Uluru ir Kata Tjuta – Australijos stebuklai (I dalis)
Autorius: Geografas, kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna
Publikuota 2019 rugsėjo 13d. 15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS
„Štai už tos kalvos jau bus matyti Uluru“, – šūktelėjo man vietinis gidas Jorgas. Mūsų autobuso vairuotojas dideliu greičiu skrodžia įkaitusį dykumos orą, o keleiviai, įbedę akis į tolį, nerimastingai laukia tos akimirkos ir to vaizdo, dėl kurio trenkėsi tokį atstumą.
Lėtai, labai lėtai artėja tasai paslaptingas gamtos kūrinys. Ryškėja jo kontūrai, spalva, pagaliau galima įvertinti ir galiūno dydį. Su kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ turistais atvykstame į Yularos gyvenvietę, kuri šiose dykynėse specialiai buvo pastatyta keliautojams. Kūnu ir siela jaučiame, kad esame prie garsiausio Australijos gamtos paminklo, pelnytai vadinamo žymiausia šalies atrakcija – ULURU.
Pavadinimo kilmė
Daug dažniau galima išgirsti arba perskaityti šią Australijos įžymybę vadinant Ajerso uola (Ayers Rock). Pirmasis baltasis žmogus, apsilankęs ir net užkopęs į ją, buvo Australijos topografijos departamento inžinierius Williamas Gosse‘as. 1873 m., kirsdamas šią bevaisės dykumos dalį, į pietus nuo Alis Springso jis aptiko į kupolus panašių uolinių kalvų. Įspūdingiausią pavadino tuomečio Australijos ministro pirmininko sero Henry Ayerso pavarde.
Apmaudu, tačiau tada atradėjas nieko nežinojo, kad gerokai prieš tai, kai Australijoje atsirado pirmosios europiečių gyvenvietės, o britai pradėjo siųsti į žemyną nusikaltėlius, tikrieji šių žemių šeimininkai aborigenai uolą vadino Uluru („šešėlį sauganti vieta“). Šiam pavadinimui, matyt, tūkstančiai metų, nes archeologų kasinėjimai rodo, kad seniausiems žmonių veiklos pėdsakams – daugiau kaip 20 000 metų.
Neabejotina, kad ilgą laiką aborigenams ši vieta buvo šventa. Tai liudija ant uolos sienų kadaise čiabuvių sukurti piešiniai, iki šiol apie vietovę išlikusios legendos ir mitai. Taigi per klaidą, o gal atsitiktinumą, naujasis uolos vardas išstūmė senąjį, atsidūrė žemėlapiuose, kuriuose jį dažniausiai ir matome.
Kas yra Uluru?
Į šį klausimą sunkiai atsakytų ne tik geografas, bet ir geologas. Vieni ją įvardija kaip uolą, kalną, luitą, kiti kaip milžinišką monolitą ar konglomeratą, dar kitiems tai didžiausias pasaulyje akmuo. Kad ir kaip vadintume šį gamtos kūrinį, lyg iš po žemių milžiniškoje lygumoje stulbinamai išnyrantis Uluru yra tikras pasaulio gamtos stebuklas.
Įspūdį palieka vien dydis. Uluru yra 3,6 km ilgio ir apie 2 km pločio. Nuo papėdės iki aukščiausio jos taško tektų ropštis 348 m. Atrodytų, nedaug, tačiau tam ryžtasi ne kiekvienas. Apie tai truputį vėliau. Žvelgiant į uolą iš paukščio skrydžio, jos forma primena trikampį nugludintais kraštais. Iš šono, aplink matant vien bekraštę dykumą, Uluru galima įsivaizduoti kaip banginį, kurį kažkoks milžinas beveik tūkstantį kilometrų nusviedė į dulkėtą, aštriomis spinifekso žolėmis ir šiurkščiais krūmokšniais apaugusią žemyno gilumą. Įdomu tai, kad pačių aborigenų supratimu Uluru ir yra didžiulis miegantis banginis, kurį dar Sapnalaikio laikais protėviai sukūrė iš sustumtų smėlio kopų.
Aborigenams Sapnalaikis reiškia pasaulio pradžią, kai dar tik formavosi Žemė. Tais laikais čiabuvių protėviai gyvūnai-žmonės klaidžiojo per Australijos dykumas dainomis suteikdami būtį visiems kraštovaizdžio elementams – uoloms, kalnams, upeliams, kūrė takų tinklą šiose platybėse. Šios žinios iki šiol dainomis ir pasakojimais iš lūpų į lūpas perduodamos karta iš kartos. Sapnalaikio paslaptys ir magija taip įaugę aborigenų protuose ir jausmuose, jog, žiūrėdami į bet kurį gamtos objektą, jie mato jame tai, ko mes nė neįsivaizduojame.
