Kruizas Prancūzijos Polinezijoje: meilės salos po vaniliniu dangumi, povandeninė žuvų visata ir atogrąžų rojus žemėje 15d. (iš jų 11d. kruize)

Atvykimas į Papeetę. Pasitikimas oro uoste, pervežimas į viešbutį.

Esate didžiausioje Prancūzijos Polinezijos saloje - Taityje. Sostinė Papeetė jus įves į gyvą, to gogeniško sodrumo ir tropinės šilumos pertekusį Ramiojo vandenyno pietinių kraštų peizažą.

Nors Papeetė - gan triukšmingas, modernus miestas ir jūsų kelionėje yra tik pasažas į meilią, lipšnią Draugijos salų atmosferą, čia vis tiek jau viskas kitaip. Kitokie kvapai - jie intensyvesni, o drėgnas, tvankus oras, regis, persisunkęs čia auginamų šviežių citrusų, kavos, vanilės  aromatų. Visiškai kitokie peizažo kontūrai, kadangi juos paišo ugnikalniai, kriokliai, juodo vulkaninio smėlio užkloti paplūdimiai.

Nenustebkite, jei net prie judrių miesto gatvių pamatysite vulkaniškai tamsių ir margaplunksnių laukinių vištų. Jei ne šioje, tai kitose salose jų tikrai dar sutiksite. Juodi paplūdimiai, juodos paukščių plunksnos, Papeetėje yra ir juodųjų perlų.

Kitoks ir žmonių tipažas. Pažiūrėkite, koks patrauklus tamsus gymis, kokios baltos šypsenos, o veidai su skirtingų tautų bruožais. Taityje gyvena apie 300 000 žmonių, iš kurių trečdalis įsikūrę Papeetėje. Apie 70 procentų salos gyventojų - polineziečiai, nemažai - prancūzų, kurie yra dar kolonistiniais laikais čia sau vietos po saulę atradusių atvykėlių palikuonys, taip pat naujieji svečiai iš Prancūzijos, saloje lengvai prisitaikantys dėl joje paplitusios prancūzų kalbos ir kultūros. Apie dešimt procentų visų Taičio gyventojų - kinai. Ironiška: pirmuosius honkongiečius beveik kaip vergus prancūzai į Polineziją atvežė plušėti medvilnės plantacijose, tačiau darbštūs ir ypač verslūs rytiečiai taip prasimušė, kad dauguma jų dabar yra turtingiausi salos gyventojai.

Papeetė jūsų maršrute - ir pirmasis kraštas, kuriame pėdsaką palikęs legendinis keliautojas Jamesas Cookas. Jo vardą šios kelionės metu girdėsite ne kartą. Net vaikštinėsite pakrantėmis arba išsilaipinsite įlankose, kuriose kadaise laivą prišvartavo daugybę Polinezijos salų vienas pirmųjų iš europiečių aplankęs kapitonas Cookas.

1769 metais į Taitį jis atvyko stebėti reto reiškinio, matomo būtent iš šios salos, - Veneros kelionės palei Saulę. Nuskilo likimas vienai vietinei moteriai. Mat svečias iš tolimosios Europos ją pavadino karaliene. Šį nesusipratimą gudri taitietė kuo sėkmingiausiai išnaudojo savo marketingui…

Dabar Matavajaus paplūdimyje yra istorinėms asmenybėms atminti skirti paminklai, tarp jų - kapitonui Cookui pastatyta stela su žvaigždės formos postamentu kaip užuomina į Venerą, taip pat akmuo su laivo „Bounty” įspaudu. Štai iš kur atsirado šokoladuko su kokosų kremu pavadinimas.

1788 metais Taitį pasiekė Williamo Bligho laivas „Bounty”. Europiečių užduotis buvo prisikasti duonmedžių sodinukų, kad užsodintų jais Karibus ir taip išmaitintų vergus. Tačiau po pusmečio vyrai, pakurstyti kapitono padėjėjo Fletcherio Christiano, nebepalaikė tokio sumanyno, turėjo savų planų, todėl kapitoną su jam lojaliais jūrininkais įsodino į valtelę ir iš salos ištrėmė. Vieni vyrai įsimylėjo vietines moteris, kiti joms atnešė ne tik meilę, bet, deja, ir sifilį.

„Bounty” istorija tokia intriguojanti, kad iki šių dienų ji persikūnija į vis kitus pavidalus. Ilgainiui tikrus įvykius apaugo legendos, pagal juos sukurti romanai, kino filmai. Jūs šios kelionės metu pabuvosite vietose, kuriose praeitame amžiuje filmavosi ir įsimylėjo pasaulio kino įžymybės. Bet apie tai - vėliau. Juk sapnas tik prasideda…

Nakvynė viešbutyje Papeetėje.

Pusryčiai. Pervežimas į jūrų uostą ir įlaipinimas į vidutinio dydžio laivą apie 13:00 - 14:00 val. Įsikuriate kajutėje. Turite marias laiko prisijaukinti savo laikinų namų ant vandens aplinką. Nedidelis, tik 49  keliautojus talpinantis, tuo jaukus ir daugiau privatumo suteikiantis laivas. Gali būti, kad denyje patirsite deja vu, net jei tai  jūsų pirmoji tokia išskirtinė kelionė. Tarytum jau kažkur anksčiau matėte tuos blizgaus medžio baldus ir lietėtės prie švelnaus, koralų atspalvio audinio. Tarytum jau anksčiau girdėjote subtilų susirinkusių bendrakeleivių šurmulį ir švelnią, raminančią vandens muziką.

Jūsų atmintį dar seniai, kai tik nedrąsiai svajojote apie lėtas, šviesias atostogas tolimose jūrose, užvaldė romantiškuose Holivudo filmuose regėti vaizdai, ir galų gale jie prasiveržė į tikrovę. Dabar jūs iš tikro iš nuosavo kambarėlio pro langą su maloniu jauduliu žvelgiate į mėlynus tolius. Pas jus yra visko, kas užtikrina būtiną komfortą: privatus vonios kambarys su dušu ir tualetu, oro kondicionierius, plaukų džiovintuvas, televizorius, mažas šaldytuvas, telefonas vidiniams skambučiams susisiekti su aptarnaujančiu personalu.

