2020.04.09 Atgal į sąrašą

Džibučio atradimai ekspedicinėje kelionėje Sudanas - Džibutis

Autorius: Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna

Publikuota 2020 kovo 27d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Visiems keliautojams gerai žinoma didžiausia kelionių vadovų leidykla pasaulyje „Lonely Planet“ kasmet skelbia metų tikslus. 2018 m. tokia išrinktąja tapo nedidukė Afrikos valstybėlė Džibutis, tačiau pasaulio grandų akivaizdoje šis nykštukas taip ir liko beveik nepastebėtas, o turistų srautas po šios žinios ne ką ir ūgtelėjo. Nors man tai ko gero buvo labiausiai miglota šalis, į kurią kada nors teko keliauti, tačiau dėkoju likimui už tokią saugią ir užtikrintą galimybę pamatyti dar kitokią Afriką.

Pirmąją kelionės prisiminimų dalį apie Sudaną skaitykite ČIA.

Jei reikėtų vienu ilgu sakiniu apibūdinti Džibutį, jis skambėtų panašiai taip: nepaisant nedidelio ploto, Džibutyje daug nuostabių kraštovaizdžių, apimančių ugnikalnių kūgius ir lavos laukus, išdegusias dykumas, savanas ir kalnų miškų retmiškius, vaizdingus druskos ežerus ir Tadžūros įlanką, kuri kaip pražioti ryklio nasrai giliai įsiterpia į šalį, o kur dar prancūzų kolonijinė citadelė gyvybingasis Džibutis, kuriame verda tikras tautų ir rasių katilas.

Pažintis su šia valstybe man ir su manimi kartu keliavusiai „GRŪDOS“ grupei, kurią sudarė beveik 20 žmonių, prasidėjo nuo sostinės tuo pačiu pavadinimu – Džibučio. Žinant, kad iki 1977 m. šalis buvo Prancūzijos kolonija, lūkesčiai sostinei yra didesni nei pasitinkanti realybė.

Tūlas keliautojas puikiai supranta, kad Afrikoje tikėtis to, kas būdinga Europai, nereikia, dėl to pirmieji vaizdai tik paliudija, kad po europiečių valdymo kolonijiniai miestai patyrė tikrą agoniją. Pastatų kokybė – kaip po karo. Daug sunykusių namų, vienas kitas suremontuotas ar padažytas, o miesto gatvių tinklas išduoda, kad kitados čia klestėjo kolonizatoriai. Ir nepaisant tokio vaizdo, miestas turi savo šarmo, kuris labai primena Prancūzijos miestų aurą. Akimirksniu net galima įsivaizduoti, kad klaidžiojate Paryžiuje, Marselyje ar Nicoje.

Paslankiojus gatvių užkaboriais sostinė paberia daugiau spalvų: į akis krinta vietos gyventojai ir jų buitis, akivaizdus islamo religijos vaidmuo. Apšepusios gatvių lentutės pasakoja prancūzų laikų istoriją: Boulevard de la Republique, Boulevard du General de Gaulle, Rue de Marseille, Rue de Paris ir kt. Klausiu vietinių: „O kodėl jų nepakeičiate savosiomis?“, – ir išgirstu atsakymą – „O kam? Argi trukdo? Tai mūsų istorija.“

Prancūzų dvasia čia gyva: ryte miestiečiai skuba į kepyklėles, iš kurių nešasi prancūziškus batonus, šviežiai iškeptus aromatingus raguolius. Visa tai, tik dar gausiau, atsikartoja viešbučiuose. Būti Džibutyje, vadinasi, mėgautis maistu. Ne, nebūtinai europietišku, geriau paragauti a la Jemeno stiliumi krosnyse kepamos žuvies, etiopiškų, somalietiškų patiekalų, Persų įlankos šalių gardėsių. Vakarais suūžia barai, kuriuose atsargiai, bet pilstomas puikus europietiškas alus.

