Atsiliepimai

Ilgai nenorėjau važiuoti į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE), netraukė į tą, pasak kai kurių keliautojų, Disneilendą suaugusiems, nesinorėjo dirbtino, netikro spindesio, o informacijos apie Omano sultonatą apskritai buvo nedaug... Tai štai jau praėjo beveik mėnuo po kelionės į JAE ir Omano sultonatą, bet euforija neslūgsta. Retai kada pasitaiko, kad viskas taip puikiai derėtų – susiklausiusi, draugiška, labai orientuota grupė, kontrastingas ir labai turiningas maršrutas, puikus servisas, geri viešbučiai, intelektualios asmenybės – ypač kvalifikuoti ir fanatiški savo darbui atsidavę vietos gidai, bei profesionali kelionės vadovė N.Lūžienė. Kiekviena kelionė veriasi iš mažų karoliukų – negaliu pamiršti dieviškai saldaus aromatingųjų datulių ir arabiškos kavos su kardamonu skonio, smilkalų dūmelio Omano sostinės Maskato „prieblandos“ turguje, žvilgsnio į naktinį žaižaruojantį spalvomis Dubajų iš 124-tojo Burj Khalifos dangoraižio aukšto ir į jo papėdėje šokančius fontanus. Įsitikinau, bent vieną kartą tikrai verta pamatyti tai, ką gali sukurti žmogus per nepilnus 40 metų rūsčioje dykumoje. Apie šiuolaikinių Abu Dabio ir Maskato mečečių architektūrinius sprendimus, prabangą ir jų aurą būtų galima prirašyti ištisus puslapius. Mums pakako laiko ne tik išsamiai apžiūrėti šiuos pribloškiančius statinius, bet ir pajusti šiuose žmogaus rankomis sukurtuose dvasios namuose tryrančią harmoniją ir ramybę. Kaip maži vaikai dūkome Omano smėlynų kopose, cypėme džipams darant viražus, nepabūgome net Didžiojo Omano kanjono nuobirynų. JAE žadino vaizduotę architektūriniais sprendimais, o Omane buvo labai gera, šilta, jauku. Pasak mūsų Omano gido Abdulos (arabų kalbos mokovo, fotografo, labai aukšto intelekto, subtilaus ir nuoširdaus žmogaus) JAE yra pavyzdys, ką gali pinigai ir žmogaus protas. O Omano šeichas Kabušas prie jų pridėjo ir širdį... Buvome nustebinti, su kokia meile ir pagarba Omano žmonės kalba apie protingą valdovą ir jo rūpestį savo tauta. Apskritai, prieš kelionę ne tiek jau daug ir žinojome apie Omano sultonatą – paslaptingą ir mistišką kraštą. Tai, ką pamatėme ir patyrėme, lūkesčius pranoko su kaupu. Nesitikėjome, kad tokiomis rūsčiomis dykumos sąlygomis galima sukurti gerovę visai tautai, kartu liekant nuoširdžiais ir reto svetingumo žmonėmis. Džiugu, kad kelionė padėjo pažinti tokią kontrastingą Arabiją: plieno ir stiklo džiungles JAE bei Omano šilumą ir jaukumą. Negalima nepaminėti puikios poilsio dienos Fudžeiros kurorte – nusileidę 5žv. viešbučio liftu, patekdavome tiesiai į paplūdimį, skanaus, gausaus ir įvairaus maisto. Liūdna buvo skirtis su draugiška grupe – ilgai sėdėjome prie atsisveikinimo laužo kalnų stovyklavietėje, o dainos lietuvių ir arabų kalbomis tikriausiai pirmą kartą skambėjo virš Džabel Šams - „saulės kalno“... Iki pasimatymo, mieli bendražygiai, tegul tokių šviesių akimirkų ilgesys neleidžia mums aptingti ir vėl kviečia į kelią...link kito saulės kalno...

Dėl JAE/Omano, man labai patiko, tą sakiau ir telefonu, ten dar girdėjot didelę puokštę pačių gražiausių emocijų. Dabar bandysiu konstruktyviau: 1. Grupės dydis – labai gerai, man patinka keliauti iki 15 žmonių grupėse, be to smagu buvo matyti tiek pažįstamų veidų; 2. Mano kelionės draugė – puikiai, praeitą savaitę kalbėjom kur dabar galėtumėm važiuoti, kol kas tyliai žiūrim Mianmarą; 3. Gidė – man labai patinka Neringa, labai daug žino, visada gerai pasiruošusi, konstruktyvi, visada gerai nusiteikusi; 4. Vietiniai gidai – labai skirtingi kaip žmonės, bet savo darbą atliko puikiai, Omano gidas, gal net daugiau negu privalėjo; 5. Transportas, vairuotojai – viskas gerai, manau visa grupė pritartų – kelionės Omane džipais net nėra su kuo palygint! 6. Kelionės maršrutas – gerai, kad paimtos dvi šalys, savo kilme panašios tačiau viskuo kitu labai kontrastuojančios. Dienų „darbotvarkė“ sudėliota gerai, nei per daug pavargdavom, nei per daug dykinėdavom. Gal vieną dieną JAE keisti į dieną Omane, čia kalbu apie tą dieną, kai išvažiavom į Fudžeirą ir po to dar dieną buvom joje – galima anksčiau ryte išvažiuoti į Fudžeirą, likusią dienos dalį praleisti gulinėjant pliaže ir kitą rytą išvykti į Omaną. Bet ir čia buvo gerai, kad buvo sudaryta galimybė rinktis – kas nori gali pasilikti pliaže, kas ne – laivu plaukia pramogauti. 7. Maitinimas – jooo, gerai, kad dar su žieminiais drabužiais vaikštau, nes po mano ir p.Gedimino bendradarbiavimo atliekant išsamią desertų stalų analizę teks šiek tiek su savimi padirbėti. Nežinau kiek čia organizatoriams bus aišku iš šio rašinėlio, bet kaip toj reklamoj „Yra trys žodžiai TO-BU-LAI“. Ir dar labai laukiu nuotraukų debesyje.