Atsiliepimai

Įdomi, labai informatyvi kelionė. Maršrutas patenkino lūkesčius per trumpą laiką susipažinti su Balkanų šalimis. Ypač įspūdį padarė, kad kelionės vadovas Giedrius stengėsi mum šalis pristatyti labai įvairiapusiškai - ne tik pateikdamas faktų, demonstruodamas filmus atitinkančius šalį ar leisdamas atitinkamą muziką. Buvome panardinti į Balkanų atmosferą

Maršrutas - labai įdomus ir turiningas. Nakvynės vietos - labai geros, maitinimas - puikus. Gidė labai gera. Ačiū buvo malonu ir smagu!

9 balai. Esu labai patenkinta - įdomus maršrutas bei profesionali gidė - aiškiai, įdomiai pateikia informaciją. Paslaugūs vairuotojai - ačiū!

Antrąkart rojuje. Gyvenimo kelias ne žiedlapiais klotas, bet nubarstytas rožių dygliais – tokia tūkstančių paauglių tūkstantiniuose atminimų albumėliuose rašinėta mintis sukasi galvoje prieš pradedant rašyti apie „Nepažintų Balkanų Didįjį Turą“. Metus laiko planuota kelionė draugų kompanijoj kaip muilo burbulas bliūkšta likus savaitei laiko iki numatytos išvykimo datos - vyro atostogų. Kažkas išnaudojo visas laisvas dienas, kitiems vilties žvaigžde „žalioji korta“ suspindo, dar kitus artimųjų liga stabdo... Šį kartą jau tik dviese likom su viena mašina kalnų serpantinus įveikti ir kaina tikslui pasiekti kaip mielinis pyragas iškilo, bet... Prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite. Dievo gailestingumas pasiekia mus per interneto platybes: „Grūdos“ organizuojama 12-os dienų kelionė autobusu po Balkanus su visomis nakvynėmis viešbučiuose, pusryčiais ir vakarienėmis, o kaina netgi išsitenka planuotuose rėmuose... Nežiopsot, nes tik dvi vietos telikę – pirmyn į sušaudytą, žaizdas besigydančią, bet kartu ir įstabia gamta apdovanotą, su dvasios stiprybę liudijančiais Dievo namais, su nuoširdžiais- per gyvenimą vis dar einančiais, o ne bėgančiais, žmonėmis, per slenkstį tarp Rytų ir Vakarų- į kitokią Europą. Mes jau autobuse. Paskutinis ilgas sustojimas Lazdijuose: viena bendrakeleivė neįsigilino į būsimos kelionės maršrutą ir išsiruošė su plastmasine kortele per Kosovą važiuoti. O kur kariškiai savo antspaudą uždės? Darniai sėdim visi autobuse laukdami, pakol kažkas iš namiškių pristatys išganingąjį sienas atveriantį pasą... Per šlapią pilką rudenišką Lenkiją 1100 km nutolę nuo Kauno, pirmajai nakvynei sustojame Vengrijos metalurgijos centre Miškolce. Jokių vakarienių ir barų nebereikia ir ne dėlto, kad nenorėtumėm įžeisti vengro susidauždami alaus bokalu ( 1849m. sukilimo pralaimėjimas austrams ir priešų alaus puotos kaip istorinis įvaizdis vis dar drasko vengrų širdis), bet po ilgų sėdėjimo valandų kūnai trokšta horizontalios padėties. Ankstyvi pusryčiai, vėlyvos, o kartais ir naktinės vakarienės, ilgos valandos kelyje, daug vaikščiojimų stengiantis nepamesti iš akių vadovės su išskleistu skėčiu, milžiniškas srautas informacijos, kurios gal tik dalelę prisiminsim – tokia „tamsioji“ 12-ties dienų kelionės dalis..., bet visa tai nugrims, paliks kaip rūko kelias į Ėgerį. Pro autobuso stiklus