Džibutis sparčiai plečiasi. Pakanka kyštelėti nosį už centro ribų ir nauji kvartalai, naujos statybos bėga visomis kryptimis. Čia apsčiai namų, kurie nepadarytų gėdos ir Vilniui, ir Niujorkui, bet plika akimi matomi ir akivaizdūs kontrastai. Džibutį vargina pabėgėliai iš Somalio, Etiopijos, Eritrėjos, Jemeno ir kitų Afrikos pakraščių. Be to, ir šalies gyventojai, nesvarbu ar tai afarai, ar isai nejaučia užtikrintos gerovės. Augantis miestas gviešiasi į buvusias žmonių valdas, daugiausia klajoklių, kurie ožkas, avis ir kupranugarius augina miesto teritorijoje. „Čia mūsų žemė, kodėl mes turime iš čia trauktis, neturime kur eiti, nes kitur jau gyvena žmonės ir ten jų žemė”, – sako vietiniai.

Mūsų protas kužda, kad žmonės gali persiorientuoti ir imtis kitų veiklų. Tačiau kaip tai padaryti, kai 40 proc. žmonių neraštingi ir niekada nėra peržengę mokyklos durų slenksčio. Jie nekalba ir valstybine – prancūzų kalba. Tad tik laiko klausimas, kada jų varganus trobesius sulygins su žeme eilinio naujo namų kvartalo plėtotojai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Kad ir kaip tai makabriškai skambėtų, tolumoje, vos už keliolikos kilometrų į pietus aukštyn kylančios kalvos – jau kita šalis – Somalis. Nors skamba gražiai, bet to krašto likimas nepavydėtinas. Taigi kad ir atsidusdami džibutiečiai gyvena taikiai, jų niekas nešaudo ir užtikrintumo apie ateitį ženkliai daugiau nei kaimyninėje šalyje.

Dauguma žmonių apskritai nėra girdėję apie Džibutį kaip valstybę. Bet tie, kurie yra patyrinėję Afrikos žemėlapį, žino, kad nykštukas Džibutis yra tarp Somalio, Jemeno ir Eritrėjos. Tiesą sakant, Somalio siena yra vos dvidešimt kilometrų nuo Džibučio miesto, o Jemenas ranka pasiekiamas per Raudonąją jūrą ir skaidriomis dienomis kartais matomas horizonte. Šiaurėje Džibutis ribojasi su kaimyne Eritrėja. Nepaisant šių ne visai draugiškų kaimynių, Džibutis yra viena saugiausių Afrikos šalių.

Dėl savo geografinės padėties Džibutis turėtų būti Raudonosios jūros rojus ir galėtų pritraukti nemažai poilsiautojų patinginiauti koralinio smėlio paplūdimiuose, bet niekas čia nesiveržia. To priežastis paprasta: Džibučiui turistų tiesiog nereikia. Čia dislokuojami tūkstančiai JAV, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Kinijos karių. Ir tai ne atsitiktinumas, nes pro Džibutį driekiasi strategiškai ypač svarbus Raudonosios jūros laivybos maršrutas.

Džibučio jūrų uostas, tiksliau, net trys uostai, yra bemaž labiausiai užimti regione, todėl juose budintys laivai akylai saugo Afrikos rago prieigas nuo Somalio piratų. Iš čia, esant reikalui, šių šalių karo laivai labai greitai gali pasiekti Viduriniuosius Rytus, o dronų valdymo komandos malšina sukilimus Jemene, Somalyje ar net Afganistane. Todėl šaliai, gaunančiai tvirtą valiutą už kitų šalių karių dislokavimą, tai milžiniška parama, tad nesunku suprasti, kad plėtoti turizmą ir investuoti į jį nesivarginama.

Na, o tie, kurie vis dėl to atsiduria čia ir ryžtasi pasimėgauti Raudonosios jūros malonumais, be jokių abejonių yra apdovanojami gausiais potyriais ir gražiais reginiais. Vos 10 kilometrų atstumu nuo triukšmingos ir perpildytos sostinės Tadžūros įlankos prieigose išsibarsčiusios koralinės Moucha salos. Beveik laukinis krantas, balti paplūdimiai ir smaragdinės spalvos vanduo. Atitikmenų galima ieškoti Maldyvuose, Polinezijoje, tik čia nėra žmonių – aplink nė gyvos dvasios.

