Ryto Šalnos atiliepimas iš kelionės po Ugandą-Ruandą | Gruda.lt
2018.05.29 Atgal į sąrašą

Kelionių vadovo Ryto Šalnos impresijos apie Ugandą ir Ruandą

Išgirdus valstybių pavadinimus Uganda ar Ruanda, dauguma žmonių jų nesieja su konkrečiais vaizdiniais, galimais potyriais. Tačiau pakanka tik šiek tiek praskleisti nežinomybės šydą ir tarsi iš nieko pabyra gausa girdėtų, tačiau, greičiausiai, nematytų objektų.  

Aš Ugandos ir Ruandos laukiau kelis metus, ruošiausi šioms šalims, laukiau naujų potyrių. Suprantama, kad vadovauti grupei ten, kur nesi buvęs, didžiulis iššūkis kiekvienam gidui, tačiau noras pažinti šias Užsacharės šalis buvo stipresnis už iššūkius.

Aš myliu Afriką, man – tai žemynas, į kurį noriu ir noriu sugrįžti. Jau daug kur būta, daug matyta, bet kiekviena nauja šalis atveria vis kitokį Afrikos pažinimo puslapį. Kadangi esu geografas, kelionėje man svarbu viskas – kraštovaizdžiai, gyventojai, vietos kultūra, istorinė praeitis, socialiniai ir ekonominiai tos šalies procesai, problemos, iššūkiai, sprendimų pavyzdžiai. Ugandoje buvau nustebintas, kaip sumaniai ugandiečiai plėtoja ekologinį turizmą, saugodami gamtą ir tuo pačiu į jos apsaugą įtraukdami vietos gyventojus. Daugiatautė, pilietinių karų alinta, šalis atsivėrė kaip kitokia Afrika – dar neatrasta turistų, dar labai geranoriškai nusiteikusių vietinių gyventojų. Keliaujant po šią šalį visi jautėmės labai saugūs, o atradimų gausa mane asmeniškai pribloškė. Mes matėme visko labai daug – Viktorijos ežerą, gražuolį Nilą su nuostabiaisiais ir ypač fotogeniškais kriokliais. Ieškojome žvėrių ir radome jų gausybę. Gal ne iš karto, bet po truputį.

Mane labiausiai pribloškė kelios vietos, dėl kurių vykčiau į Ugandą dar ir dar kartą. Net ir daug Afrikos mačiusiam milžinišką įspūdį palieka Kazingos kanalas Karalienės Elžbietos nacionaliniame parke. Plaukiant kanalu jautiesi tarsi pakliūtum į žvėrių ir paukščių rojų. Džiaugiasi širdis, siela, tik akys turi labai daug darbo. Ir jau visiškai vainikuoja Ugandą jos pietvakarinis kalnuotas pakraštys, kur kalnai pakyla aukštai, kur net mes, keliaujantys, jaučiame išretėjusį orą, kur atlėgsta Afrikos karštis, o naktimis vėsoka kaip kad pas mus vėsią vasarą. Terasomis stačiuose šlaituose suformuotas darbščių kalniečių kraštovaizdis slepia dar vieną stebuklą – didžiausius primatus pasaulyje – kalnų gorilas.

 

Buvau jų giminaičius – lygumų gorilas – akis į akį matęs zoologijos sode per stiklą, tačiau gyvoje gamtoje tokia akistata reiškė daug daugiau. Mes visi labai laukėme šios akistatos. Iki jos turėjome galimybę susipažinti, kaip veikia Ugandos aplinkos saugojimo sistema, ką šių gyvūnų stebėjimas ekonomiškai reiškia šiai vis dar skurdžiai Afrikos šaliai. Nesvarbu kiek reikia įdėti pastangų į gorilų radimą kalnų miškuose, daugiau ar mažiau kažkam pasiseka, bet ta viena valanda natūralioje gamtoje akis į akį su kalnų gorilomis atperka prakaitą, laukimą, ekonominius dalykus. Ten laikas sustoja, apima jausmai, kurių niekada nesi patyręs. Kartais girdžiu klausimus, ar verta vykti į Ugandą dėl gorilų...? Atsakau – verta dėl jų, verta dėl daugelio kitų dalykų, Uganda įdomi šalis. Jei norite praturtinti save – nedvejokite, vykite. Svarbiausia – reikia mylėti Afriką.

Prisilietimas prie Ruandos irgi paliko gilų pėdsaką. Viena mažiausių Afrikos šalių yra kaip perlas šiame žemyne. Ji nori būti kitokia, ji patyrė tai, kas tapo istorija ir sustiprino visuomenę. Ruandos geografinė padėtis prie Kongo DR suteikia šiai šaliai daug galimybių, tuo pačiu verčia būti ypač budriai. Mūsų grupės apsilankymas prie Ruandos ir Kongo DR sienos tapo gyvu liudininku, kaip vyksta žmonių migracija Afrikoje, kaip vienos šalys priklauso nuo kitų. Patogiai ir saugiai gyvenant Lietuvoje negalime net suvokti tų procesų, kurie vyksta daugelyje Afrikos vietų, tačiau turime galimybę tai pamatyti ten nukakus.


 

Negalėjau šioje šalyje nesistebėti švara, tvarka, nepaisant labai didelio gyventojų tankumo, atrodė, kad Ruandoje nėra laisvos vietos, visur gyvena žmonės. Tačiau laisvą nuo žmonių teritoriją radome kalnuose, Vulkanų nacionaliniame parke. Unikalus gamtos lopinėlis slepia labai daug paslapčių. Čia pribloškiantys kraštovaizdžiai, kalnų džiunglėse gyvena apsčiai gyvūnų, iš kurių, kaip ir Ugandoje, labiausiai tituluojamos kalnų gorilos. Čia jų net gausiau nei kaimyninėje Kongo DR ir Ugandoje.

Čia atgimsta legendinio filmo „Gorilos rūke" siužetai. Įstabi kalnų gamta nukelia į gigantiškos augalijos karalystę, čia viskas kitaip nei kažkur matyta.

 

Kalnų pelkės, tankūs miškai ir retmiškiai, savanų fragmentai ir krūmų sąžalynai, sklindantys paukščių garsai, išminti žvėrių takai ir žinia, kad čia kelis dešimtmečius gyveno Dian Fossey – amerikiečių antropologė, kuriai turime būti dėkingi už išsaugotas kalnų gorilas. Mūsų grupė pagerbė šią mokslininkę, leidomės į sudėtingą kalnų žygį ten, kur gyveno ir dirbo Dian. Ropštėmės, klupome, lipome, veržėmės, slydome, šokinėjome, griuvome, bet ėjome... ko tik ir kaip tik tame žygyje nebuvo. Ir nors tai tapo kiekvieno iš mūsų asmeniniais išgyvenimais, jaučiau, kad kiekvienas žygeivis įveikė ne tik save, bet ir atidavė duoklę tiems, kas saugoja gamtą, tiems, kas supranta jos vertę. 

Atgal į sąrašą
Geriausi pasiūlymai - tiesiai į Jūsų pašto dėžutę
Dėkojame, Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienlaiškį!