Naujosios Zelandijos gyvenimas plaka vulkanų ritmu
Naujosios Zelandijos gyvenimas plaka vulkanų ritmu
Autorius: Leonarda Šarakauskienė
2007-03-22 d. - 2007-04-16 d.
Salų gyventojai saugo unikalią gamtą, puoselėja miestų tvarką ir stengiasi sukurti turistams patogias sąlygas.
Nutolusi tūkstančius kilometrų nuo artimiausio žemyno, pasiklydusi tarp jūrų ir debesų, yra nepaprasto grožio šalis - Naujoji Zelandija, vietinių gyventojų maorių vadinama Aotearoa (ilgojo balto debesies šalis). Čia nėra viduramžius menančių pilių ar didingų bažnyčių, kažkada gyvavusių ir žlugusių civilizacijos pėdsakų, tačiau visa šalis - tikras gamtos stebuklas.
Žmogaus rankų neliestuose miškuose buvo filmuojamas P.Džeksono filmas “Žiedų valdovas”.
Pakeliui - į Liūto miestą
Po 15 valandų skrydžio per Varšuvą ir Milaną nusileidome ištaigingame Singapūro Čangio oro uoste, kuriam verslo kelionių žurnalas “Business Traveller” 2003-iaisiais suteikė geriausio pasaulio oro uosto kategoriją. Neįprasta erdvė, sodai, fontanai labiau primena koncertų salę ar botanikos sodą nei oro uostą.
Singapūras - Liūto miestas, miesto simbolis - liūtas su žuvies uodega. Tai ir didmiestis, ir valstybė su 4 milijonais gyventojų ir vienas didžiausių pasaulio uostų.
Čia daug kas draudžiama: rūkyti, gerti alkoholinius gėrimus, spjaudyti, kramtyti gumą viešosiose vietose, šiukšlinti, pereiti gatvę ne tam skirtoje vietoje. Už šiuos nusižengimus galima gauti 1000 Singapūro dolerių (2000 litų) baudą, dirbti viešuosius darbus ar tiesiog viešai būti nuplaktam rykštėmis.
Automobiliai - brangūs ir neseni
Singapūras - tikra tautybių mišrainė: 75 proc. kinų, 16 proc. malajų, 7 proc. indų ir 2 proc.kitų tautybių gyventojų, kartu ir keturios valstybinės kalbos - kinų, malajų, tamilų ir anglų - lyg jungiamoji grandis tarp etninių grupių.
Stebina brangių automobilių gausa miesto gatvėse, automobiliai čia negali būti senesni kaip dešimties metų. Daugelį gyvenimo sričių kontroliuoja valstybė, pragyvenimo lygis aukštas.
Modernus gyvenimas čia susipynęs su rytietiška egzotika ir palieka daug nepakartojamų įspūdžių: kinų, indų, arabų kvartalai su jų šventyklomis, turgumis, kvapais, muzika ir apeigomis.
Tikrina net kalnų batus
Vėlai vakare išskrendame į Naująją Zelandiją.
Po 12 valandų skrydžio nusileidžiame - Christchurcho oro uoste.
Muitinėje atidžiai peržiūrimas mūsų bagažas. Visi maisto produktai - dešros, lašiniai, skilandžiai atimami.
Patikrinami net kalnų batai - už nešvarius gali tekti mokėti apie 300 litų dydžio baudą. Šitaip saugoma gamta, kad nebūtų įvežama užteršto dirvožemio, mikroorganizmų.
Nuo Christchurcho prasideda mūsų kelionė per dvi ilgas, siauras, savo plotu beveik prilygstančias Didžiajai Britanijai, tačiau dešimt kartų mažiau gyventojų turinčias salas.
Kelionė įspūdinga - ne visur galima privažiuoti autobusu, todėl Pietinės salos D.Kuko nacionalinį parką apžiūrime iš paukščio skrydžio. Lėktuvėliu apskrendame visą kalnų masyvą, kuriame aukščiausia - sniegu padengta Aoraki (3764 m) viršukalnė.
Per Šiaurinės salos Tongariro nacionalinį kalnų ir ugnikalnių parką keliaujame pėsčiomis. Pakilus į beveik dviejų kilometrų aukštį atsiveria didingų ugnikalnių panorama, sustingusios lavos srautai, smaragdo spalvos ežerai.
Blogo kvapo vieta
Stebina kraštovaizdžio kontrastai. Nyki ir atšiauri, beveik negyvenama Tasmano jūros pakrantė Pietinėje saloje.
Uolos, pakibusios 1600 m aukštyje Milfordo Saunde (fiorde), kurį dar R.Kiplingas pavadino aštuntuoju pasaulio stebuklu (šios uolos yra aukščiausios pasaulyje).
Nebyli, bauginanti purvo ir verdančios lavos dykynė ir trykštantys geizeriai Rotorua vietovėje. Ore tvyrantis supuvusio kiaušinio dvokas, kuris kartu su garais smelkiasi iš gilių griovių, kraterių, plyšių. Neveltui išvertus iš maorių kalbos Rotorua - blogo kvapo vieta. Beje, Rotorua yra didžiausia vietinių gyventojų maorių grupė.