Visi rimtesni keliautojai žino Negyvąją jūrą. Nesvarbu, iš kurios pusės prie jos privažiuojama, visus traukia svarbiausia šio vandens telkinio savybė – didžiulė druskų koncentracija, nulemianti neįtikėtiną plūdrumą. Tačiau Džibutyje irgi yra ne ką mažiau druskingas ežeras – Asalis. Jis telkšo 155 m žemiau jūros lygio ir tai ne tik žemiausia Afrikos vieta, bet ir antra-trečia pasaulyje (po Negyvosios jūros ir jos pakrančių).

Asalio ežeras yra viena nesvetingiausių planetos vietų. Vasarą šioje žemės depresijoje be atvangos kaitina saulė, o +57 °C temperatūra – ne atsitiktinumas ar rekordas, o beveik kasdienybė. Net neabejotina, kad pasaulio temperatūros rekordai priklauso šiai vietovei, tik kad ilgą laiką jų nebuvo kam fiksuoti. Abu šie geografiniai veiksniai lemia rekordinę ypatybę – tai sūriausias vandens telkinys Žemėje. Jis net 10 kartų sūresnis negu pasaulinis vandenynas ir net sūresnis už Negyvąją jūrą.

Juodų, šlakingų lavos kalvų fone saulės išdegintoje vietovėje beveik nėra augmenijos, tačiau spalvų kontrastai džiugina akis ir sielas. Iš šono žvelgiant ežeras atrodo labai idiliškai. Iš tolo jis žėri turkio ir baltos spalvos atspalviais. Sekliame ežero paplūdimyje palenkę nugaras pluša afarai ir isai. Jie, kaip ir jų protėviai prieš tūkstančius metų, į maišus krauna druską ir pristato ją krante stovintiems tarpininkams, kurie pakrauna kupranugarius ir bidzena į artimiausius turgus. Laisvoms fotosesijoms čia ne vieta, tačiau susitarus ir susimokėjus – galima tapti ir karavanų varovais, ir fotografais.

Aštriabriauniai druskų kristalai nemaža kliūtis adrenalino ištroškusiems „plaukikams”. Drąsuoliai brenda į vandenį, tačiau „tirštas” vanduo bet kurį įdrėskimą ar žaizdą gelia be gailesčio. Dėl adrenalino verta ir pasiaukoti mažumėle. Vis dėlto tai ypatinga vieta Žemėje. Apsilankymas prie Asalio ežero ne ką mažiau intriguoja nei įkopimas į aukščiausią Afrikos viršūnę Kilimandžarą. Visi, kas jį matė ar net buvo įkopęs, būtinai tuo pasigirs, bet lygiai taip pat galima pasidžiaugti, kad teko būti Afrikos dugne. Aukštų kalnų pasaulyje, iš didžiausios jiems pagarbos, labai daug, o štai tokių depresijose telkšančių ežerų – vienetai.

Asalio ežeras ir ši vieta susijusi ne tik su įspūdingais hidrologiniais ir temperatūros rekordais. Beje, dėl pastarosios ypatybės vykti čionai patartina tik lietuvišką žiemą, kai oro temperatūra nukrinta iki pakeliamų 30–40 laipsnių.

Po Džibutį keliaujama visaip: kas pasitiki savimi – nuomoja visureigį, o kas atsiduoda ir vietos gidams. Įprasta, kad kelionių vadovai įvairiose šalyse kaip iš pypkės žeria istorijos žinias, legendas ir porina būtus bei nebūtus dalykus, o štai Džibutyje gidai primena geologus ir tai visiškai dėsninga.

Ši, vos trečdalį Lietuvos ploto apimanti valstybėlė, įsikūrusi Afarų įdubos kampe, kur sueina trys didieji žemės plutos lūžiai – Rytų Afrikos, Raudonosios jūros ir Adeno įlankos riftai, čia dažni žemės drebėjimai, labai aktyvus vulkanizmas.

