2019.01.14 Atgal į sąrašą

Brazilija – Eldorado paieškos Amazonės džiunglėse

Autorius: Kelionių ekspertė Ieva Bogvilė

Publikuota 2018 gruodžio 20d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

 Kelionės tikslu pasirinkus Braziliją ir atsivertus Pietų Amerikos žemėlapį, supranti, kad paprasta nebus. Juk Brazilija – didžiausia ir daugiausiai gyventojų turinti šio žemyno valstybė. Kaip visą ją sudėti į poros savaičių atostogas, kad pažintis būtų kuo platesnė, spalvingesnė ir tuo pačiu prasminga bei kokybiška?

Išgirdus žodį Brazilija pirmiausia į galvą ateina tropinės džiunglės, Rio de Žaneiro šėlstantis karnavalas, futbolo pergalės, stipri kava ir sambos garsai, aidintys paplūdimiuose... Ir tai tiesa. Tačiau Brazilija turi dar daugiau! Tai didžiulių kontrastų šalis – tropinio rojaus prieglobstis, megapolių ūžesys, sunkiai įsivaizduojama prabanga ir dar sunkiau suvokiamas skurdas greta. Brazilija intriguoja, magiškai traukia ir vilioja keliautojus iš viso pasaulio, kaitina fantaziją bei žavi plačiausiu potyrių spektru.

Mažiau patyręs keliautojas nustemba sužinojęs, kad Rio de Žaneiras – buvusi Brazilijos sostinė. Jį 1960 metais pakeitė plačios šalies viduryje įsikūręs miestas, vadinamas tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir valstybė – Brazilija. Trumpam stabtelti šiame, gana jauname, mieste tikrai verta, bet šalies vizitinė kortelė – vis dėlto senoji sostinė Rio de Žaneiras, daugumai pažįstamas iš spalvotų atvirukų su raižytų pakrančių kraštovaizdžiu.

Tikrąjį savo žavesį miestas dovanoja pakilusiems į Cukraus galvos kalną bei žvelgiantiems žemyn nuo Kristaus Atpirkėjo statulos papėdės. Nusileidę nuo kalvų žingeidžiausieji susipažįsta su favelomis – miesto lūšnynais, atskleidžiančiais didelės socialinės atskirties problemas šalyje. Net trečdalis miesto gyventojų gyvena šiose favelose – vienas ant kito sulipintų nedidelių namelių rajonuose.

Kaip gi Rio be futbolo? Rio de Žaneiras, nurungęs Madridą, Tokiją ir Čikagą 2016-aisiais tapo pirmuoju Pietų Amerikos miestu, kuriame vyko vasaros Olimpinės žaidynės. Garsėjantis saulės bei puikios nuotaikos įkaitintais Kopakabanos, Ipanemos ir kitais pliažais, miestas puikiai tinka apsistoti ir ilgesniam poilsiui. Bet keliaukime toliau – mums dar reikia suspėti daug pamatyti.

Dažną keliautoją dar stipriau nei Rio de Žaneiras, stebina ir žavi kitas rytinėje Brazilijos pakrantėje esantis Salvadoras – „visų įlankos šventųjų šventasis gelbėtojas“ – būtent tai reiškia pilnas miesto pavadinimas (São Salvador da Baía de Todos dos Santos). Taip jį „pakrikštijo“ ispanai, 1528 m. užkariavę anksčiau indėnų pipilių valdytą ir Kuskatlanu vadintą miestą, vėliau tapusį pirmąja Brazilijos sostine.

Miestas unikalus savo spalvingumu – tai Europos, Afrikos ir indėnų kultūrų mozaika, visas savo formas atskleidžianti per muziką, šokius, religiją, aprangą ir virtuvę. Čia gimė samba – ispaniškojo bolero, afrikietiškos muzikos bei bosanovos mišinys. Tokią mišrią muzikos paletę lėmė įvairialypė gyventojų sudėtis: vietiniai indėnai, afrikiečiai, imigrantai iš Europos, Rytų bei Azijos. Salvadoras dar vadinamas ir „juodžiausiu“ Brazilijos miestu, nes du trečdaliai jo gyventojų – afrobrazilai.