Dabar jūs iš tikro esate savo poilsio šeimininkai, galintys rinktis, kaip atsipalaiduoti - ar pasibūti uždaroje relaksuojančioje svetainėje, ar pasilepinti ant denio po atviru dangumi. Galbūt norėsite bendroje poilsio zonoje susmigti minkštame fotelyje ir paskaityti knygą - galbūt būtent šio momento labiausiai ir laukėte. O gal pirma, ką padarysite, tai saulės denyje išsitiesite ant gulto priešais skaisčią Polinezijos saulę ir maitinsite savo kūną bei sielą vitaminu D, kurio jums taip trūko visus metus… Tik nepamirškite išsitepti apsauginiu kremu nuo UV spindulių, „gerkite” saulę po truputį, neperkaiskite, nes, patikėkite, ji jums bus dosni, ir jos jums užteks visos kelionės metu.

Esant tinkamoms sąlygoms, galėsite pasimėgauti maudynėmis, laivui sustojus prie vis kitokio kranto. Laivo įgula pasirūpins specialia platforma, skirta patogiau įlipti į vandenį.

Dienai persiritus į antrą pusę, regis, sulig kiekviena valanda aplink daugės erdvaus, ilgesingo amžinybės grožio. Karts nuo karto žvilgtelėkite į vis kitokiais potėpiais saulės dažomą ir blankinamą dangų. Vakaras, jei ne šis, tai kitas, jums turėtų padovanoti kosminį saulėlydį, kuriuo grožėdamiesi, sakysite, kad tokio dar neteko matyti, arba tiesiog tylėsite, atsidavę hipnotizuojančiam Ramiojo vandenyno horizontui… Ruoškitės atlaikyti netrukus jus užplūsiančių prabangių įspūdžių bangą. Vakarienė. Nakvynė laivui plaukiant link Bora Bora salos.

Maitinimas: pusryčiai (viešbutyje), vakarienė.

Pusryčiai laive.  Jūsų sapnas atmerktomis akimis tęsiasi. Anksti ryte laivas prisišvartuoja turkiu tviskančioje Bora Boros lagūnoje priešais lyg žalio aksomo pilis su dantytais bokšteliais stūksantį Otemanu kalną. Tai - užgesęs, apiręs 727 metrų aukščio ugnikalnis. Atrodo, ši viena iš dviejų Bora Boroje išlikusių buvusių vulkanų viršūnių yra Polinezijos salų karūna - pagrindinė Okeanijos regalija. Tiesa, tik per Antrąjį pasaulinį karą ji amerikiečiams buvo svarbi ne kaip puošmena, o kaip karinė bazė.

Lengvai įsimenamą, skambų pavadinimą salai suteikė polineziečiai - ją sava kalba vadino Pora Pora. Tik per didžiausias pastangas anuomet europiečiams pasiekiamoje Ramiojo vandenyno saloje XVIII amžiaus antroje pusėje išsilaipino anglų jūrininkas Jamesas Cookas. Iš pasauliui žinomų keliautojų europiečių jis čia buvo greičiausiai tik antrasis (pirmasis - olandas Jacobas Roggeveenas). Cookas savo užrašuose šį kraštą mini kaip Bola Bola, matyt, išgirdęs, kaip jį vadina apie 200 kilometrų nuo jo nutolę Taičio gyventojai. Pavadinimo kilmė - tyra kaip salą skalaujantys krištoliniai vandenys, kaip jos dailus apvadas - šviesus, nuogas smėlis, kaip civilizacijos nepaliestos palmių giraitės ar purpurinės kinrožės ir reiškia naujagimį. Aliuzija į žmogaus godumo ir agresijos dar nesugadintą mitinį rojų?

Iki XIX amžiaus galo šis rojus buvo nepriklausoma karalystė. Bet, europiečiams pradėjus siaubti ir užvaldyti svetimus kraštus, į Bora Borą nusitaikė prancūzai, ir 1895 metais ji tapo Prancūzijos valda. Anuomet nelauktus, bet smalsius atvykėlius turėjo guosti faktas, kad polineziečiai, priešingai nei kaimyninių salynų aborigenai, žmogėdros nebuvo.

Kokia mįslė europiečiams šis laukinis Draugijos archipelago Pavėjinių salų kraštas vis dar buvo XX amžiuje, atspindi vokiečių režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau 1931 metais sukurtas filmas „Tabu”. Jame vietinės gamtos magija ir dviejų žmonių meilė persipina su prietarais ir pavojais. Tačiau dar keli dešimtmečiai, ir Bora Bora po truputį virto brangiu turistų ir aikštingų garsenybių poilsio oaze, kurios pakrantę nusėjo šiaudiniai bungalai, prašmatnūs viešbučiai ir restoranai, o juose svečius malonūs vietiniai pasitinka su orchidėjų girliandomis…

Bora Boros plotas - tik 38 kvadratiniai kilometrai (palyginimui - ši sala dešimčia kartų mažesnė už Vilnių), o gyventojų joje - kaip nedideliame miestelyje, tik apie 7500 (aišku, neskaičiuojant gausybės egzotinių žemės ir vandens gyvių), tačiau jūsų maršrute tai bus viena didžiausių aplankytų salų. Epitetas, kad Bora Bora - viena gražiausių planetos salų, nėra vien marketinginis išmislas. Tik gyvai pabuvoję šiame įmantrios gamtos juvelyrikos krašte, kur atogrąžų žaluma susikibusi su vandenyno skaidriu ir koralais, patys pajausite, kad komplimentų jam niekad nebus per daug. Ne veltui ši Okeanijos karalienė - viena labiausiai fotografuojamų, taigi, ir bene fotogeniškiausia pasaulio sala.