migloje paskendę lygumos nublanksta. Juk daug įdomiau sužinoti, kodėl tie turkai taip žiauriai skersdavo vengrus, o, pasirodo, čia kaltos kelnės: Turkų šventoji knyga Koranas, kurią galima liesti tik švariomis rankomis – žalia, kaip ir vengrų kelnės... Atvykstame į šalies baroko sostinę Ėgerį, kurios pavadinimas kilęs nuo žodžio Alksnis, bet ne į medžius dairomės, o akis keliame į 1831-1837m. J.Hild pastatytą klasicistinę katedrą, ant kurios, kaip ir pas mus didžiulis Tikėjimo metų plakatas, tik vengriškai „ 2013 - A HIT EVE“, Ištvano (Stepono) - I-ojo šalies karaliaus, vėliau paskelbto šventuoju – aikštę. Abejingų nepalieka ir pranciškonų bažnyčioje kovos prieš abortus simbolis- vaikiškas vežimėlis su kryželiais; po 150 metų turkų užkariavimo šiauriausiai Europoje išlikęs 40 m aukščio minaretas ir pirtys, o kartu ir XIII a. pilies liekanos, menančios vengrų heroizmą 1552-aisias metais per turkų apgultį. O kaip galėjo tie 40 000 musulmonų įveikti kelis tūkstančius jau tuomet “Jaučio kraują“ geriančių karių? Iš čia ir kilo šis septynių rūšių maišyto vengrų vyno pavadinimas, o Ėgermeisteris – vokiečių gėrimas, ir jokių sąsajų su Ėgeriu neturi... Paliekame Matros, Tatros, Fatros kalnų šalį ir su „Brėmeno muzikantais“ tolyn į ten, kur apie 1991 -1995 m. karą geriau per daug neklausinėti. Serbija – ne iš turtingųjų valstybių. Nors degalinėse ir galima rasti masažo fotelių, bet net dabar kai kur kaimuose dar jaučiais aria, mažiausias gimstamumas, pensijos apie 100 eurų,o patys serbai- giliai tikintys ( Valstybės aukso atsargas- 4 tonas, sulydę į kryžių ir užkėlę ant šv.Savos soboro Belgrado centre ) ir aistringi patriotai, saugantys senąją kultūrą, pikti, nes iš jų daug tyčiotasi, bet kartu ir linksmi, vaišingi, daug švenčių turintys. Didžiausios įplaukos į biudžetą už alų. Jau sutemus atvykstame į šviečiančią ( elektros netaupant, kaip pas mus ) sostinę Belgradą. Mus pasitinka sunkiai rusiškai kalbantis, bet nuostabiai nuoširdus ir paslaugus gidas. Gatvę pereinant net eismą sustabdo, kiekvieną kliūtį parodo, kad neužsigautume, o su kokiu užsidegimu pasakoja apie vis dar statomą didžiausią ortodoksų šventyklą Balkanuose – šv.Savos ( Serbijos šventojo ir globėjo ) soborą! Gaila, kai matai, kad tos statybos nelabai į priekį pajudėję per 4 metus... tik freska nauja atsirado, nors ir ji dar tik kaip pavyzdys ant sienos, o ne ant skliauto... Vėlus vakaras, bet miestas nemiega. Kalemegdano parke daug besišnekučiuojančio jaunimo, o kunigaikščio Mihailo pėsčiųjų alėjoj pilna besiilsinčių žmonių: kas vaikštinėja, kas atsipūtęs prekiauja. Ir daug kavinių, kuriose gyvai groja linksmi muzikantai. Pasirink, koks stilius tau artimesnis ir sėskis prie staliuko, uždengto tikra staltiese ir tuoj prieis tvarkingai apsirengęs padavėjas... Tik mes tam neturim laiko... nors praeidami vis tik dar sekame per kavinių viduje įjungtus televizorius, kaip sekasi mūsų krepšininkams... Kitą dieną- pažintis su svetingąja Bulgarija. Prie sienos visiems iš autobuso išlipti