(8-37) 32 44 54
Kaunas
GRŪDOS biurų kontaktai
I-V 09:00 - 18:00,   VI : Nedirbame,   VII : Nedirbame 

Užsakyti kelionę artimiausioje kelionių agentūroje
Parašykite mums

Gyvenimo kelionė į Afriką. Baobabų alėja ir akistata su kalnų gorilomis (III dalis)

Gyvenimo kelionė į Afriką. Baobabų alėja ir akistata su kalnų gorilomis (III dalis)

Autorius: Kelionių ekspertė Birutė Kalkienė
Publikuota 2018 lapkričio 05d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

 

Jei kartą įkvėpei Afrikos oro, ji tavęs nebepaleis... Pirmajame ir antrajame ciklo apie Afriką straipsniuose apžvelgėme kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ patirtį rengiant keliones į Pietų Afrikos Respubliką, Namibiją, Botsvaną, Zambiją, Keniją, Tanzaniją ir Etiopiją. Šiandien pristatome trečiąjį ciklo straipsnį, kuriame pasakosime apie atradimus Madagaskare, Ugandoje ir Ruandoje. 

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-ekspertas/gyvenimo-kelione-i-afrika-baobabu-aleja-ir-akistata-su-kalnu-gorilomis-iii-dalis-638-1052862?copied

 Jei kartą įkvėpei Afrikos oro, ji tavęs nebepaleis... Pirmajame ir antrajame ciklo apie Afriką straipsniuose apžvelgėme kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ patirtį rengiant keliones į Pietų Afrikos Respubliką, Namibiją, Botsvaną, Zambiją, Keniją, Tanzaniją ir Etiopiją. Šiandien pristatome trečiąjį ciklo straipsnį, kuriame pasakosime apie atradimus Madagaskare, Ugandoje ir Ruandoje.

Kelionė į Madagaskarą – tarsi į kitą pasaulį, į ketvirtąją pagal dydį salą pasaulyje (po Grenlandijos, Naujosios Gvinėjos ir Borneo), kuri tarsi Nojaus laivas dreifuoja Indijos vandenyne. Paklausus tautiečių apie Madagaskarą, dažniausiai jie atsako, kad tai sala kažkur prie Afrikos krantų. Kai kas yra girdėję apie tarpukario geografo ir keliautojo Kazio Pakšto ketinimus Madagaskare įkurti lietuvių koloniją, kiti yra matę Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“. Tačiau dažnam lietuviui Madagaskaras – tolimas tarsi mėnulis.

Nuo Rytų Afrikos pakrantės 400 kilometrų atstumu nutolusi, Mozambiko sąsiaurio atskirta, už Lietuvą maždaug devynis kartus didesnė sala stebina savo išskirtinumu – tai gamtos lobių sala, nepanaši į jokią kitą pasaulyje. Madagaskaras dažnai vadinamas aštuntuoju žemynu turint galvoje ne dydį, o izoliuotą jo vystymąsi.

„Prieš 160 mln. metų nuo žemyno atsiskyręs žemės lopinėlis tapo namais šimtams tūkstančių augalų ir gyvūnų, kurių beveik 80 % niekur kitur neauga ir negyvena, sutinkami tik šitoje saloje. Kalnai, drėgnieji lietaus miškai, kuriuose auga retų rūšių paparčiai, pusdykumės, šimtus metų skaičiuojantys baobabai, tarp kurių skraido reti paukščiai, daugybė orchidėjų rūšių, balti paplūdimiai ir koralų rifų suformuoti žydro jūros vandens baseinai – kiekvienas gamtos mylėtojas Madagaskare atras savo rojaus kampelį.

Sala garsėja nacionaliniais parkais, draustiniais ir gamtos rezervatais. Tik Madagaskare sutinkami tikriausiai patys mieliausi gyvūnai pasaulyje – lemūrai. Čia ropoja spalvingieji driežai ir chameleonai, klaidžioja fosos – pumos ir šuns hibridas.

 

Manoma, kad pirmieji naujakuriai į Madagaskarą atsikėlė prieš 2500 metų, ir tai buvę ne išeiviai iš Afrikos, o atvykėliai iš Pietryčių Azijos – Indonezijos. Vėliau ėmė skverbtis ir arabai. Dabar Madagaskare gyvena apie 20 genčių, kurios laikosi savų tradicijų ir papročių, juos vis dar vienija tikėjimas protėvių galia. Šalyje kalbama dviem kalbomis – malagasių ir prancūzų.

