2019.06.18 Atgal į sąrašą

Neišsemiami Šveicarijos lobynai: kvapą gniaužiantys kalnai ir ledynų ekspresas

Autorius: Geografas, kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna

Publikuota 2019 birželio 14d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTA

Ištarus jos pavadinimą, ne vienam per širdį nuvilnija balto pavydo jausmas. Bankai, milijardai dolerių, tūkstančiai tonų aukso, bene aukščiausias pragyvenimo lygis, amžinasis neutralitetas... Šveicarija yra pavyzdys šalies, neturinčios ypatingų gelmių turtų, tačiau meistriškai sugebančios savo ekonomiką grįsti mokslo laimėjimais ir pragmatiškais sprendimais. Apie šią Europos nykštukę nemažai rašyta, tačiau jos geografija – neišsemiamas lobynas.

Geografiniai ypatumai

Šveicarija – kalnų šalis. Apie 60 proc. jos ploto užima Alpės. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose driekiasi Juros kalnai, o per patį šalies vidurį – nuo Ženevos iki Bodeno ežero – Šveicarijos plokščiakalnis. Paviršiaus aukštis čia svyruoja tarp 200-700 metrų virš jūros lygio, o arčiau Alpių ir Juros kalnų kyla į daugiau kaip kilometro aukštį.

Iki XIX a. dėl sudėtingo susisiekimo, atšiauraus klimato kalnuose ir įvairių gamtos negandų (sniego lavinų, potvynių bei purvo nuošliaužų) kalnai buvo didžiulė kliūtis ekonominei pažangai. Kita vertus, sunkios gyvenimo sąlygos grūdino gyventojus, ugdė jų darbštumą, taupumą ir skatino atsakomybę. Visa tai, ką šveicarai sunkiai kaupė šimtus metų, XX a. tapo šios valstybės ekonomikos stebuklu, klestėjimo garantu.

Anglijos įtaka

Nors šveicarus visą gyvenimą supo įstabi gamta, ilgą laiką jie nejuto jokio poreikio kopti į kalnus. „Ką ten įdomaus galima pamatyti?“ – paklaustų tūlas šveicaras prieš 100 ar daugiau metų – „Sniegą, ledynus?“ Visus, kurie vis dėlto leisdavosi į kalnus, jie vadino keistuoliais. Toks požiūris laikėsi iki XIX a. pradžios, sutapusios su praturtėjusių anglų aristokratų domėjimusi Europa.

Atklydę į Šveicariją anglai buvo pakerėti gamtos grožio. Paskleistas gandas apie gražiausią kraštą Europoje žaibiškai pasklido po Angliją. Tai Šveicarijai reiškė šalies turizmo pradžią. Pamažu keitėsi ir vietos gyventojų nuomonė apie juos supančią gamtą. Juk niekas nenorėjo atsilikti nuo išdidžių, katiliukus nešiojančių anglų.

1815 m. paskelbus neutralitetą, Šveicarija įgavo didesnį politinį svorį tarptautinėje arenoje ir įvairiais būdais ėmėsi naikinti mitą, jog jų šalis – viena skurdžiausių Europoje. Šalyje pradėta kurti įvairias įmones, imta sparčiai plėtoti turizmo verslą.

Šveicarijos Eldoradas

Alpės – tikras Eldoradas turistams, alpinistams, slidinėjimo mėgėjams ar tiesiog ramybę mėgstantiems žmonėms. Keliautojų patogumui šveicarai sužymėjo šimtus perėjų, viršūnių, įrengė tūkstančius kilometrų slidinėjimo trasų ir specialiųjų pėsčiųjų takų. Taip pat pastatyta daugybė lyno keltuvų, aibės kempingų ir viešbučių. Atrakcijų įvairove Šveicarija nė kiek nenusileidžia savo kaimynėms Italijai, Prancūzijai ar Vokietijai.

Kelionė į Šveicariją yra daug mažiau komercinis maršrutas nei, pavyzdžiui, kelionė į Italiją, Paryžių, Londoną ar Prahą. Priežasčių tam gali būti įvairių. Visai pagrįstai manoma, kad Šveicarija yra labai brangi valstybė. Be to, ji negali pasigirti pasaulinio garso muziejais ar architektūros paminklais. Tačiau turi nepaprastai daug gamtos!

