2020.04.09 Atgal į sąrašą

Sudano atradimai lietuvių akimis

Autorius: Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna

Publikuota 2020 kovo 13d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Ekspedicija. Ši žodis daugeliui asocijuojasi su kažkuo nepažintu, rizikingu, atradėjišku, visiškai arba beveik nežinomu. Ekspedicijos, kurias plačiai nušviečia žiniasklaida, dažniausiai, yra užsakytos ir gausiai finansuojamos, o štai keliauti pasitikint tik savimi ir aplinka – iššūkis, kurį tenka priimti Sudane.

Apie šią Afrikos šalį beveik niekas nieko nežino, o ir turimos žinios dažniausiai siejasi su negatyviais dalykais. Nors nemažai manančiųjų, kad Afrikos, ypač Užsacharės, šalys yra pasmerktos amžinoms problemoms, tačiau jų gyventojai kaip ir visi žmonės trokšta to paties – saugumo ir laisvės gyventi.

Daug dešimtmečių pilietinių karų draskomas Sudanas 2019 metais žengė drąsų žingsnį – nuvertė savuosius diktatorius ir pareiškė, kad šalis pribrendo rimties pokyčiams ir mėgins žengti taikos, spartesnės ekonominės gerovės keliu. Sąlyginai per labai trumpą laiką Sudano žemėlapyje didžiulėse teritorijose įsižiebė žalia spalva, žyminti saugias zonas visiems, tuo pačiu ir atvykėliams. Ir nors šalis toliau galuojasi su neramumais Darfūro regione, Pietų Sudano pasienyje, labai didelė šios valstybės teritorija yra visiškai saugi.

Įvertinant milžinišką Sudano turizmo išteklių potencialą, akivaizdu, kad neatrasta, nepažįstama šalis tuojau pat pateko į tikrų keliautojų akiratį. Sudanas netinka turistams, kuriems viskas turi būti tobula, ši šalis, bent kol kas, tinkama tik tikriems keliautojams ir suteikia daug galimybių ją pažinti kitaip.

Šią galimybę ir iššūkį vykti į Sudaną organizuota grupe ryžosi ir priėmė kelionių organizatorius „GRŪDA“. Pirmoji lietuvių grupė – beveik 20 žmonių 7 visureigiais – 2020 m. sausio 31-vasario 16 dienomis įveikė kelis tūkstančius kilometrų šios šalies keliais ir bekele, prisiliesdami prie nuostabios dykumų gamtos kraštovaizdžių, gausaus archeologinio paveldo ir, kas turbūt svarbiausia, prie nepaprastai nuoširdžių, paslaugių šios šalies gyventojų.

Sudanas yra viena didžiausių, o iki Pietų Sudano atsiskyrimo 2011 m. buvo didžiausia Afrikos valstybė. Ji driekiasi nuo Nubijos dykumos šiaurėje iki drėgnesnių savanų pietuose. Per visa šalį vingiuodamas teka didingas Nilas, priimdamas išganingus dešiniuosius intakus. Nubijos dykumos viduryje prieš tūkstančius metų klestėjo senosios Kermos ir Kušo karalystės, kurios juodieji faraonai statė šventyklas ir piramides. Visas šis gamtos ir kultūros paveldas pajėgus padaryti įspūdį bet kuriam svečiui.

Pirmasis kultūrinis šokas ištinka sostinėje Chartume. Nors skrydis iš Europos tetrunka 4-5 valandas, atsiduriama aplinkoje, kurią sunku su kažkuo lyginti. Penkiamilijoninis mikrokosmas yra vienas didžiausių ir karščiausių dykumos miestų planetoje. Žvilgsnį tuojau pat patraukia šiuolaikiniai įmantrių formų stiklo ir betono pastatai prie Mėlynojo Nilo, už ką sostinė neretai vadinama „Afrikos Dubajumi”.

Kitoje jo pusėje drėkinami laukai atveria tikrąjį šalies veidą. Ištaigus „Corinthia“ viešbutis miesto siluete išsiskiria kaip milžiniškas kiaušinis – palikimas laikų, kai kaimyninės šalies diktatorius Muammar al-Gaddafi paliko savo investiciją Chartume. Dabar tai geriausias viešbutis mieste, kuriame apsistoja ne tik turtingesni, bet ir aukščiausio rango politikai.