Muzikinė improvizacija ir šokis – salvadoriečių tradicija ir gyvenimo būdas. Ne veltui sakoma, kad Salvadoro gyventojas „arba švenčia arba ruošiasi švęsti“. Miestas tiesiog skamba nuo persipynusių garsų: bėgiojančių vaikų šurmulio, šen ir ten zujančių prekeivių, vietos dailininkų, šiurenančių akvarelių lapus, atvirose lauko kavinėse rungtynes stebinčių futbolo aistruolių šūksnių bei gatvės muzikantų improvizacijų.

Dar vienas miestas, kurį tiesiog privaloma įtraukti į savo maršrutą – Manausas – Amazonės valstijos sostinė, Negro upės pakrantėje. Pirmieji europiečiai, pasiekę šias vietoves, buvo ispanai, ieškoję aukso miesto Eldorado. Fantazijų apie neišsenkančius turtus vedami, jie perėjo Andus ir pasiekė Amazonę. Įspūdingiausias šio miesto perlas, be jokių abejonių – Manauso Operos teatras (Teatro Amazonas). Ar galite įsivaizduoti džiunglių viduryje stūksantį gyvą miestą, o jo centre – spindinčius operos rūmus? Čia tai galite pamatyti savo akimis.

Manauso operos teatras – portugalų projektas: angliško akmens sienos, prancūziškos čerpės, itališkas marmuras ir braziliškas kaučiuko medis – visa tai susijungia įspūdingame statinyje. Teatro grindys išklotos tūkstančiais medinių detalių, neklijuojant ir nenaudojant tvirtinimo elementų, o kupolas padengtas 36 tūkstančiais čerpių, kurių emalės spalva atkartoja nacionalinės vėliavos spalvas.

Anot režisierės Dalios Ibelhauptaitės: „Tikriausiai kolonizatoriai iš Europos norėjo džiunglėse sau kultūringai pramogauti, todėl ir nutarė pastatyti itališko stiliaus teatrą – barokinį pavyzdį, tikrą „saldainį“. Kino režisierius Warneris Herzogas yra pastatęs filmą „Fitzcarraldo“. Jis būtent apie šią vietą, apie vieno išprotėjusio žmogaus viziją pastatyti operos teatrą Amazonijoje.“ Dabar Teatro Amazonas – Manauso kultūros širdis, čia pasirodymus rengia garsiausi pasaulio atlikėjai.

Iš Manauso pats laikas žengti gilyn į viliojančias ir kartu gąsdinančias džiungles. Amazonė – didžiausia pasaulio upė pagal baseino plotą ir vandeningumą, prisidengusi daugeliu skirtingų vardų, savo vandenis plukdo per devynias Pietų Amerikos valstybes: Braziliją, Kolumbiją, Venesuelą, Ekvadorą, Peru, Boliviją, Gajaną, Surinamą ir Prancūzų Gvianą. Į vandenyną Amazonė per vieną dieną atplukdo tiek vandens, kiek Anglijos Temzė per metus. Amazonės vardą upei davė užkariautojai ispanai, ja plaukdami stebėję vietinės genties moteris, kurios atrodė tokios pat karingos, drąsios ir stiprios, kaip mitologinės amazonės.

Apie pačios upės sukeltą įspūdį rašė vienuolis Gasparas de Carvajalis: „Ji plūdo taip tūžmingai ir veržliai, kad kiekvieną būtų apėmusi didžiausia baimė... Ir buvo tokia plati, jog atrodė, lyg mes plauktume neaprėpiama jūra“.

