Su "GRŪDA" išnykusių civilizacijų keliais

SU „GRŪDA„ - IŠNYKUSIŲ CIVILIZACIJŲ KELIAIS

Autorė: Leonarda Šarakauskienė
Nuotraukų galerija (<- spausti nuorodą)
Kelionės į Meksiką (<- spausti nuorodą)

           Žmonijai žinoma daug galingų civilizacijų. Jos kūrėsi ir nyko.Vienos savaime dėl labai neaiškių priežasčių, kitas sunaikino galingesni ,agresyvesni užkariautojai. Tačiau visko neįmanoma sunaikinti: išliko žmonių rankomis statyti pastatai skirti įvairioms apeigoms ir gyvenimui, išliko rašytinių paminklų,dailės, architektūros kūriniai, iš kurių, kaip iš mozaikos plytelių sudėliojame savo suvokimą apie  prieš tūkstančius metų gyventus gyvenimus. Kiekviena kelionė yra didelė dovana,tačiau galimybė pažinti visiškai svetimas mūsų patirčiai kultūras pasitaiko retai, todėl kelionių agentūrai “Grūda „ pasiūlius turiningą kelionę po vidurio Ameriką ilgai dvejoti neteko.Kelionės vadovo Ryto Šalnos erudicija ir enciklopedinės žinios vedė mus praėjusių amžių didžiųjų ir mums labai mažai žinomų civilizacijų keliais. Tai galima pavadinti kelione atgal į istoriją....... Kaip sakė Rene Deskcartesas “Keliauti yra beveik tas pat, kaip kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“

          XVI a. ispanų užkariautojai Vidurio Amerikoje arba archeologų vadinamoje Mezoamerikoje rado dvi gyvuojančias civilizacijas - tai Majų ir Actekų. Vidurio Amerika tuo metu, kai ją užkariavo ispanai, buvo geografinė ir kultūrinė sritis, ji apėmė dabartinę centrinę ir pietinę Meksiką, Jukatano pusiasalį, Gvatemalą, Belizą, Salvadorą, vakarinę Hondūro dalį, nedidelę dalį Nikaragvos ir Kosta Rikos.

          Tai senųjų civilizacijų - Olmekų, Majų, Toltekų, Actekų žemės. Šių civilizacijų palikimas - tai nuostabūs miestai su įspūdingomis piramidėmis ir šventyklomis. Jų gyventojai turėjo didžiulius turgus, kamuolio žaidimą, kalendorių, daugybę dievų, kuriems aukojo žmones. Dėl nelabai aiškių priežasčių kai kurie miestai buvo apleisti dar iki ispanų užkariavimo, kiti buvo sugriauti ispanų. Palikti likimo valiai miestų statiniai nyko, buvo palaidoti po vėjo suneštomis žemėmis, ilgainiui apaugo tankia džiunglių augmenija. Žmonių rankomis statytos piramidės įgavo tikrų kalnų vaizdą. Daug šimtmečių praėjo, kol pirmieji tyrinėtojai atsitiktinai surado pirmuosius dingusius miestus džiunglių tankumynuose. Šiandien žinoma, kad tai senųjų Vidurio Amerikos civilizacijų palikimas. Majų civilizacijos ištakos siekia net 1000m.pr.Kr. Jos miestų rasta rytinėje Vidurio Amerikos dalyje, actekų imperija su sostine Tenočtitlanu driekėsi tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų krantų. Majų civilizacijos „Aukso Amžius“ laikomas 200m.pr.Kr.-900m.po Kr. Visus majus siejo bendra kultūra ir religija, bet jie neturėjo vienos sostinės ar valdovo, kiekviename mieste buvo savivalda ir kilmingas valdytojas. Majai nežinojo rato, nenaudojo nešulinių gyvulių, tačiau puikiai išmanė aritmetiką ir astronomiją, turėjo savą hieroglifų raštą, žinojo saulės ir mėnulio užtemimo laikus, turėjo savo pinigus - kakavos pupeles ir kieto vulkaninio stiklo - obzidiano kirvukus. Iki šių dienų išlikę keturi majų kodeksai labai mažai pasako apie jų istoriją, bet kalba apie apeigas, astronomiją ir kalendorius Majų didikai pagal tuometines madas dirbtinai iškreipdavo veido bruožus, prisilipdydavo molines kumpas nosis, o kūdikystėje kaukolė jiems būdavo suveržiama lentelėmis, kad galva įgautų kūgio formą. Šių tautų istorija dar ir šiandien mažai žinoma, nes užkariautojai ispanai ne tik žudė vietinius gyventojus, bet griovė pastatus ir užrašais papuoštas šventyklas, o dvasininkai europiečiai, apsėsti religinio fanatizmo, naikino visas jiems į rankas patekusias knygas, dokumentus, užrašus. Tikrų majų palikuonių yra apie 5 milijonus, jie kalba 30 – čia skirtingų kalbų, užima plačią teritoriją tarp pietų Meksikos ir Salvadoro, ir būdami mažuma savo pačių žemėje, priversti atkakliai kovoti dėl savo teisių, savo išlikimo, savos kultūros, religijos išsaugojimo.