ir pėsčiomis kilimėliu pereiti, prie langelio po vieną su pasu sustot, kad ten sėdinti moteriškė tavo veidelį su atvaizdu pase palygint galėtų... Ir visai ne bulgariškas (atmestinai atliktas) darbas. Čia teoriškai uždraustas rūkymas, o šios šalies vienuolynai pirmieji pradėjo vynus rūsiuose saugot. Iš čia ir šokiai ant įkaitintų anglių, čia daug teatrų ir čia vis dar labai populiarus chorinis dainavimas. Bulgarai net penkis amžius buvo pavergti turkų. Sostine Sofija ( Jėzus išmintis ) tapo tik 1879 m. po turkų Osmanų pasitraukimo iš Europos, todėl čia labai susimaišiusios dvi skirtingos kultūros ir religijos. Bulgarijos ortodoksų cerkvė- ankstyviausia pasaulyje slavų stačiatikių cerkvė. Taip pat čia vienintelės cerkvės, kuriose yra suolai ir per mišias galima sėdėti. Pasak gidės, jų soboras pats didžiausias, nes serbų dar bus ilgai ilgai statomas. Įspūdinga cerberio iškamša prie įėjimo į prekybos centrą ir daugybė vilkolakių, kentaurų, gorgonų pačio centro alėjoje. Vėl autobusan ir į Aleksandro Makedoniečio gimtinę, mums labiau žinomą krepšininkais, išstūmusiais mūsų tautinę komandą iš finalo. Skopje – didžiausias ir svarbiausias Makedonijos miestas, įkurtas dar IIIa.pr.Kristų, svarbus religinis ir prekybos kelių centras, todėl nuolat einantis iš rankų į rankas. Tą liudija romėniškos archeologinės radimvietės, Bizantijos laikų šventyklos ir ryškiausią ženklą palikusi turkų osmanų valdymo era. Šalis kaip feniksas po 1963 metų didesnio nei 9,6 balo (aparatai negalėjo didesnio užfiksuoti – sulūžo) žemės drebėjimo visiškai sugriauta, 1991 m. atsiskyrusi nuo Jugoslavijos be niekieno pagalbos vien savo didvyriškų partizanų narsia ir pasiaukojančia kova, šiandien pilnutinai atstačiusi ne tik senąją architektūrą, paminklus, bet ir pasipuošusi naujais gigantiškais fontanais. Čia darniai sugyvena makedonai, albanai, turkai, čigonai, romai, serbai, bosniakai it kt. Gal todėl ir freska čia stebuklingai apsivalė, o gal tai, kad Skopje - Motinos Teresės gimtinė. Tiesa, jos namo vietoje šiandien tik paminklinė lenta su užrašu “MAJKA TEREZA”, bet mieste pastatytas paminklas ne tik mylimai šventajai, su šypsena vykdančiai Dievo valią, bet ir Bizantijos imperatoriui Justinianui (jis gimęs netoli Skopje), ir daugybė advokatų kontorų, ir stomatologų kabinetų. Šalis tolerantiška, spinduliuojanti meilę artimui: iš čia pravoslavai pradėti krikštyti, čia ir 1920-1930m. “Mažajame Paryžiuje” reguliariai vedamom pas gydytojus pasitikrinti prostitutėm miestelėnai gatvėje plodavo… Per maža pusdienio pasigrožėti Kale tvirtove, VI a. Akmeniniu tiltu, išpuoštu sultono Mehmedo XVa., sultono Murato pastatyta didžiausia mečete, pirtimis , kuriose įrengtos modernaus meno galerijos, tiesiog pasivaikščioti žeme, kurią bet kur kasant, vistiek artefaktą rastum… Mūsų kelias tęsiasi į kontraversiškai vertinamą jauniausią Europos valstybę Kosovą. Spygliuotomis vielomis apraizgytos tvoros pasitinka pasienyje, iš autobuso išlipti nereikia, tik pasai paženklinami antspaudais, kad