2019.04.05 Atgal į sąrašą

Šri Lanka – žalias lašas Indijos vandenyne

Autorius: Kelionių ekspertė Rima Daraškevičiūtė

Publikuota 2019 kovo 29d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Dievams atsiuntus palankų vėją mano kelionių burėms, lipu lėktuvo trapu Kolombo oro uoste. Vizos sutvarkymo formalumai, gėlių girliandos ant kaklo ir po keliolikos minučių mūsų autobusas jau spraudžiasi siauromis Negombo gatvelėmis link jaukaus, ramaus ir didelės prabangos nežadančio viešbutuko. „Kaip pirmai nakvynei bus geras“, – pamanėm. Apsirikom. Išorė yra viena, o jame dirbantys žmonės – kita. Nuoširdūs, dėmesingi, pagarbūs – lyg draugai, tvirtai įsikibę į parankę, mus ir saugojo, ir lepino.

Prieš keliones vienas svarbiausių klausimų būna orai. Prognozės mums žadėjo lietų ir net liūtis. Judant po salą skersai ir išilgai, pagal salos specifiką, kada bevažiuotum, lietaus daugiau ar mažiau, bet gausiai. Svarbu nusiteikti.

Kaip žadėta, pirmasis rytas pasisveikino lietumi. Protarpiais pakliūdavom ir į liūtis. Šioje lietingoje situacijoje pasireiškė kvalifikuoto gido sugebėjimai. Programą išdėliojo taip, kad lietus kuo mažiau trukdytų programos išpildymui. Pradžioje gelbėjomės kas kaip: apsiaustėliais, savo atsivežtais bei vietiniais dideliais ir spalvotais skėčiais. Gido padėjėjas stebuklingai vikriai jais pasirūpindavo.

Pačių nuostabai, šiltą lietų stebėtinai greitai prisijaukinom. Tapom vaikščiojančiomis džiovyklomis. Kai kurias atkarpas, išlaisvinę kojas iš civilizacijos gniaužtų, įveikėm basomis. Taip, taip, basomis. Solidumas ir amžiaus ribos išsitrynė prieš žemiškus malonumus. Net gidas leido sau padaryt pertraukėlę, kol vienas kitą kvietėm „pasimatuoti“ balas ir išjausti, kuriose vanduo šiltesnis. Svarbu būti budriam ir nepaslysti. Viena paguoda, kad ne tą dieną buvo numatytas Sigirijos lankymas.

Vykome į Dambulą – Auksinę šventyklą, kuri mus pasitiko skęsdama rūke, bet jos paslaptingumui tai suteikė tik dar didesnį žavesį. Daugybę istorijų mena jos skliautai, o budistinio meno reginiai džiugina akį. Mistinė vieta, čia tvyro didelė emocijų koncentracija. Beje, šventykla įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Visiškai priešingi jausmai užplūdo apsilankius Pinavaloj – nuo 1975 metų veikiančioje dramblių prieglaudoje. Ji įkurta siekiant gelbėti ligų ir neretai nederamo elgesio išsekintus drambliukus. Čia jie jaučiasi saugūs. Tuo rūpinasi Šri Lankos vyriausybė ir, žinoma, turistai, vaišindami išsirinktą numylėtinį kekėmis bananų.

Pinavaloj laiką leidžiam neskubėdami, turistų patogumui čia įrengtos poilsio terasos. Drambliukai prie dėmesio pripratę – vieni palaimingai mėgaujasi vandens procedūromis, kiti – treniruojasi, o gal norėdami mums pasirodyti, kaip šapelį svaido rąstą. Visiems teigiamos emocijos garantuotos. Bet širdis nerimsta dėl rytdienos. Rytoj mūsų laukia Sigirija.

Sigirija – Šri Lankos vizitinė kortelė ne tik nuotraukose, bet ir dažno keliautojo prisiminimuose. Jai puikiausiai tinka pasakymas – „Geriau vienąkart pamatyti, nei dešimt kartų paskaityti“. Iš tolo grėsmingai atrodanti, daugiau nei 200 metrų virš džiunglių iškilusi, Sigirijos uola ne veltui vadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu. Prieš 15 amžių čia buvo karaliaus rezidencija su visais karališkos prabangos ir malonumų atributais.

Lyg sportininkai prieš startą mikliname kojas. Norint užsiropšt ant to stebuklo viršaus, reikia įveikti daugiau kaip 1200 laiptelių. Saule, šįkart leidžiam tau būti santūriai ir nesišypsoti – mums ir taip karšta. Tačiau nugalėtojai visada apdovanojami. Tąkart prizas buvo karališkos prabangos vaizdiniai ir V amžių menančios freskos.