         Kelionės tikslas buvo aplankyti šių buvusių didingų civilizacjų palikimą -  džiunglių tankumynuose pamirštus ir vėl surastus miestus - Palenkę, Copaną, Tikalį, Čičen Icą, pabuvoti nuostabaus grožio ir įvairovės gamtoje, susipažinti su unikalia išlikusių indėnų buitimi. Kelionę pradėjome viename didžiausių pasaulio miestų - Meksikos sostinėje Mechike. Čia viskas mena actekų laikus; actekai buvo klajokliai, pagal mitą, jų dievas Huicilopočlis pažadėjęs parodyti actekų Mechiko genties žmonėms vietą, kur jie turį apsistoti ir pastatyti savo sostinę Tenočtitlaną. Jis liepė ieškoti erelio, tupinčio ant kaktuso su gyvate snape. Taip, pelkėtame Teskoko ežero slėnyje, apie 1325m. išaugo Actekų imperijos sostinė Tenočtitlanas, kurį 1521.m. užkariavo ispanai, vadovaujami Hermano Corteso. Miestą atradusius ispanus nustebino jo didybė ir švara, nors mieste gyveno apie 100tūkst. gyventojų, gatvės ir keliai buvo valomi, o šiukšlės išvežamos laiveliais, nes miestas buvo pastatytas ant sūriojo ežero, Dirbtinose salose - činampose buvo auginamos įvairios daržovės – pomidorai, avokadai kurių europiečiai nežinojo. Po dviejų metų iš rojumi atrodančio miesto liko tik griuvėsiai, miestas buvo sugriautas iki pamatų, gyventojai išžudyti arba išbėgiojo. Tenoctitlano neliko nė žymės, o actekų erelis su gyvate snape liko šio miesto simboliu ir Meksikos valstybės herbu. Sugriautojo miesto vietoje Hermanas Cortesas pastatė sostinę - Mechiką. Ant legendinio actekų vado Montesumos rūmų griuvėsių pastatyti įspūdingi Nacionaliniai rūmai, kurių sienos nutapytos garsaus meksikiečių tapytojo Diego Riveros freskomis. Meksikiečiai šiuos rūmus dar vadina Hidalgo varpu, nes rūmuose patalpintas laisvės varpas, atvežtas iš Meksikos laisvės kovotojo kun.M.Hidalgo parapijos. Šalia - Didžiosios šventyklos, skirtos actekų karo ir lietaus dievams liekanos. El Zokolo aikštėje, Mechiko širdyje, actekų Teokalio šventyklos vietoje, iškilusi didžiausia Lotynų Amerikoje katedra, kurią, iš actekų šventyklų akmenų, ispanai statė net 250 metų. Per tokį ilgą statybos laiką keitėsi architektūros stiliai, todėl senosios katedros dalies fasadas barokinis, o abu 52 m. aukščio bokštai jau neoklasikiniai, stebulingojoji šv.mergelės Gvadelupės bazilika. Šiandieninis Mechikas didžiuojasi savo trejopomis šaknimis - indėnų, ispanų kultūra ir iš šių dviejų išaugusia meksikietiška. Trijų kultūrų aikštėje, kuri yra toje vietoje, kur vyko paskutinis lemiamas actekų ir ispanų mūšis yra užrašas - „Šioje lemiamoje kovoje nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėjusių o tik skausmuose gimstanti meksikiečių rasė. “Meksikiečiai ir šiandien tvirtina kad tik maža gyventojų dalis yra grynai europiečių