įvažiavom į savarankišką teritoriją, gerbiančią JAV, nes jos prezidentui Prištinoje net paminklas stovi kaip padėka už įspėjimą apie serbų bombardavimą. Kosove gyvena 90% albanų, 5% serbų, todėl ir himnas be žodžių kaip ir bosnių, kad neužsitęstų keliom kalbom giedant. Nelabai jaučiasi skirtumas, kur vienas miestas baigiasi, o kitas prasideda – visa šalis ištisinė statybų aikštelė su daugybe “ale senukų” parduotuvių. Gračanicos vienuolyne fotografuoti draudžiama… grįžę į Lietuvą sužinom, ką reiškia pažeisti šventyklų tvarką – dviejų dienų nuotraukos iš abiejų fotoaparato kortelių išsigadinę. Užteko vienuolei į fotografą kreivai pažiūrėti, kad tam namo grįžus ne vienos dienos darbo prireiktų pakol nuotraukas prikeltų… Ačiū Viešpačiui už gailestingumą! Vėlai naktį pasiekiame savo svajonių tikslą – Juodkalniją – rojaus gamta apdovanotą šalį. Žabljako viešbutyje prisižadiname administratorių, gauname ne tik raktus, bet ir vakarienę. Prisimenam, kad pro langus galime pamatyti nuostabius kalnus, bet mūsų kambariai ne toje pusėje. Noras įamžinti priverčia apsilankyti su fotoaparatu pas priešais gyvenančius kaimynus. Ankstyvas rytas prie Crno ežero. Rudenėja, nebėra upeliukų, srovenančių nuo kalnų, tai ir ežerėlis susitraukė. Vaikštome akmenuota pakrante, žvalgomės į aukščiausią Juodkalnijos viršukalnę – Bobotov Kuk, gėrimės supančia aplinka. Palaima ne tik plaučiams, bet ir akims, atgaiva sielai. Ar gali būt gražiau? Taip – kelias palei didžiausią Europoje Taros upės kanjoną, skaidrus kaip krištolas vanduo, unikalus tiltas- neginčijamai vadinamas tiltų karaliumi, o šalia jo nuo vieno kalno ligi kito nutiestas trosas, kuriuo galima pralėkti, jei tik turi drąsos ir laiko… O jo mums labiausiai trūksta. Laukia bukų giraitė – “Europos džiunglės” šalia Biogrado ežero, įspūdingas ir Moračo upės kanjonas, ir XIII a. vienuolynas su didingais varpais (tik gaila, kad Lukas šį kartą namie ir nėr kas išdrįstų jais paskambinti), išpuoselėti gėlynai, kad bitutės nebadautų, o avilių daugybė… Dievo kūriniją saugo vietinių gyventojų rankos, nors lūpos su šypsena byloja :”Žmogus gimsta pavargęs, tad gyvenimas paskirtas ilsėtis” ar “Visos ligos nuo darbų – nenumirk jaunas”. Petrovace mus išsidalina privatus sektorius, susitiksime tik pasirinktose ekskursijose ir restorane nustatytomis valandomis ryte ir vakare. Bus laiko ramiam poilsiui!? Lagaminai paliekami apartamentuose ir kuo greičiau pasinerti į skaidrųjį Adrijos vandenį. Uoste nesimaudysim, tai ir jūrų ežiai nekelia pavojaus, o nugludinti akmenukai nebraižo pėdų, šilta ir gera, plūduriuoji, supamas lengvų bangelių – tikra vasariška nirvana. Gausus švediškas stalas jokių problemų vegetarams lig šiol nekėlė, bet Petrovace restorane vakarienei po sriubos atnešamos dešrelės. Pasirinkimas toks: tenkintis sriuba ir desertu, o kartais gal tik desertu, ar išdrįsti pasakyti, kad mėsa tabu... Geriau antras variantas ir ... mandagus atsiprašymas, kad reiks truputį palaukti, o po keliolikos minučių pateikiamas didžiulis