2019.06.07 Atgal į sąrašą

Neatrasta kalnuotoji Škotija: ką būtinai turite pamatyti savo akimis

Autorius: Geografas, kelionių organizatoriaus "GRŪDA" kelionių vadovas Rytas Šalna

Publikuota 2019 birželio 1d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Daugelis žino, kad Škotija yra Jungtinės Karalystės dalis. Kad jos gyventojai dėvi trumpus sijonus, gurkšnoja palaimą teikiantį gėrimą, groja dūdmaišiu, yra užsispyrę, kaip penki mūsų žemaičiai ir garsėja nepaprastu laisvės siekimu.

Taip pat, žino kad tame krašte nuostabi gamta: kalnai, slėniai, sraunios upės, kasdien pliaupia lietūs, o Loch Neso ežere gyvena kažkokia pabaisa. Tai turbūt ir viskas. Nors tai yra gana daug, tačiau pasitenkinti vien žinojimu – vis tiek per maža. Škotija yra tas kraštas, kurį tiesiog būtina pamatyti savo akimis.

Beribė žaluma

Škotija savo dydžiu nedaug lenkia mūsų kraštą, tačiau gamtos įvairovės škotams galėtume pavydėti. Visų pirma dėl to, kad jų krašte vyrauja šilojais ir viržiais apaugusios aukštumos bei kalnai. Nors jie gerokai nugludinti ledyno, banguojantis paviršius suteikia Škotijai kažkokio nenusakomo šarmo. Kur bekeliautum, į akis krinta žaluma: pievų, ganyklų, miškų.

Vingiuota kranto linija, vagodama įlankėles ir kyšulius, tęsiasi tūkstančius kilometrų. Laukiniai smėlio paplūdimiai, pasakiško grožio įlankos ir akmenų sangrūdos krantuose suteikia šio krašto gamtai būdingos šiaurietiškos dvasios.

Škotijoje, žinia, dažni rūkai, netrūksta lietaus, o vėjas pučia iš keturių pusių. Tačiau kokia paslaptis tūno tame rūke! Jam prasisklaidžius, kraštovaizdis akimirksniu prisipildo įmantriausių formų. Nesvarbu, kad kraštas šiauriau Lietuvos, tačiau dėl Atlanto artumo čia nebūna žiemos, todėl pievos žaliuoja ištisus metus. Nebūna ir kaitrios vasaros, dėl kurios reikėtų leipti.

Net negyvenant Škotijoje galima teigti, kad gamta yra šio krašto gyventojų pasididžiavimo objektas. Gal todėl ir patys škotai yra tarsi kitokio sukirpimo žmonės. Gamta juos nuteikia filosofiniam požiūriui į viską, kas supa aplink.

Išdidus kraštas

Škotai yra patriotizmo pavyzdys kitoms tautoms. Kiekvienas save gerbiantis škotas prie namo būtinai išsikels Škotijos vėliavą. Nors Škotija nėra jokia savarankiška valstybė, o tik Jungtinės Karalystės dalis, tačiau nepriklausomybės troškimas yra gyvas.

Visuose stambesniuose keliuose, kertančiuose Anglijos–Škotijos sieną, stovi išdidūs ženklai, perspėjantys, kad jau „Scottish Borders”. Nors ši siena viso labo administracinė riba, bet sustoja prie jos daugelis. Įsiamžinti jos fone kiekvienam svečiui – garbės reikalas.

Bendraujant su škotais, susidaro įspūdis, jog šie išdidūs ir savimi pasitikintys žmonės ne itin patenkinti Anglijos kaimynyste. O girti ar tiesiog užsiminti apie kaimynę būtų labai neapdairu. Virš 5 mln. gyventojų turinti Škotija yra Jungtinės Karalystės dalis, o lyginant su Anglija tėra labai retai gyvenama provincija.

