Gvatemala – Hondūras – Belizas ir gabalėlis Meksikos su poilsiu Kolkerio saloje ir Majų Rivjeroje 16d.

Atvykimas į Gvatemalos miestą. Pasitikimas oro uoste, pervežimas ir nakvynė viešbutyje.

Vyksite į Čičikastenangą, taip artėdami prie majų šaknų. Gvatemala buvęs šių galingųjų Centrinės Amerikos indėnų kultūros židinys. Kur ne kur kalnuotose šalies vietovėse dar aptinkamos senosios tradicijos ir mistiniai papročiai. Čičikastenangoje aplankysite įdomiausias miesto vietas. Tarp jų – ant senosios majų kulto vietos kolonistų pastatyta Romos katalikų Šv. Tomo bažnyčia, pritraukianti būrius karštų maldininkų ir net savus ritualus atliekančius indėnus. Taip pat pabuvosite prie ant pietinės miesto kalvos esančios akmeninės Paskualo Abaho šventavietės, iš kurios dar neišsivadėjusi šamaninė dvasia. Jos pavadinimas reiškia „aukų akmenį“. Miestiečiai nuo neatmenamų laikų periodiškai jį lanko ir atnašauja majų dievui Hujupui Takahui: jam palieka gėlių, cigarečių, smilkalų, maisto, kad tik šis neužsirūstintų ir palaikytų aplinkinių žemių derlingumą.  

Miestelis turi itin energingą turgų, kuris veikia dukart per savaitę. Jei tą dieną, kai čia viešėsite, jis bus gyvas, būtinai jį aplankysite. Ryškiais audinių raštais, parduodamų suvenyrų margumynu ir jų gausa ši senoji prekybos erdvė gali konkuruoti su garsiausiais Rytų šalių turgumis po atviru dangumi. Beje, jei Jums teko keliauti po Himalajus, Tibetą ar Nepalą, pastebėsite pritrenkiančių panašumų tarp Azijos ir Centrinės Amerikos kalniečių dirbinių stilistikos. Tačiau, be jokios abejonės, atrasite ir gėrybių, dėl kurių šio turgaus su jokiu kitu nesupainiosite. Gvatemalos miestų gatvelėse pardavinėjami tradiciniai, vietoje gaminti smilkalai, mačetės, tik šiame regione randamos vaistažolės, indėniško stiliaus palaidinės ir megztiniai, šamaninės kaukės.

Tęsite kelionę į aukštumų miestelį Panachačelą, įsikūrusį prie šalies pasididžiavimu laikomo Atitlano ežero. Dangų remiančių (~3000 m aukščio) ugnikalnių ir indėnų kaimelių supamas ežeras pelnytai laikomas vienu gražiausiu ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir pasaulyje. Nakvynė viešbutyje.

Dienos šviesoje išvysite poetišką Panachačelos miestelio aplinką. Jus sups mažos ir jaukios gatvelės, tarsi nejučiomis nuvedančios iki Atitlano ežero. Nathuatlų kalba Atitlan reiškia „vandens vieta“. Plauksite į nuošalų majų kaimelį – Santa Kruzą La Laguną, kurį įmanoma pasiekti tik valtimis arba pėsčiomis. Įsijauskite į tikrą ramybę ir įkvėpkite gryno nuotykių oro. Iš šio kaimelio pėsčiomis pajudėsite į Džaibalito. Valandą keliausite iki kalvos, iškilusios apie 150 metrų virš Atitlano. Kalvos viršūnė Jums padovanos egzotišką vulkanų reginį, prie kurių priartėsite kitoje ekskursijos dalyje. Po neeilinės apžvalgos vėl sėsite į valtį – tik jau kitą, – kuri Jus nuplukdys iki Santjago Atitlano kaimo, 1556 metrų aukštyje „gulinčio“ tarp Tolimano ir Šv. Pedro vulkanų ir dar žvelgiančio į tolumoje, pietvakarių pusėje pasilikusį aukščiausią iš visų trijų ugnikalnių – Atitlaną, siekiantį 3516 m.

