Straipsnis apie Hermano Šulco stovyklą Ruandoje
2018.04.20 Atgal į sąrašą

Meilės ir gailestingumo pasiuntinys

Mūsų kelionė Afrikoje ėjo į pabaigą. Keliavome po Ruandą, apsuptą kalnų apaugusių  tropikų augmenija, aplankėme gorilų tyrinėtojos D. Fosey gyvenvietės liekanas bei kapavietę, grožėjomės ežerais ir sodria augmenija. Liko aplankyti mūsų tautiečio  saleziečių  misionieriaus kunigo Hermano Šulco įkurtą jaunimo stovyklą. Stovykla netoli Ruandos sostinės Kigalio, tačiau labai nuošaliame kaime. Kad neklaidžiotumėme nežinomais Afrikos keliais, kunigas į  kryžkelę pasiuntė vaikelius su Lietuvos vėliava - juos pamatėme iš toli, todėl stovyklą radome be didelių klaidžiojimų.

Kunigas Hermanas Šulcas kilęs iš Klaipėdos krašto. Prasidėjus karui, su šeima traukėsi į Vakarus. Žuvus tėvui, patyrė daug vargo, kartu su mama ir vyresniu broliu apsigyveno Vokietijoje, ten baigė mokyklą ir studijavo Italijoje Salesiano institute, tapo vienuoliu saleziečiu.

Nuo 1978 m. H. J. Šulcas gyvena ir dirba Ruandoje, Mušos kaime. Čia gyvendamas jis visą savo gyvenimą pašventė našlaičių, atstumtųjų globai. Jo įkurtoje Jaunimo stovykloje gyvena iki 150 beglobių vaikų, yra bendro lavinimo bei  amatų mokykla, pastatyti nameliai vietiniams, bažnyčia. Kunigui talkina vienuolės, bei savanoriai, atvykstantys iš įvairių šalių. Stovykla išgyvena iš aukotojų pinigų.

Vaikai mus pasitiko linksmais afrikietiškais šokiais pritariant būgnams, pavaišino skaniais, savo keptais pyragėliais ir kvapnia arbata. Tą akimirką, pasinėrę į smagius afrikietiškus ritmus  supratome, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik  manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Kaip mums trūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis - tokių santykių, kokius pamatėme ten, Tėvo Hermano stovykloje. Meilė likimo nuskriaustiems vaikams ten nesumeluota, ji atvira. Vaikai prie Tėvo Hermano glaudžiasi, nes Jis jiems ir Tėtis, ir Mama. Pasakodamas vaikų istorijas Tėvas Hermanas sunkiai sulaiko ašaras - jos liūdnos ir nevaikiškos, tie vaikai jau patyrę ir smurto, ir nemeilės, išmesti, buvę niekam nereikalingi. „Jei įmesi į ežerą akmenį, eis ratilai. Tie ratilai nurims, bet akmuo ežero dugne liks. Taip ir tiems vaikučiams, nors jie dabar atrodo linksmi, laimingi,  bet akmuo jų  širdelėse liks visam gyvenimui“ - sako Tėvas Hermanas.

1994m. Ruanda išgyveno siaubingą genocidą, per kurį buvo nužudyta apie 1 mln. visiškai nekaltų žmonių. Išžudyti ir stovyklos vaikai, jų liko tik 12, stovykla buvo visiškai sugriauta. Kunigas Hermanas stebuklingai išsigelbėjo ir atstatė stovyklą tokią, koka ji dabar ir yra.

„Tikrieji turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse, tereikia norėti  pamatyti vienam kitą“ baigiant mūsų viešnagę pasakė nuostabusis lietuvis Kunigas Hermanas. Mums buvo laikas grįžti į Kigalį, bet  atrodė, kad patirtieji įspūdžiai, išgyvenimai tarytum nuplėšė nuo mūsų kaukes, po kuriomis mes taip slepiame savo širdis. Tačiau ne kiekvienam lemta turėti tokią didelę, pilną meilės širdį. Jei tokių žmonių būtų daug - pasaulis būtų kitoks - be smurto, karų, beprasmių žudynių... Linkime sveikatos ir ilgų gyvenimo metų Jums, Kunige. Juk ten, tolimoje Ruandoje yra ir dalelė Lietuvos - mūsų trispalvių pas Jus matėme daug.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!