(8-37) 32 44 54
Kaunas
GRŪDOS biurų kontaktai
I-V 09:00 - 18:00,   VI : Nedirbame,   VII : Nedirbame 

Užsakyti kelionę artimiausioje kelionių agentūroje
Parašykite mums

Žydinti Graikija

Žydinti Graikija

Žydinti Graikija

Per pavasario žydėjimą skrendu

Prie Akropolio atrasti saulę,

Ji nušvietus kelią lig žvaigždžių,

Virš Olimpo Dzeuso ratais sklendžia...

Magiški žodžiai – antika, Olimpas, Atėnai, sirtakis, kalnai ir jūra su daugybe salų – jau kurį laiką buvo užvaldę mano mintis ir viltis tai pamatyti. Svajonės tam ir yra, kad pildytųsi, tik reikia jų nepaleisti, o padėti realizuotis. Kelionė – nuostabiausia dovaną, kurią žmogus gali sau padovanoti. Po trijų metų savarankiško keliavimo vėl ryžausi vykti autobusu su grupe. Kiekvienas žino, kas taip keliavo, kad, išsirinkus maršrutą, visi viliamės, jog mūsų gidas bus pats geriausias, nes nuo jo labai priklauso kelionės sėkmė. Šį kartą likimas suvedė su nuostabia moterimi Neringa Lūžiene, kuri viską padarė, kad per trumpą laiką keliaudami autobusu su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ įsimylėtume Graikiją ir vėl degtume noru ten sugrįžti. Pasiimtos knygos, prastumti ilgas valandas važiuojant per Lenkiją, liko beveik neliestos, nes pirmą kartą tiek daug įdomių dalykų išgirdau gidės pasakojimuose. Kelionė truko devynias nuostabias dienas.

Žydintis Europos pavasaris

Mano atostogos – žydintis Europos pavasaris. Balandžio 25-ąją išvykome tik pradėjus skleistis medžių pumpurams Lietuvoje. Kuo toliau, tuo daugiau smaragdinės žalumos, žydinčių gėlių, o pietinė Lenkija, Slovakija, Vengrija, Serbija bei Makedonija mus sutiko baltais ir rožiniais žiedais pasipuošusiais vaismedžiais, žydinčiais įvairiaspalviais gėlynais ir vis šiltėjančiu, jau vasarišku oru. Jautėmės tarsi pabėgę nuo vis dar šalto pavasario Lietuvoje ir skubantys pasitikti žydėjimą bei saulę. Trumpos ekskursijos Belgrade, Skopė, Segede paįvairina ir praturtina kelionę. Žvalgydamiesi istoriniuose šių miestų senamiesčiuose, patiriame daug gražių akimirkų ir labiau suprantame Balkanų istoriją bei dabartį. Gražūs kraštovaizdžiai, apkaišyti žiedais, tarsi besimainantis kaleidoskopas lydi link mūsų kelionės tikslo – Graikijos.

WELCOME TO HELLAS

Kirtus Makedonijos - Graikijos sieną mus sutinka ženklas „WELCOME TO HELLAS“ – autobuse nuaidi audringi plojimai. Širdį užlieja neapsakomas jausmas – aš čia, aš Graikijoj. Lydi nuostabi Balkanų kalnų grandinė iš vienos pusės, o iš kitos vis išnyranti Egėjo jūros pakrantė. Graikijos mitai tarsi tikra istorija atgyja gidės pasakojimuose, o maloningi Olimpo dievai mums saule nušviečia jo viršūnę. Ir čia jau nėra ribų nei džiaugsmui, nei fotografavimui. Nuostabus graikiškas pavasaris sutiko mane. Skaisčia žaluma pasipuošę kalnai, bet vis dar dėvintys švytinčias saulėje sniego kepures, pakelėse ryškiai rožine spalva žydintys migdolai ir baltomis kekėmis svyrančios akacijos veda išsvajotąja didinga Homero ir Sofoklio, Platono ir Sokrato, Periklio ir Aleksandro žeme.

Graikija – kaip numestas akmenėlis į jūrą, nuo kurio bangomis į visas pasaulio puses nuvilnija jos tūkstantmečių išmintis. Kai žiūrime į žemėlapį, matome nedidelį žemės lopinėlį, bet žmonijos istorijai reiškiantį labai daug. Čia buvo išbandytos visos politinės santvarkos, čia filosofijos lopšys, raštijos, teatro ir daugybės kitų civilizuotos žmonijos veiklų pradžia. Graikai – pirmieji raštingi žmonės Europoje. Ir dabar jie daug dirba, daug skaito, moka piešti, groti, šokti, labai gabūs kalboms. Tačiau už viską graikams brangiausias laikas, moka jį vertinti, moka būti drauge su šeima, ją branginti. Šalies plotas apie 130000 kvadratinių kilometrų, o pakrantės - 112000, tris ketvirtadalius užima kalnuota žemė, tad kelias labai gražus ir įspūdingas: iš vienos pusės vingiuoja kalnų grandinė, iš kitos glaudžiasi jūra su pakrantėje įsikūrusiais mažais miesteliais, išdirbtais laukais, alyvmedžių giraitėmis.