Jau iš tolo vulkanų apglėbtas miestelis primena paveikslą. Žiūrint ne tik į panoramą, bet ir į istorinius kelius, galima pastebėti dar gyvus majų kultūros ženklus. Čia kadaise gyveno tzutudžilai. Atkreipkite dėmesį į čiabuvių išvaizdą. Yra atitekosų, kurie kasdien, be jokios ypatingos progos dėvi tradicinius tautinius drabužius bei puošiasi indėniškais aksesuarais ne dėl turistų akių, o iš įpročio. Šios ryškios išorinės detalės išduoda, kad miestelio gyventojams vis dar artima indėnų pasaulėžiūra. Pasivaikščiosite ir užsuksite į vadinamųjų primityvių piešinių galerijas, galbūt čia jų bus galima ir įsigyti. Ryškūs kūriniai jausmingi, tuo pačiu atspindi realybę: indėnų kilmės žmonių portretus, buitines ir draugystės scenas, veiksmą gatvėje. Tai – tarsi vietinio gyvenimo reportažai, kurie ilgainiui taps svarbūs kaip istoriniai tikrovės atspindžiai. 

Taip pat aplankysite XVI amžiuje Šv. Jameso garbei iškilusią bažnyčią. Joje yra šventųjų medžio statulėlių, kurioms vietos moterys siuva apdarus ir juos keičia. Vaizdas – išties neįprastas ar mažų mažiausiai keistas žiūrint kataliko iš Vidurio ar Rytų Europos akimis. O kad visapusiškai pajaustumėte Santjago Atitlano atmosferą, turėsite galimybę stebėti indėnų ritualą, atliekamą dievui Maksimonui. Liaudis jam aukoja pinigų, cigarečių, spiritinių gėrimų, dega žvakes, kad tik anas užtikrintų gerą sveikatą, derlių, sėkmingą santuoką. Žmonės paprastai šiam majų dievui į burną įkiša cigarą. Statula rengiama dažniausiai XVIII amžiaus europietiškais drabužiais, turi skrybėlę, puošiama girliandomis.

Vėliau grįšite į Panachačelą ir važiuosite į istorinį, UNESCO saugomą Gvatemalos centrinių aukštumų miestelį – Antikvą. Nakvynė viešbutyje.

Ekskursija po Antikvą: apžiūrėsite autentiką išlaikiusią Šv. Džozefo Katedrą, kurios gyvenimo pradžia – XVI amžiaus vidurys, taip pat ispanų valdžiai tarnavusius Generolų rūmus. Pastatas išsiskiria puošnia balsvų arkų galerija per du aukštus. Atkreipkite dėmesį į miestelio išplanavimą – jis išlaikęs tradicinę Lotynų Amerikos gatvių struktūrą ir „ritmą“. Antikvos viešųjų erdvių kasdienybę užpildo guvi prekyba. Pažvelkite, kokie raštų margumynai nukloję grindinį. Suvenyrai, praktiniai niekučiai, paveikslai dar labiau išryškina vietos charakterį.

Po pietų – laisvas laikas. Šią dieną Gvatemaloje praleiskite taip, kaip Jums atrodo geriausia pratęsti visapusišką pažintį su regionu, kurio kultūros įvaizdžius iki šiol piešia tolima praeitis, o gamtą – kalnai, vulkanai, atogrąžų miškai. Galbūt, kad miestelis Jums taptų savu, norėsite išnaršyti kiekvieną gatvę ar terasinėje kavinėje neskubėdami gurkšnoti mėgstamą gėrimą, o gal smaguriauti viename iš daugybės restoranų ir stebėti praeinančius vietinius.

