2019.07.25 Atgal į sąrašą

Nuotykiai Etiopijoje: kelionė per savanas ir upes pas desanešų gentį

Autorius: Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna

Publikuota 2019 liepos 19d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Beveik nėra žmonių, kuriems nepatiktų ralio „Paryžius – Dakaras" vaizdai. Matome ne tik greitai lekiančius automobilius, bet ir nuostabaus grožio vietas, kuriomis dulka tie nutrūktgalviai, bebaimiai ralistai. Prie asfalto pripratusiems vairuotojams toks adrenalino kupinas važiavimas yra tarsi neįgyvendinama svajonė. Bet kai ką panašaus galima patirti kelionėse, kai visureigiais keliaujama po nuošalias vietas. Man tokios ekspedicinės kelionės visada tampa svarbiais gyvenimo įvykiais.

Kelionėje po Etiopiją buvome pasiryžę aplankyti bemaž 10 skirtingų genčių. Kai kurios iš jų – klajokliai, išsimėtę po krūmokšniais apaugusių Etiopijos pietryčių platybes. Nuostabaus grožio Omo upės slėnyje, karo genties gyvenvietėje, fotografavomės su pusnuogiais, kūnus išsipiešusiais, ginklais apsikarsčiusiais vaikinukais, palaikėme rankose jų automatus (už pinigus, žinoma) ir turėjome vykti kitą – desanešų gentį.

Kadangi buvau kelionės vadovas, ramybės nedavė klausimas, kaip teks ją pasiekti: kelias tolimas, susidarytų didžiulis lankas, bet gal mūsų vietinis vadas Abelis ir šturmanas bei vairuotojai ryšis kirsti savaną visiška bekele? Kelias dienas šiame regione pliaupė tropinės liūtys, dėl kurių pravažiuoti pavojingesnes atkarpas tapo neįmanoma. Bet štai vairuotojai iš vietinių piemenų sužinojo, kad važiuoti galima. Mano širdis džiūgavo – dabar tai bus!

Nuo žvyrkelio sukame į savaną. Kelias, tiksliau sakant, takelis, veda per brūzgynus, drožiam džipų šonus, bet kažkaip negaila, nes „Toyota Land cruiser" ir „Nissan Patrol" dirba savo darbą. Savana tuščia, gyvūnų nėra, pasitaiko tik galvijų, bet piemenų nesimato. Kartais nesuprantame, kaip važiuoja pirmasis ekipažas, nes mes treti – visi vadai (ir vietinis, ir lietuvis) viduryje, tokios čia taisyklės.

Mane stebina, kad tarp dygliuotų krūmų ir akacijų pirmas vairuotojas vis randa kelią ir veda visus penkis mūsų džipus. Pasitaiko drėgnesnių vietų, ir man jos nepatinka, nors per purvyną visureigiai pravažiuoja – buksuoja, bet važiuoja. Štai ką reiškia keturi varomieji ratai. Kad taip ir man kas visureigį – užsisvajoju.

Vis dėlto įklimpus iškiltų daug problemų, o juk važiuojame tariamo komforto zonoje ir visi keliautojai tiki tik gera pabaiga. Karštis savanoje nepakeliamas, bet aš beveik neprakaituoju – termodrabužiai dar kartą pasiteisino. Kiti mano bendrakeleiviai, matau, galuojasi, degina viršsvorį, o į mane keistokai žvilgčioja. Šypsausi ir raginu suvokti, koks malonumas keliauti taip apsirengus.

Staiga stop – upės vaga. Joje matyti drėgnas ruožas, kai kur teka vanduo. Vairuotojai tariasi, kur geriausia važiuoti, užtrunkame apie dvidešimt minučių. Įveikę upės vagą ieškome tolesnio kelio. Makaluojantis per purvynus, kyla Įtampa, patarinėjama, kaip ir ką daryti. Na, lietuviai juk visada viską žino – ir orientuotis savanoje gali, ir vairuoti. Pravažiuojame tas kūlgrindas, randame takelį ir didiname greitį.