Vietiniai salos gyventojai – malagasiai. Jie draugiški, nuoširdūs, smalsūs, linksmi ir neįkyrūs žmonės, pasižymintys geriausiais Afrikos ir Indonezijos tautų bruožais. Kaimeliuose šokiruoja skurdi, archaiška buitis: valgis gaminamas ant žarijų, visi darbai atliekami rankomis, vakare – pasišviečiant žvakėmis. Net terasos ryžiams auginti dažniausiai skaptuojamos kauptukais. Tačiau neatrodo, kad žmonės badautų – pati gamta pasirūpina gausiu ryžių ir daržovių derliumi.

Kelionės vadovo, geografo R. Šalnos įspūdžiai iš Madagaskaro: „Madagaskaras – Afrika, bet ne Afrika. Azija, bet ne Azija. Kažkas tarpinio ir absoliučiai unikalaus. Žmonės, dar nesugadinti civilizacijos. Daug, mūsų supratimu, skurdo, bet jie laimingi ir šypsosi 10 kartų daugiau nei lietuviai. Visi sveikinasi, jaučia bei vertina bendruomeniškumą. Vietiniai neterorizuoja turistų, kas šiais laikais labai reta!

Gamta… ekologinė katastrofa didžiojoje šalies dalyje. Madagaskaro centrinė dalis be miškų, plėtojama lydiminė žemdirbystė, labai daug kruopščiai įdirbtų ryžių terasų. Daug erozijos, dykumėjimo. Miestai miesteliai vargani, tvarka čia – sąlyginis dalykas. Kraštovaizdžiai unikalūs, kur saugoma gamta – daug akį veriančių vaizdų.

Madagaskaras savitas, šokiruojantis, reikalaujantis keliautojų ištvermės. Nenuspėjamas, spalvingas, nesuvokiamai skurdus, su aibe ekologinių, socialinių, ekonominių ir politinių problemų. Madagaskaras tinkamas tik tikriems keliautojams ir atradėjams: išlepusiems ir bambagysle su komfortu suaugusiems ši šalis netinka.“

Iš vienos pusės – žavu, kad Madagaskaras nėra nutryptas turistų minių, iš kitos pusės – keliautoją gali erzinti prastai išvystyta infrastruktūra. Vykstant į šią šalį reikėtų apsišarvuoti kantrybe, į galimus nesklandumus bei buitinius nepatogumus žiūrėti filosofiškai, pasiruošti patirti ne vieną nuotykį ir išbandymą. Šioje kelionėje reikės daug ir aktyviai judėti – stebėti gamtą vaikščiojant po nacionalinius parkus – teks ir sušlapti, ir sukaisti, ir gerokai paprakaituoti...

Tikimės, kad šią kelionę pasirinks mylintys ir suprantantys gamtą, draugiški, neišlepę, nekaprizingi, užsigrūdinę, kantrūs žmonės, spinduliuojantys gerą nuotaiką ir optimizmą. Šioje kelionėje reikia mokėti atsipalaiduoti, niekur neskubėti ir mėgautis.

Po Madagaskaro metas su „GRŪDA“ leistis į nuotykių kupiną kelionę po Ugandą ir Ruandą. Tai – stulbinanti ir iki širdies gelmių jaudinanti laukinė realybė, kurioje Homo sapiens būtį pranoksta gauruotų, raguotų, kanopinių, ilgakaklių, aštriailčių, plėšrių ir sparnuotų būtybių gyvenimas. Tuomet už žmonių kalbą svarbesnė tampa medžių ir krūmų kalba. Už jų pasislėpusios gali būti stebėtinai į mus panašios būtybės – primatai (šimpanzės ir kalnų gorilos).

Uganda Jums parodys charizmatišką Afriką, kokios dar neregėjote. Būsite atradėjai. Atradėjai pasaulio, kuriame – savanų ir tankių žolynų platybės, kurį maitina vandens stichija ir kriokliai, saugo pirmykštė giria, valdo egzotiškieji nykstančių rūšių gyvūnai ir nepaprasta augmenija. Merčisono nacionaliniame krioklių parke nuo laivo denio stebėsite Nilo vandens kūriniją bei pakrančių gyvenimą.

