2020.02.05 Atgal į sąrašą

Gotlandas – rūko, bažnyčių ir vikingų sala

Autorius: Keliautoja N. Petrošiūtė

Publikuota 2020 sausio 23d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Apie 57 tūkst. gyventojų turinti Gotlando sala Baltijos jūroje bei šalia jos esanti Faro sala pirmiausia keliautojus užburia savo gamta ir švelniai šiaurietišku atšiaurumu. Kerpėmis ir samanomis savo plikes maskuojančios uolos, lyg iš niekur atsirandą ir vėl išnykstantys daugiasluoksniai rūkai, praplyšę ant tankiai sudygusių kadagių, kraštą daro mistiškai viliojantį. O gilią istoriją menantys miestai, muziejai ir bažnyčios Gotlandą daro tik dar patrauklesne kelionių kryptimi.

Bažnyčių sala

Gotlando saloje yra net 90 romaninio bei ankstyvosios gotikos stiliaus bažnyčių, keletas jų laikomos nuostabiausiomis Šiaurės Europoje. Su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ aplankome vieną didžiausių salos bažnyčių – Dalhem, pastatytą XIII a., bei vieną pirmųjų gotikinių bažnyčių šiaurės Europoje – Gothem. Bažnyčios yra išlaikiusios savo pirminės architektūros bruožus, o kiekvienoje jų yra kažkas savito. Sakoma, kad saloje bažnyčios niekada nebuvo griaunamos, tik po reformacijos iš jų dingo katalikiškoji puošyba.

Visose bažnyčiose be išimties yra laivas: pakabintas palubėje, įtaisytas virš altoriaus ar tiesiog padėtas ant lentynėlės prie sienos. Be laivo bažnyčia, kaip ir salos gyventojas, negali apsieiti. Net ir bažnyčių tapyboje dažnai dominuoja laivas. Vienur jis mirusiuosius išplukdo į pomirtinį gyvenimą, kitur juo atplaukia išganymas.

Visose bažnyčiose radome ir Gotlando simbolį – avinėlį. Šis gyvūnas salos gyventojus lydėjo tūkstančius metų. Net ir dabar nedidukėje saloje avių yra tiek, kiek ir pačių gyventojų. Gotlando avių rūšis yra ypatinga: tiek avys, tiek avinai turi didžiulius riestus ragus. Šioje saloje visus įėjimus saugo ne kieno kito, o avių skulptūros.

Bunge muziejuje

Tęsiame pažintį su Gotlando sala ir aplankome Bungę – buities muziejų po atviru dangumi. Tai kažkas labai panašaus į mūsiškas Rumšiškes, tik kur kas mažesnė teritorija. Labai įdomu, nes daug kas nauja, niekur nematyta: ir smaluoti (kaip valtys) pastatai, ir medeliai vietoje žaibolaidžių, ir buities rakandai kitokie nei mūsų... Bunge muziejaus teritorijoje šiandien stovi ~77 valstiečių pastatai iš XVII–XX a. Tai vietos mokytojo Teodoro Erlandsono dovana ateities kartoms: XIX a. pabaigoje mokytojas nusprendė surinkti viską, kas dar išlikę, vienon vieton ir taip išsaugoti tautos palikimą.

Bunge muziejuje gauname ir pirmąsias pamokas apie vikingus. Kelionės vadovė perskaito keletą jų runų, kuriose jie skundžiasi baltais užpuolikais. Susipažįstame su vikingų šalmų (kopijų) kolekcija, bet nė vieno nėra raguoto. Neskaitant keleto ritualinių šalmų su iškilimais, galėjusių reikšti gyvates ar varnus, daugiau nieko net panašaus į ragus nėra. Be to, ragai tik būtų trukdę vikingų pasirinktam kovos stiliui. Vikingų šalmai buvo kūginiai, pagaminti iš tvirtos odos su medžio ir metalo sutvirtinimais paprastiems kariams ir geležiniai su kaukėmis – vadams.

Bunge muziejuje išgirstame ir apie Apuolės mūšį: Apuolės pilyje gynęsi kuršiai po devynių dienų kovos švedų vikingams sumokėjo išpirką. Tačiau po kurio laiko kitapus Baltijos atsiėmė tą išpirką su kaupu...

Gotlando kaimynė

Iš Gotlando keltu keliamės į gretimą Faro salą, dar vadinamą „Avių sala“ dėl gausybės čia gyvenančių avių, arba „Bergmano sala“, dėl čia gyvenusio, kūrusio ir mirusio bei čia palaidoto garsaus teatro ir kino režisieriaus Ingmaro Bergmano. Aplankome jo kapą gyvenvietės kapinėse šalia bažnyčios – kuklutis, be jokio išskirtinumo, tarsi čia ne pasaulinio garso menininkas, o paprastas pakrantės žvejys. Čia tikrai galioja pasakymas, kad mirtis visus sulygina.

Ypatinga Faro salos gamta čia laikė „įkalinusi" ne tik I. Bergmaną – daug meno žmonių čia ilgam įstrigdavo. Saulė, uolos ir vanduo sukuria tokį magišką švytėjimą, prieš kurį visiems sunku atlaikyti. Ant jūros kranto stūksančios Faro uolos primena žmonių veidus ir kūnus, gyvūnus, įvairiausius mums pažįstamus daiktus. Tai – gamtos kūryba, kurią daugybę metų studijavo galybė autorių ir menininkų.