Į jos karališką grožį įsilieti galimybę turėsite visą dieną. Tik nuo jūsų pačių ir netikėtumo momento, kuris būdingas visose kelionėse, priklausys, kaip leisite laiką Bora Boroje: ar ant žemės, už papildomą mokestį užsisakę turą po džiungles visureigiais, o gal kita transporto priemone, ar ant vandens, stebėdami ryklius, rajas, barakudas ar kitus vandenyno plėšrūnus ir klastūnus, ar nardydami melsvuose vandenyse su kaip reta ryškiais koralais ir charakteringais, nežemiškai sodrių spalvų vandenyno gelmių gyventojais, tarytum šie būtų ne iš mūsų galaktikos… Bet kokiu atveju, šiandien posakis „gyvenimas yra gražus” jums atskleis naujas gilias prasmes.

Žinoma, į jūsų turiningą programą įsiterps pietūs. Tikėtina, kad laive jums bus patiekiami patiekalai iš šviežių vietos gėrybių. Ant stalo ne kartą keliaus žuvis, jūros gėrybės, bus daug daržovių ir vaisių, tarp jų manijokai, papajos, tropiniai špinatai fafa, mango ir, žinoma, „Bounty” laivo vyrų visam pasauliui pagarsinti duonmedžio vaisiai uru. Na, ir jo didenybė kokosas - labai svarbus ir vietinių mėgstamas ingredientas. Kokosų padažas, kokosų kokteilis, kokosų kremas, kokosų sultys… Jei ne šiandien, tai artimu metu jūs sužinosite, kaip išmoningai galima maistą gardinti kokosu.

Taitiški ir polinezietiški skoniai susijungs su prancūziškais, europietiška kulinarija - su Ramiojo vandenyno virtuve. Galbūt kelionės metu ar per vieną iš daugybės turų, kuriuos jums rekomenduosime išbandyti, teks džiaugsmas paragauti ir tik vietinių salų gyventojų specifiškai ruošiamų patiekalų, pavyzdžiui, bananų žievių suktinukų, kepamų duobės krosnyje ahima’a, naudojant vulkaninius akmenis ir smėlį. Nauji skoniai ir degustacijos - dar priešaky. Vakarienė. Nakvynė laive (laivui "stovint ant inkaro").

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai.  Šiandien turite paskutinę progą rinkti ekskliuzyvines akimirkas Bora Boros saloje. Jei liks pakankamai laiko iki kito šios dienos nuotykių etapo, galėsite pasimėgauti dar viena gamtiška arba kultūrine programa ar vandens pramoga (už papildomą mokestį). Jei aplinkybės arba jūsų nuotaika susiklostys kitaip, galėsite tiesiog medituoti tarp Polinezijos dangaus ir jį atspindinčio vandens.

Po pietų mūsų laivas pajudės vaizdingąja Bora Boros lagūna, kuri salą elegantiškai apjuosusi tarsi masyvus kaklo papuošalas. Ją nuo atvirų, gilių vandenų skiria ypač vizualus koralinis rifas. Ši stulbinanti lagūna, kaip įlankoms būdinga, nėra gili - nuo 50 centimetrų iki 3 metrų, tačiau net ir tose vietose, kur kojomis dugno jau nepasiektumėte, užliūliuoja seklaus kranto iliuzija. Mat ramybės būsenoje esantis vanduo yra permatomas kaip kruopščiai nušveistas, spindintis stiklas, o po juo tarsi vaikystės sekretas gali netikėtai pasirodyti kokia nors įspūdinga gyvybės forma. Atsisveikindami su Bora Bora, galbūt galų gale patikėsite, kad tokio sodrumo vandens žydrynė, vietomis pereinanti į turkio ar smaragdo toną, nėra optinė apgaulė.

Kitas jūsų sustojimas - vanilinė sala Tahaa. Vanilinė - tiesiogine prasme. Joje užauga 70 procentų visų Prancūzijos Polinezijos vanilių. Balti, orhidėjiški vanilių žiedai ją puošia kaip retą kitą pasaulio kraštą. Apskritai ši sala - dar vienas jūsų išsipildęs gyvenimo sapnas, kur kelią nukloję bananų krūmai ir arbūzai, o palmes nusagstę kokosų bumbulai. Čia jums bus surengtas nuostabus botaninis turas (už papildomą mokestį), kurio metu nosį lepinantys aromatai derės su gaiviais skoniais, o šią juslių puotą užlies visam gyvenimui jūsų atminty išliksiantys vaizdai, prisodrinti tropinių vaisių, kvapnių augalų žiedų ir fantastinio melsvumo vandens.

Po Tahaa salą keliausite visureigiais, stabtelėdami kvapą gniaužiančiose vietovėse, kur atogrąžų aukštumos susitinka su vandenyno paslaptimi. Aplankysite vanilių sodus. Užsuksite ir į perlų fermą. Jums nereikės vargintis galvojant, ką lauktuvių parvežti namo arba sau pasidovanoti. Jūs šypsotės, nes atsakymą jau žinote.

Popiet likusią dienos dalį pasiūlysime praleisti nežemiško grožio Haamenės paplūdimyje. Tahaa yra atolas, tiksliau, žiedo formos sala, kurios viduryje plyti lagūna. Taičio žmonės tokią vietą įvardytų kaip moto.  Ji - labai svetinga nardytojams. Jei dar nenardėte ir liks pakankamai laiko, pats metas šią pramogą išbandyti čia.

Kad ir kokį poilsio Tahaa saloje būdą pasirinksite, jūs ir vėl galėsite pasitikrinti, ar nesapnuojate. Dar vienas vakaras rojuje. Vakarienė. Nakvynė laive (laivui "stovint ant inkaro").

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Ryte laivas iš saulėtojo vanilės lopšio - Tahaa - pajudės link Raiatea salos. Raiatea verčiama kaip „Tolimas dangus”, „Dangus su lengva šviesa” arba tiesiog „Šviesus dangus”. Dar senesnis dangiškos salos pavadinimas - Hava’i. Rytų Polinezijos tyrinėtojai iškėlę versiją, kad būtent iš čia kadaise vyko masinė maorių migracija į Havajų salas, o iš pastarųjų - galimai į Naująją Zelandiją. 