Kibalės nacionaliniame parke galima pamatyti ir iš arti pažinti įspūdingiausius, žmonėms giminingus primatus (šimpanzes). Naršyti garsųjį Elžbietos nacionalinį parką, nuvykti prie gausiai begemotų ir krokodilų apgyvendinto Kazingos kanalo, o Išašos lygumose stebėti medžiuose karaliaujančius liūtus. Neįžengiamasis Bvindžio miškas atvers dar vieną Centrinės Afrikos paslapčių tankmę, kurioje, tarp gigantiškų žinduolių (kalnų gorilų), gyvena mažiausi planetos žmonės – pigmėjai.

Ugandos kaimynė – tūkstančio kalvų šalis, Ruanda, kurios skliautą dažnai nušviečia žaibai, žemę užgulę ramūs vulkanai, o tarp jų tyvuliuoja gražiausi Afrikos ežerai.

Kivu, į Nilą tekėjusių upių ir ugnikalnio lavos kūrinys, – ežeras, kuris atskleis Jums mįslingą Ruandos žavesį. Koks jis didingas, kartu – trapus, pajusite lankydamiesi Ugnikalnių nacionalinio parko džiunglėse, gorilų buveinėje po atviru dangumi. Kai atsidursite kalno papėdėje, kur tyrinėtoja, zoologė Diana Fossey kuklioje trobelėje pragyveno 18 metų, galėsite pakartoti jos žodžius, nuskambėjusius Michaelo Aptedo filme „Gorilos rūke“: „Apsižvalgykit – arčiau Dievo jau nebeprieisi“.

Kelionių vadovo, geografo Ryto Šalnos įspūdžiai apie Ugandą ir Ruandą: „Išgirdus valstybių pavadinimus Uganda ar Ruanda, dauguma žmonių jų nesieja su konkrečiais vaizdiniais, galimais potyriais. Tačiau pakanka šiek tiek praskleisti nežinomybės šydą ir tarsi iš nieko pabyra gausa girdėtų, tačiau, greičiausiai, nematytų objektų. Kelionės į Ugandą ir Ruandą laukiau kelerius metus, ruošiausi šioms šalims, laukiau naujų potyrių. Suprantama, kad vadovauti grupei ten, kur nesi buvęs, didžiulis iššūkis kiekvienam gidui, tačiau noras pažinti šias Užsacharės šalis buvo stipresnis už iššūkius.

Kadangi esu geografas, kelionėje man svarbu viskas – kraštovaizdžiai, gyventojai, vietos kultūra, istorinė praeitis, socialiniai ir ekonominiai tos šalies procesai, problemos, iššūkiai, sprendimų pavyzdžiai. Ugandoje buvau nustebintas, kaip sumaniai ugandiečiai plėtoja ekologinį turizmą, saugodami gamtą ir tuo pačiu į jos apsaugą įtraukdami vietos gyventojus.

Daugiatautė, pilietinių karų alinta, šalis atsivėrė kaip kitokia Afrika – dar neatrasta turistų, dar labai geranoriškai nusiteikusių vietinių gyventojų. Keliaujant po šią šalį visi jautėmės labai saugūs, o atradimų gausa mane asmeniškai pribloškė. Mes matėme visko labai daug – Viktorijos ežerą, gražuolį Nilą su nuostabiaisiais ir ypač fotogeniškais kriokliais. Ieškojome žvėrių ir radome jų gausybę. Gal ne iš karto, bet po truputį.

tačiuose šlaituose darbščių kalniečių suformuotas kraštovaizdis slepia stebuklą – didžiausius primatus pasaulyje – kalnų gorilas.

Buvau jų giminaičius – lygumų gorilas – akis į akį matęs zoologijos sode per stiklą, tačiau gyvoje gamtoje tokia akistata reiškė daug daugiau. Mes visi labai laukėme šios akistatos. Iki jos turėjome galimybę susipažinti, kaip veikia Ugandos aplinkos apsaugos sistema, ką šių gyvūnų stebėjimas ekonomiškai reiškia šiai vis dar skurdžiai Afrikos šaliai. Nesvarbu, kiek reikia įdėti pastangų į gorilų radimą kalnų miškuose, daugiau ar mažiau kažkam pasiseka, bet ta viena valanda natūralioje gamtoje akis į akį su kalnų gorilomis atperka prakaitą, laukimą ir išlaidas (leidimas stebėti kalnų gorilas – 600 USD/asmeniui). Ten laikas sustoja, apima jausmai, kurių niekada nesi patyręs. Kartais girdžiu klausimus, ar verta vykti į Ugandą dėl gorilų? Atsakau – verta dėl jų ir dėl daugelio kitų dalykų, Uganda – įdomi šalis. Jei norite praturtinti save – nedvejokite, vykite. Svarbiausia – reikia mylėti Afriką.

