugybę mažų pečius siekiančių kasyčių, suteptų molio, pelenų, ir sviesto mišiniu. Kaklas padabintas gausybės kriauklių ir karoliukų vėriniu, rankos ir kojos papuoštos aliuminio apyrankėmis. Jos vaikšto nuogomis krūtimis, segėdamos tik „kvapnius“ odinius sijonus, ant kurių prikabinta daugybė metalinių skambaliukų.

Kai kurios nešiojasi iš džiovinto moliūgo kiauto ir odos sumeistrautus „rankinukus“, dėvi moliūgo kiauto „kepuraites“, kurias, reikalui esant, naudoja kaip puodukus. Vyrai galvą puošia įvairiaspalviais karoliukų vėriniais, ant rankų ir kojų nešioja žalvario puošmenis. Hameriai taip pat mėgsta fotografuotis, bet yra daug mažiau įkyrūs negu mursiai. Jeigu pasiseks, pamatysite didelę genties šventę – jaunuolių įšventinimo į vyrus ceremoniją, vadinamą „šokinėjimu per jaučius“ (mokamas papildomas mokestis kaimo bendruomenei). Kai berniukas subręsta ir jo šeima sukaupia pakankamai daug galvijų, kad galėtų susimokėti už nuotaką, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonijai. Tai didelė šventė, į kurią susirenka giminės ir draugai ne tik iš savo, bet ir aplinkinių kaimų. Šventei kruopščiai ruošiamasi – verdama naminukė, vyrai dažo veidus, merginos puošiasi ožkų kailio sijonėliais ir ant kojų po keliais pakabinamais skambalais.

Iš tikrųjų moterys, o ne įšventinamasis atliks pagrindinį vaidmenį. Žvangant papuošalams ir dūdelių garsams, motina išves šventės kaltininką – sūnų. Ceremonijos metu bus siurbčiojama naminukė, rūkoma narkotizuojanti žolė „čada“. Neatsiejama apeigų dalis – plakimas rykštėmis. Šventinamojo jaunuolio giminaitės ir draugės šoka ritualinį šokį ir prašosi būti plakamos. Plakimo esmė – merginos tam, kuris bus įšventintas į vyrus, taip nori įrodyti draugystę ir artumą, be to nori parodyti savo drąsą ir sugebėjimą ištverti skausmą. Šokdamos ratu sviestu tepasi nugaras, geria naminukę, garsiai dūduoja ir žvangina papuošalus trepsėdamos kojomis. Vėliau eina prie vyrų ir transo būsenoje prašosi lupamos. Plakimas – tai savotiškas merginų išventinimas į moteris, jei pakelia skausmą, vadinasi pasirengusios gimdyti. Šventės kulminacija ir pats atsakingiausias momentas – jaunuolio bėgimas per sustatytų į eilę 10-30 jaučių nugaras. Kad jaučiai labai nejudėtų, gentainiai tempia juos už ragų ir uodegų. Jei visai nuogas kandidatas į vyrus bėgdamas nenugriūva, jis gali susirasti žmoną ir kurti šeimą. Jei jaunuolis suklumpa ir neperbėga jaučių nugaromis, į vyrus neįšventinamas ir dar metus laukia kitos progos. Jis laikomas nevykėliu ir negali kurti šeimos. Grįžimas į Turmį. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Po pusryčų lankysite Konso gentį, gyvenančią izoliuotame bazaltinių kalvų regione, apsuptame uolėtų šlaitų. Atkeliavę iš pietų, gyvenvietes kūrė kalvos viršūnėse, kur ne taip puola maliariniai uodai, gaivus oras ir pribloškiantys vaizdai. 2011 metais Konso gyvenvietė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio, kuris puoselėjamas daugiau nei 400 metų. Į įspūdinguosius Konso kaimus įėjus pro vartus, patenkama į gatvelių, takų, kiemų, ir akligatvių labirintą.

Tai dalis apsaugos sistemos, darančios kaimus sunkiai pasiekiamus ir įveikiamus. Kaimai suskilę į bendruomenes, ir kiekviena iš jų turi po pagrindinę trobelę. Esant galimybei, apžiūrėsite genties vado „rezidenciją“. Pats žodis „konso“ reiškia „aktyviai dirba“, netinginiauja. Ir iš tikrųjų genties žmonės sunkiai dirbdami ūkininkauja kalnuose – vieta garsėja terasine žemdirbyste, nors žemė sausa ir nederlinga. Patręšę ją gyvulių mėšlu, užaugina visai neblogą sorgų derlių. Iš jų mala miltus, taip pat gamina vietinį alų. Kalnų šlaituose taip pat dera javai, pupos, kukurūzai, medvilnė, kavos pupelės. Konso gentis garsėja ir savo tradicijomis. Viena iš jų – statyti stulpus. Kartos stulpas yra statomas kas 18 metų ir žymi kartos pradžią. Kaimo amžius gali būti apskaičiuotas pagal jame stovinčių stulpų skaičių. Skulptūros, išdrožtos iš medžio, ir vadinamos „waga“, buvo statomos ant buvusių valdovų kapų. Aplink išdėliotos mažesnės skulptūrėlės, skirtos žmonoms ir nugalėtiems priešams simbolizuoti.

