TBILISIS - šiltojo pavasario miestas 5d.

Skrydis iš Vilniaus į Tbilisį. Skrisite su vienomis geriausių Europos oro linijų „Turkish Airlines“. Skrydžio metu galėsite mėgautis maitinimu, gėrimais, klausytis muzikos, žaisti žaidimus, žiūrėti filmus arba stebėti skrydžio eigą per asmeninį monitorių! Galėsite vežtis iki 30 kg registruojamo ir iki 8 kg rankinio bagažo.

Atskrisite į Tbilisį labai anksti ryte. Sutvarkę įvažavimo į šalį formalumus, vyksite trumpam poilsiui į viešbutį. Po pusryčių su kvalifikuotu vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos pradėsite pažintį su Sakartvelo sostine ir didžiausiu šalies miestu – Tbilisiu, kurio pavadinimas išvertus reiškia „šiltas pavasaris“. Įkurtas 5a. karaliaus Vachtango 1-ojo Gorgasalio, strateginėje istorinio Šilko kelio maršrutų kryžkelėje tarp Europos ir Azijos, jis dažnai būdavo nesutarimų objektas tarp įvairių konkuruojančių galių ir imperijų. Dabar visa miesto istorija atsispindi jo architektūroje. Tad atverskite Tbilisio istorijos metraštį ir leiskitės į kelionę po viduramžiško žavesio nepraradusį ir senųjų laikų didybę menantį miestą, vieną gyviausių ir kosmopolitiškiausių Kaukaze.

Pirmiausia apžiūrėsite svarbiausią sakralinę vietą – pagrindinį Sakartvelo pravoslavų Švč. Trejybės soborą (Sameba), didžiausią stačiatikių šventovę Sakartvele ir visame Kaukaze, pastatytą 2004 m. ant Mtkvari (Kuros) upės kranto. Pastatas žavi savo didybe, subtiliomis interjero detalėmis ir religinės tematikos meno kūriniais. Senamiestyje grožėsitės unikalia pastatų architektūra, kurios skiriamasis bruožas – maži, jaukūs ir gausiai bizantiškais raižiniais puošti balkonėliai, istorijos dvasią galėsite pajusti vaikščiodami jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, kurios jums papasakos ne vieną užburiančią istoriją iš daugiataučio Tbilisio praeities, menančios arabus, kurie įkūrė musulmoniškąjį Tbilisio emyratą, atėjūnus iš Persijos, Turkmėnijos, Mongolijos ir carinės Rusijos. Aplankysite Metechi Švč. Mergelės Dangun Ėmimo bažnyčią, 12 a. pastatytą Sakartvelo karaliaus Šv.Demetrijaus 2-ojo. Joje ilsisi šventosios kartvelų kankinės Šušanikos palaikai. Keltuvu pakilsite ant Sololakio kalvos, kur virš miesto iškyla didinga Narikalos („neįveikiama“) tvirtovė, pastatyta 4a. Šį labiausiai žinomą Tbilisio senovės paminklą, žvelgiantį į Mtkvari (Kuros) upę, miestelėnai vadina miesto širdimi ir jo siela. Viename iš išlikusių tvirtovės kiemų apžiūrėsite rekonstruotą Šv.Mykolo bažnyčią. Nuo citadelės sienų atsiveria nuostabus vaizdas į senąjį ir naująjį miestą. Regėsite Sakartvelo Motinos skulptūrą, pačių kartvelų laikomą šalies simboliu, ji vaizduoja tautiniais kartvelų drabužiais vilkinčią moterį, kairėje rankoje laikančią pialą su vynu svečiams pavaišinti, dešinėje – kardą apsiginti nuo priešų. Svetingi ir karingi – taip galima apibūdinti kartvelų tautą. Nusileidę nuo tvirtovės, apžiūrėsite vieną iš naujausių lankytinų objektų – metalo ir stiklo konstrukcijos futuristinį Taikos tiltą, pastatytą 2010 m. Tilto dizainą sukūrė italų architektas Michel De Lucchi ir prancūzų apšvietimo profesionalas Philippe Martinaud. Taikos tiltas ypač gražus leidžiantis saulei ir temstant, kai išryškėja jo unikali apšvietimo sistema, romantiškai apšviečianti Mtkvari upę. Struktūra buvo sukurta Italijoje ir 200–ais sunkvežimių transportuota į Tbilisį. 156 metų ilgio tiltas pateko į 13-os neįprasčiausios struktūros tiltų pasaulyje sąrašą ir dažnai dėl savo struktūros sudėtingumo yra prilyginamas Paryžiaus Eifelio bokštui. Taikos tiltas garsus ne tik unikalia, modernia struktūra, bet ir tuo, kad nuo jo atsiveria fantastiški vaizdai į kitus svarbius Tbilisio lankytinus objektus – Metechi bažnyčią, miesto įkūrėjo Vachtango Gorgasalio skulptūrą bei Baratašvilio tiltą ir Sakartvelo prezidento rezidenciją kitoje pusėje. Pasigrožėję miesto panorama nuo pėsčiųjų tilto, lankysite stebuklingomis ikonomis garsėjančią Siono katedrą, pastatytą 6-7a. Mtkvari upės krante. Vėliau, esant galimybei, patyrinėsite lietuviškuosius pėdsakus Tbilisyje – lankysitės Vilniaus skvere, kuriame kartvelų kalba paskelbta Užupio Respublikos konstitucija.

