Velykų salos paslaptys
VELYKŲ SALOS PASLAPTYS
Spėjama, kad sala buvo apgyvendinta apie 400 metus. Kapitonas J.Rogevenas saloje sutikęs trijų rasių gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltaodžius. Manoma, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų, o vėliau joje atsirado ir Pietų Amerikos gyventojų Pasak .T.Hejerdalo, pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurios galėjo atkeliauti kartu su keliautojais iš Amazonės kraštų. Kažkada saloje augę aukšti palmių medžiai buvo naikinami maistui, būstui, valtims gaminti. Visa tai sukėlė ekologinę katastrofą: vystėsi dirvožemio erozija, sunyko augmenija. Saloje nesiveisė jokie didesni gyvūnai, ėmė trūkti maisto, o tai skatino tarpusavio kovas , būta ir kanibalizmo. To net neslėpė vietinė gidė, rapanųjų palikuonė Sebrina. Gyventojų skaičius nuo 12 tūkst. vienu metu buvo sumažėjęs iki 630.Tiek vietinių gyventojų atrado Džeimsas Kukas, kai 1775 metai atplaukė į salą, o po šimtmečio,1875 metais buvo likę tik 155 salos gyventojai.. Toks ženklus gyventojų skaičiaus sunykimas motyvuojamas europiečių jūreivių ir pirklių vizitais-jie apkrėtė gyventojus ligomis, išvežė į vergiją. Šiuo metu saloje gyvena 3791 gyventojas.(60% -Rapa Nui,39% čiliečiai,1%-Amerikos indėnai).Sala garsėja daugiau nei prieš 400 metų sukurtomis akmeninėmis skulptūromis ,kurias vietiniai vadina moai. Pribloškia nenusakoma statulų didybė, energija, rimtis ir mistika. Niekas iki šiol negali tiksliai įvardinti statulų paskirties ir iki šiol tai yra didžioji salos paslaptis, kuri vargiai kada nors paaiškės. Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkšto vulkaninio tufo, dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moaijų, žiūrinčią į vandenyną. Skulptūrų dydžiai skirtingi: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio, daugumą jų išbarstytų ugnikalnio, iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų. Darant skulptūras ,buvo niokojami Velykų salos miškai ,nes mediena naudota skulptūroms transportuoti. Gal būt tai irgi buvo viena iš salos sunykimo priežasčių. Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens skrybėlės formos galvos apdangalus, kurie lyg primintų polineziečių šukuosenas, nors T.Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi. Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imtas iš kalno Pua Pao, o senovės suomių kalba „puna piajo“ reiškia „ruda galva“. Gal būt statulos turėjo religinę funkciją, galėjo vaizduoti genčių vadus, o gal būt, pagal Polinezijos papročius, įkūnyti- protėvių dvasias. Prasidėjus nesutarimams tarp genčių, statulos pradėtos niokoti ir griauti, o galop jų kalimas visai nutrūko Šiuo metu saloje yra 394 skulptūros..1960 m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis ,vanduo paplovė kai kurias platformas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurie moajai buvo ir antkapiniai paminklai. Kita salos paslaptis-požeminiai urvai, kuriuose gal būt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Ties urvo anga augino bananus, ne tik maistui ,bet ir maskuotei. Saloje siautė europiečių atvežti raupai, kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktas žymes. Gal būt, urvuose buvo izoliuojami sergantys šia užkrečiama liga. Katakombos iki šiol dar nėra pilnai ištyrinėtos. Praėjusio amžiaus antros pusės pradžioje katakombose dingus kelioms dešimtims žmonių, Čilės vyriausybė 1965 m. uždraudė žmonėms leistis gilyn ir dabar galima pavaikščioti tik po pirmąjį požemių aukštą. T.Hejerdalas tvirtino, kad katakombos yra mažiausiai penkių aukštų. Norvego ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį. Ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp kurių ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje. Kai kas mano, kad požemiai jungė salą net su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrėjas Žakas Ivas Kusto. Vienoje pakrantės vietoje yra ratu išdėstyti akmenys ir lygiagretės linijos. Tai primena kažkokią schemą ar žvaigždynų brėžinį. Gal būt tai buvusi religinių apeigų vieta. Netoli-įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100 laipsnių. Keturi šalia esantys apvalūs akmenys ,tiksliai sustatyti pagal pasaulio šalis, taip neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi, o laikrodžio sekundmatis visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo atsirado saloje maždaug 500 metų anksčiau, nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Atsakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Tai dar viena salos paslaptis.
Velykų saloje be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makemakė. Jis sukūrė iską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu ,o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netoliese esančias tris mažytes salas, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūrinės kregždės. Pirmasis, atradęs kregždės kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas būdavo tituluojamas Žmogumi paukščiu ir vieniems metams tapdavo dievo Makemakės vietininku. Rapa Nui vieninteliai Okeanijoje turėjo rašytinę kalbą- rongorongo. Deja, šių hieroglifų iki šiol niekas nesugebėjo iššifruoti. Vietiniai, galėję perskaityti rongorongo taip ir mirė, nepalikę kalbos rakto.
Nors sala yra netoli tropikų, klimatas palyginus švelnus, didelių karščių nėra. Tai lemia netoli tekanti šaltoji Humbolto srovė. Vasarą (sausis iki kovo pa baigos) temperatūra nepakyla aukščiau 26 laipsnių, žiemą (gegužė –rugsėjis) daugiau lietaus, temperatūra apie 18*-20*.
Ką turistai veikia saloje? Didelių pramogų saloje nėra. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį (tai lyg mūsų Užgavėnės) saloje vyko festivalis vietinių vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėtų ir išsidažiusių eiseną, kurioje maišėsi ir ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu taip pat išsidažę) turistai, buvo įdomu klausytis skambių apeiginių dainų, stebėti ritmiškus ritualinius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša,. sumišusi su šokių ir dainų ritmais dvelkė mistika, tai buvo nerealu ir sunkiai įsivaizduojama, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat kepami jaučiasi, atrodė, kad puotauja visa sala. Salą galima apeiti pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu, galima jodinėti ar užsiimti burlenčių sportu. Vakarais galima pasėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno ar piskos taure. Tai vynuogių odelių ir kauliukų degtinės bei šviežių ananasų sulčių kokteilis. Be ja, po 21 val. jokie alkoholiniai gėrimai (net ir alus) neparduodami. Velykų saloje tiesiog gera būti. Čiabuviai salą nuo neatmenamų laikų vadina Te Pito O Te, kas verčiama kaip pasaulio bamba arba pasaulio laivas. Saloje valandų valandas galima žiūrėti į moajus, į vandenyno platybes, grožėtis įspūdingais ugnikalnių kraterių ežerais. Galima pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje arba pasimaudyti po lūžtančiomis vandenyno bangomis.
Teisus buvo T.Hejerdalas sakydamas, kad tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, kas skiria žmones, yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės ir yra vienas svarbesnių žmonijos vienytojų-keliaudamas ne tik praplėsti savo žinias, bet bendrauji su skirtingos kultūros žmonėmis, juk mus skiria tik odos spalva, buitis, gyvenimo būdas, tik ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi is skiriasi, augina vaikus ir sensta. Keliaudamas tampi ir savo šalies ambasadoriumi-pasakoji apie Lietuvą, ir būna malonu, kuomet kažkur toli, toli pasako-taip, žinome kur ji yra. Smagu, kada gali įgyvendinti savo svajonę, o už jos įgyvendinimą esame dėkingi kelionių agentūrai „Grūda“.