O galbūt vis Jūsų žvilgsnis krypsta į horizontą ir šnopuojantis vulkanas Jūsų lyg ir nepaleidžia? Tuomet, jei tik bus palankios oro sąlygos, ir Jūsų jėgos Jums leis, pagal pageidavimą už papildomą mokestį galime užsakyti stulbinamą turą prie 2 438 metrų aukštyje virš jūros lygio rūkstančio Pakajos milžino. Pakaja laikomas aktyviausiu Gvatemalos vulkanu. Ugnikalniui suaktyvėjus ir dėl saugumo sumetimų kai kurios jo zonos uždaromos. Tačiau, esant galimybei, ir palankioms seisminėms sąlygoms, galima bus išvysti raudonu karščiu nirštančią lavą, kraterio upes ir uolas, o kartu – ir už žmogų galingesnės gamtos grimasas. Jų dėka gali užplūsti jausmas, jog su Žeme juokauti nevalia, nes yra daugybė paslapčių, kurių žmonija dar neįminė ir už kurias niekada netapsime stipresni. (P.S. dalį kelio iki vulkano galima nujoti arkliais – jau ne viena GRŪDOS grupė tai išbandė). Nakvynė viešbutyje.

Judėsite į „El Florido“ pasienio stotį ir vakarų Hondūrą. Tai trečia pagal dydį Centrinės Amerikos valstybė. Jai priklauso Karibų jūra, Ramusis vandenynas, vulkaninės kilmės kalnai, visžaliai atogrąžų miškai ir mangrovių sąžalynai. Būtasis laikas Hondūre aptinkamas didingais ir mįslingais, itin charizmatiškais pavidalais. Tad platesnei apžvalgai skirta stotelė šioje šalyje, visai prie pat Gvatemalos, – žymioji Kopano archeologinė radimvietė. Tai – vienas iš didžiųjų majų civiliacijos centrų. Miestas buvo įkurtas derlingame Kopano upės slėnyje. Pirmieji gyventojai žemdirbiai čia telkėsi jau IX amžiuje prieš mūsų erą, o II mūsų eros amžiuje teritorija atiteko valdingųjų indėnų žinion. Pamažu Kopanas išaugo į galingą miestą-valstybę. Ši tryško energija, krauju srūvančiais aukojimo ritualais bei stipria valdžia ir buvo pilna gyvybės nuo V iki IX amžiaus. Kodėl ji vėliau sunyko, vieno atsakymo nėra, plinta įvairiausios versijos – nuo majų galybės silpnėjimo iki sausros ir kitų stichinių nelaimių.

Kopane išlikę nemažai pastatų ir skirtingos paskirties erdvių, todėl galima lengviau identifikuoti jo struktūrą. Esti grupė statinių, vadinama akropoliu. Manoma, kad mieste buvo ir aikštė, skirta žaisti su kamuoliu. Vietovėje nuo 1943 metų rasti 6 iš 16 žinomų valdovų palaikai. Vienas jų buvo pridengtas nefrito plokštėmis su ant jų išraižytais pilietinės, teisinės ir karinės valdžios simboliais. Kape rasta nefritinių papuošalų ir kitų prabangių dirbinių. Tarp akmeninių kapaviečių, apeiginių piramidžių, bokštų amžiams liko sustingusios žvėriažmogių galvos. Labiausiai griuvėsiai garsėja prašmatniomis portretinėmis stelomis su gausiais įrašais. Didžioji Kopano stela vaizduoja valdovą Uaxaclajuun Ub’aah K’awiilį. Stilizuoti būtybių kūnai, jų orūs ir rūstūs žvilgsniai, meniškos dekoro detalės išduoda čia kadaise viešpatavus išmintingos, stiprios, o gal net nuožmios kultūros dievus ir sudievintus valdovus. Kopane rasta daugiau skulptūrų nei bet kurioje kitoje senovės majų gyvenvietėje, todėl dar aplankysite Skulptūrų muziejų. Į Hondūrą atvykstantys keliautojai kiekvienais metais sužino ir pamato vis kažką nauja ir pritrenkamai įdomaus. Nakvynė viešbutyje.