kilmės. Tautos pagrindas - actekai, majai, sapotekai ir kt, ispanų kalbą laiko antraja kalba. Muziejuose gausu senųjų civilizacijų turtų. Grakščių formų, modernaus stiliaus Valstybinis teatras Palatio des Bellas Artes. Šiuolaikiškumo pavyzdys yra 177m. dangoraižis Torre Latinoamericana. Vakare Garibaldžio aikštėje smagu klausytis meksikietiškų ritmų, pasižiūrėi indėniškų šokių. Meksika - kontrastų šalis. Kiek tolėliau nuo centro - sukrypusios lūšnelės, niekad nešluojamose gatvėse minos žmonių, ant šaligatvių nesibaigiančios eilės prekeivių, siūlančių suvenyrus, vaisius, įvarius niekučius ir pulkai murzinų, apdriskusių vaikų. Meksikiečiai nekenčia amerikiečių. Dėl to kad turtingi, kad galingos amerikiečių kompanijos išnaudoja paprastus meksikiečius, kad užvertė Meksiką pigiais maisto produktais ir Meksikos žemdirbių išauginta produkcija niekam nereikalinga. Paprasti meksikiečiai naiviai tiki, kad gyvenimas socialistinėje ar komunistinėje santvarkoje atneštų jiems laimę ir gerovę. Jie žavisi Kuba, kurioje, lyginant su Meksika ir mokslo lygis aukštesnis ir medicina geresnė. Garsus meksikiečių dailininkas Diego Riviera aktyviai dalyvavo komunistų partijos veikloje, jo freskose šalia indėnų gyvenimo vaizdų, ūkininkai, darbininkai, kareiviai žygiuojantys su raudonomis vėliavomis.

         Apie 40 km. nuo sostinės pats didžausias Meksikos architektūros paminklas, muziejus po atviru dangumi, actekų kultūros centras, Teotichuakanas(ten, kur tampama dievais), dar vadinamas meksikietiškuoju Konstantinopoliu. Klestėjimo periodu - 300m.pr.Kr. - 750m.po Kr. mieste gyveno apie 125tūkst. gyventojų, turėjo 21kv. km grįstų gatvių tinklą. Niekas nežino, kas buvo šio miesto gyventojai ir iš kur jie atkeliavo, neaišku, kodėl jie savo miestą paliko kai čia atkeliavo actekai, jie rado tik miesto griuvėsius ir girdėjo legendas. Actekai šią vietovę pavadino Teotihuakanu, kas reikštų „kur tampama dievais ".Pagrindinė miesto ašis - Mirusiųjų alėja, ispūdingiausios piramidės - Saulės ir Mėnulio. Visi pastatai buvo ištapyti, daugumoje mitologinėmis temomis. Pirmajame mūsų eros amžiuje Teotihuakane buvo pastatyta dievo Kecalkoatlio šventykla, kurios viršuje plunksnuotosios – gyvatės - oro dievo Kecalkoatlio ir lietaus dievo Tlaloko galvos. Iškasenose rasta daug įrankių ir ginklų pagamintų iš obsidiano - vulkaninio stiklo, kuris yra labai kietas, įspūdingos iš akmens iškaltos kaukės puoštos turkiu, obsidianu, perlamutru. Per vėlesnius du amžius Teotichuakanas išgyveno nuosmukį, matomai keitėsi gyvenimo sąlygos, galbūt kaltos sausros, sukėlusios badą, ar ligos. Apie 750m. miestas ištuštėjo ir jo statiniai ilgiems amžiams apaugo augmenija ir įgavo tikrų kalnų vaizdą.