Istoriškai taip susiklostė, kad maždaug prieš 300 metų buvo sudaryta Škotijos ir Anglijos unija. Nors šiandien Škotija turi savo parlamentą, svarus ir teisinę sistemą, tačiau širdyje nemažai škotų jaučia tai, ką jautėme mes. Skirtumas tas, kad mus okupavo, o škotai su anglais susijungė iš išskaičiavimo.

Tais senais laikais Škotijos ekonomika šlubavo, o Anglija kariavo su Prancūzija. Taigi anglai tos unijos norėjo, o škotai patys sutiko. Nors jie keliems šimtmečiams neteko savo parlamento, bet gavo priėjimą prie Anglijos rinkos, išvengė galimos anglų invazijos ir gavo nemažai nuolaidų bei galimybę išsaugoti savo tautinį identitetą.

Edinburgas – kitoks nei visi

Škotų niekaip nepavadinsi kaimiečiais, nes jie nuo seno plėtojo miestietišką kultūrą. Geriausias to pavyzdys – sostinė Edinburgas. Tai antras pagal dydį Škotijos didmiestis po pramonės galiūno Glazgo.

Edinburgas visiškai nepanašus į Londoną ar kokį kitą didelį Anglijos miestą. XI a. įkurtas miestas yra sudarytas tarsi iš dviejų dalių: senamiestis su savita istorine architektūra ir viduramžių laikus menančių gatvių išplanavimu bei naujamiestis su nuo pramonės perversmo laikų atsiradusiu išplanavimu.

Karalienė Viktorija, 1840 m. pirmą kartą apsilankiusi Edinburge, susižavėjusi aiktelėjo: „Tai nepanašu į nieką kitą, ką man teko matyti! Tai nuostabu! Štai kur aš norėčiau gyventi...“

Škotai dažnai pasigiria, kad jų sostinė stovi ant septynių kalvų, tuo pabrėždami jos statusą. Ir tai ne šiaip kalvos. Daugelio nuostabai kitados tai buvo ugnį spjaudantys ugnikalniai. Tačiau per šimtus milijonų metų iš didingų kalnų gamta paliko tik kalvas, o juodos spalvos uolienos tapo puikia statybine medžiaga. Nors dėl jos senosios miesto dalys atrodo kiek niūrokai, būtent šis ypatumas suteikia miestui autentiškumo.

Čia visko apsčiai, tad miestui būtina skirti bent kelias dienas. Žygiuojant per senamiestį karališkąja mylia pro akis plaukia senovė: Edinburgo pilis, Šv. Gilo katedra, Škotijos parlamentas, vienas už kitą senesni ir įmantresni pastatai, o kam užteks kantrybės – pasieks pačios karalienės rezidenciją Holirudo rūmus. Nors ji čia reta viešnia, bet jos vizitai tikras įvykis škotams.

Senamiesčio prieigose vizito prašosi nemokama Nacionalinė galerija, seniausias miesto pastatas Šv. Margaritos koplyčia ir memorialas rašytojui Valteriui Skotui. Būtina pamatyti ir paminklą bene garsiausiam škotui – Deividui Livingstonui. Jeigu oras geras, sostinę galima efektyviai apžiūrėti iš važinėjančio bestogio autobuso.

Pilių paslaptys

Škotija be pilių – kaip Lietuva be krepšinio. Čia vos ne kiekvienoje gyvenvietėje stūkso pilis arba jos griuvėsiai. O kiek dar jų slepiasi miškų ir parkų tankmėse, nuošaliose paežerėse. Nemažai pilių mena škotų nepriklausomybės kovas ir yra jų pasididžiavimas. Kiekvienam tikram škotui kraujas ima venomis greičiau tekėti, kai kalbama apie Stirlingo pilį.

Ji susijusi su įvykiu, kurį galima palyginti su mūsų Žalgirio mūšiu. 1297 metų rugsėjo mėnesį šalies legenda tapusio Williamo Wallace’o vadovaujama škotų sukilėlių kariuomenė sumušė anglus ir įsiveržė į Šiaurės Angliją.

Nepamirštamą įspūdį palieka Eilean Donan pilis Škotijos kalnuose. Ne tik ši, bet ir daugelis kitų pilių bei tvirtovių tapo filmavimo aikštelėmis kino filmams apie senovę.