Vyksite atgal į Gvatemalą. Pro gražaus kraštovaizdžio Motagua upės slėnį važiuosite į įstabių indėnų civilizacijos monumentų miestą – Kuirigą, kurią galėsite palyginti su kaimynystėje likusiu Kopanu, juolab kad šias buvusias indėnų gyvenvietes sieja svarbūs įvykiai ir valdovų kovų drama. Antai VIII amžiuje Kuirigos valdovas K'ak Tiliw Yopaatas su savo aršia kariauna įsiveržė į Kopaną ir nugalėjo didįjį karalių Uaxaclajuun Ub’aah K’awiilį – pastarojo garbei iškilusią stelą jau matėte. Valdovas buvo paaukotas pagrindinėje Kuirigos aikštėje. Pralaimėjimas prieš mažesnę vasalinę valstybę ir kruvina karaliaus baigtis smogė per Kopano gyventojų orumą, į jų kraštą ėmė skverbtis krizė, o Kuiriga tapo nepriklausoma ir įgijo svarbių prekybos kelių kontrolę. Kaip tik tada Kuirigoje plėtėsi statybos. Čia taip pat buvo pastatytas akropolis, valdovo rūmai, kamuolio aikštė. Miestą puošė stilizuotos stelos ir skulptūros. Šių dienų pasaulis pasigenda tikslių žinių apie Kuirigos įtakos susilpnėjimą IX amžiuje. Tik žinoma, jog tuo metu prekyba Motagua upės slėnyje priblėso. Dar nėra iki galo išsiaiškinta, kodėl Kuiriga nustojo gyvavusi... XIX amžiuje ji pateko jau į europiečių akiratį ir nuo to laiko tapo archeologinių tyrinėjimų stotimi. Tik palyginti neseniai ši vietovė ėmė populiarėti tarp turistų.

Iš Kuirigos vyksite į Barijoso uostą, iš ten nedideliu laivu – tiburonera pasieksite Livingstoną. Artėjant matyti, kad jis kuria miniatiūrinio, maloniai snūduriuojančio kurorto įspūdį. Prieplaukoje ilsisi jachtos ir valtys, o tuščiame ar tik kukliai žmonių apsėstame paplūdimyje linksta vėjo glostomos palmės. Siaurose gatvėse pūpso restoranėliai ir kavinės šiaudinėmis „kepurėmis“. Vienu metu tai buvo pagrindinis Gvatemalos uostas Karibų pakrantėje. Miestelis įkurtas palyginti neseniai – XIX amžiaus pradžioje ir pavadintas JAV politiko Edwardo Livingstono garbei. Kone esminis Livingstono charakterio bruožas – garifūnų kultūra. Taip vadinama mišrios kilmės etninė grupė, daugiausia pasklidusi Centrinės Amerikos Karibų pakrantėje. Jie yra karibų ir indėnų aravakų palikuonys, laiko tėkmėje susimaišę su iš Afrikos atvežtais vergais, kai kurie turi europietiško kraujo. Britų kolonistai garifūnus vadino juodaisiais karibais.