Yra ir dar vienas, jauniausias Raiatea salos pavadinimas - Ulitea. Jį sugalvojo Jamesas Cookas. Garsusis jūrininkas čia lankėsi net kelis sykius ir būtent iš šio saldaus pasaulio pakraščio kaip navigatorius į tolimesnę kelionę pasikvietė du jaunus vietinius vyrus - Tupaią ir Omai. Po kapitono Cooko vojažų ir kitų Europos avantiūristų kompasų rodyklės nukrypo į šią pilną žalumos, įvairiausių vaisių ir fantastiškų gėlių salą. Į ją taikėsi britai, ispanai, krikščionių misionieriai, kurie pakurstė religinius karus. XIX amžiuje sala tapo dar viena Prancūzijos kolonija.

Raiatea yra antra pagal dydį (po Taičio) Draugijos archipelago sala - užima 175 kvadratinius kilometrus ploto. Jūsų kelionėje ji sutviskės ir kaip magiško vulkano palikimo guolis, ir kaip Prancūzijos Polinezijos kultūros slėpinių brangenybė. Dėl turtingos  dvasingos istorijos sala įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Todėl labai rekomenduojame jau pirmai dienos daliai pasirinkti jums siūlomą turą (už papildomą mokestį) po šią gausos ir palaimos salą. Jo metu, pravažiavę pagrindinį miestuką Uturoą, priartėsite aukščiausią (1017 metrų aukščio), kartu - švenčiausią salos kalną - Temehani. Tarp jo vešlių žalių klosčių auga pasaulio floros įžymybė - Taičio gardenija. Vietiniai ją vadina tiara, tiare, o tai - žodis, kurio dalis are Taičio žmonėms reiškia aromatą.

Jei iš tikro egzistavo Edenas, galbūt iš ten ši gėlė ir kilo? O gal balti ir rausvi žiedai į atokią Ramiojo vandenyno salą nusileido tiesiai iš dangaus, kad papuoštų ir iškvepintų ją saldžiu medaus ir švelnaus šokolado aromatu, vėliau taptų Prancūzijos Polinezijos simboliu, reprezentuotų karališkąjį elitą, būtų naudojama vietiniuose ritualuose, tradicinėje Taičio medicinoje bei kosmetikoje (galbūt jau teko girdėti apie monoi aliejaus galias) ir būtų vietinių apdainuota? Atsižvelgiant į polineziečių mitologiją, gardeniją salai padovanojo Atea - vyrų pasaulį globojanti dievybė. Bet tai - tik viena iš daugybės stebuklinių istorijų, siejamų su šia nepaprasto grožio gėle.

Spiritualūs keliai jus turėtų nuvesti iki lauko šventavietės, pavadintos Taputapuatea. Stačiakampėje erdvėje išdėlioti tamsūs bazaltiniai akmenys, stelos ir figūros, kai kur - koralai, kurie kontrastuoja su akinamai žydra lagūna. Lauko altoriaus ar kitų šventyklos dalių, iškilusių prieš gerą tūkstantį metų, liekanos greičiausiai žymi dievo Oro kulto vietą. Tokios sakralios vietovės vietinių žinomos kaip marae, o lietuvių kalba jas galime vadinti marėjomis. Vis dėlto marėjos šiai dienai palikusios daugiau klausimų nei atsakymų. Tai - mįslė, vienoje eilėje stovinti su tokiais dvasiniais statiniais kaip Stounhendžas, Maltos megalitai ar Velykų salos statulos. Jei kas ir gali jums ją padėti įminti, tai tik vietos dievai ir gidai.

Po pietų pasiruoškite atogrąžų nuotykiui. Jei tik pageidausite ir esant palankioms aplinkybėms, turėsite galimybę (už papildomą mokestį) sėsti į kajakus ir, lydimi patyrusio gido, plaukti vienintele laivybine Prancūzijos Polinezijos salų upe - Faaroa. Jau keliavote Nilu, Limpopo, Mekongu ar Amazone? Štai jums dar viena malonų adrenaliną žadanti vandens arterija Ramiojo vandenyno pietų gilumoje… Tamsūs vandenys atspalviu susilygins su tolumoje dunksinčiais ugnikalniais ir kontrastuos su dangaus šviesa arba jame plaukiančiais pavieniais baltais debesimis. Į jus lenksis palmės ir dar neregėti krūmai. Galbūt jūsų galvą ar pečius glostys išsikerojusios tik tropikuose vešinčių medžių šakos. Kiekvieno žolės stiebo virptelėjimas ar lapo sušnarėjimas jums neš žinią apie ryškiai žalioje tankmėje besislepiančią, o gal jums pasirodyti norinčią ypatingą gyvybės formą. Atogrąžos į jus prakalbs, tereikia gebėti į jas įsiklausyti ir įsižiūrėti. Dar kartą visa esybe pajausite, kokia šventa ir paslaptinga yra gamta.

Vakarienė. Nakvynė laive (laivui "stovint ant inkaro").

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Jau pastebėjote, kad Prancūzijos Polinezijoje nėra vienodų kraštų, net jei juos skiria nedideli atstumai. Kiekvienas jų - kaip vienetinis patentuotas dievų kūrinys. Ramiojo vandenyno salose tapybiško grožio motyvai gali kartotis, tačiau kiekviena jų parodo tai, ko kitos neturi arba ką nuo jūsų slėpė, ir jums vis suteikia naują šansą patirti euforiją.

Taigi, šįryt laivas palieka Raiatea salą ir plaukia į dar vieną Jameso Cooko atrastą, o dabar jūsų svajonių vertą salą - Huahinę. Ji unikali vien dėl landšafto, kuris, jei žiūrėtume į jį iš vanilinių padangių, primena iš netaisyklingų formų detalių padarytą vėrinį, kurio atskiras dalis suveda irgi nestandartinės jungtys. Antai salos reljefą išryškina du kalnuoti, maždaug pusės tūkstančio metrų aukščio pusiasaliai - Didžioji Huahinė ir Mažoji Huahinė. Šiuos skiria sąsiauris, o jungia tiltas ir žema nerija. Kai būna potvyniai, vanduo užpila smėlio juostą, ir pusiasaliai tarytum išsiskaido į salas. Salą juosia įspūdingi koraliniai rifai ir apsupusios mažesnės salelės.