Gidas parodys viename seniausių Tbilisio rajonų – Abanotubanio – įsikūrusį senųjų požeminių sieros pirčių kompleksą, vanduo į kurį trykšta iš terminių požeminių šaltinių. Pirčių teikiamais malonumais kadaise mėgavosi literatūros klasikai A. Diuma ir A. Puškinas, vėliau rašęs, „kad geresnėje pirtyje dar niekada nėra buvęs“. Nors šių pirčių garas pasižymi specifiniu ir nelabai maloniu sieros kvapu, dėl unikalių gydomųjų savybių čia vežami garbingiausi miesto svečiai. Miestiečių nuomone, jeigu neaplankėte Tbilisio pirčių, reiškia nebuvote pačiame Tbilisyje...

Esant galimybei, sieros pirčių komplekso lankymas už papildomą mokestį (15-80 EUR už pirties kambarį vienai valandai, kambaryje gali tilpti nuo 4 iki 10 asmenų).

Laisvas laikas Tbilisio „Monmartru“ vadinamoje Šardeni gatvelėje, kur gausu kavinių, barų ir restoranų.

Vakare siūlome apsilankyti vietiniame restorane ir susipažinti su nacionalinės virtuvės subtilybėmis. “Kiekvienas kartveliškas patiekalas yra poema.” /Aleksandras Puškinas/. Kartveliška virtuvė yra viena seniausių  ir žinomiausių virtuvių pasaulyje. Tai ne tik stulbinama maisto įvairovė ir patiekalų gausybė, tai, visų pirma – kultūrinė  patirtis. Sakoma, jog kiekviename kartveliškame patiekale slypi kokia nors tenykštė tradicija, užkoduota senųjų laikų  legendose ir padavimuose.

Chačiapuriu kvepianti šalis – taip dažnai pavadinamas Sakartvelas. Daugybė pačių gražiausių epitetų lydi unikalius kartvelų virtuvės patiekalus, apie kuriuos pradėjus kalbėti burnoje nejučiomis renkasi seilės.

Kartveliška virtuvė – ant stalo gausybė šviežių žalumynų, žolelių, daržovių (dažnas keliautojas sako, kad skanesnių pomidorų ir agurkų, svogūnų laiškų, petražolių, krapų, peletrūnų nevalgęs), troškinta ir įvairiai ruošta mėsa, tirštos ir riebios sriubos (vien charčio ko verta!), sūriai. Patiekalų turi būti daug, kuo daugiau lėkščių – tuo stalas turtingesnis. Visi įsideda ir ragauja patiekalus patys.

Sunku atsispirti žymiesiems chačiapuriams – į picą panašiems minkštiems sūrio paplotėliams, senoviniam kartvelų valgiui – didžiuliems chinkaliams – koldūnams su mėsa ir sultiniu viduje. Būtinai naudojama riebi kapota mėsa, įdedama įvairių žolelių ir prieskonių. Valgoma rankomis laikant už galiuko. Prakandus išgeriamas sultinys, o galiukas, suvalgius chinkalį, paliekamas lėkštėje. Puikus užkandis badridžani nigvzit – keptų baklažanų juostelės su riešutų padažu, papuoštos granatų sėklomis. Lobio paprastai ruošiamas žiemą. Troškintos pupelės su prieskoniais – skanu ir maistinga. Sacivi – Sakartvelo virtuvės viršūnė: Kalakuto ar vištos krūtinėlės gabaliukai, troškinti graikiškų riešutų padaže. Šis, daug darbo reikalaujantis patiekalas, paprastai ruošiamas per šventes. Kaip gražiausia muzika gurmano ausims skamba tirpstantys burnoje patiekalų pavadinimai – čachochbili, odžachuri, čakapuli, džondžoli, chakapuli, borani, guruli... O padažai, padažai! Tkemali – populiariausias kartveliškas padažas iš geltonųjų arba raudonųjų slyvukių, pagardintas įvairiais prieskoniais, baže – padažas iš maltų graikiškų riešutų, česnako ir prieskonių, ir daugybė kitų. Sakartvele dažnai galima pamatyti kaip vietos žmonės padažus valgo tik su duona. Apie tradicinius saldumynus baklavą, čiurčelą, gozinaki, ir sultingus, kvapnius, tarsi visą Sakartvelo saulės šilumą sugėrusius vaisius, būtų galima prirašyti dar ne vieną puslapį...