Pagaliau ir laukiniai gyvūnai. Prabėga Granto gazelės, čia pat išdidžiai vaikštinėja sekretorius (toks paukštis), danguje sklando grifai, ereliai. Besigrožėdami gamta vėl pakliūvame į klampynę. Sustojame. Čia pat, už krūmų, matau rūkstantį dūmelį. Prasibraunu pro krūmus ir mano žandikaulis atvimpa – priešais keturi desanešų genties vyrai ant didžiulio laužo kepa mėsą, tiksliau kažkokio gyvūno kumpius. Po savaną sklaidosi nekoks kvapas, o danguje jau skraido bent trijų rūšių maitvanagiai. Pasisveikinu ir stebiu procesą. Saugu, gerai.

Vienas piemuo, pasiėmęs į rankas kaulą, plėšia nuo jo mėsą, kitas pagaliu žarsto žarijas. Man šis vaizdinys asocijuojasi su pirmykščiais žmonėmis. Pagalvoju, kad šie piemenys savo gyvenimo būdu nedaug nutolo nuo čia, Etiopijoje, gyvenusių mūsų protėvių... Pasiūlau nusifotografuoti, jie sutinka. Bandau užmegzti pokalbį, bet jie nešneka. Suprantu, kad bemoksliai (artimiausia mokykla už dviejų šimtų kilometrų), todėl nekalba angliškai.

Prieinu visiškai arti, atsistoju greta ir mūsiškiai pradeda fotografuoti. Užsisuka karuselė, kurią vainikuoja įprastinė procedūra – atsiskaitymas keliais pinigėliais. Prisifotografavę važiuojame toliau į Omarotės gyvenvietę. Mūsų gidas Abelis liepė pasiruošti pasus, nes privalome užsiregistruoti kažkokiame punkte. Kadangi vėluojame, paliekame pasus toje skylėje ir lekiame toliau. Žinoma, tikime, jog mūsų pasai niekam nereikalingi ir saugiai ten pagulės.

Pravažiuojame gyvenvietę, kurioje stovi namai, panašūs į barakus, bet čia vertinami kaip neblogi, nes yra langai, durys, stogas. Viskas apleista, kaip ir įprasta, bet su tokiais vaizdais jau apsipratome. Privažiuojame kažkokią aikštę, turbūt kaimo centrą, ir sustojame baisiame purvyne po medžiais. Aplink pilna šmirinėjančių vaikų ir geltonų vandens kanistrų.

Aplinka man nekėlė pasitikėjimo, dėl to paklausiau, ar palikti daiktus čia saugu. Pasirodo, čia pat ir policijos nuovada. Gerai, pagalvojau, kad ta policija apskritai yra ir kad jų ginklai ne mediniai, bet nuojauta kuždėjo ką kita. Juk esame vienoje iš skurdžiausių planetos vietų. Grupėje prasideda erzelis, kad vienas visureigis nuvažiavo su turistų striukėmis, o juk gali ir palyti. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Pranešu vadams, kad grąžintų visureigį, ir jie ramiai, greitai viską suorganizuoja. Jau po kelių minučių pasiimame daiktus ir pajudame.

Užlipame ant stataus Omo upės skardžio. Gražu, egzotika kaip tikruose „Discovery" filmuose. Prie kranto ant vandens linguoja iš medžių kamienų išskobtos siauros valtys – luotai. Kaži kaip jie plaukia? Laukia iššūkiai, pagalvojau. Nusileidžiame prie vandens. Netrukus paaiškėja, kad valtys nestabilios, įlipus svyruoja. Žmonės turi įšokti į valtį, o daugeliui tai sudėtinga, nes batuoti, o sušlapti batų niekas nenori.

Šiaip ne taip sulipame. Tada kita problema – lietuviški užpakaliai. Kai kurių per platūs, netelpa į luoto išpjovą. Jėga kišame, vietiniai leipsta juokais, bet mums nepadeda, ramina, kad viskas saugu. Pagaliau sėdime ir vieni kitus padrąsindami išplaukiame. Omo upė drumzlina, bet vietiniai ir vandenį jos geria, ir maudosi. Sako, upėje yra krokodilų, bet čia jie neatplaukia – būtų kaipmat sugaudyti ir suvalgyti.