Chartumų, kaip sako vietiniai, yra trys: senasis, naujasis ir Omdurmanas. Įžymybės – jų mieste vos kelios, tačiau pirmuoju smuiku čia groja Nilas, tiksliau, du Nilai. Per miestą iš pietryčių teka Mėlynasis Nilas, įtekantis į Baltąjį Nilą, lėtai ir išdidžiai tekantį bei jau įveikusį per tris tūkstančius kilometrų. Baltojo Nilo likimas būtų liūdnas, jeigu Mėlynasis Nilas, atskubantis iš Etiopijos aukštikalnių nepapildytų vandeniu ilgiausios pasaulio upės. Ši geografinė simbiozė tokia svarbi, kad tai didžia dalimi ir nulėmė Sudano bei jo šiaurės kaimynės Egipto tūkstančius metų skaičiuojančią istoriją. Nežinia, kurią upę labiau myli chartumiečiai, tačiau kiekvieno svečio pareiga – atiduoti pagarbą abejoms ir pamatyti vieną svarbiausių upių santakų mūsų planetoje.

Senovės istorijos muziejai: daug kas pasakytų, kad tai nuobodybė ir dar Chartume – na, kas ten gali būti įdomaus ar išskirtinio, turint galvoje kažkur Sacharos rytiniame pakraštyje įsikūrusią valstybę. Ir nors Chartumo nacionalinis muziejus atrodo Afrikos stiliumi pavargęs ir apšepęs, viena kita jame praleista valanda gali padaryti tokį įspūdį, kuris nepalieka jokių abejonių – Sudanas yra absoliučiai neatrasta šalis pasaulio turizmo žemėlapyje. Tai ne Kairo muziejai, bet unikalūs senovės civilizacijų ir ankstyvojo krikščionybės meno kolekcijoms abejingų nelieka.

Kai egiptiečiai, padedami Sovietų Sąjungos, statė Asvano užtvanką, UNESCO skambino varpais ir prašė viso pasaulio – gelbėkite, ką įmanoma išgelbėti. Patvinęs Nilas negailestingai užliejo slėnį, o išgelbėti Kušo imperijos artefaktai rado saugų prieglobstį šiame muziejuje. Unikalus ir muziejaus viršutinis aukštas, kuriame pritemdytoje šviesoje galima grožėtis išskirtinėmis trijų ankstyvųjų krikščionių karalysčių, egzistavusių iki XV ir XVI a., freskomis.

Ačiū lenkų archeologams, kurie išgelbėjo Faraso freskas, už ką jiems leista kelias išsivežti į Lenkiją ir kurios dabar eksponuojamos Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Lenkijos archeologai ir šiais laikais darbuojasi šalies šiaurėje, buvusioje krikščionių karalystės sostinėje Makurijoje, dabartinėje Senojoje Dongoloje. Atsidūrus joje po savaitės, radome ir kaimynus lenkus, kurie papasakojo apie kitados ten klestėjusio prekybos miesto bažnyčias, senuosius karalių rūmus. Nelauktos akistatos puošia bet kurią kelionę.

Į šiaurę nuo Mėlynojo ir Baltojojo Nilo santakos yra senoji Chartumo dalis – Omdurmanas, kurį XIX a. pabaigoje įkūrė charizmatiškasis musulmonas Mahdi. Jis surengė Chartumo apgultį ir sutriuškino britų kolonistų kariuomenę. Mahdi pasekėjai atvedė Sudaną į savo pirmąją nepriklausomybę, dėl to apie didžiausią britų priešą šalyje garsiai galima kalbėti tik gerai arba labai gerai. O dar geriau – patylėti.

Mahdi namus ir mauzoliejų galima aplankyti, o tiems, kas nori pasinerti į rytietišką, tiksliau sakant, afrikietišką turgų, verta tam skirti bent kelias valandas. Per jas kiekvienas patiria galybę vienas kitam prieštaraujančių jausmų: smalsumą, nuostabą, džiaugsmą, užuojautą, pasibodėjimą ir kitus.