Stebėdami folkloro programą, skanausite aromatingų, išskirtinių kartvelų virtuvės patiekalų, pagardintų prieskoninėmis žolelėmis, mėgausitės kartvelišku vynu (esant pageidavimui, už papildomą mokestį  ~20 EUR/asm). Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

Pusryčiai. Šiandien keliausite į Kachetiją, įstabų SAKARTVELO regioną iš visų pusių apsuptą Kaukazo kalnagūbrio, Kachetijos ir Gombori kalnų, kurių užuovėjoje plyti derlingas Alazanio upės slėnis, puiki vieta auginti vynuoges, persikus, nektarinus, arbūzus... Jeigu kalnai yra Sakartvelo nuostabaus kraštovaizdžio karūna, tai Kachetija yra jos žėrinti širdis.  Kachetiją pamilę keliautojai vadina ją Sakartvelo Šveicarija, lygina su Provansu ar Toskana. Ar tai teisybė, pasakysite sugrįžę. Nuo seno čia puoselėjamos vyndarystės tradicijos, Kachetija laikoma šalies vyndarystės lopšiu. Kartvelų istorija, kultūra ir gyvenimo būdas įkūnyti jų vyne. Tai kartvelų svetingumo ir draugystės simbolis, raktas į jų ilgaamžiškumą.

Iš Tbilisio keliausite link Bodbės vienuolyno komplekso, nutolusio apie 2 km nuo Signagio, kur palaidota Sakartvelo krikštytoja Šv.Nina (mirusi 347m). Vėliau važiuosite į granatmedžių sodų apsuptą spalvingąjį Signagį – vieną simpatiškiausių Kachetijos miestelių, įsikūrusį ant kalvos virš Alazanio slėnio. Čia 18-ojo amžiaus antrojoje pusėje, karaliaus Iraklijo 2-ojo valdymo laikais, buvo pastatyta tvirtovė, viena žymiausių Sakartvele, kurios griuvėsiai išlikę iki šių dienų. Tvirtovė užėmė beveik 40 ha plotą ir buvo pajėgi priglausti visus gyventojus, puolant priešams. Šiandien buvusią miesto galybę liudija dalis išlikusios gynybinės sienos, supusios tuometinį miestą. Sienoje yra 23 gynybiniai bokštai, pavadinti šalia esančių kaimų vardais. Nuo gynybinės sienos žavėsitės Alazanio slėniu, iki horizonto nuvilnijančiais vynuogynais ir sodais, įrėmintais Kaukazo kalnų smailių, miestelio panorama ir neįprasto viduramžiško žavesio kupinas Signagis iš kitų Sakartvelo miestelių išsiskiria unikalia medine architektūra. Smagu vaikščioti akmenimis grįstomis gatvelėmis regint spalvingus namus, kurių balkonai papuošti mediniais raižiniais. Sakartvelo vyriausybė daug investavo stengdamasi Signagį padaryti turistų traukos centru – apart spalvingų gatvelių čia daug meno galerijų, kavinukių, parduotuvėlių, puikiai sutvarkyta aplinka, žydi gėlės. Beje, Signagis garsėja ir kaip „meilės miestas“ arba kartveliškas Las Vegasas, nes santuokų rūmai čia veikia ištisą parą.

Kita stotelė – kartveliško vyno degustavimas. Vietinės šeimininkės papasakos ir parodys**, kaip gaminamas žymusis chačiapuris – į picą panašus minkštas sūrio paplotėlis, bei senovinis kartvelų valgis – didysis chinkalis – koldūnai su mėsa ir sultiniu viduje. Paragausite visko, ką pasigaminsite.