Vaikai mums suorganizavo lenktynes. Nusimovė kelnaites, sudėjo į vieną valtį kaip paklotėlius po užpakaliais mano žmonėms ir – kas greičiau per upę. Vaizdas įspūdingas. Po kelių minučių plaukimo pasiekiame dešinįjį Omo krantą. Išlipti iš valčių ne lengviau negu įlipti. Ant kranto mus pasitinka tuzinas vaikų, o plaukusieji pasiima savo kelnaites ir už minkštesnį sėdėjimą paprašo atsilyginti.

Pirmoji kliūtis įveikta, einame į desanešų kaimą. Atstumas nedidelis, koks geras kilometras, bet žinia apie mūsų – baltųjų – atvykimą pasklido kelių kilometrų spinduliu greičiau, nei perduota išmaniaisiais įrenginiais. Vietinis gidas veda mus prie šiam Afrikos regionui būdingo apvalaus aptvaro, supančio tenykščių kaimą, kur mūsų nekantriai laukia čiabuviai. Gidas paaiškina, kaip elgtis, – turime klausytis pasakojimo, o tada paskirs pusvalandį laisvo laiko. Susispiečiame į krūvą, o aplink mus turbūt keli šimtai vietinių.

Gidas anglų kalba beria informaciją, o aš ją iškart verčiu į lietuvių kalbą: desanešų gentyje belikę tūkstantis žmonių, visą bendruomenę sudaro aštuoni klanai, vedybos galimos tik tarp klanų atstovų, moterys nėra apipjaustomos, tik vyrai, bet ir tie nuo dvidešimties – dvidešimt penkerių metų, įteisinta poligamija, leidžiama turėti iki aštuonių žmonų, bet tai sprendžia seniūnas, karvės šiems žmonėms yra viskas, gerai sutaria su gentimis iš Kenijos, tarp jų vyrauja taika, kuri šiame tautų ir genčių katile labai svarbi, žmonės gyvena trobelėse, jei vyras turi kelias žmonas, kiekviena turi savo trobelę.

Užbaigiu jau neblogai žinomą tiradą ir pagalvoju, kad gidai reikalingi tik dėl saugumo, nes su turistais jie yra dievai – už menkiausią nepaklusnumą čiabuviams grėstų rimtos sankcijos. Pagaliau skiriamas laisvas laikas. Na, ir prasidėjo.

Žmonių aplink daug, visos moterys, merginos, mergaitės pusnuogės. Visos lenda į akis ir siūlosi fotografuotis. Jei tik kas užmeta akį į kokią nuogakrūtę, ši tuoj pat ir lenda į objektyvą. Penki byrai už nuotrauką, o jeigu merginų penkios, tada dvidešimt penki byrai. Kur bepasisuksi, visur gali padaryti unikalių kadrų. Fotografuoti norisi, bet lindimas į akis toks baisus, kaip niekur kitur.

Prie manęs pristojo „Rooney" marškinėliais pasipuošęs vaikinukas – siūlosi papasakoti apie desanešų gentį. Mėgina vaikis ir taip, ir anaip, tačiau anglų kalba net sakinio suregzti jam neišeina. Įdedu vieną byrą jam į kišenę ir padėkoju. Atsišaudęs su fotoaparatu, skubu prie išėjimo, kur maniškiai persimainiusiais veidais jau laukia. Susirenkame, o mus ir vėl apspinta gal šimtas vietinių.

Komanduoju: „atsitraukiame, einame upės link.“ Skaitant šias eilutes, gali atrodyti, kad veiksmas vyksta kokiame karo fronte, bet iš tikrųjų panašiai ir jautėmės, tik šalto ginklo pavojaus nebuvo. Prie manęs pripuolė dvi dailiai nuaugusios mergiotės ir lenda gyvos į akis: „my friend, my friend..." Supratau, kad moka tik „hello“, „my friend“, „photo" ir „money“.

Daug kartų mėginau paaiškinti, kad nenoriu jų fotografuoti, bet jos seka iš paskos ir vis kalba tą pačią mantrą. Nekreipiu dėmesio. Pamačiusios, kad aš užsispyręs, pradėjo tampyti už skvernų, bandė apkabinti, vos ne bučiuotis. Neiškentęs pasakiau, kad fotosesija bus prie Omo upės, ir parodžiau ranka. Džiaugsmas merginas apėmė begalinis.