Riedanti vakarop saulė keičia kalnų ir dangaus spalvas, o mūsų autobusas įvažiuoja į Livanates kurortinį miestelį – ramų, jaukų, žaliuojantį ir žydintį, prisiglaudusį prie pat žydros pakrantės. Pasitikti išbėga rūpestingas šeimininkas. Šiemet mes pirmieji turistai miestelyje. Viešbutis ir svetingumas pranoksta lūkesčius. Palmėmis apsodinta pakrantė, pro vartelius patenkame į išpuoselėtą parkelį, supantį pastatą, o iš visų balkonų matosi jūra, nes ji lanku gaubia viešbutį. Kambarys jaukus ir mielas, baldai rankų darbo, išraižyti raižiniais – tikras privatus graikų šeimos viešbutis. Tavernoje laukia vakarienė – graikiškos salotos jau puikuojasi ant stalo, šeimininko sūnus ir anūkai neša užkandžius, karštus patiekalus bei desertus, visi ragaujame vyną ir graikiškai linkime sveikatos – jamas. Mums pakviesti muzikantai ir tautiniais rūbais pasipuošę šokėjai pristatė liaudies šokius, mokė šokti, bet įspūdingiausias buvo 85 metų šeimininko Dimitrijaus „Sirtakis“, kai jaunesni graikai pagarbiai suklaupę ant vieno kelio plojo nulenkę galvas prieš senolį. Esu sužavėta graikų šeimos vieningumu, rūpestingumu ir dideliu nuoširdumu. Dėkojame už puikią vakarienę – efcharisto poly, linkime labos nakties – kalinychta, nes taip smagu kartoti kelionėje išmoktus graikiškus žodžius. Ramus šiltas vakaras veda pakrante iš tavernos ir vėl norisi pačiai sau įgnybti, kad patikėčiau – aš esu čia, aš Graikijoj.

Delfai – antikinio pasaulio centras

Ankstyvas rytas pažadina tūkstančiais paukščių balsų, diena prasideda tekančia virš jūros ir kalnų saule, nuostabiu apelsinmedžių žiedų kvapu bei jūros pakrante man vienai, dar niekas neatėjo maudytis. Pusryčiai pasirinktinai: restoranėlyje ar terasoje, žinoma, graikišką jogurtą ir purų pyragą valgysiu tik terasoje, visi staliukai atsukti į jūrą – dieviškas vaizdas pro žydinčias palmes ir pati gražiausia gamtos muzika – čiulbantys paukščiai.

Dienos kelionė į Delfus – antikinio pasaulio centrą. Slėniuose laistomi pasėliai, žydi į kalną kopiančios alyvmedžių giraitės, pakelėse akį veria ryškiai raudonos aguonos, kylame serpantinu vis aukštyn ir aukštyn, o besimainantys nuostabūs kalnų vaizdai visiškai užvaldę mintis bei jausmus. Sustojame ir žavimės Termopilų perėja, Spartos karaliaus Leonido I įspūdinga bronzine statula, pabraidžioję netoli pilkapio trykštančiame karštame sieros šaltinyje, vėl kylame žaliuojančiais ir žydinčiais Parnaso kalnyno šlaitais link Delfų.

Pasak legendos, iš priešingų žemės pusių Dzeusas paleido du erelius, ir šie susitiko Delfų padangėje, taip buvo nustatytas žemės centras. Širdyje spurda džiaugsmas – ir aš žemės centre, ir aš galiu paklausti orakulo. Nuo VII a.pr.Kr. Delfai žinomi kaip Apolono buveinė, iš viso antikinio pasaulio atkeliaudavo žmonės pasiklausti dievo, kaip jiems pasielgti tiek asmeniniame, tiek valstybiniame gyvenime. Žynė Pitija skelbdavo pranašystes, bet kad jas suprastum, ant Apolono šventyklos užrašyta – „Pažink pats save“. Antikos aukso amžius praėjo, bet aukso verta išmintis pasiekia ir mus. Antikinius Delfus reikia pažinti kojomis, einant Šventuoju keliu vis aukštyn: lobynai, Delfų tarybos rūmai, teismo pareigūnų salė, Platajų trikojis, Chijiečių aukuras, Atalo stoja, didingoji Apolono šventykla, teatras, deivės Atėnės šventykla, stadionas, kuriame kas ketverius metus vykdavo Pitinės žaidynės. Anot mito, Apolonas nužudė drakoną Pitoną, todėl šiam įvykiui pažymėti buvo skiriami iškilmingi Delfų festivaliai. Svarbiausiomis buvo poezijos ir muzikos varžybos, vėliau pradėtos rengti ir sportinės žaidynės, laimėtojams tekdavo garbė būti apvainikuotiems laurų vainiku. Nusileidus nuo šventosios Delfų žemės trykšta ledinis Kastalijos šaltinis, kuriuo apsiprausdavo prieš pranašaudama pranašė Pitija, ir mes dabar galime atsigerti iš šios versmės, tarsi susijungdami su praėjusiais laikais. Vaikštant po Delfų griuvėsius patartina ne tik žiūrėti į priekį, bet vis atsigręžti atgal – stebuklas, kaip keičiasi ir vis plačiau atsiveria magiška panorama. Tarp daugiau nei 23000 antikinių tekstų, išraižytų akmenyje, rasime dar vieną svarbią mintį „Nieko nereikalingo“. Delfų aiškumas ir daugiaprasmiškumas verčia mąstyti apie mus pačius ir mūsų laikmetį. Buvęs žydintis antikos centras traukė pas save žmones sužinoti ateitį, o dabar traukia mus pažinti senovės Graikiją – pažinti save.

