Nuo mirusiųjų dienos Meksikoje iki Rio de Žaneiro karnavalo: pasaulio šventės, kurias verta pamatyti gyvai

Įspūdžiai būna ypač efektingi, o išgyvenimai - nepamirštami, kai žiūrovas į tokį istorijų, ženklų, estetinių detalių kupiną sūkurį patenka ne atsitiktinai, ne it įmestas, o atvyksta su grupę lydinčiu vadovu. Šis svetimą šalį puikiai pažįstantis kelionių profesionalas, taip pat vietinis gidas turistus įveda į nepaprasto įvykio atmosferą: paaiškina jo eigą, simboliką, supažindina su vietos tradicijomis ir papročiais.  

Dalinuosi idėjomis, kokiose egzotinėse šventėse ir legendiniuose renginiuose verta sudalyvauti bent sykį gyvenime.  

Rio - įspūdingiausias pasaulyje blizgučių ir šokių šėlsmas  

Krikščionys į Gavėnią - pasninko laikotarpį prieš Velykas - įeina trankiai ir sočiai. Tačiau niekur kitur linksmybės šia proga neprilygsta Rio de Žaneiro karnavalui. Jis trunka iš viso penkias dienas ir baigiasi Pelenų trečiadienį. Tai - galingiausias šou Žemėje. Kasmet jame dalyvauja 4-5 milijonai žmonių (įskaitant žiūrovus). Pasirodymų skaičiumi - iš viso per pusę tūkstančio - ši šventė irgi muša  pasaulinius rekordus.  

GRŪDA siūlo naujieną - jau 2027 m. vasarį planuojamą dinamišką pažintį su Brazilija, kurios ryškiausi taškai - senoji šios Pietų Amerikos šalies sostinė Salvadoras su ypatingu afrikiečių palikimu ir Rio de Žaneiras. Pažintinio turo kulminacija - garsioji fiesta, leisianti pajausti neįtikėtinus braziliškų ritmų ir judesių verpeto mastus bei „stogą raunančią” energiją.  

Keliautojai visą dieną bus įsisupę į aktyviausią ir triukšmingiausią planetoje karnavalą. Jo programos veidas tarytum perskilęs į dvi puses: viena - gatvinė, tiksliau, spontaniški vakarėliai po atviru dangumi blocos, kita - sceninė, formalesnė, tai yra šokių varžybos.  

Gatvėse marširuoja orkestrai, slenka sunkvežimių su ryškiaspalvius kostiumus dėvinčių ar pusnuogių šokėjų būriais vilkstinės, visas miestas įkaitęs ir nuo karšto oro (tuo metu Pietų pusrutuly vasara), ir nuo šėlionių be tabu - viskas čia intensyvu. 

O samba mokyklų konkursas vyksta alėją primenančiame 650 metrų ilgio Sambodrome, specialiai šiuo tikslu pastatytame 1984 m. Į jį susirenka iki 50 tūkstančių žiūrovų. Dalyviai, keisdami vieni kitus, šoka ant keliolikos metrų aukščio platformų. Šokėjų kostiumai tokie išradingi ir sudėtingi, pavyzdžiui, išpuošti brangakmeniais, monetomis, net veidrodžiais, kad galėtų rungtis ir ant madų podiumo.  

Savo temas ir siužetus paruošusių šokių mokyklų azartas varžantis ir publikos adrenalinas primena sporto žaidynes. Pasirodymai - tokio aukšto lygio, kad kiekviena grupė gali pretenduoti į nugalėtojų titulą. Mokyklas speciali komisija vertina dešimtyje kategorijų, laimėtojai paskelbiami savaitė po karnavalo.  

Liepsningoji mirusiųjų fiesta Meksikoje

Meksika - buvusios turtingos indėnų civilizacijos ir Fridos Kahlo gimtinė. GRŪDA sukūrė platų intelektualios kelionės maršrutą, kuris driekiasi nuo sostinės Meksikos iki pat atostogų rojaus Kankūno, apima ir buvusią kolosalią majų incų bei toltekų buveinę Čičen Icą.  

Dažniausiai mano lydimos kelionės rudenį po Meksiką atveria vartus į Mirusiųjų dienos - ispaniškai Dia de los Muertos - šventės paslaptis ir linksmybes. Ją UNESCO paskelbė nematerialiu žmonijos paveldu. Tradicija palaikyti ryšį su išėjusiaisiais kilo iš indėnų kultūros, tik kolonistai krikščionys ant archajinių papročių uždėjo savo reikšmių.  

Meksikoje dienos artėjant lapkričio 1-ąją - bene kūrybiškiausiai ir išradingiausiai gyvenimo ir mirties slenkstį išryškinantis metas. Vietiniai ruošiasi tik kartą per metus iš požemių išnyrančių mirusiųjų sutikimui. Nubarstomi serenčių žiedlapių takai į šalia namų ar aikštėse įkurtus altorius ofrendos. Juos užpildo stilingos kaukolės ir gėlių žiedai, anapilin iškeliavusiųjų naudoti daiktai, mirusiuosius pradžiuginti turinčios dovanos, vaisiai, saldumynai.  