Pilys Škotijoje ne tik puikūs reginiai, lankomi muziejai ar privatus turtas. Jose arba jų apsuptyje škotai mėgsta rengti vakarėlius, koncertus, pokylius. Pavėsinėse įsitaisiusios aristokratiškos damos baltomis pirštinėmis gurkšnoja putojantį gėrimą, o vyrai su frakais prie taurių šnekučiuojasi.

Senosios tradicijos čia labai gerbiamos, tačiau kiekvienas turi žinoti savo padėtį visuomenėje. Į kai kurių pilių vidų nepateksi, tačiau iš tolo grožėtis gali visi.

Loch Neso pabaisa tebegyvena

Nesvarbu, kad netikite mitais ir legendomis, pasakomis ar prasimanymais. Tačiau nuvykus į Škotiją būtina pamatyti Loch Neso ežerą. Tai didžiausias iš Glenmoro ežerų. Panašus į upę, nes siauras ir labai ilgas, nusidriekęs net 37 kilometrus, o plotis tesiekia 1,5 kilometro. Iš visų pusių jį supa kalnai.

Labai gilus, giliausia jo vieta siekia per tris šimtus metrų. Tokiose gelmėse tikrai yra kur tūnoti Nesei. Jai skirtas visas muziejus! Jame apsilankius net ir didžiausias skeptikas ima tikėti, kad Nesė iš tikrųjų gyvena.

Tai liudija vaizdo įrašai, nuotraukos, liudininkų ir mokslininkų pasakojimai. Čia tiek įrodymų, kad net abejonių nekyla, tačiau kiekviena ekspozicija užbaigiama žodžiais „Norite tikėkite, norite – ne“. Na, o patys škotai, supažindindami su Loch Neso ežero legenda, šmaikštauja, kad Nesė paprastai pasirodo po 15-ojo bokalo alaus. Minios turistų per metus šiame muziejuje palieka milijonus svarų.

Tikrieji škotai

Ne tik Vilniaus gatvėse galima pamatyti škotus nacionaliniais drabužiais. Šis pasididžiavimą keliantis atributas į akis krinta ir Škotijos miestuose bei miesteliuose. Škotai šį drabužį labai gerbia ir vyrų su sijonais (kaip mes sakome), vienodai galima sutikti ne tik per šventes, bet ir darbo vietose bei buityje.

Tikrasis tokio apadro pavadinimas yra kiltas, o jo spalva ir raštas pasirenkamas ne šiaip pagal norą. Bet kurio kilto spalva nurodo, kokiai giminei ar vadinamajam klanui priklausoma, o tokios šaknys gali siekti viduramžių laikus.

Didžiausią smalsumą visiems kelia tai, kad po kiltais nėra jokio apatinio trikotažo. Ir tai yra teisybė. Tikri škotai laikosi visų tradicijų. Na, o patys jie šiek tiek šmaikštaudami, šiek tiek teisybę sakydami, turi savo versiją nacionalinio drabužio atsiradimo istorijai paaiškinti: „Škotai kiltus vilkėdavo tam, kad greičiau galėtų nuogą užpakalį anglams parodyti“.

Grampiano kalnuose, upių slėniuose ir šiaip visokiose palaukėse škotai be atvangos gamina viskį. Šio tauriojo gėrimo daryklų ir degustavimo centrų įsikūrę veik šimtas. Per juos driekiasi viskio keliai, kuriais be perstojo juda smalsūs turistai.

Ekskursija po tokį fabrikėlį trumpa, bet būtina. Reikia tik gėrėtis, kaip škotai didžiuojasi gėrimų gamyba ir turistams aiškina kubilų, vamzdžių bei vamzdelių paskirtį. Degustacija, o po jos palaimingo gėrimo pirkimas beveik neišvengiamas. Jei ne sau, tai dovanų.

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Škotiją (autobusu ir lėktuvu) 2019 metų birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!