Kuo arčiau Huahinės, tuo daugiau žėrinčių kraštovaizdžio ir istorijos dalelių. Iki kolonizacijos buvusioje nepriklausomoje Huahinės karalystėje stūksojo daugybė marėjų. Iš visų Polinezijos salų didžiausia šventyklų po atviru dangumi koncentracija buvo būtent šioje, o pirmosios jų pastatytos dar keliais šimtmečiais anksčiau nei jūsų jau aplankytoje Raiatea saloje. Na, ir atsiduokite vietinės augmenijos burtams: vanilė, kokosai ir iš kokosų kiautų gimę indai - kopros, saldžių bananų kekės, arbūzų laukai, per žymųjį praeito amžiaus filmą „Maištas „Bounty” laive”, apie kurį dar būtinai užsiminsime, Vakarų pasaulyje išgarsėję duonmedžiai. Ir visos šios šviežios gėrybės jums - ranka pasiekiamos.

Jei tik bus galimybė, rekomenduojame pasinaudoti pasiūlymu visureigiais leistis į tyrinėtojišką ekskursiją po Huahinės salą  (už papildomą mokestį). Aplankysite mažus, jaukius, bet brangų istorinį turtą - autentiškas senųjų šventyklų dalis - saugančius Fare ir Maeva kaimelius.

Stabtelėsite vanilės plantacijoje. Jei Huahinės dievai bus maloningi, galbūt pavyks Faie paplūdimyje nuo tilto stebėti ir maitinti mėlynakius ungurius. Jų „elektriniai” žvilgsnisai ir keistos šypsenos dažną žmogų paskatina įsivaizduoti susitikus su animaciniais personažais. Nuostabos jausmui ribų nėra…

Vakare grįžtate į laivą. Naktį praleisite ant vandens, kad kitą rytą pasiektumėte iš visų lig šiol aplankytų Polinezijos salų  bene labiausiai išsiskiriančią Makatea. Vakarienė ir nakvynė laive.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Jūsų laivas priplaukia Makatea salą. Šios kelionės metu jau aplankėte ne vieną atolą - žiedo formos koralinę salą su lagūna centre. Atolai, kaip jau žinote, susidaro iš koralinių  rifų, subujojusių aplink  sunykusius ugnikalnius. Makatea - išskirtinė. Tai - viena iš kelių Tuamotu archipelago salų, kurios nėra atolai. Šios plokščios koralinės salos lagūna prieš nesuskaičiuojamus amžius išdžiuvo. Jos vietoje randama vertingų medžiagų, pavyzdžiui, fosfatų, koralinio kalcio oksido ir guano, tiksliau, suirusių ir sustingusių į bekvapę masę paukščių išmatų likučių, kurie naudojami kaip azoto ir fosforo trąšos. Vietiniai verčiasi iš prekybos kokosais ir kopromis, gaudo kokosinius krabus.

Tačiau ir šioje nedidelėje, 7 kilometrų pločio ir 7,5 kilometrų ilgio, ramybės prieplaukoje, kurioje nuolatinių gyventojų yra vos apie šimtą ar porą šimtų, pribloškiančios laukinės romantikos - neproporcingai daug. Vien kaip oriai sala atvykėlius pasitinka stačia, maždaug 80 metrų aukščio uolų siena. Galima tik pamėginti fantazuoti, kaip šis vaizdas bent trumpam pakirsdavo pirmuosius Ramiojo vandenyno klajūnus iš kitų žemynų, kai, neturėdami tokių komunikacijos priemonių, kokias turime dabar, nežinojo tiksliai arba tik iš įspūdžių, sklindančių iš lūpų į lūpas, galėjo numanyti, ko tikėtis iš krašto, kurio siluetai tolimame horizonte dar labai neaiškūs.

Greičiausiai pirmieji europiečiai, kuriuos ištiko laimė patyrinėti šią salą, buvo ispanų vyrų grupė, vadovaujama Pedro Fernandeso de Queroso. Dar po daugiau nei šimto metų čia išsilaipino olandų jūrininkas Jakobas Roggeveenas, vietovę pavadinęs Aurora. Jis į ekspedicijas po Ramųjį vandenyną patraukė dar tada, kai būsimas didysis britų keliautojas Jamesas Cookas nebuvo nė gimęs. Šių dviejų neeilinių tyrinėtojų nuotykius ant tolimų svetimų bangų skiria kelios dešimtys metų. Patys polineziečiai salą vadino Papatea - „Baltąja uola”. O kaip jūs ją pavadinsite? Galbūt jus įkvėps reta ir neįprasta jos fauna? Makatea yra žalsvapilvių karvelių vaislesių, imperatoriškųjų karvelių, didžiųjų krakšlių, kitų nykstančių ir retų paukščių rūšių namai.

Salos dvasiai pajausti kruizo įgula pasiūlys pusės dienos turą (už papildomą mokestį). Maršrutas drieksis iki amą atimančio paplūdimio, uolų baseinų ir grotų - tamsios stalagmitų ir stalaktitų karalijos, po kurios skliautais ir vandeniu atsiveria be galo paslaptingas, didingas, kažkiek ir bauginantis mikropasaulis.

Jau po pietų, vakarop išplauksite Rangiroa salos kryptimi. Vakarienė ir nakvynė laive.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Jūsų kelionė įpusėjo. Lankėtės jau ir po vaniliniu dangumi, ir po šviesiu dangumi. Šiandien laiką, kurio kiekvieną akimirką būtų verta sustabdyti, leisite po… plačiu dangumi.