        Kelias vingiuoja pro egzotiškus pakelės vaizdus - kalnus, kaktusų giraites, ugnikalnius. Pravažiuojame tarp daugiau nei 5 km aukščio „Rūkstančio kamino“ ir „Baltos moters“ ugnikalnius, aplankome actekų plunksnuotajai dievybei - gyvatei - Kecalkoatliui pastatytą piramidę Choluloje, stabtelime „angelų mieste“ Puebloje dar vadinamą „meksikietiškąja Roma“ arba bažnyčių miestu. Mieste kolonijinio stiliaus pastatai, 1987 m. miestas įtrauktas į pasaulio miestų paveldą. Miesto centras judrus, puošni katedra kurios centrinis altorius pagamintas iš marmuro, onikso ir aukso. Garsioji Rosario koplyčia, su brangakmeniais išpuošta šv.Marijos statula, meksikietiškų meno dirbinių turgus „El Parian“. Trumpam sustojame didžiausiame Meksikos uoste Verakruze (Vilja rika de la Vera Crus - turtingasis tikrojo Kryžiaus miestas), nežiūrint, kad čia yra didelės naftos verslovės, miestas žalias, vešli, tropikinė augmenija, palmės ir žydintys medžiai puošia miesto panoramą. Meksikos įlankos pakrantėje gerai išsilaikiusi San Juan de Ulua tvirtovė, dabar joje jūrų istorijos muziejus. Kalnų keliu, pro kavamedžių, kaktusų, giraites važiuojame Katemako ežero link. Šio ežero apylinkėse yra seniausios Meksikoje olmekų kultūros magijos ir šamanizmo centras, kuriame dar ir dabar gyvena raganiai ir burtininkai. Olmekai - seniausia vidurio Amerikos civilizacija, gyvenusi Meksikos įlankos rajone 1500-400m.pr.Kr. La Ventos parke, kuriame įsikūręs olmekų kultūros muziejus po atviru dangumi - įspūdingo dydžio (iki 3 m.aukščio) skulptūros - žmonių galvos iš akmens. Archeologai dar nežino, kokiu būdu, nenaudojant rato, sunkūs akmens luitai buvo gabenami iš skaldyklų, esančių net už 60 km. Kiti paminklai papuošti beždžionių, jaguarų skulptūromis. La Ventoje virš kitų statinių iškilęs 30 m. kalnas, kuris galbūt buvo valdovo pilkapis. Laidojimo vietose rasta įvairių brangenybių, net įgaubtų, geležimi ir bronza įrėmintų veidrodžių.

        Važiuojant Gvatemalos link, greitai tampa aišku, kad civilizuota Amerika tolsta nuo mūsų, mes jau paslaptingame majų palikuonių - vietinių indėnų pasaulyje, kur gyvenimas atrodo sustojęs prieš kelis amžius, kur ir šiandien šeima renkasi į dūmines, šiaudiniais stogais dengtas pirkeles, kuriose gaminamas paprastas maistas – kukurūziniai paplotėliai - tortilijos, vyrai dirba laukuose, pagrindiniai jų darbo įrankiai kauptukas ir mačetė. Moterys prižiūri vaikus, audžia ryškiaspalvius audinius iš agavos, jukos ir palmių pluošto pagamintais siūlais. Majų - indėnų kaimelių gyvenimas – tai tūkstantmečių ritualas - lauko darbai, tekstilės audiniai, religiniai ritualai, išlikę iki šių dienų. Juose viskas kaip prieš daug daug metų ir jeigu ne klaikiai nesiderinantys svetimkūniai — didžiuliai coka colos reklaminiai skydai, galima būtų įsivaizduoti, kad atsidūrei praeityje, ypač patekus į buvusios majų civilizacijos galybės liudininkų - viena iš paslaptingiausių vietų pasaulyje. Palenkės miesto griuvėsius, pasislėpusius toli nuo pagrindinių kelių -atogrąžų džiunglių tankumyne. Visos majų piramidės turėjo sakralinę paskirtį, vienintelėje – Palenkės mieste, didingoje, piramidėje 683m. buvo palaidotas šio miesto valdovas Pakalis, kurio vardas pasak hieroglifų - skydas, valdęs 68 metus. Jo sarkofage rasta nepaprasto grožio meno dirbinių, pomirtinė kaukė iš 200 nefrito gabalėlių. Pagal hieroglifus miestas labiausiai