Gatves vakare nušviečia kraujo spalvos šviesos ir žvakių liepsnos, vilnijant smilkalų bei įvairiausių kepinių, net mirusiųjų duonos (pan de muerto), cukrinių kaukolyčių ir karšto šokolado kvapams. Iš pakampių lenda skeletai, siaubūnai, apsigobę apsiaustais su veidrodžio šukėmis. Atgyja ir šventės įžymybė - ekstravagantiškoji moteris-skeletas Katrina. Vyksta eitynės, rodomi spektakliai. 

Pagrindinę Mirusiųjų dieną priemiesčių kapinės virsta prašmatnia anapusybės teatro scena. Tuo metu visiškai susilieja gyviesiems ir išėjusiems priklausantys pasauliai: mirguliuoja žvakių jūros, tarp gėlėse skendinčių paminklų ir kryžių paslaptingai spindi šventųjų figūrėlės, plevėsuoja skeletų karpiniai. Atėję aplankyti kapų žmonės muzikuoja, linksminasi, o mistinių vaizdų priblokšti užsieniečiai ir vietos jaunuoliai darosi asmenukes. Taip siunčiama žinia - mirtis vis tiek neišvengiama, o ilgesiui verčiau suteikti džiaugsmo natų.  

Etiopijoje - kitokios kalėdinės giesmės su Afrikos siela  

Sužibėti visai kitaip gali ir Šv. Kalėdos. GRŪDA kviečia panirti į šią šventę - dar nesukomercintą, išlaikiusią senųjų amžių dvelksmą - Etiopijoje. Tiesa, susėsti prie tradicinio Kūčių stalo ir paminėti Jėzaus gimimą keliautojai iš Lietuvos spėja ir namie.  

GRŪDOS kelionė po nenugludintą Afrikos brangenybę Etiopiją prasideda iškart po Naujųjų metų. Mat etiopų krikščionys ortodoksai naudoja Julijaus kalendorių, todėl jie Šv. Kalėdas, kurias vadina Ganna, švenčia ne gruodžio 25-ąją, o sausio 7 dieną.  

Visa šalis į spiritualią būseną pasineria dar iki šios datos. Kūdikėlio Jėzaus atėjimui į šį pasaulį etiopai ruošiasi, puošdami namų aplinką, vilki šventinius baltus medvilninius apsiaustus habesha kemis bei netela. Jau pagrindinės šventės dienos išvakarėse viešosiose erdvėse kerinčiai juda sniego baltumo minios.  

Tūkstančiai afrikiečių užplūsta Lalibelą. Šis ant marsietiškai rausvos kalvos 2600 metrų aukštyje įsikūręs miestelis dar vadinamas antrąja Jeruzale. Jis virtęs Etiopijos krikščionių piligrimystės širdimi. 

Viduramžiais vulkaninėse uolose, kai kur - giliose daubose, iškaltos rausvos šventovės bei jų apylinkės ypatingą kvėpavimą įgyja per naktines pamaldas ir procesijas, skęstančias žvakių liepsnose.  

Etiopams Šv. Kalėdų rytas bažnyčiose išaušta su giesmėmis. Vietos krikščionims svarbiausia ir bene jautriausia kalėdinė daina - „Beza Kulu” (iš amharų kalbos išvertus – „Visų atpirkėjas”). Vis dar stipri tradicija, kai unisonu ją liturgine gezo kalba atlieka diakonai ir kunigai.   

Giedotojai ritmingai siūbuoja. Choro balsai ritasi per visą slėnį, lydimi būgnų dūžių ir metalinių barškučių skambesio. Ritmą pagauna tūkstantinė maldininkų masuotė. Žmonės - ekstazėje, visa širdimi išgyvena reikšmingą dvasinį įvykį.

Po 43 dienas trukusio pasninko šeimos susirenka prie gausių, mėsiškų vaišių, supiltų ir sudėtų ant stalą lyg staltiesė paklojusio didžiulio blyno, mėgaujasi kavos gėrimo ceremonija ir renkasi į laukus, kur berniukai ir vyrai žais Yegena Chawata (arba tiesiog Gena). Šį legendinį žaidimą greičiausiai išrado piemenys. Jis panašus į žolės riedulį. Viena iš populiariausių legendų pasakoja, kad sužinoję, jog gimė Išganytojas, piemenys savo lazdas, skirtas gyvuliams varyti, iš džiaugsmo pradėjo daužyti į žemę ir jomis mušti viską, kas pasitaikė kelyje - akmenis, kupstus, pagalius.  

Šv. Kalėdos, sutiktos Etiopijoje, paskatina iš naujo atrasti krikščionybę ar net daug ką permąstyti.  

Budistinių dievybių hipnozė ant pasaulio stogo  

Pasaulio stogas. Tiksliau, Tibeto plokščiakalnis, Himalajai ir Karakoramo kalnai. Tarp aukščiausių planetoje viršūnių, pavojingų skardžių ir kvapą gniaužiančių perėjų formavosi vaizduotę bei sąmonės pažinimą žadinančios magijos tradicijos.  