Toliau važiuosite link Rio Dulsės. Pavadinimas išvertus skambėtų kaip „saldi, miela upė“. Tai pati garsiausia Gvatemalos upė, kurios ilgis – 42 kilometrai, taigi, palyginti trumpa. Leisitės į laukinę ekskursiją laiveliu. Jos metu stebėsite žmonių gyvenimą ant kranto. Čia kur ne kur išsimėtę šiaudiniai ir mediniai namai, pavėsinės ir pašiūrės. Didžioji upės dalis įeina Dulsės nacionalinį parką. Virš vandens orą raižo patys įvairiausi sparnuočiai, tarp jų – kelių rūšių tukanai, kurių pagrindinis ir su niekuo nesupainiojamas skiriamasis bruožas – didelis ryškus snapas, taip pat vanagai, briaunasnapiai elektronai. Aplink upę gyvena patys įdomiausi gyviai, kaip antai „gyvosios fosilijos“ – tapyrai. Taip pat aptinkami jaguarai, bene 50 rūšių roplių. Beje, pasaulyje yra ekstremalių, įspūdingų dydžių kanjonų, bet Rio Dulsės tarpeklis tiesiog stulbina – susiaurėjusią upę „įrėmina“ 300 – 400 metrų aukščio uolėtos sienos. Jas praplaukę, netrukus pasieksite patį Rio Dulsės miestelį ir gerai išsilaikiusį Šv. Pilypo fortą. Jį užkariautojai ispanai pastatė XVII amžiuje, kad apsisaugotų nuo į Rio Dulsės upę ir Isabalio ežerą atplaukiančių piratų, tarp kurių dažnai buvę ir anglų plėšikai. Po plaukimo Rio Dulsės upe sėsite į autobusą ir kelionę tęsite link Floreso. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių iš Floreso pajudėsite link El Peteno regiono džiunglėse dunksančio majų miesto Tikalio. Tikalis Gvatemalai – kaip piramidės Egiptui, kaip Didžioji kinų siena Kinijai, kaip Maču Pikču Peru. Šiandien ir Jūs vaikščiosite tarp akmeninių laiptuotų Tikalio šventyklų. Istorinė energija Tikalyje – ypatinga. Klestėjimo laikotarpiu Tikalis buvo išsiplėtęs iki 123 kvadratinių kilometrų. Miesto-valstybės centre stūkso svarbiausi pastatai – pirmoji šventykla, antroji šventykla ir šiaurinis bei centrinis akropoliai. Čia tarsi iš dosnios žemės išaugusios stelos ir altoriai su išraižyta valdžiusių dinastijų istorija. Ekskursijos metu gidas papasakos Jums daug įdomių faktų apie šį vieną didžiausių majų civilizacijos miestų. Mes pasakojimą tik papildome. Pavyzdžiui, ar žinote, kad Tikalis nėra pirminis, senas pavadinimas? Jis atsirado tik XIX amžiuje, iš icų kalbos paėmus žodį, reiškiantį „balsų vietą“. Majai savo gyvenvietę vadino Yax Mutal – „surišta plaukų sruoga“. Spėkite, kiek III–IX amžiuje žmonių čia galėjo gyventi? Mokslininkai mano, jog gyventojų skaičius siekė 100 ar 200 tūkstančių. Beje, kokiame fantastiniame kino filme galima pamatyti akmeninius Tikalio fragmentus? Pasufleruojame – IV „Žvaigždžių karų“ dalyje. Tikalio stiliaus piramidės matomos ir kvapą gniaužiančiame Melo Gibsono filme „Apokalipsė“, nors regionas ten vaizduojamas kitas. Vis dėlto daugybės paslapčių neišduoda Tikalio apylinkių džiunglės ir jų gyventojai. Vyksite į San Ignacijų. Nakvynė viešbutyje.

Ryte lankysite Šunantuničą. Tai senovės Majų miesto liekanos Kajo rajone, netoli Gvatemalos sienos. Majų kalba vietovės pavadinimas reiškia „Akmeninė moteris“. Pasivaikščiosite po 6 dideles aikštes, apsuptas 26 įspūdingų, senovę menančių piramidžių ir rūmų. Vyksite į Karakolio archeologinę vietovę, kuri buvo viena svarbiausių majų politinių centrų. Jis užėmė kur kas didesnę teritoriją nei dabartinė Belizo sostinė. Svarbiausia šio senovinio Majų miesto puošmena – Dangaus šventykla Kaana. Tai beveik 44 m aukščio statinys – didžiausia ir įspūdingiausia Majų piramidė visame Belize. Po ekskursijos važiuosite į Belizo miestą. Nakvynė viešbutyje.