Dar XVII amžiaus pradžioje šį kraštą atradę olandų keliautojai jį pavadino Musių sala, tačiau polineziečių sugalvotas pavadinimas kur kas poetiškesnis ir geografiškai tikslesnis - „Platus dangus”. Ne šiaip sau. Rangiroa - vienas didžiausių atolų visoje Žemėje ir didžiausias koralinis atolas Tuamotu salyne. Sausumos plotas - 79 kvadratiniai kilometrai, o lagūnos - net 1640 kvadratinių kilometrų. Atolo žiedas - netaisyklingos formos. Jį kaip brangakmenių lašeliai dabina net 241 salelė ir bankos, tiksliau, nedideli seklumos kauburiai.

Šalia Rangiroa yra vandens koridorius Tiputa Pass, skiriantis įlanką nuo vandenyno. Tai - tarsi žuvų autostrada, kuria per potvynį masiškai juda būriai gigantiškų ir mažų, spalvotų, dryžuotų, pačių įvairiausių vandenyno būtybių. Pakrantėje vyksta kova už būvį: galiūnės suryja mažesnes žuveles. Prasidėjus atoslūgiui, jos vėl grįžta į savo gelmes.

Rangiroa - dar vienas nepakartojamas aukštesnių jėgų šedevras. Skaidrios vandens juostos - nuo balsvų iki smaragdinių, balto smėlio eilės, pereinančios į žalių palmių linijas… Tarsi kažkas iš aukštybių suko ratus virš Ramiojo vandenyno ir galvojo, kokiais gi estetiškais, ne per tankiais ornamentais jį paįvairinti.

Rangiroa gali sužadinti klausimą, kur verta žmogui ilgiau praleisti laiko - ar po vandeniu, ar virš vandens, bet irgi žiūrint į gylį. Kai kur matomumas sieka net 80 metrų. Vanduo - tyras ir skaidrus kaip reta kur kitur, nes jame nėra planktono. Nardytojai šią salą išskiria kaip vieną įdomiausių vietų pažvelgti povandeniniam pasauliui į akis. O tų akių gali būti nesuskaičiuojama daugybė… Aišku, ir pavojai - čia pat, tad nardant labai svarbu rimtai sekti instruktorių patarimų ir laikytis saugumo rekomendacijų.

Rangiroa įžymybės - rykliai kūjagalviai. Laimė tiems, kas gali šiuos baltus milžinus pamatyti besisukančius aplink sūkurį, kuris šalia atolo per atoslūgį susiformuoja dėl dviejų susidūrusių srovių. Didelė tikimybė čia išvysti ir rają, kuri atrodo labai draugiška ir miela, bet jos spyglys gali būti mirtinas… Gražuolės ir pabaisos - čia pat, yra ir klastingųjų barakudų.

Pasirinkę visos dienos programą (už papildomą mokestį), smarkius potyrius semsite Mėlynojoje lagūnoje. Tik 5 metrų gylio natūraliai iš salelių ir rifų susiformavęs baseinas - ideali vieta maudynėms, nardyti ar tiesiog hipnotiškai stebėti aplinką tarsi judantį paveikslą su jame tai priartėjančiais, tai nutolstančiais objektais - jachtomis ir laivais.

Žinoma, maitinsite ne tik jau malonią atostogų bangą pagavusią ir aprimusią sielą bei akis, bet ir patys sotinsitės vietinės virtuvės gėrybėmis. Būsite pakviesti dalyvauti tradiciniame polinezietiškame piknike su daug spalvų, kvapų ir įsimenamų skonių. Neišduosime visų smulkmenų, bet pažadame gardžią, juslišką šventę, jei tik mėgstate džiaugtis gurmaniškais atradimais. Vakare grįšite į laivą. Nakvynė laive (laivui "stovint ant inkaro").

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Vos dešimt kilometrų vandeniu nuo Rangiroa, ir jūs atsiduriate dar vieno užburiančio gyvenimo sapno krante - Tikehau. Peršasi mintis apie nematomą ranką, kuri ir šiame Ramiojo vandenyno pietų lopinėlyje pasidarbavo ir specialiai paklojo minkštus smėlio takus tarp įvairiausių iškilimų, kad žmonėms būtų lengva ir nepaprastai malonu tarp jų vaikščioti. Tikehau turi rožinio smėlio salos epitetą. Tai - nedidelis atolas, susidedantis iš begalės mažyčių balto ir raustelėjusio smėlio salelių, kurios pasislėpusios kokosų miškuose ir įdubose tropinių augalų tankmėje. Bet pats pavadinimas Tikehau pažodžiui verčiamas kaip „Taikinga žemė”. Jums tai bus dar viena ideali vieta vidinei ir kūno terapijai. Mieguista, besišypsanti, retai žmonių apgyvendinta Tikehau sala, galima sakyti, yra antistresinė.

Bene įdomiausias šio atolo peizažo išskirtinumas tas, kad jo koralinis žiedas yra taisyklingo apskritimo formos, beveik nepakitęs, nepertrūkęs ir galėtų būti pavyzdys žmogui, kad tobulumo pirmiausia reikia mokytis iš gamtos. Lagūna - didelė, aprėpia 400 kvadratinių kilometrų.

Tikehau - žmogaus draugų delfinų buveinė. Nepažadame, bet informuojame, kad čia galima pamatyti virš vandens šokinėjančius net trijų metrų ilgio delfinus. Kartais, braidžiojant ar maudantis Tikehau vandenyse, galima pasijusti kaip akvariume. Pasak legendinio vandenynų tyrinėtojo Žako Kusto Tikehau lagūnoje telkiasi daugiau žuvų nei bet kurioje kitoje Polinezijos įlankoje. Žuvų rūšys skaičiuojamos šimtais ir, pasak kai kurių šaltinių, siekia dienų metuose skaičių - 350, o gal ir daugiau. O mažose Tikehau salelėse yra didelės įvairiausių paukščių kolonijos.

