2019.02.12 Atgal į sąrašą

Kas stebina keliautoją pirmąkart atvykus į Japoniją?

Autorius: Kelionių vadovas Tadas Valaika

Publikuota 2019 vasario 09d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Kas stebina keliautojus, pirmąkart atvykusius į Japoniją? Viskas! Japonija – tarsi kitas pasaulis su kitokia, nei mums įprasta, taisyklių, tradicijų ir ceremonijų sistema. Mūsų požiūriu ją būtų galima apibūdinti kaip punktualiai funkcionuojantį, disciplinuotą chaosą. Tačiau, norint išrinkti vieną žodį, Japonijos apibūdinimas tikriausiai būtų – kontrastai. Kontrastai tarp senųjų tradicijų ir šiandieninio modernaus pasaulio, tarp preciziškumo, perfekcionizmo ir kičo, tarp darnos ir chaoso, skubėjimo ir meditacijos.

Japonija ekonomiškai išsivysčiusi šalis, trečia pagal dydį pasaulio ekonomika, kurios pagrindą sudaro moderniųjų, išmaniųjų technologijų kūrimas ir eksportas. Japonijoje viskas modernu, nuo automobilių, greitųjų traukinių, neoninių reklamų gatvėse, dangų remiančių dangoraižių, trimis ar net keturiais aukštais išdėstytų greitkelių viadukų iki šimtų rūšių pardavimo automatų (parduodančių viską, nuo dantų krapštuko iki buitinės technikos) ir daugybė kitų inovacijų, kurios mūsų kasdienybę pasieks gal tik po kelerių metų.

Iš pirmo žvilgsnio viskas Japonijoje atrodo kitaip. Tačiau, priėjus arčiau ir pažvelgus įdėmiau, galima pamatyti, kad tai – tik eksterjeras, po kuriuo slepiasi šimtmečius kurtos tradicijos, savitas mentalitetas ir kultūra. Tą puikiai iliustruoja vienas epizodas iš kelionės po Japoniją. Važiuojant greituoju traukiniu, į vagoną įlipo uniformuotas, baltomis pirštinaitėmis mūvintis traukinių kompanijos darbuotojas.

Įžengęs vidun vyras priglaudė rankas sau prie šonų ir nusilenkė prieš vagone sėdinčius keleivius. Mandagiu pasisveikinimu, kompanijos vardu, jis atidavė pagarbą ir padėką keleiviams, besinaudojantiems jo atstovaujamos įmonės paslaugomis. Maža to, perėjęs visą vagoną, tas pats darbuotojas dar kartą nusilenkė keleiviams į nugaras.

Pasijaučiau lyg Liudviko XIV laikais Prancūzijoje, kuomet damos šokdamos atlikdavo pagarbų reveransą prieš karalių. Tačiau tai įvyko čia ir dabar, XXI amžiuje, viename iš moderniausių pasaulio traukinių, lekiančių 300 kilometrų per valandą greičiu tarp Tokijo dangoraižių.

Dar vienas panašus, modernumo ir archajiškumo sandūros, pavyzdys mus nustebino pietaujant. Atėję prie kavinės supratome, kad užsisakyti maistą ir už jį susimokėti reikės prie įėjimo esančiame automate. Lyg ir patogu bei praktiška – žmogaus darbą atlieka robotas. Tačiau mūsų nuostabai, automatas neaptarnavo kreditinių kortelių! Iš vienos pusės – modernus automatinis užsakymo atlikimas, iš kitos – atsiskaitymas tik tradiciniu, grynųjų pinigų metodu. Iš tiesų, daugelyje vietų Japonijoje susidūrėme su poreikiu turėti grynųjų pinigų, kas tokioje išsivysčiusioje ir moderniomis technologijomis garsėjančioje šalyje pasirodė keista.

Japonijoje daug chaoso ir skubėjimo, gyvenimas lekia žaibišku greičiu. Dėl laiko stokos daugelis biuruose dirbančių japonų sako, kad jiems neverta švaistyti laiko grįžimui namo, geriau nakvoti šalia biuro esančiuose „kapsuliniuose“ viešbučiuose, ir iš ryto vėl grįžti į darbovietę. Gyvenant tokiais tempais, turbūt neverta klausti, ar japonas gali skirti pusvalandį rytiniam kavos ar arbatos puodeliui.

Dar vienas kontrastas mūsų laukė lankantis tradicinėje japonų arbatos gėrimo ceremonijoje. Čia kiekviena detalė preciziškai apgalvota. Ceremonijos dalyviai kviečiami prisėsti ant tatamio (minkšto kilimėlio, ant kurio japonai tiek sėdi, tiek miega, tiek valgo) ir laukti, kol atvyks arbatos ruošimo meistras bei paruoš šviesiai žalios spalvos japoniškos „Matcha“ arbatos gėrimą.

Meistro atliekamoje ceremonijoje kiekvienas nusilenkimas, kiekvienas arbatos gaminimo žingsnis atrodo kaip sakralus procesas, primenantis krikščioniškąsias mišias, kuomet kunigas aukoja ant altoriaus padėtą duoną ir vyną. Tai vyksta su tokiu preciziškumu ir pasišventimu, jog visi dalyviai sustingę stebi kiekvieną meistro judesį ir su nekantrumu laukia, kas bus toliau.