Šios prieš milijonus metų jūros ir vėjo nušlifuotos kalkakmenio uolos vadinamos raukais. Šioje saloje esančiam akmenų skaičiui neprilygsta jokia kita Gotlando sala. Beje, raukai dažnokai kinta, priklausomai nuo audrų smarkumo. Vienos figūros išnyksta, jų vietoje atsiranda kitos.

Nors gamta Gotlando ir Faro salose atšiauroka, tačiau augmenija čia veši. Tarp vešlių kadagių čia auga net 35 rūšys laukinių orchidėjų. Čia sau buveines yra pasirinkę net 18 augalų iš Raudonosios knygos. Sakoma, jog čia esama netgi ir tokių augalų, kurių jau jokiose knygose neberasi.

Kaip ir augalija, taip ir gyvūnija čia stebina. Negalėjome akių atitraukti nuo saloje besiganančių arkliukų, iki tol dar niekur nematytų. Tai Russet arkliukai. Itin mažučiukai, bet labai simpatiški. Jų ūgis vos 115–130 centimetrų. Sakoma, kad šie arkliukai saloje gyvena jau 5 tūkst. metų!

Per tiek laiko arkliukai jau ir legendomis apaugo. Viena jų pasakoja, kad šie gyvūnai yra dar iš tų laikų, kai sala nuskęsdavo. Saloje buvę žirgai vienądien nusprendė pasprukti į laisvę. Bet juos pastebėjusios piktosios dvasios pavertė mažais arkliukais. O kai į salą buvo atnešta ugnis, jie slėpėsi kadagynų tankmėje ir liko neatkerėti.

Vikingų kapavietės

Grįžę į Gotlando salą Gnisvarde aplankome didžiausią Gotlande laivinę kapavietę (43 m ilgio ir 7 m pločio). Kapavietės, didelės ir mažos, yra vienos įspūdingiausių senovės žmonių kūrinių, kurie yra tarsi vėlių laivai, viltingai plukdantys brangų krovinį.

Vikingų vadai, vadinti kunungnais, buvo laidojami su visu laivu, į jį sudedant visą jo turtą, ginklus. Kartu su vikingu buvo aukojami ir žirgai, šunys ar net povai. Paprasti vikingai buvo laidojami labirintiniuose kapuose. Moterys buvo laidojamos su papuošalais. Kapuose randama ir žvejybai skirtų įrankių, balnų, medžiagos. Trečia kapaviečių rūšis – tiesiog akmenų krūvos.

Gnisvarde sužinome, kad kalbos apie vikingų lobius yra tikrai ne iš piršto laužtos. Jų po šiai dienai Gotlando saloje aptinkama net neieškant. Lobių ieškoti čia griežtai draudžiama, su metalo ieškikliais žmonės neįleidžiami į salą. Bet, žiūrėk, koks kaimietis, ardamas lauką, ima ir išridena kokį senovinį daiktą ar pinigų puodynėlę. O kartais ir pašalas ką nors iškelia.

Gotlando sala buvo laikoma užkeikta, nes dėl gausių rūkų jos beveik niekada nesimatydavo. Būtent dėl šios priežasties vikingai savo prisiplėštą grobį slėpdavo čia, tikėdami, kad niekas niekada jų neras. Dažnai turtus paslėpusieji netrukus žūdavo patys, o turtų slaptavietės taip ir likdavo nežinomos. Vėliau salos pakrantėse buvo atrasta ne tik didžioji dalis grobių, bet ir nemažai nuskendusių vikingų laivų.

Visbis – salos ir piratų sostinė

Pažinties su Gotlandu pabaigai lankome Visbį – vienintelį Gotlando salos miestą, vadinamą salos ir Piratų sostine. Jis laikomas geriausiai išsilaikiusiu viduramžių miestu Skandinavijoje ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visbis yra garsus savo 3,5 km ilgio gynybine siena, juosiančia miestą. Manoma, kad ji buvo pradėta statyti dar XII a., o iki dabartinio aukščio buvo pakelta apie 1300-uosius metus.

Miesto senamiestis – labai jaukus su siauromis, vingiuotomis ir akmenimis grįstomis gatvelėmis. Aplankome Šv. Kotrynos bažnyčios griuvėsius. Įspūdingos šventovės kadaise būta. O štai Švč. Mergelės Marijos katedra, pastatyta XII a., tebeveikia ir šiandien. Šventovė labai puošni tiek išore, tiek savo vidumi. Šioje šventovėje taip pat yra laivas, tačiau kitoks, nei matyti anksčiau lankytose Gotlando bažnyčiose: į šį laivą žmonės deda laiškelius su savo maldavimais, linkėjimais, norais ir atsiprašymais. Tai tarsi savotiška raudų siena.

Gotlandas užburia visus keliautojus, ypač gamtos mylėtojus. Čia slepiasi daugybė paslapčių ir dar daugiau lobynų. Išdrįskite atrasti savąjį! Į paslaptingąjį Gotlandą keliaukite kartu su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“! Artimiausia kelionė į vikingų žemes – 2020 m. rugpjūčio mėnesį.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!