Tokia gyvybės įvairovė, toks tarytum medumi perteptas vandenyno žiedas, tačiau keliautojams iš mūsų žemyno jį pavyko pasiekti turbūt tik 1816 metais. Ekspedicijai vadovavo Estijoje gimęs vokiečių kilmės jūrininkas iš Rusijos imperijos Otto von Kotzebue’as. Salą jis pavadino tyrinėtojo Adamo Johanno von Krusensterno, su kuriuo anksčiau keliavo, garbei. Jie abu - vieni tų retų tyrinėtojų iš Baltijos regiono, kurie nuplaukė tūkstančius kilometrų, skrosdami svetimus vandenynus.

Dabar ir jūs pasiruoškite didiesiems atradimams. Jums bus pasiūlyta pažintinė programa, kaip visada, už papildomą mokestį. Šįkart ekskursija vyks pėsčiomis. Gidas jus palydės pas Tikehau žvejų šeimas. Jos čia gaudo žuvis, kurios vėliau keliauja į Papeetės turgus. Kaip šie žmonės gyvena, kokia jų kasdienybė, kaip jie pasiskirsto darbais ant vandens, kaip ruošia ir kepa žuvį - viską jie jums papasakos, jei tik domėsitės ir klausinėsite.

Per ekskursiją pabuvosite tose salos pusėse, kurių gyventojai mažiausiai susitapatinę su šiuolaikišku pasauliu, o gamta - beveik nepaliesta arba nė neapgyvendinta. Vienas žavingiausių kaimų visame Tuamotu archipelage - Tuherahera. Jei jau esate Tikehau, jį aplankyti tikrai verta.

Na, o kadangi grožio, kaip ir meilės, niekada nebūna per daug, sala jus vilios gėlių kerais. Tikehau karalienės - bugenvilijos ir kinrožės, bet galbūt atrasite ir daugiau pasakiškų žiedų, kurių grožiui apibūdinti žodžių kartais pritrūksta.

Po pietų atsisveikinsite su Tikehau. Toliau jūsų laivas vyks į Tetiaroa salą. Vakarienė ir nakvynė laive.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Laivas atvyksta į Tetiaroa - „Nutolusią vietą”, kokia ši nedidukė, vos 6 kvadratinių kilometrų ploto, sala ir buvo iki pat XX amžiaus antros pusės. Šią lipšnią elitinę ramybės oazę iš Taičio karališkosios šeimos 1904 metais gavo ir joje kokosų plantaciją įkūrė vienintelis ano meto Taičio odontologas Walteris Williamsas, vėliau tapęs Didžiosios Britanijos konsulu.

Po gero pusšimčio metų Tetiaroa salą visame pasaulyje išgarsino prancūzų kino žvaigždė Marlonas Brando. Šiame atole išsiskleidė dvi neįtikėtinai romantiškos aktoriaus istorijos. Viena jų prasidėjo nuo nuotykinės istorinės juostos, kurtos pagal tikrus 1789 metų įvykius ir juos atspindėjusį Charleso Nordhoffo bei Jameso Normano Hallo romaną „Maištas „Bounty” laive” filmavimo. Kino juostos komanda plaukiojo po Tuamotu ir aplinkinius atolus, ieškodama vietų filmavimui, užsuko ir į tykią, nuošalią Tetiaroa. Ši sala Marloną Brando taip sužavėjo, kad aktorius milijonierius ją išsinuomojo 99 metams ir čia pasistatė prašmatnų viešbutį, ilgainiui išaugusį į stilingą „The Brando resort” poilsiavietę. Sklido kalbos, kad dalį salos dosnusis Brando padovanojo bičiuliui Michaelui Jacksonui.

Prancūzijos Polinezijos krantuose Brando praleido daug laiko. Tetiaroa buvo tapusi antraisiais aktoriaus namais, o ne tik kaip eilinė investicija į nekilnojamąjį turtą be jokių sentimentų. Mat kita jo intymi istorija nenusileidžia nė saldžiausiems melodramų scenarijams. Ironiška: filmo „Maištas „Bounty” laive” veikėjai nenorėjo palikti Taičio apspangę nuo meilės vietinėms moterims, dėl tos pačios priežasties ir Brando net pasibaigus filmavimo darbams neskubėjo iš čia išvykti.

Kino garsenybė įsimylėjo iš Bora Boros kilusią ir toje pačioje juostoje besifilmavusią jauną aktorę Taritą Terripaią - tokią dailią, tokią trapią, tokią erotišką, kad sunku net patikėti, jog tikrame žemiškajame pasaulyje iš viso tokios moterys egzistuoja, nebent ryškiuose Gogeno paveiksluose. Aštuoniolika metų jaunesnė tamsiaplaukė Tarita tapo trečiąja Brando žmona ir pagimdė jam du vaikus. Iš visų trijų šio mačo santuokų pastaroji truko ilgiausiai - net dešimt metų. Matyt, dviejų kino gražuolių santykius laikė ir jiems pritarė net pats vandenynas… Taip Tetiaroa žmonių sąmonėje tapo sala su meilės pažadu.

Ar galite patikėti, kad jau šį rytą jūs braidžiosite pakrantėse, kuriose kadaise susikibęs rankomis su savo naująja meile vaikščiojo ir pats Brando? Ar galite patikėti, kad vyksite grožėtis lagūna, kurios margaspalvė gyvūnija - žuvys, vėžliai - gali užburti žmogų, nepriklausomai nuo jo padėties visuomenėje ir žinomumo?

Taip pat turėsite galimybę už papildomą mokestį dalyvauti pusės dienos ture Tahuna Iti salelėje - vienoje didžiausių Taičio paukščių rezidencijų. Mes negalime jums surežisuoti paukščių spektaklio ir tiksliai pasakyti, kokius sparnuočius išvysite, nes gamta - pati sau režisierė, bet tuo gyvūnų stebėjimas ir žavus, kad niekada nežinai, kokį stebuklą pavyks išvysti ar išgirsti. Tik keli iš tų daugybės stebuklų, kurie čia būna - fregata su raudona išsipūtusia pakakle, fajetonas, rudasis smigikas, andrašauklis… Įsitikinsite savo akimis, jog Prancūzijos Polinezijos salose ypatingas - ne tik povandeninis, bet ir paukščių pasaulis. Antroje dienos pusėje jūsų laivas išvyksta ir vėlyvą vakarą pasiekia Moorėją. Vakarienė ir nakvynė laive (laivui "stovint ant inkaro").