suklestėjo valdant Pakaliui, kuris sostą paveldėjo būdamas 12 metų. Skirtingai nuo kitų majų miestų - čia skiriasi stogų stilius, pastatų dizainas, palyginti nedidelės Saulės, Kryžiaus šventyklos, nuostabūs antkapiai išpuošti reljefiniu tinku, žaidimo kamuoliu kiemas, Užrašų sventykla, kurioje hieroglifais išrašytas Mendosos kodeksas išvardija miestus, kurie mokėjo duoklę Tenočitlanui. Didelę dalį šio miesto pastatų dar slepia džiunglių augmenija, čia vykdomi archeologiniai kasinėjimai reikia manyti, padės įminti daug šio miesto paslapčių. Miesto, kadaise, užėmusio 20 kv.km plotą, yra atkasta tik 30 pastatų, tikimasi surasti dar apie 5000. Plaukiame Sumidero kanjonu, kurio sienos kyla į 1000 m. ir didesnį aukštį, aplankome autentiškus indėnų kaimus džiunglių gilumoje ir įspūdingu kalnų keliu patenkame į Gvatemalos ugnikalnių kraštą. Šalies pasididžiavimas - Atitlano ežeras. Apsuptas ugnikalnių ir indėnų kaimelių, ežeras laikomas vienu gražiausių ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir pasaulyje. Rūstaus Aqua ugnikalnio papėdėje jaukiai įsikūrusi senoji Gvatemalos sostinė Antiqua, įkurta XVI a.pradžioje. Po galingo žemės drebėjimo 1527 m. ežero, buvusio Aqua ugnikalnio kraterio viršūnėje, vanduo nuplovė miestą. Gvatemaliečiai greitai pastatė naują miestą buvusio vietoje, tačiau 1776 m žemės drebėjimas sugriovė ir jį, todėl sostinė perkelta į saugesnę vietą. Atstatyta ir senoji sostinė, dabar vadinama Antigua Gvatemala. Gvatemala žymiai tvarkingesnė ir švaresnė už Meksiką nors ir žymiai skurdesnė. Po ilgai trukusio pilietinio karo, šalies ekonomika po truputį atsigauna, šalies vyriausybė daug investuoja į švietimą, pradinis išsilavinimas yra privalomas, vaikai iš atokesnių vietovių į mokyklas vežami nemokamai. Turistus nuo vagių ir pakelės plėšikų čia gana akylai saugo turizmo policija, kadangi valstybė gauna dideles pajamas iš turizmo industrijos. Nežiūrint, kad gyvenimas skurdus, žmonės linksmi ir malonūs, girtų nepamatysi, nėra ir elgetaujančių vaikų gatvėse. Retai išvysi moterį be mažylio skaroje už nugaros neretai ir su keliais, net ir 4-5 m. vaikas per petį persimetęs tempia broliuką ar sesutę. Metai čia turi du laikus - lietingąjį ir sausąjį. Abu - po šešis mėnesius. Mes buvome balandžio mėnesį – visi laukė prasidedant lietingojo periodo, tuomet jų žodžais viskas sužaliuos. Būnant ugnikalnių krašte kaip nesusigundyti įkopti į veikiantį 3000 m. aukščio Pakajos ugnikalnį. Apima nenusakomai keistas jausmas, stovint ant ugnikalnio kraterio krašto ir stebint kunkuliuojančią lavą - pajunti žmogaus menkumą ir didingos gamtos jėgą. Nuo ugnikalnio atsiveria nuostabus vaizdas į tolumoje stūksančius ugnikalnius - Aqua, Fuego ir Acatenango. Toliau - Hondūras ir pažintis su garsiausia ir didžiausia šioje šalyje majų gyvenviete - dinastijų miestu Kopanu, dar vadinamu Naujojo Pasaulio Atėnais. Kopano griuvėsiai slypėjo džiunglių gilumoje iki XIXa. kol buvo surastas archeologų. Miestas išsidėstęs ant Kopano upės krantų, jame keturios aikštės, kiekvienoje stovi laiptuota piramidė – buvusi šventykla ar rūmai. Klestėjimo periodu (1250-1524 m.) šiame mieste gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Šiandien čia rasta 3500 piliakalnių, 5000 įvairios paskirties statinių. Nuostabiausias Kopano statinys - Hieroglifų laiptai šalia Dievo altoriaus. Laiptai pastatyti valdovo Smouk Šelo, 749m. po Kr., turi 72 pakopas yra 16 m.pločio. Laiptus puošia 1250 piešinių, pasakojančių šio miesto valdovų istoriją nuo pirmųjų karvedžių - karalių iki šių laiptų statytojo. Tarp kitų įžymybių -  pokylių rūmai ir statulos, kurias pastatė Kopano valdovai kaip savo valdžios simbolius. Vėl grįžtame į Gvatemalą, kad aplankytume Gvatemalos brangakmenį - Peteno vietovėje esantį Tikalio miestą. Tai garsiausia majų kultūros archeologijos vietovė. 