Turbūt nėra labiau žinomos Sudano vizitinės kortelės kaip viduryje dykumos kažkur pasimetusios, į rytus nuo Nilo stūksančios, geriau ar blogiau išsilaikiusios, kaip miražas plynaukštės horizonte iškylančios piramidės. Tai buvęs Merojės karališkasis nekropolis. Nors Merojės piramidės nėra aukštos ir didelės, niekur jų pasaulyje daugiau nėra kaip čia. Juose atgulę juodieji faraonai palaikė ryšius su karingais, bet kultūriškai labiau pažengusiais egiptiečiais.

Merojė šimtmečius buvo prekybos centras tarp Viduržemio jūros ir Rytų Afrikos. Karavanais per čia gabeno vertingą medieną, aliejų, dramblio kaulą, stručio plunksnas ir nesuskaičiuojamą galybę vergų. Egipto amatininkų dėka juodieji faraonai statėsi unikalius pastatus – taip atsirado piramidės ir karališkasis Merojės miestas, klestėjęs nuo III a. pr. Kr. iki III a. po Kr. Abu nekropoliai pelnytai puikuojasi UNESCO paveldo sąraše, tačiau tuo sunku patikėti. Ne dėl kultūrinės vertės, daugybės puikiai išlikusių įspūdingų reljefų, įmantrių architektūros formų ir kruopštaus restauratorių darbo, bet tylos, tuščios erdvės, kurią drumsčia tik asmeninės mintys ir vėjo pustomas smėlis.

Lankytojai esame tik mes – keliolika lietuvių tokio garsumo objekte. Smegenys nenori to priimti ir vis siunčia signalus iš turimų patirčių, kai tokio statuso objektą kitur pasaulyje vienu metu šturmuoja tūkstančiai turistų. Piramidžių formos, spalvos, dykumos artumas giliai prasismelkia į pasąmonę ir kai vakare žvelgi į tolumoje, už piramidžių, žemyn bėgančią saulę, apima tylus laimės jausmas. Išpuoselėto skonio italai prie Merojės dykumoje įrengė palapinių stovyklavietę, rodydami pavyzdį, kaip reikia tvarkytis, laikantis Europos ekologinių rekomendacijų.

Sudano teritorija per didelė suvokti atstumus ir laiką, reikalingą atstumams įveikti. Laikas, skaičiai čia apytiksliai, tačiau turizmo sektoriaus žmonės puikiai žino europiečių poreikius. Daugeliui reikia adrenalino, patikimų iššūkių, kurie visada turi baigtis saugiai ir užtikrintai. Vietos personalas moka skaityti mūsų emocijas ir pateikė intriguojantį pasiūlymą – atsisakyti patogaus važiavimo asfaltu ir nusukti nuo kelio bei patirti tikrą nuotykį.

Visi tai žinome apibendrintu „dakaro” pseudonimu. Kirsti Bajudos dykumą, kur nėra jokių kelių ir aiškių kelrodžių. Sprendimą turiu priimti aš – ekspedicinės kelionės vadovas. Nenoriu būti įsakmus juodųjų faraonų pasekėjas, tačiau atsisakyti patirti tai, kas priverčia širdį plakti greičiau – negaliu. Mano „taip” virto neplanuotu persikėlimu pavargusiu keltu per Nilą ir pusdienio tikra „pažintimi” su dykuma. Greičiu ši patirtis negali prilygti tikram „Dakarui”, bet visos juslės aiškiai indikavo, kad tai buvo vienas iš gyvenimo nuotykių.

Apsikarstę fotoaparatais, mobiliaisiais telefonais, laimei, kad jie neveikia Sudane, ir tinkami tik fotografuoti, pakliuvome į praeitį. Kažkur bekraštėse, bevaisėse dykumos platybėse mūsų keturračių karavanas privažiavo klajoklių gyvulių girdyklą. Nomadai čia atveda dideles kupranugarių, avių ir ožkų bandas ir kantriai laukia, kol galės pagirdyti savo didžiausią turtą.