Uluru kaimynė
„GRŪDA“ savo keliautojus veža ir į 32 km į vakarus nuo Uluru horizonte dunksančius Kata Tjutos, arba, kaip juos pavadino europiečiai, Olgos kalnus. Jie taip pat garsėja nepaprastu grožiu ir sparčiai didėjančiu turistų dėmesiu. lš vientiso praeityje čia dunksojusio kalnų masyvo per šimtus milijonų metų gamta sukūrė miniatiūrinių monolitų, susigrūdusių vienas šalia kito, kerintį kraštovaizdį. Aukščiausias yra Olgos kalnas, iškilęs 546 m. virš plokščios lygumos ir 1069 m. virš jūros lygio.
Visą Kata Tjutos kompleksą sudaro maždaug 30 aukštų ir apvalių uolų, sutartinai vadinamų Olgomis. Anglijoje gimęs tyrinėtojas Ernestas Gilessas 1872 m. šias uolas pavadino Ispanijos karalienės (rusų caraitės, ištekėjusios už Ispanijos karaliaus) vardu. Tačiau ir šį kartą europiečiai prašovė, nes aborigenai šimtmečiais vadino šias uolas taikliu Kata Tjuta vardu, reiškiančiu „daugelio galvų vieta“.
Kata Tjuta negali pasigirti tokiu turistų dėmesiu kaip kaimynė Uluru. Tačiau kiekvienas, kuris šį objektą įtraukia į savo maršrutą ir bent kelias valandas ryžtasi „paaukoti“ šiam gamtos kūriniui, anksčiau laiko bus apdovanotas rojaus vaizdais, idile, kurią visagalė gamta milijonus metų kūrė šiame nuošaliame milžiniškos raudonos dykumos viduryje.
Nieko nėra amžino
Žmogus gyvena per trumpai, kad galėtų savo akimis pamatyti, kaip mažėja Uluru uola. Didžiausią poveikį ją sudarančioms uolienoms turi vanduo ir temperatūros skirtumai. Nors aplink dykuma, kritulių čia gana daug. Iškrinta jie paprastai kartą per kelerius metus užėjus liūčiai. Uola tada tampa verkiančiu milžinu, kurio šlaitais veržliai teka vanduo, dar labiau gilindamas griovelius ir nuplaudamas pakeliui sudūlėjusių uolienų daleles.
Dar labiau uolą veikia dideli temperatūros skirtumai. Dieną temperatūra gali pakilti iki +40°C, o naktį nukristi žemiau nulio. Pakaitomis, veikiamos karščio ir šalčio, uolienos tai plečiasi, tai traukiasi. Ilgainiui paviršius sueižėja ir lyg svogūno lukštą nusimeta plonytes atplaišas. Didelės ir sunkios nukrinta ant žemės ir sudūžta, o mažesnės dūlėja toliau, kol jas nuplauna lietaus vanduo.
Uluru uola yra smiltainis, kurį sudarantis smėlis stambesnis už tą, kurį esame įpratę matyti. Pats smėlis yra pilkas! Tuo ypač sunku patikėti, kai aplink plyti didžiulė raudona dykuma! Juolab kad ir kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, jog Uluru sudaro raudonas smiltainis. Šios apgaulės kaltininkas – dažni vėjai, kurie pakelia nuo paviršiaus smulkutėles raudonas dulkes ir lyg cukraus pudra užbarsto jomis uolą. Tiesa, kai lyja ir vanduo „prausia“ uolos paviršių, Uluru parodo savo tikrąjį veidą – švyti kaip sidabras.
Kas čia šeimininkai?
Uluru ir Kata Tjutos uolų kompleksas bei apylinkės įeina į Uluru – Kata Tjuta nacionalinį parką, kuris jau seniai įtrauktas į UNESCO gamtos ir kultūros paveldo sąrašą. Atrodo, tuo reikėtų tik džiaugtis, tačiau aborigenai su nuoskauda prisimena neseną praeitį. Sąlyginai visai neseniai pralobę australai pagaliau susimąstė, kas čia tikrieji šeimininkai. Tiksliau, juos privertė susimąstyti dėl savo teisių pradėję kovoti aborigenai. 1985 m. po ilgų ginčų ir pykčių teritorija grąžinta vietinei Anangu aborigenų bendruomenei.
Pagal sutartį 99 metams ji įgauna nacionalinio parko statusą, parko valdyba sudaroma paritetiniu principu, o ketvirtadalis pajamų atitenka vietovės aborigenų komunai. Grąžinti senuosius pavadinimus Ajerso uolai ir Olgos kalnams nutarta vėliau. Tais pačiais metais buvo nugriautas Uluru papėdėje stovėjęs turistinis kompleksas (oro uostas, moteliai, restoranai, kempingas) ir 18 km perkeltas į naują vietovę Yulara. 1995 m. kalnams oficialiai grąžinti pavadinimai Uluru ir Kata Tjuta.
Netaupome Australijos geriausio objekto sąskaita. Net 4 dienos šventoje raudonojo žemyno širdyje – išskirtiniausioje Australijos vietoje!