Prisilietimas prie Ruandos irgi paliko gilų pėdsaką. Viena mažiausių Afrikos šalių yra kaip perlas šiame žemyne. Ji nori būti kitokia, ji patyrė tai, kas tapo istorija ir sustiprino visuomenę. Ruandos geografinė padėtis (prie Kongo demokratinės respublikos) suteikia šiai šaliai daug galimybių, tuo pačiu verčia būti ypač budriai. Mūsų grupės apsilankymas prie Ruandos ir Kongo DR sienos leido būti liudininkais, kaip vyksta žmonių migracija Afrikoje, kaip vienos šalys priklauso nuo kitų. Patogiai ir saugiai gyvenant Lietuvoje negalime net suvokti procesų, kurie vyksta daugelyje Afrikos vietų, tačiau turime galimybę tai pamatyti ten nuvykę.

Čia pribloškiantys kraštovaizdžiai, kalnų džiunglėse gyvena apsčiai gyvūnų, iš kurių, kaip ir Ugandoje, labiausiai tituluojamos kalnų gorilos. Čia jų net gausiau nei kaimyninėje Kongo DR ir Ugandoje. Čia atgimsta legendinio filmo „Gorilos rūke" siužetai. Įstabi kalnų gamta nukelia į gigantiškos augalijos karalystę, čia viskas kitaip, nei matyta.

Kalnų pelkės, tankūs miškai ir retmiškiai, savanų fragmentai ir krūmų sąžalynai, sklindantys paukščių garsai, išminti žvėrių takai ir žinojimas, kad čia kelis dešimtmečius gyveno Diana Fossey – amerikiečių antropologė, kuriai turime būti dėkingi už išsaugotas kalnų gorilas.

Mūsų grupė pagerbė šią mokslininkę: leidomės į sudėtingą kalnų žygį ten, kur gyveno ir dirbo Diana. Ropštėmės, klupome, lipome, veržėmės, slydome, šokinėjome, griuvome, bet ėjome... ko tik tame žygyje nebuvo. Ir nors tai tapo kiekvieno iš mūsų asmeniniu išgyvenimu, jaučiau, kad kiekvienas žygeivis įveikė ne tik save, bet ir atidavė duoklę tiems, kas saugoja gamtą, tiems, kas supranta jos vertę.“

1994 m. Ruanda išgyveno skausmingą genocidą. Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių. Kigalyje aplankę Genocido muziejų, pasukome link mūsų tautiečio misionieriaus, kunigo Hermano Šulco (su kuriuo daugybę metų bendrauja „GRŪDOS“ keliautoja L. Šarakauskienė) įkurtos jaunimo stovyklos, nuošaliame Mušos kaime.

1994 m. Ruanda išgyveno skausmingą genocidą. Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių. Kigalyje aplankę Genocido muziejų, pasukome link mūsų tautiečio misionieriaus, kunigo Hermano Šulco (su kuriuo daugybę metų bendrauja „GRŪDOS“ keliautoja L. Šarakauskienė) įkurtos jaunimo stovyklos, nuošaliame Mušos kaime.

Kilęs iš Klaipėdos krašto, nuo 1978 metų kunigas gyvena ir dirba Ruandoje, visą savo gyvenimą pašventęs našlaičių globai. Jo įkurtoje jaunimo stovykloje gyvena 150 vaikų, yra bendro lavinimo bei amatų mokykla. Kunigui talkina vienuolės ir savanoriai, atvykstantys iš įvairių pasaulio šalių. Stovykla išsilaiko iš aukų. Mus vaikai pasitiko linksmais afrikietiškais šokiais pritariant būgnams, vaišino skaniais, savo keptais pyragėliais ir kvapnia arbata. 

Genocido metu stovykla buvo visiškai sugriauta, dauguma vaikų – išžudyta. Stebuklingai išsigelbėjęs kunigas Hermanas atstatė stovyklą nuo pamatų ir toliau tęsė savo misiją. Meilė likimo nuskriaustiems vaikams ten nesumeluota, ji tikra.

„Tikrieji turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse, tereikia norėti pamatyti vienam kitą“, – baigiant viešnagę pasakė taurusis misionierius.“


Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Sveikiname! Jūsų el. pašto adresas užregistruotas.
Sveikiname! Toks el.pašto adresas jau yra prenumeratorius.