Kartvelai drąsiai teigia, kad Sakartvelas yra vyno gimtinė. Archeologai patvirtino, kad vynas dabartinio Sakartvelo teritorijoje pradėtas gaminti daugiau kaip prieš 8 tūkst. metų. Įdomiausia tai, kad per pastaruosius 6 tūkst. metų tradicinio kartveliško vyno gaminimo technologija visiškai nepasikeitė. Skirtingai nei Europoje, Sakartvele vynas brandinamas ne ąžuolinėse ar nerūdijančio plieno statinėse, bet, kaip ir prieš tūkstančius metų, didžiuliuose moliniuose ąsočiuose kvevri. Europoje moliniai indai irgi buvo naudojami vyno gamybai, bet prieš daugiau kaip 2 tūkst. metų, atsiradus ąžuolinėm statinėms ši technologija buvo pamiršta. Kvevri yra įspūdingo dydžio molinis indas, kurio tūris apie 1000–1500 litrų. Kvevri yra lipdomas iš molio, išdegamas, o prieš gaminant vyną jo vidus padengiamas bičių vašku. Po to ąsotis užkasamas į žemę, išorėje matoma tik anga. Taip paruoštas indas gali būti naudojamas šimtus metų, tereikia kas 15-20 metų pervaškuoti jo vidų. Kadangi ąsotis užkastas giliai į žemę, jo viduje ištisus metus laikosi pastovi temperatūra. Tradicinio kartveliško vyno gamyba irgi yra unikali. Nuskintos vynuogės traiškomos kojomis didelėse voniose sacnakheli, po to vynuogių sultys su dalimi luobelių ir šakelių supilamos į ąsočius. Užpildoma trys ketvirtadaliai tūrio. Po keleto dienų, pasibaigus aktyviam rūgimui, ąsotis uždengiamas dangčiu, paliekama tik nedidelė skylutė išeiti anglies dvideginiui. Po alkoholinės fermentacijos ąsočiai sklidinai pripilami jauno vyno ir sandariai užlipinami. Paprastai vieno ąsočio užtenka pilnai užpildyti kitiems dviems. Taip su šakelėmis, luobelėmis ir kauliukais vynas laikomas iki kovo mėnesio. Per žiemą nusistovėjęs vynas yra perpilamas į kitą, mažesnį ąsotį, o nuosėdos keliauja į distiliavimo aparatą degtinės čačos gamybai. Vasarą vynas dar du tris kartus perpilamas. Kartvelai nefiltruoja vyno, jis turi pats nusistovėti. Dėl ilgo sąlyčio su koteliais, visi kartveliški vynai yra taniniški. Net geriant baltąjį vyną (gintarinės spalvos), taninai gerokai traukia gomurį.                                                   

Š.Zigmantavičius „Pirmoji pažintis su Gruzija“.

Vynų gaminimo kultūra neatsiejamai susijusi su Sakartvelo istorija. Vynuogynų auginimas – viena iš seniausių ir gerbiamiausių žemės ūkio šakų Sakartvele. kartvelų tauta iš kartos į kartą perduoda vynuogynus, taip pat visas vyno gaminimo technologijos paslaptis, kurios laikomos didžiausia šeimos paslaptimi. Kiekviename Sakartvelo kaimo namelyje yra vyno rūsys (Marami), kur į žemę yra įkasami moliniai ąsočiai, kuriuose laikomas ir brandinamas vynas.

Rugsėjo mėnesį kartvelai švenčia Rtveli – vynuogių surinkimo šventę. Visi, netgi vaikai, renka vynuoges į pintus krepšius, namų sienos nukabinamos vynuogių kekėmis.

Šiuo metu Sakartvele selekcininkai yra išvedę daugiau nei 500 vynuogių rūšių. Ypač populiarios Sakartvele nuo seno auginamos rkaciteli, mcvani ir saperavi vynuogių rūšys. Iš rkaciteli spaudžiamas baltas vynas, iš saperavi – raudonas. Atsižvelgiant į vietovės mikroklimatą ir dirvos sudėtį, vynas vadinamas tos vietovės vardu. Tsinandali baltas vynas gaminamas iš rkaciteli vynuogių, surinktų Tsinandalio kaimo rajone. Kindzmarauli raudonas vynas gaminamas iš Kvareli rajone surinktų saperavi rūšies vynuogių.