Didžioji dalis keliautojų iš ceremonijos išėjo tarsi iš šamaniškų apeigų, kuriose sustoja laikas. Po tokios ramybės ir rimties įsilieti į šurmuliuojantį bei skubantį pasaulį – nelengva. Liūdna pasidaro suvokus, kad tos ramybės, koncentracijos ir meditacinės aplinkos su kiekviena diena Japonijoje lieka vis mažiau. Pašėlęs gyvenimo ritmas unikalias tradicijas pamažu skandina užmarštin.

 

Paviršutiniškumas ypač juntamas bendraujant su jaunąja japonų karta. Nors jie ir yra susipažinę su savo šalies tradicijomis, senaisiais unikaliais amatais bei kultūros bruožais, tačiau mieliau renkasi vakarietiškas madas ir tendencijas.

Keliaujant teko matyti ne vieną vestuvių šventę. Mums pasisekė pamatyti jaunavedžius, vilkinčius tradicinius vestuvinius kimono.

Tai buvo unikali patirtis ne tik mums, bet ir mūsų gidei, kuri prisipažino seniai mačiusi tradiciniais rūbais pasipuošusius vestuvininkus. Šiandien daugelis japonų tuokiasi apsivilkę vakarietiškais rūbais: jaunikius žavi juodas smokingas, o nuotakos nori ilgos ir pūstos, Holivudo filmuose matytos suknelės. Didžiajai daliai japonų jaunimo grožio idealas yra šviesiaplaukiai, mėlynakiai modeliai ir aktoriai.

Ne tik jaunimas idealizuoja Vakarų civilizaciją – tai juntama ir tokiame japonų kultūros židinyje, kaip Kiotas. Ši senoji sostinė, garsėja savo šventyklomis, tradiciniais japonų sodais ir meditaciniais peizažais. Kioto centre plyti žymaus japonų architekto Tadao Ando suprojektuotas Menų sodas, kuriame eksponuojamos Vakarų civilizacijos meistrų – Leonardo da Vinčio, Mikelandželo Buonaročio, Klodo Monė bei Pjero Ogiusto Renuaro – darbų replikos.

Vakarų kultūros dvelksmas jaučiamas ir unikalioje, meno muziejais garsėjančioje Naošimos saloje, kur vieno garsiausių „Chichu“ meno muziejaus pagrindinis motyvas sukurtas K. Monė „Vandens lelijų“ tema.

Jautiesi keistai, kai tolimoje Japonijoje esi pasirengęs pasinerti į vietinės kultūros, tradicijų ir meno klodus, o šalis iškrečia pokštą ir pateikia meno kūrinius, kurių originalai – Milane, Vatikane ar Paryžiuje.

Šie kontrastai, turbūt, labiausiai ir sukrečia keliautojus. Norint juos pajausti, reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kurias geriausiai žino patyrę kelionės vedliai. Būtent šie žmonės padeda atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus.

Pirmiausia, norint pajusti Japonijos kontrastus, neužtenka nuskristi tik į Tokiją ar kitą Japonijos didmiestį. Būtina pakeliauti ilgiau ir pamatyti daugiau, antraip galite likti, kaip to žymaus filmo pavadinime – „Pasiklydę vertime“.

Antra, keliautojui visuomet yra svarbi kelionės kaina, o Japonija yra ganėtinai brangi šalis. Tačiau nukeliavus taip toli, siūlau netaupyti ir laikytis principo, kurį išgirdau iš vieno amerikiečio bendrakeleivio: „Mes nesame tokie turtingi, kad galėtumėme sau leisti pirkti pigius daiktus“. Nors kainos yra nemažos, bet, būnant Japonijoje, būtina išbandyti tris dalykus. Tai: važiavimas greituoju traukiniu „Šinkansen“, nakvynė japoniško stiliaus viešbutyje „Riokane“ (ir miegas ant tatamio) bei tipinis SPA – „Onsen“. Tuomet pajausite tikrąją Japonijos dvasią ir kultūrą.

Keliautojai, grįžę iš tolimų, egzotinių kraštų, dažnai savo draugams rekomenduoja nuvykti pasižiūrėti kažko išskirtinio: Indonezijoje gyvenančių papuasų, Afrikos Kalahario dykumos bušmėnų ar hmongų genčių Vietnamo šiaurėje, kol jos dar neišnyko.

Grįžus iš kelionės po Japoniją ir įspūdžiams šiek tiek „susigulėjus“, peršasi viena mintis – šią šalį būtina aplankyti kuo greičiau, nes ji keičiasi žymiai sparčiau nei menkiau išsivystę pasaulio regionai. Papuasas su ietimi rankoje per ateinančius dešimt metų pasikeis tik šiek tiek, o Japonija jau po kelių metų bus visai kitokia.

Mums, keliautojams, norisi pamatyti tą unikalią Japoniją, kurios žydinčių japoniškų vyšnių apsuptyje stūksančio Fuji kalno neužstoja milžiniški dangoraižiai, kol dar liko meditaciniais peizažais alsuojančių bei raudonuojančių klevų atspalvyje paskendusių tradicinių sodų su šventyklomis ir pagodomis.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!