omletas su sūriu ir daržovėmis. Jokių problemų ar susiraukusios minos. Turistai čia- gerbiami svečiai, viskas - jiems. Lietuviai mėgsta krepšinį. Jūsų komanda žaidžia – prašom pasilikti po vakarienės restorane, televizorius transliuoja rungtynes, o šeimininkas drauge džiaugiasi kiekvienu sėkmingu pataikymu. Gali gurkšnoti vyną, kurio taurė čia tik vienas euras, kavą ar tik žiūrėti, o nemėgsti triukšmo, gali savo apartamentuose už komandą sirgti... ar puikiai apšviesta krantine vaikštinėti, jūros ošimo klausytis... Ulcinis – piečiausiai esantis Juodkalnijos miestas, ant uolėto skardžio amfiteatru išsidėstę namai, stačiai žemyn link jūros vingiuojančios gatvelės, daugybė kavinukių su terasomis į jūrą, puiki kava, malonus aptarnavimas. Senasis Baras įsikūręs Londžos kalno šlaite su venecijietiškomis miesto sienomis, apsuptas alyvmedžių giraitėmis, stogai betoniniai, dengti čerpėmis- atsparūs net bombardavimui. Čia ir seniausias tūkstantmetis alyvmedis ir seniausia šalies turgavietė, kurioje ne tik viskas ko reikia kasdienei juodkalniečio sveikatai: taurė raudono vyno, granatų sultys ir šaukštas alyvuogių aliejaus, bet ir rakijos, ožkų sūrio, travaricos, medaus, suvenyrų, vilnonių rūbų... Budva – vienas gražiausių ir labiausiai rusų pamėgtų kurortų. Miesto pavadinimas siejamas su gražia legenda apie akmentašį Marko pamilusį gražią turtingųjų tėvų dukrelę Eleną, uždrausta meilė baigėsi abiejų jaunuolių šuoliu nuo uolų ir pavirtimu žuvimis. Todėl ir miesto herbe susiglaudusios dvi žuvys. Senovinis, jau nuo III a. pr. Kristų minimas Kotoras, esantis prie piečiausio Europoje fiordo- apsuptas galinga tvirtovės siena. Niekada neužimtas nei turkų, nei kitų grobikų, bet net dviejų žemės drebėjimų griautas, šiandien vėl žavintis atstatytais Kunigaikščių rūmais, laikrodžio bokštu, šv. Luko cerkve... Mielas miestas, į kurį norisi sugrįžti. Nes taip ir nespėta pasivaikščioti tvirtovės siena, pažvelgti iš viršaus į jūros įlanką... Didžiausias Balkanų pusiasalyje Skadaro ežeras- tikras žvejų rojus. Pramoninė žvejyba draudžiama, bet mėgėjai klesti. Vargšai rausvieji flamingai nustumti meškerių miško kažkur tolyn – net plaukiodami laivu gerai jų nepamatėme. Bet pasivaišinome spurgomis, o vietiniame restorane pasimėgavome ne tik skania žuviene, vaisių desertu, bet ir visai grupei pateiktais identiškais upėtakiais. Kaip nepriaugti svorio, kai per dieną jau treji pietūs tenka (per pusryčius irgi visada karštas patiekalas)? Įspūdingose uolose 900 metrų aukštyje visų kongregacijų piligrimų traukos centras – Ostrogo vienuolynas. Prie šv. Vasilijaus palaikų visada nusidriekia minios, gydančioji galia ne vieną paralyžuotąjį ant kojų pastatė. Visiškai nestebina sienų plyšiuose prikaišiotos pinigų kupiūros, stebuklas, kad šį kartą vienuolis kiekvieno vardo paklausė ir asmeniškai sugrupavęs po kelis pasimeldė. Nebebaisus serpantinais ir naujasis kelias į šią šventovę – tikra autostrada nutiesta nuo pat Danilovgrado miesto. Nebėra pavojingumo – net ir autobusai gali