Po pilnos įspūdžių dienos grįšite į Tbilisį. Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

Pusryčiai. Vyksite į vieną seniausių Sakartvelo miestų, kultūros ir religijos centrą Mtschetą, pakeliui aplankydami Džvario (kryžiaus) vienuolyną ir bažnyčią (6–7a.) – tikrą ankstyvųjų viduramžių architektūros šedevrą, pastatytą kalno viršūnėje. Pasak legendos, ant šios uolos meldėsi kryžiaus kultą į Sakartvelą atnešusi Šv. Nina, buvusios pagonių šventyklos vietoje pastačiusi medinį kryžių. Jis gebėdavęs daryti stebuklus, todėl čia plūsdavo minios piligrimų iš viso Kaukazo. Nuo Džvario vienuolyno atsiveria viena įspūdingiausių Sakartvelo gamtos panoramų – ties kalnu susijungiančios dvi upės Mktvari (Kura) ir Aragvi: viena – žalsva, kita – melsva, kurių grožį savo poemoje „Mcyri“ apdainavo M. Lermontovas.

Nusileidę nuo kalno, lankysite apsuptą kalnų Mtschetą, vieną seniausių iki šiol apgyvendintų pasaulio miestų. 3a.pr.Kr. – 5m.e.a. Mtscheta buvo Iberijos – ankstyvosios Sakartvelo karalystės – sostinė. Čia 337 metais krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija. Vėliau, 6a. pradžioje sostinė buvo perkelta į lengviau apginamą Tbilisį. Nepaisant to, Mtscheta neprarado savo svarbos – čia iki pat Sakartvelo karalystės egzistavimo pabaigos 19a. ir toliau buvo karūnuojami ir laidojami Sakartvelo karaliai. Dėl paminklų gausos ir jų istorinės reikšmės istoriniai Mtschetos paminklai 1994m. buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mtscheta tebėra Sakartvelo stačiatikių bažnyčios centras. Čia stovi viena svarbiausių (ir gražiausių!) šalies šventovių, Sakartvelo karalių panteonas – Sveticchovelio katedra, statyta 11a. Tai piligriminė vieta, apipinta daugybe legendų. Pavadinimas išvertus reikštų „gyvenimą suteikianti kolona“. Tikinčiuosius traukia nuo 11a. čia saugoma ypatinga relikvija – Kristaus apsiaustas.

Vėliau važiuosite į unikalų urvų miestą – tvirtovę Uplistsichę, bet prieš tai stabtelsite Gorio miestelyje, įkurtame karaliaus Dovydo Agmašenibelio 1089–1125m. Viduramžiais miestelį kirto prekybos keliai, čia gimė filosofas Merabas Mamardašvilis. Bet į istoriją Goris įėjo kaip garsiausio pasaulio kartvelo SSSR diktatorius Josifo Stalino (Soso Džiugašvilio) gimtinė. Foto sustojimas prie Stalino namo – muziejaus ir asmeninio traukinio vagono, kuriuo jis vyko į garsiąsias Jaltos ir Teherano konferencijas. Toliau kelionę tęsite į Uplistsichę, dar vadinamą „Dieviškąja tvirtove“, išskaptuotą uoloje, stūksančioje ant aukšto Mtkvari (Kuros) upės šlaito. Viena seniausių gyvenviečių Sakartvele iškilo maždaug 10a.pr.Kr. prieš Sakartvelui tampant krikščioniška valstybe, ši gyvenvietė buvo svarbi pagoniškų ritualų vieta. Pagrindinis karavanų kelias, jungiantis Aziją ir Europą, ėjo šiaurine Uplistsichės dalimi, 2 km nuo miesto, todėl ji tapo labai svarbiu prekybos centru. Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta išskirtinių radinių, priklausančių skirtingoms epochoms – nuostabių aukso, sidabro ir bronzos juvelyrikos dirbinių, puikių keramikos ir skulptūros pavyzdžių. Uplistsichės gyvenimas prislopo po arabų antpuolių 8-9 a., o, įsiveržus į regioną mongolams, 14a. miestas ištuštėjo ir toliau tarnavo tik kaip laikini nakvynės namai perėjūnams ir įsibrovėliams iš kitų kraštų. Aštuonių hektarų plotą apimančio urvų miesto, kuriame daugiausia gyveno pasauliečiai, viršūnėje stūkso bazilika, pastatyta, kaip spėjama, 10 ar 11a. Lipant plokščiais laiptais aukštyn, miestas atsiveria palaipsniui. Apžiūrėsite uoloje išskaptuotas gatveles, namus, bažnyčias, slaptus tunelius, vandens kanalus (iš čia buvusių daugiau kaip 700 įtvirtintų urvų lankytojams prieinami tik 150), vyno saugyklą, turgų... Apžiūrėję miestą – tvirtovę grįšite į Tbilisį. Nakvynė viešbutyje arba svečių namuose.

Pusryčiai. Pervežimas į oro uostą. Grįžimas į Vilnių.