Maoriai - mažuma savo žemėje
Pirmieji salų gyventojai maoriai į šias salas atplaukė prieš tūkstantį metų ir beveik šešis šimtus metų gyveno nežinomi pasauliui, kol į jas 1642 m. neužklydo olandas Abelis J.Tasmanas. Jis ir davė saloms vienos Olandijos provincijų - Zelandijos pavadinimą, pridėjęs žodį “Naujoji”.
Nuo tada prasidėjo maorių vargai ir nelaimės - buvo daug ginkluotų susirėmimų, vietinių naikinimo, kol 1840 m. buvo pasirašyta taikos sutartis tarp maorių ir Didžiosios Britanijos atstovų.
Nors maoriai yra mažuma savo žemėje ir gyvena nedidelėmis bendruomenėmis, jie išlaikę savo papročius, tradicijas. Jų dvasinės kultūros pagrindas - muzika ir šokiai.
Iki šiol jie maistą gaminasi taip, kaip ir jų protėviai, - žemės garų krosnyse hangi, gyvena mediniuose, drožiniais puoštuose namuose - maraja. Visą savo kultūrinį palikimą noriai demonstruodami turistams užsidirba pragyvenimui.
Patiko “Atskrend sakalėlis”
Maoriai - gamtos vaikai. Jie maldomis, dainomis ir šokiais šlovina šventuosius kalnus, nes tiki, kad gyvybę žemei duoda kalnų viršūnėse esantys ledynai, iš kurių formuojasi upės ir upeliai, maitinantys augalus ir gyvūnus. Terminius vandenis vadina šventaisiais vandenimis.
Jaukiai jautėmės maorių vakaronėje jų apeiginiame name marajoje, o jų ilgesingose dainose skambėjo ir paukščio giesmė, ir kalnų upelių čiurlenimas, ir šimtamečių miškų ošimas. Jų dainos - tai lyg dainuojamosios legendos. Maoriai savo rašto neturėjo, todėl krašto, genčių istorijos, įvykiai, buvo perduodami dainomis iš kartos į kartą.
Lietuvių sudainuota “Atskrend sakalėlis” labai patiko maoriams - joje jie įžvelgė savo karo šokio - hakos elementų.
Kivis - paukštis ir vaisius
Salose nėra plėšriųjų gyvūnų. Tai lėmė, kad paukščiai taip ir neišmoko skraidyti, jie skraido labai nedidelius atstumus.
Nacionalinis Naujosios Zelandijos paukštis kivis labai panašus į mūsų nedidelę vištelę, tai naktinis paukštis, sau maisto ieškantis žemėje. Yra itin retų šikšnosparnių rūšis, visai nėra gyvačių, tačiau yra didelės kolonijos jūrinių albatrosų.
Vaisius kivis auginamas pramoniniu būdu, įvežtas iš Kinijos. Tai Kinijos agrastas, pavadinimą kivis gavęs jau Naujojoje Zelandijoje.
Medinės architektūros palikimas
Naujosios Zelandijos miestai nedideli. Didžiausias - Oklendas, esantis tarp Tasmano jūros ir Ramiojo vandenyno. Tai miestas, turintis didžiausią pasaulyje pramoginių laivų uostą. Čia kasmet prasideda garsioji regata “American Cup”, kurioje vietinė rinktinė “Team New Zealand” keletą metų buvo nugalėtoja.
Sostinė - Velingtonas. Tarp šiuolaikinių pastatų jame jaukiai dera britų kolonijinės medinės architektūros palikimas, senieji mediniai vyriausybės rūmai (antras pagal dydį medinis pastatas pasaulyje), naujoviškas, apvalios konstrukcijos vyriausybės pastatas.
Visi miestai ir miesteliai nepaprastai švarūs ir jaukūs, išsidėstę kalnų papėdėse, ežerų pakrantėse, apjuosti kalnų ir vulkanų. Atrodo, kad visas Naujosios Zelandijos gyvenimas plaka vulkanų ritmu.
Mėgstantiesiems aktyvų poilsį
Stebino turizmui sutvarkyta infrastruktūra - visur tvarkingi keliukai, laipteliai, tilteliai, nuoširdūs ir paslaugūs žmonės.
O švara, švara! Net kalno viršūnėje įrengtas biologinis tualetas - švarut švarutėlis. Niekur nei šiukšlelės, nei šukelės.
Ši kelionė, į kurią leidomės su kelionių agentūra “Grūda”, - mėgstantiesiems aktyvų poilsį, norintiesiems išbandyti savo jėgas keliaujant stačiais kalnų takais, neabejingiesiems gamtos stebuklams ir istorijai, ypač kai šią istoriją pasakoja geografas Rytas Šalna.
O svarbiausia kelionėje - sutikti žmonės, prisilietimas prie mums mažai pažįstamo maorių pasaulio. Nors mums gerai žinomas žodis katamaranas atėjo kaip tik iš ten - katu maran reiškia du medžiai. Ir kaip dainuoja maoriai vienoje savo dainoje, “jei jūs paklausite, kas yra didingiausio pasaulyje, aš atsakysiu - tai žmonės, tai žmonės, tai žmonės”.