Šalyje vyraujanti religija – budizmas. Kiekvienuose namuose, kiemuose, viešose vietose ir pakelėse įrengti maži altorėliai. Kas rytą juose padedama šviežio maisto, pabarstoma šviežių žiedlapių. Taip išreiškiamas ryšys su tais, kurių nebėra šalia, bet tikima jų galia ir apsauga.

Jei altorėlis pasitaiko pakelėje, dažnai į jį įdedama po pinigėlį. Tai gali būti kaip padėka už saugią kelionę ar bent jau už tikėjimą, kad ji tokia bus. Dauguma vietinių budizmą priima ne kaip religiją, o kaip gyvenimo būdą, kuomet laikas gyventi gyvenimą ir juo mėgautis yra būtent dabar.

Vienas maloniausių vaizdų – besišypsantys žmonės. Ar tai būtų pakelės bananų pardavėjas, ar tuk-tuko (vietinės transporto priemonės) vairuotojas. Kažkaip, tik jiems patiems suprantamu būdu, jie neprarasdavo kantrybės ir ne tik maloniai atsakydavo į visus mūsų klausimus, bet dar ir sugebėdavo paaiškint, kuo viena rūšis bananų skiriasi nuo kitų. Ir kad iš viso jų Šri Lankoje yra apie 40 rūšių.

Arba kuo pranašesnis karališkas kokosas nuo paprasto. Pasakojimas įgauna pagreitį, o mūsų erzelis slopsta. Ramiai išragaujame bananus ir išmokstame pamoką, kaip išsirinkti tinkamiausią kokosą. Iš tiesų, galima ir nieko nepirkti. Tik stebėti gyvenimą ir mokytis.

Kitas kelionės džiaugsmas buvo išgirst emocingai kalbantį vietinį šrilankietį. Kodėl emocingai? Todėl, kad tada atsiskleidžia tikrasis kalbos skambesys. Ne kalba, o žaliojo endeminio paukštelio čirenimas, kurį matėme Jalos nacionaliniame parke! Šrilankiečių abėcėlėje daugiau kaip 60 raidžių. Kažin, kiek laiko užtruktų išmokti vietinę kalbą? Gidas juokavo, kad galbūt tai priežastis, kodėl saloje tiek mažai mišrių šeimų. Beje, angliškai susišnekėti – jokių problemų. Tiek su jaunesniu, tiek su vyresniu.

Programoje mūsų laukė 10 kilometrų žygis pėsčiomis po Hortono lygumas, kurios 1988 metais paskelbtos Nacionaliniu parku. Jos išsidriekusios aukštame vėjo supūstame balnakalnyje, 2100-2300 metrų virš jūros lygio.

Keliamės prieš aušrą. Aunamės patogius batus, ant pečių užsimetame šiltesnį rūbą, nes rytais vėsoka. Nepamirštame kuprinėlės ir vandens butelaičio. Visa tai pravers. Iki starto vietos važiuojame džipais. Žvalgomės pro langus, stengdamiesi nepraleisti naujos dienos įstabaus momento. Pagaliau plyšta dangus, ima spragsėti fotoaparatai, rankomis gaudome tekančią saulę.

Rytas buvo vaiskus ir giedras, tad žygį lydėjo paukščių trelės. Hortono lygumoje gyvena virš 20 rūšių endeminių paukščių, sutinkamų tik Šri Lankoje. Dar 4 paukščių rūšys sutinkamos tik Hortono lygumoje. Dangų raižo ir laisve mėgaujasi, o gal grobio žvalgosi ir kalnų ereliai.

Hortono lyguma - vienintelis nacionalinis parkas Šri Lankoje, kur lankytojai gali vaikščioti vieni (kelią nurodo labai aiški rodyklių sistema). Nors einame vedini patyrusio gido, kaip pereiti apsemtus takus, pasirenkame patys. Ar tiesiau ir trumpiau, bet sušlapusiais batais, ar aplink ir ilgiau, bet sausomis kojomis. Patys renkamės, tad nėra ant ko pykti.

Pastangas atperka vaizdai. Aukštoje žolėje baukščiai dairosi išgąsdintos stirnaitės, o orūs Sambar elniai į mus žvelgia įtariai. Dėl apsinuodijimo parke paliktomis plastiko šiukšlėmis, Sambar elniai ėmė sparčiai nykti. Todėl dabar keliautojų krepšiai yra kruopščiai tikrinami, o rasti plastikiniai maišeliai be gailesčio išmetami.

Pakeliui grožimės trimis gražiausias Šri Lankos ežerais – Mahaveli, Kelani ir Welawe. Pasigirsta vandens šniokštimas. Nusileidę laiptukais žemyn aptinkame įstabųjį krioklį. Susiformavęs iš Walawe upės intako jis pavadintas sero Samuelio Bakerio, medžiotojo ir tyrinėtojo, vardu. Iš 20 metrų aukščio krentantys vandens purslai suteikia užtarnautą atgaivą. Vėl spragsi fotoaparatai. Į objektyvą patenka ir šalia augantis, violetiniais žiedais aplipęs ir tik Hortono lygumoje sutinkamas Nebu krūmas.