Nors gentis laikosi daugybės per šimtmečius susiformavusių papročių, civilizacija pamažu skverbiasi ir į šiuos uolėtus kraštus. Auga nauja karta, kuri nesibodi ir vakarietiškų drabužių, ir pamažu modernėja. Tai dar vienas argumentas, jog pietinę Etiopijos dalį keliautojams reikia lankyti kuo skubiau. Konso apylinkėse apžiūrėję „Niujorką“ – unikalų raudonos spalvos smiltainio kanjoną, judėsite link Arba Minčo. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Po pusryčių išvyka prie Čamo ežero  - vieno iš Didžiojo Rifto (Rytų Afrikos lūžio) ežerų grandinės. Vis dar bus sunku patikėti, kad aplink driekiasi šimtai kilometrų savanos, nors retsykiais gali prabėgti babuinai, sušmėžuoti zebrai, skambėti neįprasti laukinių grobuonių garsai.

Čia Nechisaro nacionalinio parko širdis. Laivu plaukiosite po Čamo ežerą, kuriame knibždėte knibžda krokodilai – vieni ramiai sau plūduriuoja vandens paviršiuje, kiti tingiai šildosi krante. Ežeras garsus visoje Afrikoje – tiek daug krokodilų vienoje vietoje vargu ar kur rasite... Taip pat ežere gyvena impozantiškieji hipopotamai, pulkai pelikanų, egrečių, garnių, avocečių, marabu, erelių žuvininkų ir gausybė kitų paukščių. Tikras rojus fotografams ir gamtos mylėtojams! 

Po pasiplaukiojimo laivu Čamo ežere važiuosite į Čenčą, dorze genties kaimelį, įsikūrusį aukštai kalnuose maždaug 2000 m virš jūros lygio. Kalnuose geresnės salygos gyventi, daugiau drėgmės, vėsu. Nedidelė gentis garsėja audimo tradicijomis - moterys verpia, vyrai audžia. Visas gyvenimas vyksta trobelėje, kurioje audžiama, gaminamas maistas, išsitenka ir žmonės, ir gyvuliai. Kaimas tipiškai afrikietiškas, į dramblius panašių namelių karkasai sumeistrauti iš tvirtų medinių karčių, apipinti bambukais, dengti enset medžių – bananmedžių šeimos augalų (ant kurių bananai neauga) – lapais.

Tokie nameliai atlaiko net iki 80 metų, bet pamažu žemėja, nes iš apačios juos nuolat graužia termitai. Gerokai apgraužti visai žemi nameliai naudojami kaip sandėliukai. Daugiausia šeima rūpinasi dorze genties moterys – jos prižiūri vaikus, renka malkas, gamina valgį ir verpia medvilnę. Genties vyrai laiką leidžia ūkyje, renčia trobeles, nemažai laiko praleidžia ir prie audimo staklių. Dorze genties žmonės dėvi spalvingas plačias mantijas, vadinamas shammas, kurios yra labai populiarios Etiopijoje. Ir turistai mielai perka vietos gyventojų austus medvilninius apklotus, skraistes, kitus suvenyrus. Dorze genties žmonės kultivuoja terasinę žemdirbystę. Jie augina aukštikalnių javus ir kitas grūdines kultūras, prieskonius, daržoves, vaisius, netgi tabaką. Gal pasiseks paragauti jų valgių. Ypač egzotiška yra dorze genties kepama duona iš banalų lapų. Bananmedžių yra labai įvairių rūšių. Kai kurių iš jų lapai valgomi. Jie sutrinami į tyrelę, iš kurios kepami papločiai. Grįžimas į Arba Minčą. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Skrydis į Adis Abebą. Atvykę į Adis Abebą apžiūrėsite Švč. Trejybės katedrą – išskirtinį baroko stiliaus Etiopijos paminklą, lankysitės Nacionaliniame archeologijos muziejuje, kuriame sukaupta didžiulė vertingų radinių kolekcija. Ji patvirtina, kad žmonijos istorija prasidėjo maždaug prieš 3,2 mln. metų būtent Etiopijoje, nes toks amžius nustatytas moteriškos giminės hominido skeletui, 1974 metais iškastam Afaro arba Danakilių įduboje.

Būtent nuo seniausios žinomos mūsų giminaitės australopitekės Liusi (žaismingai pavadintos pagal bitlų dainą), ir prasidėjo žmogaus evoliucija. O Didžiojo rifto (Rytų Afrikos lūžio) dalis tarp Etiopijos ir Tanzanijos (po daugybės sėkmingų ir tai patvirtinančių archeologinių kasinėjimų) laikoma žmonijos lopšiu. Vėliau apžvelgsite miesto panoramą nuo Entono kalno. Esant galimybei, lankysite Mercato – didžiausią Afrikos turgų, tobulai atspindintį Adis Abebos dvasią. Tai tarsi miestas mieste – su chaotiškomis gatvelėmis, užkaboriais, akligatviais, prisigėrusiais prieskonių ir kavos kvapo... Atsisveikinimo vakarienė restorane, stebint folkloro programą. Vėlai vakare pervežimas į oro uostą. Skrydis į Europą.