Keliai ir tuneliai

Po šią šalį ypač smagu keliauti automobiliu. Esi pats sau šeimininkas, važiuoji ten, kur nori ir kur tikrai gražu. Tačiau daugelio baubas – kalnų keliai. Būtent dėl šios priežasties keliautojai mieliau renkasi keliones autobusu ir pasitiki patyrusių autobusų vairuotojų įgūdžiais.

Keliai čia nepamirštami – tai kyla aukštyn, tai verčiasi per perėjas. Kai kurios iš jų yra daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje. Čia jau nėra miškų, tik alpinės pievos, o slėniais leidžiasi ledynai. Vasarą į tokį aukštį suguža tūkstančiai turistų. Sunku patikėti, kad 2,5 km. aukštyje gali susidaryti kelių kilometrų spūstis.

Kuriant Šveicarijos kelių tinklą, inžinieriai neprognozavo, kad po kelių dešimtmečių šalyje bus milijonai automobilių, todėl visus svarbesnės reikšmės kelius tiesė kuo paprasčiau – per miestus. Labai greitai tai atsisuko prieš pačius šveicarus. Susidarė didelės spūstys, strigo turizmo plėtra.

Net ir šiais laikais didieji miestai Bernas, Ciurichas, Liucerna, Bazelis neturi apvažiuojamųjų kelių. Jų tiesimą apsunkina kalnai, kai kur trūksta erdvės kelioms eismo juostoms. Sprendžiant šią problemą, skirtingos krypties eismo juostos kartais įrengiamos skirtingame aukštyje.

nžinerine ir estetine prasme nėra lygių kelio atkarpai judrioje Ženevos ežero šiaurinėje pakrantėje tarp Vevės ir Montrė miestų. Dviem aukštais pastatytas greitkelis tarsi kybo ore. Nuo jo atsiveria vaizdas į Ženevos ežerą bei kitame krante jau Prancūzijai priklausančius kalnus.

Įvažiavus į Šveicarijos Alpes dėmesį patraukia tuneliai. Tik aštuntame XX a. dešimtmetyje automobilių tunelis Šveicariją sujungė su Italija. Tai – garsusis Sen Bernaras. Iki tol, važiuojant per perėją įrengtu keliu, reikėdavo pakilti į 2469 metrų aukštį, o žiemą šį kelią apskritai uždarydavo. Dabar atstumas sutrumpėjo keliasdešimt kilometrų, o į Italiją patenkama keliomis valandomis greičiau.

Ledynų ekspresu per Alpes

Šalyje yra tūkstančiai kilometrų geležinkelio magistralių, iš kurių dauguma driekiasi kalnuotose vietovėse. Tai tikri inžinierinės technikos ir meistriškumo stebuklai, o dėl sudėtingo reljefo jų tinklas gana vingiuotas ir painus.

Ypač svarbus geležinkelių transportas žiemą, kai automobiliais riedėti per kalnus pavojinga. Daugelyje šalies vietų bėgiai vingiuoja ten, kur automobilių kelių reta. Šią ypatybę šveicarai sumaniai panaudoja turizmui. Įvairiose šalies vietose kursuoja vadinamieji ekspresai.

Visų garsiausias „Glacier expres“ (ledynų ekspresas). Nuriedėdamas beveik 300 km. traukinys pervažiuoja maždaug 300 tiltų ir viadukų bei beveik 100 tunelių. Pro traukinio langą atsiveria nepakartojami Alpių vaizdai. Net patys šveicarai tvirtina, kad tai pati nuostabiausia kelionė pasaulyje po svaiginančią uolų, ledo ir sniego karalystę.

Kvapą gniaužiančios elektrinės

Šveicarija neturi nei naftos, nei akmens anglies, bet gali didžiuotis kalnų upėmis. Hidroelektrinės šalyje pradėtos statyti XIX a. viduryje. Dabar šalyje veikia ~ 440 vandens jėgainių, kurios pagaminama apie 70 proc. šalies elektros energijos.

