Velykų salos paslaptys

 

VELYKŲ SALOS PASLAPTYS

Autorius: Leonarda Šarakauskienė 
Nuotraukos (<- spausti nuorodą)
 

Knygos apie norvego keliautojo ir mokslininko T. Hejerdalo ekspedicijas „Kon-Tikio“ ir „Ra“ plaustais  visuomet žadino vaizduotę. Skaitydama jas, niekuomet netikėjau, kad ir man pasitaikys proga nuvykti į šią, knygose aprašytą mažytę salelę, pasiklydusią Ramiojo vandenyno platybėse. .Velykų sala ,arba Rapa Nui ,kaip ją vadina patys gyventojai, yra labiausiai nuo žemyno nutolęs ir tik 117 kv.km. turintis žemės lopinėlis. 1722 m. balandžio 5d.(tai buvo Velykų rytas) olando  Jakobo Rogeveno laivas priplaukė  salą  ir pavadino Velykų sala. Nuo 1888 m. sala priklauso Čilei. Vietinių gyventojų - rapanujų žemes išpirko (ar nusavino? )Čilės vyriausybė, kuri griežtai kontroliuoja statybas, verslus,  turistų srautus. Tik vienintelė  aviakompanija  LAN-Čilė gali tupdyti lėktuvus  1962 m. amerikiečių pastatytame  vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų  skrydis iš Santjago, todėl jokios turistų spūsties nėra. Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet taip atplaukia tik pavieniai turistai. Oro uostas nedidelis, atskridusiuosius vietiniai papuošia gėlių vainikais.

Spėjama, kad sala buvo apgyvendinta apie 400 metus. Kapitonas J.Rogevenas saloje  sutikęs trijų rasių  gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltaodžius. Manoma, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų, o vėliau joje atsirado ir Pietų Amerikos gyventojų Pasak .T.Hejerdalo, pirmieji salos gyventojai galėjo būti  amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurios galėjo atkeliauti  kartu su keliautojais iš Amazonės kraštų. Kažkada saloje augę  aukšti palmių medžiai buvo naikinami maistui, būstui, valtims gaminti. Visa tai  sukėlė ekologinę katastrofą: vystėsi dirvožemio erozija, sunyko augmenija. Saloje nesiveisė jokie didesni gyvūnai, ėmė trūkti maisto, o tai skatino tarpusavio kovas , būta ir kanibalizmo. To net   neslėpė vietinė gidė, rapanųjų palikuonė  Sebrina. Gyventojų skaičius nuo 12 tūkst. vienu metu buvo sumažėjęs iki 630.Tiek vietinių gyventojų atrado Džeimsas Kukas, kai 1775 metai atplaukė į salą, o po šimtmečio,1875 metais buvo likę tik 155 salos gyventojai.. Toks ženklus gyventojų skaičiaus sunykimas motyvuojamas europiečių jūreivių ir pirklių vizitais-jie apkrėtė gyventojus ligomis, išvežė į vergiją. Šiuo metu saloje gyvena  3791 gyventojas.(60% -Rapa  Nui,39% čiliečiai,1%-Amerikos indėnai).Sala garsėja daugiau nei prieš 400 metų sukurtomis akmeninėmis skulptūromis ,kurias vietiniai vadina moai. Pribloškia nenusakoma statulų didybė, energija, rimtis  ir mistika. Niekas iki šiol negali tiksliai įvardinti statulų paskirties ir iki šiol tai yra didžioji salos  paslaptis, kuri vargiai  kada nors  paaiškės. Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkšto vulkaninio tufo, dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną  grupę iš septynių moaijų,  žiūrinčią į vandenyną. Skulptūrų dydžiai skirtingi: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio, daugumą jų išbarstytų ugnikalnio, iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų. Darant skulptūras ,buvo niokojami Velykų salos miškai ,nes mediena  naudota skulptūroms transportuoti. Gal būt tai irgi buvo viena iš salos sunykimo priežasčių. Dalis skulptūrų  ant galvų turi raudono akmens skrybėlės formos galvos apdangalus, kurie lyg primintų polineziečių šukuosenas, nors T.Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi. Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo  imtas iš kalno Pua Pao, o senovės suomių kalba „puna piajo“ reiškia „ruda galva“. Gal būt statulos turėjo religinę funkciją, galėjo vaizduoti genčių vadus, o gal būt, pagal Polinezijos papročius, įkūnyti- protėvių dvasias. Prasidėjus nesutarimams tarp genčių, statulos pradėtos niokoti ir griauti, o galop jų kalimas visai nutrūko Šiuo metu saloje yra 394 skulptūros..1960 m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis ,vanduo paplovė kai kurias platformas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurie moajai buvo ir antkapiniai paminklai. Kita salos paslaptis-požeminiai urvai, kuriuose gal būt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Ties urvo anga augino bananus, ne tik maistui ,bet ir maskuotei. Saloje siautė europiečių atvežti raupai, kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktas žymes. Gal būt, urvuose buvo izoliuojami sergantys šia užkrečiama liga. Katakombos iki šiol dar nėra pilnai ištyrinėtos. Praėjusio amžiaus antros pusės pradžioje katakombose dingus kelioms dešimtims žmonių, Čilės vyriausybė 1965 m. uždraudė žmonėms leistis gilyn ir dabar galima pavaikščioti tik po pirmąjį požemių aukštą. T.Hejerdalas tvirtino, kad katakombos yra mažiausiai penkių aukštų. Norvego ekspedicijos  nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį. Ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp kurių ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje. Kai kas mano, kad požemiai jungė salą net su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrėjas Žakas Ivas Kusto. Vienoje pakrantės vietoje yra ratu išdėstyti akmenys ir lygiagretės linijos. Tai primena kažkokią schemą ar žvaigždynų brėžinį. Gal būt tai buvusi religinių apeigų vieta. Netoli-įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100 laipsnių. Keturi šalia esantys apvalūs akmenys ,tiksliai sustatyti pagal pasaulio šalis, taip neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi, o laikrodžio sekundmatis visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo atsirado saloje  maždaug 500 metų anksčiau, nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Atsakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Tai dar viena salos paslaptis.