Keliausite į Lamanajaus archeologinę vietovę. Ši vieta ypač svarbi majų istorijoje, kadangi Lamanajus buvo vienas pagrindinių majų centrų. Lankysite atogrąžų miškuose pasislėpusius majų civilizacijos paminklus: Kaukės šventyklą, Jaguaro šventyklą bei Aukštąją šventyklą, nuo kurių atsiveria fantastiški vaizdai į Belizo džiungles. Po pietų vyksite į Belizo miestą ir laivu plauksite į Kolkerio salą, esančią Belizo barjeriniame rife, Karibų jūroje.  Nakvynė viešbutyje.

Kolkerio saloje nerasite jokių automobilių, jokio triukšmo, tik balto smėlio „gatves“, kurios apsuptos barais, jūros gėrybių prekystaliais ir restoranais, būnant saloje galėsite atsipalaiduoti ir pasinerti į Karibų jūros oazę. Kolkerio sala garsi dėl įvairių vandens pramogų, o ypač – dėl nardymo, mat šalia glūdi antras pagal dydį pasaulyje koralinis rifas (po Didžiojo barjerinio rifo Australijoje).

Poilsio metu plauksite į paviršinio nardymo vietas – „Hol Chan“ rezervatą, leisitės į povandeninio pasaulio tyrinėjimo malonumus. Pageidaujantiems už papildomą mokestį išvyka į „Blue Hole“ (Žydroji skylė) rezervatą. Kolkerio saloje mėgausitės šilta jūra ir puikiais smėlio paplūdimiais. Ekskursijos ir pramogos už papildomą mokestį. Nakvynės viešbutyje.

Laivu plauksite į mislingą Četumalį. Kadaise tai buvo majų uostas, tačiau atvykus ispanų konkistadorams miestas buvo ilgam apleistas, kol vėl atgijo XIX a. Šiansdien Četumalis yra vienas pagrindinių prekybos miestų tarp Belizo ir likusios Meksikos dalies. Miestas žavi savo istorija ir folkloru, tai kultūrinis centras su įvairiais majų archeologiniais statiniais. Četumalyje lankysite didžiausią Majų muziejų Meksikoje. Jo autentiškų darbų ir reprodukcijų kolekcija išsamiai supažindins su majų kultūra, jos ištakomis, taip pat įvairiomis jų kasdienio gyvenimo detalėmis. Vyksite į Tulumą, vienintelę majų gyvenvietę, įsikūrusią ant jūros kranto. Tai vieta, kurioje dar gyveno majai, kai ispanai išsilaipino Jukatano pusiasalyje. Kelionę tęsite į Majų Rivjerą. Nakvynė viešbutyje

Idiliškas šio kurorto grožis tiesiog užburia: balto smėlio paplūdimiai, nulinkusios palmės, žydras šiltas vanduo, gardus maistas ir nuostabūs saulėlydžiai. Pakrantė, anksčiau nusėta ramiais žvejų kaimeliais, dar ir šiandien yra išlaikiusi savo natūralų tropinį žavesį.

Skirtingai nuo kunkuliuojančio Kankuno, čia karaliauja ramybė ir absoliuti harmonija su gamta. Galimybė aplankyti Moterų arba Kosumelio salą, nuvykti į Koba gyvenvietę, kurioje galima pamatyti nepaprastai aukštas majų piramides, Rio Lagartos nacionalinį parką, garsėjantį milžiniškomis rausvųjų flamingų kolonijomis. Ekskursijos ir pramogos už papildomą mokestį. Nakvynės viešbutyje.

Yra galimybė pratęsti poilsį Majų Rivjeroje. Pageidaujantiems siūlome poilsį Plaja Del Karmen, Tulume, Kankune.

Nepageidaujantys ilsėtis Majų Rivjeroje, 12-tą kelionės dieną gali plaukti iš Kolkerio salos į Belizo miestą ir skristi į Europą. Grįžimas į Lietuvą 13-tą kelionės dieną.