Meteorų vienuolynų šventumas

Keliaujantiems vidurio ir vakarų Graikija verta skirti dieną nepakartojamo grožio ir šventumo vietai – Meteorų vienuolynams. Nuostabaus grožio serpantinu kylame tarp debesų kabančiomis uolomis. Svaiginanti panorama vis naujai sušvinta už kiekvieno posūkio. Čia 985 m. apsigyveno atsiskyrėlis Barnabas. Pirmąjį Didžiojo Meteoro vienuolyną 625 m. aukštyje 1382 m. įkūrė vienuolis Atanazas. Dabar iš pastatytų 23 vienuolynų likę 6. Žavi viskas – supančios uolos, žmogaus stiprybė, įspūdingi pastatai viršukalnėse, jaukūs žydintys kiemeliai, puošnios bažnyčios, kalnų bedugnių gelmė, ramybė, maldos šventumas ir nenusakoma dvasinė būsena. Mėgstančių įsigyti autentiškų suvenyrų, nusileidus nuo kalnų, laukia bizantiškų ikonų dirbtuvėlės. Čia įdomu susipažinti su meistrų darbu ir įsigyti jų kūrinių, ne tik ikonų, bet ir įspūdingų aukso ar sidabro papuošalų su graikų ornamentika. Neatsilaikę grožiui ir prieinamoms kainoms, turistai greit atveria savo pinigines ir moterys jau pasipuošusios.

Atėnai – Europos kultūros lopšys

Atėnai – miestas, gyvuojantis jau 3500 metų, o žmonės šioje vietovėje gyveno dar prieš 7000 metų. Nuo sostinės širdies Akropolio atsiveria nepakartojama balto miesto panorama, o didingasis Partenonas – Atėnės šventykla – atima žadą ir tampa kelionės į Graikiją išsipildymu. Viskas taip svarbu: Atėnės Nikės šventykla, Propilėjai, Kariatidžių portikas, pirmasis alyvmedis, kurį, pasak mito, pasodino Atėnė, Asklepijo šventovė, Herodo Atiko ir Dioniso teatrai, antikinė Agora, sargybos keitimasis Syntagmos aikštėje prie parlamento, bizantinės bažnytėlės ir muziejai, turgus ir suvenyrai. Visuomet prisiminsiu saulėje nutviekstą Akropolį, neišmatuojamai aukštą žydrą dangų, tarp griuvėsių degančias aguonas ir nugludintą po kojomis baltą marmurą daugybės čia ėjusių per amžius žmonių. Atėnams likus už nugaros iki ašarų sugraudina Mirelle Mathieu daina „Acropolis adieu“, bet visai nesinori atsisveikinti.

Lauk manęs žavingoji Elada

Atėjus laikui atsisveikinti su pamėgta pakrante, kvepiančia apelsinų žiedais ir jūra, išvažiuojame užsukdami į Tesalonikus – antrąjį pagal dydį miestą su dideliu uostu bei patrauklia pasivaikščiojimui pakrante. Miestas didžiuojasi daugybe nuostabių bizantinių bažnyčių. Apkeliavę šį žydintį miestą, važiuojame link Lietuvos. Kelias veda namo, nuotraukų ir filmų apie Graikiją peržiūros gula į atmintį nostalgiškais saldžiais prisiminimais apie kelionę per žydinčią pavasariu Graikiją. Anot graikų, pagrindinė dorybė – žinojimas. Sokratas sakė: „Žinau, kad nieko nežinau“. Ir aš žinau, kad pažinimo džiaugsmui ribų nėra, kad vėl būtinai sugrįšiu pamatyti tai, ko dar nespėjau, dar plauksiu jūra, dar skrisiu į salas... Lauk manęs žavingoji Elada.

 

Rita Siman


Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Sveikiname! Jūsų el. pašto adresas užregistruotas.
Sveikiname! Toks el.pašto adresas jau yra prenumeratorius.