Šveicarijos energetikų pasididžiavimas – „Grande Dixence Dam“ elektrinė, turinti aukščiausią užtvanką pasaulyje – 285 m! Šis betono milžinas stūkso beveik 2 kilometrų aukštyje. Tai ir turizmo objektas, pritraukiantis labai daug norinčių jį pamatyti. Greitasis liftas turistus pakelia į patį užtvankos viršų. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puikus reginys į kalnų slėnį ir vasarą baltuojančias viršūnes.

Kitos lankytinos vietos

Be kalnų, keliautojus Šveicarijoje keri kabančios uolos, tiltai bei po jais šniokščiantys kriokliai ir upės. Be abejonės viena įspūdingiausių šalies vietų – Arės upės tarpeklis. Tai kvapą gniaužiantis gamtos ir žmogaus rankų sukurtas šedevras.

Nepaprastai gražūs Reino upės kriokliai, čia riaumojantis ir purslais trykštantis vanduo krenta iš 23 metrų aukščio. Būtina apsilankyti ir kriokliais garsėjančiame Lauterbruneno slėnyje. Čia esantis Trumelbacho krioklys savo srautu yra pralaužęs net dvylikos pakopų kelią uoloje – vaizdas, iš tiesų, įspūdingas.

Dar vienas krioklys – Reichenbacho. Pasak A. K. Doilio apsakymo, žymusis seklys Šerlokas Holmsas būtent čia, prie šio krioklio, susigrūmė lemtingoje dvikovoje su profesoriumi Mariarčiu.

Poilsiui tinkamiausia vieta – Furkos perėja. Štai čia atsivers tikroji Šveicarija, apie kurią visi svajoja: vaizdingi nameliai, tarsi nuo „Milka“ šokolado atklydusios karvytės, svaiginantys serpantinai ir didingosios Alpės – vaizdas tarsi iš paveiksliuko!

Apžiūrėjus nuostabaus grožio gamtos kūrinius šalyje būtina aplankyti ir miestus: idiliškąjį Šteino prie Reino miestelį, etnografinį Ulricheno miestelį bei didžiausią Šveicarijos miestą Ciurichą.

Taip pat verta paminėti seniausiu dengtu mediniu tiltu Europoje garsėjantį Liucernos miestą, šimtmečius menantį ir vynuogynų apsuptą Siono miestą bei, žinoma, Ž. Ž. Ruso gimtąjį miestą – Ženevą.

Pagarba senbernarui

Mažai kam žinoma, kad garsi senbernarų šunų veislė išvesta Šveicarijos Alpėse, XIII–XIV a. Šie šunys vertinami už labai gerą uoslę ir nuojautą. Kalnų šalyje jie yra nepakeičiami gelbėtojai, ypač žiemą.

Gerai išmokyti senbernarai surasdavo nelaimės ištiktą žmogų, atkapstydavo sniegą, atsiguldavo greta arba ant žmogaus ir savo kūnu šildydavo. Jeigu žmogus būdavo ištroškęs ar nusilpęs, šuo atsiguldavo taip, kad žmogus galėtų atsigerti spiritinio gėrimo iš nedidelio buteliuko, kuris būdavo parištas senbernarui ant kaklo.

Vėliau šunims ant kaklo ėmė rišti raudoną kaspiną, kad iš tolo matytųsi. Senbernarai yra išgelbėję apie 2 tūkst. žmonių gyvybių. Yra net sudarytas specialus labiausiai nusipelniusių senbernarų sąrašas. Garsiausias iš jų – Baris, kuris per 12 tarnystės metų išgelbėjęs net 40 žmonių! Nors dabar šunų tarnystė jau yra pasibaigusi, tačiau vienuoliai kalnuose vis dar juos augina.

Keturių Kantonų ežeras ir istorija

Keturių Kantonų ežeras – šveicarų pasididžiavimas. Nuostabi vandens žydrynė, aplink stūksantys kalnai, puikūs kurortai. Pasiplaukiojimas laivu po šį, J. V. Gėtės „gamtos žygdarbiu“ pavadintą, ežerą tiesiog būtinas!