važiuoti. O mes, jau du kartus važiavę į bedugnes šalia ratų žiūrėdami, visą autobusą šiurpiems įspūdžams nuteikę buvom :) Neilga kelio atkarpa pačiame viršuje palikta tik vietiniams taksi- ten jau ir su lengvuoju automobiliu reikia kalnų gyventoju būti.. Pasiplaukiojom laiveliu su stikliniu dugnu ir po Adriją. Kaip iš arčiau nepažvelgti į Juodkalnijos atributą šv. Stefano salą? Kiek ten įžymybių pabuvojo! Ir dabar saugomas pležiukas nugultas, bet veidų neatpažinom. Bet mes juk ne paparaciai, o ir atvykome tik žvilgtelti į Janes Fondos vaikystės pasaką... Buvo galima apsilankyti Albanijoj, bet labiau norėjosi pasisvečiuoti Buljaricoje pas Angelo ir Gabrielių, kur prieš kelis metus atostogavome. Puikus takelis per kalną pėsčiomis iš Petrovaco, pasigrožint atsiveriančiais vaizdais į jūrą, šv. Nikolo salą, kurioje išsigelbėjęs jūreivis pastatė koplytėlę, medžiais, žolynėliais, saulėje besišildančiu driežiuku... Atsiminė mus buvę šeimininkai, prie stalo pakvietė, pakalbėjus apie krepšinį, prisiminimais pasidalinus, aprodė iškilusį jau įrengtą viešbutuką su terasa ant stogo ir vaizdu į jūrą, ir kalnus... Baigiasi Europos krepšinio čempionatas, baigiasi ir mūsų viešnagės laikas rojaus šalyje. Sportininkai pasipuošė sidabro medaliais, o mes krepšius užpildėme puikaus nebrangaus vyno buteliais tarpuose įmaišydami aukščiausios rūšies alyvuogių aliejaus. Kelias namo per legendinį Kroatijos miestą – tvirtovę Dubrovniką. Jo senamiestis apjuostas pylimais ir dviejų km ilgio įspūdingo pločio ir aukščio siena – tikras architektūros šedevras, įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Gatvėse lietaus nuotėkų sistema suprojektuota taip, kad net didžiausios liūtys neapsems namų. Pastatai be balkonų, kad nepažeisti žmonių lygybės. Dar labiau intriguoja miesto istorija. Viduramžiais kunigaikštis buvo renkamas senato vienam mėnesiui ir izoliuojamas rūmuose, kad niekas negalėtų įtakoti jo priimamus sprendimus, perrenkamas kitam valdymui ne anksčiau kaip po ketverių metų. Visada miestas turėdavo milžiniškas grūdų atsargas, patiems vargingiausiems žmonėms duodavo nemokamai. Gal šiais faktais remdamiesi Marksas su Engelsu kūrė komunizmą? Bet toje teorijoje neliko vietos Dievui ir meilei- gal todėl ir pasmerkta mirti idėja paliko. Trumpas sustojimas Medjugorėje, kur 1981 m. birželį apsireiškė Mergelė Marija. Malda komercija apsuptoje aikštėje prie statulos. Ne piligriminė grupė, tai ir skubama prie žmogaus rankų kūrinių – svarbiausio kultūrinio Hercogovinos srities centro- Mostaro. Nuostabus XVI a. Osmanų nutiestas tiltas per Neretvos upę sujungė ne tik abu krantus, bet ir skirtingas kultūras ir religijas: vakarinis krantas krikščioniškas, o rytinis – turkiški namai , mečetės, prekybinės gatvelės... Tiesa, per dvi 1993 metų lapkričio dienas Bosnijos kroatų kariuomenė paleido į tiltą 86 sviedinius. Akmeninė konstrukcija, iki tol stovėjusi 427 metus, visiškai subyrėjo ir nuvirto į upę, tačiau 2004 metais atstatytas už gautas užsienyje aukas, tiksli