Šie žmonės beraščiai, nors jų akiratis fiziškai labai platus. Mes žvelgiame į juos su nuostaba ir gailesčiu, o jie atsako abejingumu ir minimaliu dėmesiu. Nepakartojama patirtis klajoklių aplinkoje lydi visą kelią, kuris driekiasi per smėlio ir žvirgždo platybes, pro įmantrius vulkaninių darinių suformuotus kraštovaizdžius.

Iš istorijos žinome, kad per dykumą tekantis galingas ir veržlus Nilas savo kelyje per dykumą turi įveikti slenksčius. Jų kitados buvo šeši ir jie išsidėstę tarp Asvano Egipte ir Chartumo Sudane. Elektrinių statyba ir tvenkinių suformavimas tris iš jų pasiglemžė, bet štai trečiasis prie Tombos vietovės išliko visame savo gražume.

Geologinėje praeityje šiose apylinkėse žemę drebino vulkaninė veikla, suformavusi gamtines kliūtis, kurias turi įveikti Nilas. Veržli upė su jomis nesunkiai susidoroja, o žmonėms visais laikais tai buvo tikras vargas. Tačiau būtent ši aplinkybė lėmė tai, kad juodieji Nubijos faraonai galėjo apsiginti ir apsisaugoti nuo įsiveržėlių egiptiečių. Apie šiuos konfliktus liudija prieš tūkstančius metų akmenyse iškalti įrašai.

Trečiasis slenkstis yra nepaprasto grožio – laiko nuapvalinti granito luitai smėlio lygumos viduryje suformuoja aukštą kalvą, nuo kurios kaip ant delno atsiveria sudėtinga slenksčio togografija. Žvelgiant iš viršaus iki horizonto į šiaurę ir pietus nusidriekiančią derlingą Nilo upės slėnio žaliuojančią ir vaisingą oazę, nelieka abejonių, kodėl šis žemės kaspinėlis dykumoje visais laikais buvo toks trokštamas grobis ir kad šioje žemėje bėgęs laikas galėjo palikti tokį gilų pėdsaką, kurio nepajėgė sunaikinti laikas.

Visiškai netoli trečiojo Nilo slenksčio Sudanas atskleidžia dar vieną archeologinę vietovę. Daugiau kaip prieš 4500 metus čia suklestėjo pirmoji civilizacija Sudano teritorijoje, kėlusi grėsmę Senovės Egiptui. Kermos klestėjimo laikais čia dygo miestai su didžiuliais mūriniais pastatais, vadinamaisiais defuffa. Dabar archeologų dėka čia galima išvysti gilioje praeityje klestėjusio miesto labai turtingą muziejų.

Keliaujant po Sudaną visi keliai anksčiau ar vėliau atveda prie Nilo. Auksinio smėlio kopos gviešiasi į darbščių valstiečių dirbamuosius laukelius, palmių giraites, kuriose spalvingi Nubijos gyventojų kaimai atrodo kaip mažos oazės. Daugelį nubių namų išdažyti margais piešiniais. Nesvarbu, kad šių laikų piešiniai atrodo kaip kičas, tačiau tai sena tradicija, kurią skaitant galima daug sužinoti apie šeimininkų ir bendruomenės gyvenimą.

Nubiai didžiuojasi savo didelėmis namų valdomis. Viešnagė pas nubius, tai ne tik galimybė persikelti į ankstesnę ar tolesnę praeitį, ne tik galimybė pamatyti tikrą gyventojų buitį, bet ir pajausti žmonių svetingumą, išgirsti vis dar vartojamą senąją nubių kalbą.

Nesvarbu, kurią Nilo puse vykstama, tenka šokinėti per karalysčių ir civilizacijų laikotarpius: iš gilios praeities į krikščionybę, iš Merojės į Napatą. Tačiau, kaip ir kiekviena šalis, Sudanas turi savo širdį. Tai dabartinė Karima. Čia, Džebel Barkalio papėdėje, Nubijos olimpe, šimtmečius klestėjo Kušo (Nubijos) valstybės centras – senovinis Napatos miestas.

Nuo ankstyvos senovės Džebel Barkalis buvo svarbus kraštovaizdžio elementas regione, žymėjęs valstybių, prekybinių kelių ribas. Tūkstančius metų šį kalną garbino žmonės. Tai buvo Egipto dievų buveinė, Nubijos karalių viešpatavimo vieta, karavanų atskaitos taškas.