Saulė vis karčiau bučiuoja veidus. Poilsiui stabtelime prie pakeliui įrengtų informacinių stendų. Juose detaliai aprašomi Hortono lygumose sutinkami retesni gyvūnai ir augalai. Pagaliau žvilgsnį išlaisviname pasiekę „Pasaulio galą“ – vietą, laikoma gražiausiu reginiu visoje Šri Lankoje. Bauginantis status šlaitas krinta statmenai žemyn maždaug 884 metrus, dėl to ir atsirado šlaito pavadinimas.

Apačioje slepiamės paparčio medžių, rododendrų ir dar galybės pirmąkart matomų medingų augalų paunksmėje. Stebimės „vilnoniais“ medžiais, nuo drėgmės apaugusiais vietinėmis, mums nematytomis samanomis. Dėl nepaprastai išskirtinės gamtos parkas mėgstamas ne tik turistų, bet ir pačių šrilankiečių.

Po žygio gomurį lepiname ir skonio pojūčius laviname 20 kilometrų nuo Hortono nutolusiame ir ūkuose paskendusiame Nuvara Elijos mieste. Gėrėdamiesi plantacijų terasomis skanaujame garsiąją šrilankietišką arbatą.

Po pažintinio turo poilsiui dažniausiai parenkami ramūs paplūdimio viešbučiai. Manasis buvo 100 žingsnių nuo vandenyno. Sulaukus pirmojo saulės šypsnio galėjai netrukdomai pro terasą išslinkti į platų paplūdimį ir parašyti slapčiausią laišką ant drėgno smėlio. Vis tiek bangos jį nuplaus. Akiai užkliuvus už valtelėje rymančio vienišiaus, žvilgsnį paskandinusio vandenyno platybėse, apeinu jį tyliai, nes matyti, kad jo ilgesys didesnis už norą atsakyt į mano pasisveikinimą.

Erdvė, platūs smėlio paplūdimiai ir nenusakomos vandenyno bangos. Kas gali būti geriau aktyvaus ir sportiško gyvenimo mėgėjui? Beje, su bangomis patariu elgtis atsargiai. Kartais jos būna labai nedraugiškos, kaip ir saulė. Rytiniai spinduliai glosto maloniai, bet vidudienio kaitros reiktų vengti.

Popietinio poilsio laiką galima smagiai praleisti 2-3 valandų trukmės ekskursijose po šalia esančias mažytes, bet jaukias saleles. Cinamono salelėje susipažinti su jos gyventoju, jau nežinia kelintoje kartoje tęsiančiu cinamono auginimo verslą, paskanauti cinamono arbatos ir gauti šviežios cinamono žievės bei įspraudus ją tarp užrašų knygelės puslapių parsivežti didžiausią lauktuvę – Šri Lankos kvapą.

Norintiems atsipalaidavimo, bet labiau, sakyčiau, krykštavimo – vietiniai pasiūlys nuvargintas kojas palepinti žuvyčių pedikiūru, o vėliau vėsa ir ramybe pasimėgauti Šventyklos salelėje. Geras jausmas apima, kai ramybę priimi ne kaip vienišumą, o kaip galimybę išgirsti tylą ir kai savimi pajunti, kad net ir ji gali turėti savo garsą – ramybės ir tylios pagarbos.

Ruošiantis kelionei, šiais informacinės galybės laikais, galima prisiskaityt daugybę dalykų, o naujos technologijos padės net ir virtualiai išvaikščioti norimus maršrutus. Tačiau gyvybę vaizdiniams įpučia tik tavo paties patirti jausmai, išgyventos akimirkos, sutikti žmonės, jų ramybė, paslaugumas ir gyvenimo džiaugsmas. Todėl kai manęs paklausia, kada geriausia aplankyti Šri Lanką, drąsiai atsakau – dabar!

Tokia šalis man yra Šri Lanka, žaliasis lašas Indijos vandenyne. Tokia atoki, sakyčiau, net uždara šalis, tačiau neatsilaikiusi prieš laikmečio aktualijas. Užsienio kapitalas savo čiuptuvais po truputį raizgo šalį. Jei prieš keletą metų šalia Kolombo dar plytėjo didžiulė pelkė, tai po dvejų metų jos vietoje pastatytu greitkeliu trumpinom kelią į oro uostą. Kad sugrįžtume vėl - įkvėpti šrilankietiško cinamono prisodrinto kvapo.

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Šri Lanką 2019 metų liepos, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!