Velykų saloje be moajų, yra  dar viena  įdomi  apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango  kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą  Makemakė. Jis sukūrė  iską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu ,o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus paukščio titulo. Garbingiausi  jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netoliese  esančias tris mažytes salas, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūrinės kregždės. Pirmasis, atradęs kregždės kiaušinį ir įteikęs jį  savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas būdavo tituluojamas Žmogumi paukščiu ir vieniems metams tapdavo dievo Makemakės vietininku. Rapa Nui vieninteliai Okeanijoje turėjo rašytinę kalbą- rongorongo. Deja, šių hieroglifų iki šiol niekas nesugebėjo iššifruoti. Vietiniai, galėję perskaityti rongorongo taip ir mirė, nepalikę kalbos rakto.

Nors sala yra netoli tropikų, klimatas palyginus švelnus, didelių karščių nėra. Tai lemia netoli tekanti šaltoji Humbolto srovė. Vasarą (sausis iki kovo pa baigos)  temperatūra nepakyla  aukščiau 26 laipsnių, žiemą (gegužė –rugsėjis) daugiau lietaus, temperatūra apie 18*-20*.

Ką turistai veikia saloje? Didelių pramogų saloje nėra. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį (tai lyg mūsų Užgavėnės) saloje vyko  festivalis vietinių vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių  kaukėtų ir išsidažiusių  eiseną, kurioje maišėsi ir ryškiai skyrėsi (nors vietinių  papročiu taip pat išsidažę) turistai, buvo įdomu klausytis skambių  apeiginių dainų, stebėti ritmiškus ritualinius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto.  Nepaliaujama bangų mūša,. sumišusi su  šokių ir dainų ritmais dvelkė  mistika, tai buvo nerealu ir sunkiai įsivaizduojama, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat  kepami jaučiasi, atrodė, kad puotauja visa sala. Salą galima apeiti pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu, galima jodinėti ar užsiimti burlenčių sportu. Vakarais galima pasėdėti miniatiūrinėse kavinėse  su vyno ar piskos taure. Tai vynuogių odelių ir kauliukų degtinės  bei šviežių ananasų sulčių  kokteilis. Be ja, po 21 val. jokie alkoholiniai gėrimai (net ir alus) neparduodami. Velykų saloje tiesiog gera būti. Čiabuviai salą nuo neatmenamų laikų vadina Te Pito  O  Te, kas verčiama kaip pasaulio bamba arba pasaulio laivas. Saloje valandų valandas galima žiūrėti į moajus, į vandenyno platybes, grožėtis įspūdingais ugnikalnių kraterių ežerais. Galima pasikaitinti  balto smėlio paplūdimyje arba pasimaudyti po lūžtančiomis vandenyno bangomis.

Teisus  buvo T.Hejerdalas sakydamas, kad tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, kas skiria žmones, yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės ir yra  vienas svarbesnių žmonijos vienytojų-keliaudamas ne tik praplėsti savo žinias, bet bendrauji su skirtingos kultūros žmonėmis, juk  mus skiria tik odos spalva, buitis, gyvenimo būdas, tik ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi is skiriasi, augina vaikus ir sensta. Keliaudamas tampi ir savo šalies ambasadoriumi-pasakoji apie Lietuvą, ir būna malonu, kuomet kažkur toli, toli pasako-taip, žinome kur ji yra. Smagu, kada gali įgyvendinti savo svajonę, o už jos įgyvendinimą esame dėkingi kelionių agentūrai „Grūda“.