Džiunglėse keliautojai apsigyvena lodžijose, kur turi galimybę prisiliesti prie šnarančio, krebždančio, čiulbančio ir savo paslaptimis nenumaldomai viliojančio pasaulio. Pasivaikščiojimai pėsčiomis, kaimanų medžioklė su fotoaparatu, piranijų žvejyba, išvykos į autentiškus kaimelius (caboclos) ir nepaprasto saldumo vaisiai – kiekvienas naujas potyris praturtina ir sustiprina kontrastingos šalies įspūdį keliautojo širdyje.

Išvykus į dienos ekskursiją upe, galima stebėti ypatingą vaizdą – „vandenų susitikimą“.

Tai reginys, kurio metu susitinka dvi upės, kad susijungusios toliau tekėtų kaip viena garsioji Amazonė: iš Kolumbijos pelkių atitekanti, pūvančios augalijos rūgštimis prisotinta, tamsioji Negro upė ir iš Andų ištekanti, balintos kavos spalvos Solimoes upė. Net apie šešis kilometrus abi upės priešinasi tokiai sąjungai ir plaukia greta dvispalve srove, nemaišydamos savo vandenų. Šio fenomeno paaiškinamas – skirtinga abiejų upių vandens temperatūra, klampumas ir nevienodas tekėjimo greitis. Susijungusi upė išplatėja, atsiranda daug salų, dar stipriau išryškinančių gamtos jėgą ir didybę.

Iki soties pasimėgavę tropinių miškų teikiamais įspūdžiais, persikelkime į Brazilijos pietvakarius. Čia laukia vienas gražiausių pasaulio gamtos stebuklų, į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti, Igvasu kriokliai. Indėnų kalba Igvasu reiškia „didelis vanduo“. Vandens čia iš tiesų daugiau, nei pakanka. Susitikus dviems didžiulėms Parana ir Igvasu upėms, ir jų vandenims staigiai krentant žemyn beveik kilometro pločio juosta, ūžesys girdimas net už kelių kilometrų.

Medžiais apaugusios salelės ir stačios uolos milžinišką vandens srautą dalija į 275 didesnius ir mažesnius krioklius, kurie grūsdamiesi drimba į tarpeklį. Nepamačius savo akimis sunku įsivaizduoti tą vandens masę, krentančią daugiau nei milijono kubinių metrų per sekundę greičiu iš daugiau kaip 70 metrų aukščio... Eleonora Ruzvelt, JAV prezidento F.D.Ruzvelto žmona, yra pasakiusi: „Pamačius Igvasu krioklį, mūsų Niagaros krioklys atrodo kaip virtuvinis čiaupas“.

Igvasu išsidėstęs ne tik Brazilijos, bet ir Argentinos pusėje, todėl jam privaloma skirti bent dvi dienas. Argentinos pusėje du pažintiniai takai leidžia pamatyti krioklių kaskadas ir iš apačios, ir iš viršaus.

Įspūdingiausias ir labiausiai bauginantis iš visų Igvasu krioklių, be abejonių, yra impozantiškasis Velnio gerklės krioklys. Einant virš upės vandens įrengtu turistiniu taku, pirmiausia pasigirsta galingas ūžesys, o tako pabaigoje atsiveria ir jo kaltininkas – tarsi į pragaro nasrus krentanti vandens siena. Ne vienas keliautojas prasitaria, kad vaizdas tiesiog hipnotizuoja, matyt, ne veltui krioklys gavo Velnio gerklės vardą.

Vietiniais skrydžiais raižant Brazilijos padangę, nuosekliai keliaujant iš vienos šalies pusės į kitą, užgriebiant kamputį Argentinos, atsiskleidžia tikroji Pietų Amerikos magija, atsiveria jos kontrastai ir neginčytinas žavesys.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ kviečia kartu sėsti į Brazilijos ekspresą ir visapusiškai pažinti šią didelę ir įvairiaspalvę šalį.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!