Kinija: perlas ant šilko

Paklausti, kokius lūkesčius pranoko 14 dienų kelionė po Kiniją, keliavusieji atsako: "Visus!" Ir juokiasi iš išankstinių savo nuostatų, esą tokioje milžiniškoje šalyje bus nešvaru, maistas nevalgomas. Iš tiesų jie dar gavo daugybę gyvenime praversiančių pamokų.

"Tai buvo viliojantis kraštas, nes kinai į Lietuvą irgi yra įžengę, ir norėjosi pamatyti, pajausti, ragauti, pasižvalgyti. Įspūdis buvo nerealus, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Kiniją", - sakė kelionių agentūros vadovė Natalija Pilibavičienė. Ją pribloškė viskas: kinų kultūra, savita architektūra, namų stogai, kur prikabinta žmogeliukų. Miestuose, kuriuose gyvena po 30 milijonų žmonių, mažiausiuose - 8 milijonai, švaru, viskas kvepia, blizga, gatvėse nepamatysi numestos nuorūkos.

Atvykus į Pekiną, iš mažų gatvelių, kuriose matai tarsi laiko nepaliestą Kiniją - vienaaukščius namelius su uždarais vidiniais kiemais, popieriniais žibintais, senukus, žaidžiančius kinų šaškėmis, kelias vedė į didžiausią pasaulyje Dangiškosios ramybės aikštę, kurios plotas didesnis nei 400 000 kv. m, ir joje vienu metu gali tilpti milijonas žmonių. Aikštę supa Kinijos liaudies susirinkimo ir kultūros rūmai, nacionalinis muziejus, Uždraustasis miestas - reikšmingiausias Kinijos praeities simbolis, Mingo ir Qingo imperatorių dinastijos rezidencija (XIV - XX a.), kurią sudaro priėmimo salės, paviljonai, šventyklos, bibliotekos, parkai.

Apie Uždraustąjį miestą rašyta: "Stogas už stogo, jie stovėjo lyg apversti laivai, atskiri, karališkai švytintys saulėje." Ant įėjimo vartų dabar puikuojasi milžiniškas buvusio šalies diktatoriaus Mao Dzeduno portretas. Pasisotinus didingais reginiais, norisi pasotinti skrandį.

"Man patiko nekaloringas, bet gurmaniškas maistas. Restoranuose sukasi staliukai, į nedidelę lėkštutę įsidedi ir ragauji po truputį visko, ko nori: skorpionų, laumžirgių, jūros tarakonų, gyvačių. Aš to neragavau, bet kinams nėra nieko nevalgomo", - sakė Natalija.

Kinų virtuvės pamokėlė - tikra atrakcija. Kaip mes cepelinus, kinai mėgsta koldūnus. Jų yra apie 20 rūšių, įvairių formų, pradedant gulbėmis, baigiant ornamentais, bet jų neverda, o deda į garintuvus. Pasirodo, kinai geria ne tik filosofuoti nuteikiančią arbatą, bet ir stiprius gėrimus: rakiją, ryžių vyną, mėgsta alų, tačiau gatvėse nepamatysi girtų žmonių.

"Kinai yra santūrūs, vertina poilsį su šeimomis ir ramybę gamtos oazėje. Lankėmės autentiškame miestelyje ant vandens, netoli Šanchajaus, kur yra Jaunavedžių muziejus. Įdomu, kad kinai per vestuves puošiasi raudonais drabužiais su aukso atspalviais", - sakė pokalbininkė.

WUZHEN - Kinų Venecija, įsikūrusi ant tekančio vandens kanalų, palei kuriuos driekiasi akmenimis grįstos gatvės su arkiniais tilteliais.

"Kitą rytą nukakome į Pekino Dangaus šventyklą, simbolizuojančią dangaus ir žemės sąjungą. Ją 1420 m. pastatė imperatorius Mingas III. Dabar šventyklos parke rytais vietiniai gyventojai atlieka savo ritualus: mankštinasi, žaidžia, šoka", - sakė Natalija.

Aplankytas Pekino zoologijos sodas, kur sužavėjo gausi pandų šeimyna. Šie kilnūs padarėliai laikomi draugiškumo simboliu, manoma, turi magiškų galių.

Ekskursija į perlų, seniausių žinomų ir labai vertinamų brangakmenių, fabriką taip pat pribloškė. Čia galima išvysti, kaip kriauklėse auginami perlai: balti, rusvi, gelsvi, žalsvi ir beveik juodi. Kriauklės atidaromos lankytojams matant, aiškinama, kaip atskirti tikrą perlą nuo netikro, upinį - nuo jūrinio. Siūloma nusipirkti perlų kremo, kuris neatrodo kaip košė: iš indelio kabini mažus "perliukus".

"Septintą pasaulio stebuklą - Kinų sieną įsivaizdavau didingesnę. Turistams skirta saugesnė jos dalis, bet ir ją nelengva įveikti. Tačiau viena septyniasdešimtmetė įveikė ją visą ir grįžo pilna jėgų", - sakė Natalija.

Legendinė siena tarsi gyvatė rangosi per penkias Kinijos provincijas. Statyti pradėta dar IV- III a. prieš Kristų, sudaryta iš fortų, gyvenamųjų pastatų, bokštų, ji buvo skirta karinei apsaugai.