Pakely pamačiau dailaus stoto moteriškę. Demonstratyviai ją nufotografavau ir, priėjęs arčiau, pasiūliau pinigėlį. Nustebo, kodėl jai moku, ji apsirengusi, ne pusnuogė. Prie upės suorganizuoju žadėtąją fotosesiją su tomis įkyriomis merginomis, sumoku joms ir skubiai evakuojamės iš dešiniojo Omo kranto, nes vaikai ir koks tuzinas pusnuogių moterų baigia užspausti – dar šiek tiek ir suplėšys į gabaliukus.

Lipam, valtys pavojingai svyruoja, bet visi supranta, kad turim kuo greičiau iš čia nešdintis. Mažvaikiai ima nervinti – jų tiek daug, kad net ir buvusiam mokytojui baigiasi kantrybė. Pakeliu balsą ant visos Etiopijos ir lietuviškai šaukiu: „Aš buvęs mokytojas, prašom atsitraukti ir netrukdyti! Ar visiems aišku?! Visiems aišku?!“ Visi snargliai atsitraukia. Tiesa, neilgam. Tada dar kartą lietuviškai pakartoju ir taip garsiai, jau ant visos Afrikos, tada suprato. Kol išplaukėme, laikėsi atokiau.

Plaukiame, išsiropščiame, pasiekiame visureigius ir mauname iš to kaimo, kol gyvų nesudraskė. Važiuojame per kitoje upės pusėje esantį tos pačios genties miestelį. Lyginu jau civilizuotų desanešų gyvenimo sąlygas su tomis, kuriomis gyvena gentainiai tradiciniame kaime. Čia gyvena pašalpų gavėjai, o juos tokius padarė Pasaulio maisto banko humanitarinė pagalba, nes būtent čia įrengti sandėliai su maisto atsargomis, kurios dalijamos gyventojams stichinių nelaimių metu. Čia būta pragaištingų sausrų ir Omo upės potvynių. Viena vertus be pagalbos žmonėms grėstų mirtis, bet yra ir kita medalio pusė – pagalba pratina gyventi iš išmaldų...

Išvažiuojant iš kaimo, užšokome į baraką, kur saugiai gulėjo mūsų pasai. Su Abeliu du kartus visus perskaičiavome, nes, padarius klaidą, mums dar ir kaip atsirūgtų. Iš pradžių maniau, kad pasų sulaikymas neturi jokios prasmės, nes visame pasaulyje pasienio zonose kaip tik negalima lankytis be asmens dokumentų. Kita vertus, persikėlimas per upę yra toks nenuspėjamas, kad gal ir gerai, kad pasai liko sausi ir sveiki. Su tokiais apmąstymais sutemsta, matau, kaip artėja atogrąžų lietaus debesis.

Netrukus pradeda pliaupti ir pila kaip iš kibiro. Staiga privažiuojam užkardą. Muitinė, nes netoli Kenijos siena. Pribėga prižiūrėtojas, atidaro užkardą, praleidžia ir tarsi įgeltas skuodžia atgal į savo būdelę. Klausiu: „Kodėl mūsų netikrina?“ Gaunu atsakymą, kad „Juk lietus lyja, ką čia tikrinti.“

Štai taip ir juda kontrabanda: ginklai, šoviniai, narkotikai ir kita. Viešbutį pasiekėme apie septintą valandą. Žmonių veiduose dar matėsi įtampa, bet jie turbūt suprato, kad šiandien buvo viena įdomiausių dienų mūsų gyvenime.

Štai ką aš vadinu kelionėmis, kurias renkasi tikri gurmanai. Jose tenka susidurti su neįtikėtinais iššūkiais, ir nors tuo metu juokai būna menki, po laimingos pabaigos dažniausiai pripažįstama, kad būtent jie ir padarė kelionę ypatingą.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ kviečia visus kelionių gurmanus į ekspedicines keliones po Afriką.

Artimiausios kelionės į Etiopiją – 2020 m. sausio mėnesį (liko10 vietų) ir lapkričio mėnesį.

Artimiausia kelionė į Pietų Afrikos respubliką – 2020 m. kovo mėnesį (vietų yra).

Artimiausia kelionė į Namibiją-Botsvaną-Zambiją – 2020 m. balandžio mėnesį (liko tik 2 vietos).

Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!