Egipto faraonas Tutmozis III apie 1450 m. pr. Kr. užkariavo šiaurinę Nubiją, o šį kalną pasirinko kaip pietinį analogą imperatoriškajai šventyklai Karnake – keista uolos forma kalno šlaite jam priminė šventąją urėjaus gyvatę, Egipto karalių simbolį. Džebel Barkalis tapo svarbiu religiniu centru. Valdant nubių karaliui Pianchiui, išplėsta čia dar Tutmozio pastatyta dievo Amono šventykla. Pianchis taip pat pastatė stelą, žyminčią pergalę prieš egiptiečius.

VIII a. pr. Kr. Napatos karališkuosiuose rūmuose prasidėjo antrasis klestėjimo laikotarpis – nubių /kušitų valdovai tapo viso Egipto faronais ir valdė teritoriją nuo Nilo deltos iki šeštojo šios upės slenksčio. Džebel Barkalis yra gyva archeologinė fosilija. Prie kalno rasta 13 šventyklų ir 3 rūmų liekanos, 9 karališkosios piramidės, dėl to vietovė pelnytai įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nors iš kitados čia stovėjusios Hatoro šventyklos likusios tik dvi kolonos, paslaptį išlaikė faraono Taharkos įsakymu uoloje iškalta jos dalis. Atsitiktinai archeologų atrasta ertmė kruopščių restauratorių pastangomis pamažu atgauna tikrąsias spalvas ir perkelia lankytojus į kelių tūkstančių metų senumo praeitį.

Pajausti šventąjį Džebel Barkalį galima ir apačioje, ir jo viršuje. Kai per dieną pavargusi saulė ima sparčiau leisti horizonto link ir karštis nukrinta iki pakeliamų padalų – laikas kopti aukštyn. Didokas plotu kalnas atsako į pagrindinį klausimą, kodėl būtent čia. Iš čia atsiveria didingas vaizdas į Nilo slėnį, datulių giraites, judrų Karimos miestą, dykumą, smailias piramides, kurių ryškūs siluetai nenoriai dingsta nakties šviesoje.

Karima lengvai nepaleidžia. Jos apylinkėse būtina pamatyti Nuri ir El Kurru vietoves – buvusius karališkuosius Napatos nekropolius su nuostabiai išsilaikiusiomis piramidėmis ir mastabomis. Kai kurios kapavietės pritaikytos lankymui ir daugelio nuostabai gausiai apdovanoja freskomis, reljefais, pasakojančiais Senovės Egipto mirusiųjų knygos turinį. El Kurru garsina ir ypatingas gamtos stebuklas – suakmenėjęs miškas. Tai tūkstančiai didelių medžių kamienų, išsibarsčiusių nedidelėje įduboje.

Pro akis ir per smegenis bėgantis Sudano gamtos ir laiko kaleidoskopas taip įtraukia, kad laikini afrikietiški nepatogumai atrodo kaip visiškai bereikšmės smulkmenos. Ir nors Sudanas iš pirmo žvilgsnio neatrodo „svajonių vieta“ keliautojams, visiems, kurie domisi nesugadinta Afrika, turinčią turtingą paveldą, būtina šį kraštą pamatyti.

Turistų čia beveik nėra, o tie keli tūkstančiai per metus užtikrina ramų keliavimą. Sudaniečiai labai svetingi, o išskyrus visišką alkoholio draudimą, turistams nėra ar beveik nėra apribojimų. Sudanas yra neatrastas, tačiau jo atradimo laikas prasideda.

Atrasti šį unikalų Afrikos kampelį vykite kartu su kelionių organizatorius „GRŪDA“!

Artimiausia kelionė į Sudaną-Džibutį – 2021 m. sausio 28 dieną (garantuotas išvykimas, liko 8 vietos). Grupę lydės straipsnio autorius, visų „GRŪDOS“ ekspedicinių kelionių po Afriką vadovas – garsus geografas, leidėjas, keliautojas Rytas Šalna. Profesinė gido patirtis – 50 pasaulio šalių.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!