osmanų tilto kopija. Nakvynė sostinėje Sarajeve, mieste atlaikiusiame ilgiausią blokadą (1992-1995 m.). Niekas gerai nežino, kodėl tas karas kilo ar kas kaltas, bet mieste nebeliko medžių, sugriauti pastatai, o kiek aukų ne vien susišaudymuose, bet ir serbų įrengtose koncentracijos stovyklose žuvo… Tik iš Medjugorjės kaimelio niekas galvos kare nepadėjo… O šiandien vaikštome po Sarajevą: atsodinti platanai, spalvinga Baščaršijos prekyvietė, karavansarajai, mečetės ir bažnyčios… Akys užkliūva už ligoninės su langais į kapines… Važiuodami dairomės pro langus: modernios statybos ir kapinės, 1984 m. olimpimnių žaidynių kompleksas ir kapinės, buvusios rotušės griuvėsiai ir kapinės – musulmonų, katalikų, stačiatikių paminklai šalia vieni kitų… Kruvinos nelaimės sulygina, suvienija… Juk didžiausią paramą sugriautajam musulmoniškajam Sarajevui skyrė katalikiškasis Dubrovnikas. Paskutinė naktis jau Slovakijos Hokopco “Auksinio fazano” viešbutyje. Kad nuobodu nebūtų, kiekvienam asmeniškai administracijoje pasirašyti tenka, o paskui vingiuotais labirintais kambarių ieškotis. Pusryčiai jau ne švediški, o kelias- kuo arčiau namų, tuo daugiau lapuočiais apsodintas, kalnų reljefas mažėja ir sunyksta, vaizdas pilkėja, temperatūra krenta net ir pačiame autobuse… Pirmieji atsisveikina dzūkai, vėliau gausiausios gretos vilniečių, paskutinieji mes su klaipėdietėmis, pasimojavimai ir … kuo greičiau išsitiesti šiltose lovose. Aplink ruduo, lietus, bet sapnuose skaidrus kaip krištolas Adrijos vanduo su horizote išnyrančiais kalnų siluetais… kaip gera būtų neskubėt prabusti…

Patiko apgyvendinimas, kelionės organizavimą vertinu gerai, gavau daug informacijos, patiko vietiniai gidai. Lydėjusios kelionės vadovės darbą vertinu puikiai.

Kelionės maršrutas labai geras, autobusas patogus, vairuotojai profesionalūs. Gido darbą vertinu labai labai gerai: puikus istorijos žinovas, eruditas, geras organizatorius, charizmatiška asmenybė bei puikus pašnekovas (ačiū už naktines ekskursijas, puikiai paruoštą vaizdo ir garso medžiagą!!!)

Puiki, informatyvi kelionė. Įdomus ir apgalvotas maršrutas. Labai geras vadovas (Giedrius) ir puikūs vairuotojai.

Kelionės vadovas Giedrius - puikus žmogus, išmanantis savo darbą, rūpestingas, paslaugus ir su didžiuliu žinių bagažu. Vairuotojai taip pat puikūs. Viskas gražu.

Sveiki, Ieva, ir su Naujaisiais Metais!!! Vis uzmirstu padekoti uz sia nuostabia kelione!!!! ACIU ACIU ACIU! Didziausi linkejimai gidei Linai, geresnio gido ir tokio zmogaus erudito dar nebuvau sutikes :-) Viso geriausio ir linkejimai is Islandijos :-) Nuosirdziai ir su padeka, Ugnius.

Sveiki!Labai patiko kelione Nepazinti Balkanai.Nuostabus gidas Giedrius.Subtilaus jumoro, begalines kantrybes, idomus zmogus,mylintis savo profesija.Labai praplete akirati apie tas salis tiek istorinemis ziniomis,tiek kino filmais ir muzika.ACIU,kad ji mums ''idejote"Paslaugus ir ismanantis savo darba vairuotojas Stasys ir nustebines meistriskumu kalnu keliuse Valdas.Dekoju jiems visiems