Kiekvienas stambesnis, reikšmingą vaidmenį išlaikęs Tibeto budizmo vienuolynas lig šiol turi savo kasmetę šventę. Tokie įvykiai Vakarų pasaulyje vadinami festivaliais, nors atėjo iš amžių gilumos. Jie sujungia dar tolimoje senovėje atpažintus virsmus gamtoje ir vėlesniais amžiais į aukštikalnes prasiskverbusias budistines istorijas.  

 Atsižvelgiant į Mėnulio kalendorių, švenčių data kasmet šiek tiek pasislenka. GRŪDA parenka tokį kelionės metą, kuris sutaptų su festivaliu ir keliautojai turėtų galimybę gerą pusdienį praleisti, stebėdami vienuolių čam šokius. 

Tai - tarytum metafiziniai šou. Vienuolyno aikštėje pabyra kaukėtos būtybės - dievybės ir demonai, taip pat Tibeto budizmo veikėjai, buvusios istorinės asmenybės. Kiekvienas pasirodymas vaizduoja tam tikrus įvykius iš budizmo istorijos, dievybių ar lamų ir piktadarių kovą.  

Ilgi, sodrių spalvų apsiaustai apsiūti ir apkarstyti amuletais, mistiniais, net šiurpą keliančiais aksesuarais, jie skirti ne žmonėms gąsdinti, o nukirsti kliuvinius, trukdančius išminties, mokymo Dharmos sklaidai. Gyvi garsai, išgaunami tradiciniais instrumentais, pavyzdžiui, būgneliais, pučiamais ragais, cimbolais, dar labiau sustiprina nežemiškus pojūčius. Svaigina ne tik praretėjęs kalnų oras, bet ir rituališki vienuolių persirengėlių sukiniai, žingsniai ir gestai, jų atliekamos apeigos bei vietos maldininkų mantros.  

Kelionės su GRŪDA po buvusią Mustango karalystę, dabar priklausančią Nepalui, ryškiausias akcentas gegužės mėnesį - Tidži festivalis. Pagrindinė šios sakralios, kurpinos mistikos šventės jėga - labai stipri niršaus pavidalo dievybė Vadžrakilaja (Dordžė Jono), kuri pašalina kliūtis atjautai - pagrindinei budizmo vertybei - sklisti. 

Viešint Butane, galima pataikyti į Tseču festivalį. Rudenį jis rengiamas sostinėje Timpu, o pavasarį to paties pavadinimo šventė vyksta vaizdingame Paro miestelyje. Ji skirta pagerbti Tibeto budizmo įkūrėjui Padmasambhavai (Guru Rinpočei). 

Šis budizmą į Tibetą atnešęs mokytojas, manoma, turėjęs ypatingų maginių galių, išvystęs sudėtingas meditacines praktikas. Ilgainiui jo gyvenimas ir keliai Himalajuose apaugo stebuklinėmis legendomis.  

O Padmasambhavos gimtadienis, kuris ateina arba birželio antroje pusėje, arba liepą, ekspresyviausiai minimas Ladake - pačioje Indijos šiaurėje įsikūrusiame krašte. Ladako epitetas - Mažasis Tibetas. Didelis, kasmet augantis festivalis rengiamas Hemiso vienuolyne, netoli sostinės Lėjaus.  

Stepių karvedžių paradas ir žaidynės Mongolijoje  

Čingischano tėvynė Mongolija narsių stepių karvedžių dvasią prikelia per Nadamo (mongoliškai Nadaam) festivalį. Klajoklių olimpinėmis žaidynėmis vadinamas didžiausias ir garsiausias šalies renginys įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Kasmet jis sostinę Ulan Batorą drebina liepos 11-13 d.  

Tuo metu į Mongoliją kartu su manimi vykstantys GRŪDOS keliautojai turi galimybę žiūrėti bene masiškiausią ir spalvingiausią Nadamo dalį - atidarymo ceremoniją. Ant stadiono tako atgyja Amžinojo mėlyno dangaus šalies istorija - raiteliai iškilmingai neša mongolų imperijos galią menančias ir taiką simbolizuojančias devynias baltąsias vėliavas. Tradiciškai jos siūnamos iš baltų eržilų uodegų plaukų. Per paradą prasiskleidžia tradiciniai stepių klajoklių scenos menai - šokiai bei gerklinis dainavimas.  

Patys mongolai festivalį vadina „Trimis vyrų žaidimais” (Eriin gurvan naadam). Šios sporto šakos gimė dar XIII a., Čingischano eroje, kai kariai tikrindavo savo jėgas ir rengdavosi mūšiams. Tai - imtynės, kur varžosi tik vyrai, žirgų lenktynės - jose gali dalyvauti ir vaikai, net visai maži pypliai - ir šaudymas iš lanko. Pastarosiose varžybose rungiasi ir moterys. Moderniaisiais laikais prisidėjo dar viena rungtis - šaudymas kauliukais, vadinamas šagai.  

Kuo labiau žemė dulka, tuo geriau: klajokliai tiki, kad lenktynių sukeltos dulkės atneša sėkmę visiems metams - iki kito festivalio.