Įdomu tai, kad šio ežero apylinkės susijusios ir su Šveicarijos įkūrimu. 1291 m. rugpjūčio 1 d. nedideliame Švico kaimelyje, prigludusiame prie Keturių Kantonų ežero, trys miškų kantonai – Švicas, Uris ir Untervaldenas pasirašė amžinos sąjungos ir bendradarbiavimo kovoje su priešais sutartį. Šis dokumentas išliko iki šių dienų ir yra saugomas Šveicarijos konfederacijos archyve Švice.

Sutarties teksto atmintinai mokosi visi mokiniai, nes tai privaloma šveicarų kultūros dalis. Tekstas apima tik du puslapius. Sutartis parašyta lotynų kalba, apačioje nėra jokių parašų, o tik trijų kantonų antspaudai.

Švicas kiekvienam šveicarui svarbus ir tuo, kad nuo jo pavadinimo kilo šios šalies pavadinimas – Šveicarija. Be to, ir šio kantono vėliava – baltas kryžius raudoname fone – vėliau tapo valstybės vėliava.

Žiupsnelis istorijos

Šveicarijos istorijai itin svarbi XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia. Tuo laikotarpiu į šalį atsirito Prancūzijos revoliucijos atgarsiai. Šveicarai, pasekę kaimynų pavyzdžiu, sukilo ir ėmė reikalauti, kad šalyje būtų įvestas centralizuotas valdymas.

1798 m. Prancūzijos kariuomenė įžengė į Šveicarijos teritoriją ir, Prancūzijai tarpininkaujant, Šveicarijos Sąjunga buvo pakeista į Helvetijos Respubliką. Tai buvo pirmas kartas Šveicarijos istorijoje, kai buvo įvesta centralizuota valdžia ir priimta konstitucija. Beje Helvetijos pavadinimas kilo iš helvetų genties, anksčiau gyvenusios dabartinės Šveicarijos teritorijoje, vardo.

Helvetijos Respublika pasirašė draugystės ir glaudaus bendradarbiavimo sutartį su Prancūzija, tad buvo priversta įsitraukti į karą su antinapoleoninėmis koalicijomis. Po Napoleono imperijos žlugimo, 1815 m., pasaulio taikos kongrese, Vienoje, Europos valstybės garantavo Šveicarijai pripažinimą ir užtikrino jai neutralitetą, kuris tapo tvirtu valstybingumo ir neliečiamumo garantu.

Nuo to laiko šveicarai tiesiogiai nedalyvavo nė viename kare, beveik nepakito ir valstybės sienos. Šiuo požiūriu Šveicarija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, sugebėjusių per kelis šimtmečius išlaikyti savo teritorijos vientisumą.

XIX a. pradžioje dėl netvirtos kantonų sąjungos bei politinio ir ekonominio vientisumo stokos, Šveicarijos ekonomika lėtai stūmėsi į priekį. Ūkio plėtrą stabdė ir tai, kad nebuvo galutinai panaikinti feodaliniai santykiai. Dėl vidinės ūkio suirutės ir vis didėjančio gyventojų nepasitenkinimo XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Šveicarijoje įsiplieskė trumpai vykęs pilietinis karas.

1848 m. po visuotinės demokratinių jėgų pergalės Europoje, Šveicarijoje tvirtinama nauja konstitucija, pertvarkoma pati valstybė. Iš netvirtos kantonų sąjungos šalis tampa federacinė valstybė – Šveicarijos Konfederacija.

Ją sudarė 22 kantonai (1979 m. nuo Berno kantono atsiskyrė ir buvo priimtas į Konfederacijos sudėtį 23-asis iš eilės Juros kantonas), kuriems atstovavo centralizuotas valstybinis aparatas. Visuose kantonuose įvestas vieningas piniginis vienetas, vieninga matų sistema, paštas bei pasienio tarnybos.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ smalsius keliautojus kviečia į pažintines keliones po kalnų karalystę Šveicariją. O besidominčius aktyviu laisvalaikiu – į slidinėjimo keliones Šveicarijos kalnų kurortuose.

Artimiausios kelionės į Šveicariją – 2019 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo bei spalio mėnesiais.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!