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pusryčiai. Per šias atostogas jau patyrėte, kad kiekviena diena - kaip sultinga, aromatinga potyrių kekė, kurios vaisius prisiminimuose raškysite dar ilgai. Nors kelionė artėja į pabaigą, laukia dar viena jūsų svajonių diena. Laivas pasiekia Draugijos archipelago salą - Moorėją. Ji jūsų maršrutą apglėbia kaip vienas iš dviejų populiariausių Prancūzijos Polinezijos medaus mėnesio kraštų. Pažintį su meilės sinonimu pradėjote Bora Boros rojuje, o pabaigsite - Moorėjoje. Nors šių abiejų salų reklama gausiai paskaninta meilės „popsu”, tačiau, jose lankantis, paneigti šio širdį kutenančio jausmo neįmanoma.

Vienus keliautojus pribloškia trapi, mirguliuojanti Moorėjos povandeninė egzistencija, kitus pakylėja ne vandenyje, o ant žemės augantys arba virš jos plasnojantys stebuklai, dar ir vulkaninis peizažas tonizuoja. Moorėjai abejingas neliko net Charlesas Darwinas! Manoma, kad ši sala garsųjį anglų gamtininką įkvėpė atolų ir koralinių rifų kilmės teorijai, esą jie susidarė dėl jūros dugno dalies grimzdimo. Tai ir - sala, pamėgta kino kūrėjų. Daugybė „Maišto „Bounty” laive” scenų buvo nufilmuota Moorėjoje. Joje gimė ir režisieriaus Glenno Gordono Carono melodrama „Meilės romanas”, kino ekranuose pasirodžiusi 1994 metais, su Warreanu Beattly, Annette Bening, Piercu Brosnanu ir kitais žaviais Holivudo aktoriais.

Moorea reiškia „Geltoną driežą”, nors, žvelgiant į salą iš viršaus, jos linijose galima įmatyti ir stilizuotą širdį, ir angelą ar drugelį, išskleidusį sparnus… Vaizduotė, čia pabudusi, nebemiega. Iš vandenyno išdygę net aštuoni kalnai tarytum žalios katedros, kurias karūnuoja balsvi debesys. Vieno jų pavadinimas pasako daugiau nei šūsnis parinktų literatūriškiausių žodžių - Stebuklingasis, kitaip dar - Magiškasis…

Vidury salos stūksantį kalną apsupę miesteliai, tarytum aplink aksomo spindesio turinčią segę eitų apvadas su daugybe mažų puošybinių detalių. Kapitono Cooko vardą gavęs paplūdimys, kurio fone iškilusios grakščios viršūnės. Salos uolas „gludinantys” kriokliai. Ananasų plantacijos. Tai - tik keli viliojantys Moorėjos fragmentai. Jų visuma sukuria neišdildomą įspūdį, kurį geriausia apibūdinti vietinių pamėgtu posakiu la vie heureuse - „laimingas gyvenimas”.

Žmones puošia ne tik laimės šypsenos. Galbūt jums jau teko prasilenkti su taitiečiais, pasidabinusiais gėlių žiedais ar girliandomis? Kai kurios Moorėjos moterys ir vyrai vaikšto už ausies užsikišę gardenijas. Kalbama, kad ir dėl didesnio smagumo, ir turistų dėmesiui patraukti salos gyventojai sugalvojo savą gėlių kalbą. Esą, priklausomai nuo to, už kokios ausies ir kaip užkištas, išskleistas ar neprasiskleidęs žiedas, jis gali kai ką esminio pasakyti apie tą asmenį, pavyzdžiui, ar susituokęs, ar ieško lengvų pažinčių ir vienos nakties nuotykių, ar vis dėlto - rimtų santykių, net lytinę orientaciją nurodo. Ar tikrai polineziečiai vis dar laikosi šios žaismingos tradicijos, ar tai - tik glamūrinis gandas, patikrinsite vietoje.

Priežasčių, kodėl egzotikos mylėtojams bent kartą gyvenime privalu išsilaipinti Moorėjoje, yra ir daugiau. Kaip kelionių ekspertai pasakytų: Morėja turi kažką  ypatinga kiekvienam.

Kad salos aurą pažintumėte iš įvairių pusių, kruizo įgula už papildomą mokestį jums pasiūlys net du turus - rytinį ir popietinį. Vieno jų programos svarbi dalis bus nardymas ir rajų stebėjimas, kito kelias - labai gamtiškas ir kultūriškas, jis drieksis per žadą atimančias ir sielą virpinančias laukines vietoves ir gyvenvietes.

O galbūt paskutinę dieną Polinezijos salynuose norėsite praleisti meditatyviai? Įsiklausykite į savo poreikius ir leiskite sau besibaigiančiu atostogų laiku mėgautis kaip širdžiai mieliausia.

Vakare grįžtate į laivą. Jūsų romantiškai nuotaikai pratęsti - atsisveikinimo vakarienė. Nakvynė laive (laivui "stovint ant inkaro").

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Ankstyvą rytą po pusryčių laivas ruošiasi išplaukti Papeetės link. SVARBU! Yra galimybė išlipti iš laivo ir pratęsti poilsį jūsų pasirinktame viešbutyje Moorėja saloje (užsakoma Lietuvoje, teirautis GRŪDOJE). Nuo Moorėja  iki Papeetės lieka tik 17 kilometrų. Apie 9 val. ryto laivas pasiekia uostą. Išsikraustote iš kajutės ir atsisveikinate su laivo įgula, kuri jumis rūpinosi visas kelionės dienas. Pervežimas į viešbutį, laisvas laikas. Skrydis vakare arba kitos dienos rytą (priklausomai nuo skrydžių grafiko).

Maitinimas: pusryčiai.

P.S iš Papeetės išskridus 14-tą dieną, į Lietuvą grįžtama 16-tą kelionės dieną.