Aplankytas ir 2008 m. olimpinių žaidynių kaimelis, nustebinęs pasaulį modernios architektūros šedevrais: įspūdingų formų stadionu "Paukščio lizdas", "Vandens kubu" pramintu baseinu, viešbučiais - dangoraižiais, kuriuose gyveno žaidynių dalyviai.

"Vėliau nukeliavome į senąją Kinijos sostinę Sianį, nuo kurios prasidėjo garsusis šilko kelias. Miestą į dvi dalis dalija gynybinė siena. Čia stūkso unikali budistinė Didžioji Žąsies pagoda, statyta VII a. Kinijoje šventyklų lankymas yra mokamas.

Tangbo meno muziejuje mokėmės kinų kaligrafijos meno. Meistrai mus išmokė parašyti savo vardus - aiškino, kaip pasukti riešą, mirkyti rašale teptuką, ką reiškia koks paraitymas. Kinų vaikai hieroglifų, kurių yra 5000, mokosi nuo mažens", - sakė Natalija.

"Lintonge apstulbino aštuntasis pasaulio stebuklas - Terakotos armija. Tai vienas garsiausių XX a. archeologinių radinių. Valstietis, ardamas savo lauką, užkliuvo už molio skulptūros, taip buvo aptikta didinga imperatoriaus Qin Shi Huang kapavietė, priglaudusi ne tik jo palaikus, bet ir apie 8 000 natūralaus dydžio karių ir žirgų skulptūras, bronzinius kovos vežimus ir ginklus. Kiekviena skulptūra - skirtinga ir nepakartojama. Valstybė išpirko valstiečio žemes, jis tapo turtingas", - sakė pokalbininkė.

Kiekvienam imperatoriui, vos jam gimus, būdavo statoma kapavietė. Kalbama, kad senovės Kinijoje gyvavo paprotys kartu su mirusiu valdovu laidoti gyvus berniukus ir mergaites, turėjusius jam tarnauti pomirtiniame gyvenime.

Sičuanio provincijoje, laikomoje Kinijos širdimi, tarp kalnų įsikūręs 30 milijonų gyventojų turintis Čongčingo miestas. Juokaujama, jog miesto gyventojai, smaguriaujantys čili pipirais, turi ir aštriausius liežuvius. Kadaise garsaus prekybos centro gatvelėse vis dar zuja prekeiviai.

"Vakarieniavome restorane, kur ant stalo buvo patiektas "Huo Guo" - ugnies puodas. Sultinyje verdama aviena, ėriena, kiauliena, jautiena su jūros gėrybėmis.

Po vakarienės vykome į uostą ir čia prasidėjo kruizas Jangdzės upe. Kinai sako, kad upė primena išlenktą drakono nugarą, o drakonas jiems yra laimės simbolis. Plaukdami 700 kilometrų iš kajučių balkonų gėrėjomės įspūdingais tarpekliais, užtvankomis, stalaktitais, kanjonais. Sustojome Fengdu, Mirusiųjų, arba Vaiduoklių, mieste, apsemtame vandens. Jame seniai niekas nebegyvena, tačiau pilna religinių reliktų, yra 70 budistinių ir daoistinių šventyklų, keistų, bauginančių pastatų, demonų skulptūrų, kurios atrodo kaip gyvos", - pasakojo Natalija.

Kruizo kulminacija - trys tarpekliai, kurių vienas vadinamas didingu, antras - elegantišku, trečias - pavojingu. Priplaukus tris mažuosius tarpeklius - Drakono vartus, Tamsųjį ir Smaragdo, kai kur taip ankšta, jog tenka persėsti į bambukines valteles. Ant uolų kybo kapavietės, klotiniai keliai išilgai skardžių, išraižyti akmenys.

"Šanchajuje vienur su didele išmone "sudėlioti" dangoraižiai, gražiau negu Niujorke, o senamiestyje tvyro savita dvasia. Mieste susiliejo Rytų ir Vakarų kultūros, todėl yra ir antikos stiliaus kolonų, gotikos bokštų, ir kolonijinio stiliaus pastatų. Kėlėmės į televizijos bokštą, kurio aukštis 468 metrai. Viena bokšto salė stiklinė, po kojomis atsiveria verdantis miesto gyvenimas, tad jautiesi nesvarumo būklės ir nusifotografavęs skubi grįžti atgal", - pasakojo Natalija.

Turistai aplankė šilko fabriką, matė, kaip padedami šilkverpių kiaušiniai, susiformuoja kokonai, kaip vabzdžiai verpia - visą šilko gaminimo procesą. Čia galima nusipirkti gryno šilko patalynę, naktinius marškinius, tačiau visa tai brangiai kainuoja.

Šanchajaus senamiestyje įsikūręs kino sodininkystės meno pavyzdys yra Malonumų sodas - su kinų architektūros nameliais, drakonais išmargintomis sienomis, labirintais, tvenkiniais su žuvelėmis. Netoliese - Nefritinio Budos šventykla. Po grįstas milžiniško miesto gatveles paklaidžiota ir naktį, kai šviečia raudoni žibintai, bankų, juvelyrinių parduotuvių šviesos.

"Rytą pasiekėme senovinį Wuzhen miestelį, įsikūrusį ant tekančio vandens kanalų, palei kuriuos driekiasi akmenimis grįstos gatvės su arkiniais tilteliais, juodomis čerpėmis dengtais namais baltomis sienomis", - sakė Natalija ir pripažino, kad viena kelione, kad ir kokia ji būtų įspūdinga, Kinijos "perlų" neišsemsi.