Atidžiau pažiūrėjus į Džibučio žemėlapį, akivaizdu, kad šalis „plyšta” per vidurį – gamtos jėgos lėtai atidaro Afrikos užtrauktuką. Po kažkiek milijonų metų plyš ne tik Džibutis, bet ir atskils didžiulė rytų Afrikos dalis, o dabartinė Tadžūros įlanka galbūt taps naujuoju pasaulio vandenynu. Vertinant žmogaus amžiumi šie procesai juda vėžlio žingsniu, o geologiškai tenykščiai tempai labai spartūs ir unikalūs.

Tėra vos kelios vietos Žemėje, kur tai, kas vyksta vandenynų dugne, galima pamatyti paviršiuje. Tai ir stengiasi parodyti vietiniai kelionių vadovai. Jie kaip žirnius į sieną beria sąvokas, kurių mokosi geologai ir geografai aukštosiose mokyklose. Tačiau žingsnis po žingsnio ir Žemės gelmių paslaptys tampa suprantamos visiems, juolab, kad jos iliustruojamos milžiniškoje „klasėje” gyvai ir vaizdžiai.

Mėnulio, Marso, vandenyno dugno kraštovaizdžiai kontrastuoja su tais atogrąžų kraštų išsvajotaisiais vaizdiniais, kurie milijonais fotografijų pavidalų pasiekia mūsų pažinimo ribas. Džibučio vakarinė dalis to neprimena nė iš tolo. Artėjant prie šio Žemės pragaro ima vyrauti juodos ir pilkos spalvos šlaitai, kalvos, ugnikalnių kūgiai su krateriais ir suvirtusiais lavos blokais.

Gerai įrengti keliai vingiuoja per plokščius sustingusios lavos laukus, kurie taip ir masina jais pasivaikščioti. Išlipus ir įsižiūrėjus tokios pagundos nebelieka. Siauri ir gilūs lūžiai vagoja tokį lavos laukų paviršių. Kai kurie iš jų tęsiasi kilometrus ir neria žemyn šimtus metrų, o žemyn metamas akmuo nepasiekia dugno.

Drąsuoliai lenda į lavos urvus ir ieško išėjimų kaip kokiuose labirintuose. Įrengti takai veda prie ugnikalnių, kaip antai prie Ardoukubos plyšinio vulkano. Stiprus vėjas apgaulingai malšina svilinančius saulės spindulius, o kopiant aukštyn prieš akis atsiveria siurrealistinis kraštovaizdis. Žmogiška kalba jo neįmanoma komentuoti, o šis straipsnis skirtas ne geologams, gal nuotraukos bus iškalbingesnės.

Atokiau nuo Žemės pragaro gyvena afarai ir isa genčių žmonės. Jų trobesių ir pabirių gyvenviečių daugėja tolstant nuo karščio pritvinkusios lūžių juostos. Stebint šiuos žmones iš šono ne kaip į eksponatus, bet suvokiant aplinką, kurioje jie gyvena ir visus iš to kylančius iššūkius, apima neįprastas jausmas. Šie žmonės gyvenimui pasirinko tokią nesvetingą žemę ir tapo aplinkos įkaitais.

Daugeliui trūksta visko, ko mes turime iki dangaus, tačiau bemaž svarbiausias čia vanduo. Jungtinės Tautos deda nemažai pastangų padėti tokiuose regionuose gyvenantiems žmonėms, ką liudija su šios organizacijos simbolika po šalį zujantys visureigiai. Stipresnioji pasaulio bendruomenė mėgina padėti viskuo: prieiga prie vandens, švietimu, medicinos paslaugomis, o kai reikia ir kam reikia – maistu.

Džibutyje susipina visi įmanomi interesai ir problemos: politinės, ekonominės, ekologinės. Per šalį driekiasi pabėgėlių keliai, per šalį juda milijonai tonų Etiopijos prekių, pro šalį plaukia tūkstančiai laivų, šalį alina karštis ir klimato atšilimo padariniai.

Tačiau ir šiame krašte, kur gyvena nepilnas milijonas žmonių, pilnos mokyklos klegančių ir besišypsančių vaikų. Mokykla ir jos paskirtis yra vienintelis kelias į sotesnį ir saugesnį gyvenimą Džibučiui ir visai Afrikai.

Visą mūsų net 17 dienų trukusios kelionės po Sudaną-Džibutį aprašą galite rasti ČIA.

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!