1500 metų šioje vietoje stovėjusi ir dėl visai neaiškių priežasčių IX a. majų palikta gyvenvietė užima 64 kv.km plotą, kadaise šiame džiunglių apsuptame mieste gyveno apie 100 tūkst. gyventojų. Archeologai atkasė apie 3000 įvairios paskirties pastatų - šventyklų ceremonijų aikščių, žaidimų kiemų, gyvenamųjų namų. Pagrindinė - didžiojo Jaguaro šventykla pastatyta apie 700 m. po Kr. Manoma, kad Tikalis viena iš nedaugelio ypač stiprią energiją turinčių vietų pasaulyje. Panamerika greitkeliu palydėti pakelės prekeivių su didžiuliais egzotiškų vaisių, saldumynų padėklais, važiuojame Belizo (buvęs Britų Hondūras) link. Tai kalnų, pelkių ir tropikinių džiunglių kraštas, buvęs vergų persiuntimo postas ir jūros piratų prieglobstis. Ilgai buvusi Anglijos kolonija. Dar ir dabar Belizo valiutoje - Belizo doleryje puikuojasi Anglijos karalienės atvaizdas.

        Majai savo miestus statė tiek žemumose, tiek kalnuose, ir tik vienintelė majų gyvenvietė ant jūros kranto - Tulumas. Čia dar gyveno majai, kai 1502 m. atplaukė ispanų laivas. Negalėję susikalbėti, vietiniai gyventojai rodė iš kur jie atvyko ir kartojo „maiam“. Taip majams ir prigijo šis pavadinimas. Jukatano pusiasalio viduryje, geroje strateginėje vietovėje stovėjo majų miestas - Čičen Ica, kuris įkurtas apie 450 m. Čičeno miestas, klestėjo apie penketą amžių, paskui, IX a. viduryje dėl sunkiai nuspėjamų priežasčių dauguma majų karalystės miestų buvo apleisti ir palengva nyko. Tas pats atsitiko ir Čičenui, kol į miestą atsikraustė majų kalba šnekanti gentis vadinanti save Ica. Tai įvyko baigiantis I amžiui, ir miestas buvo pavadintas Čičen Ica. Naujeji gyventojai palaikė artimus ryšius su pagrindine tuo metu centrinės Meksikos jėga - toltekais. Jų įtaka ryškiai atsispindi Čičen Icos statinių motyvuose - žygiuojantys jaguarai ir ereliai ar paaukotų žmonių kaukolės. Didžiulės akmenyje iškaltos gyvačių galvos puošia Karių šventyklą. Majai, talentingi astronomai ir matematikai, sukūrė kalendorių, pagrįstą tiksliais dangaus kūnų stebėjimais, kurį taikė savo religinėms apeigoms. Kukulkano piramidė – tai milžiniškas kalendorius. Piramidę sudaro devyni lygiai, iškloti 52 plokštėmis - tiek metų yra majų - toltekų cikle. Kiekvienos pusės laiptai turi 364 pakopas, o pridėjus viršūnės laiptelį - gausime 365 dienas - tiek kiek yra dienų metuose. Per pavasario - rudens lygiadienius, kai saulė meta šešėlį ant piramidės šiaurinių laiptų, saulės spindulys atrodo lyg ilga „gyvatė“, kuri, šliauždama žemyn, susijungia su akmeninės gyvatės galva laiptų papėdėje, Kukulkano piramidėje glūdi kita, daug senesnė piramidė, kurioje yra lietaus dievo, Čak Mulo, skulptūra juguaro formos soste. Čia yra ir salė su tūkstančių kolonų ir kiemai žaidimams su kamuoliu, ant dviejų akmeninių terasų - buvusi majų observatorija. Baisiausias statinys Čičen Icoje - Tzompantli - kaukolių platforma. Stačiakampio formos pastatas, primena didžiulį sarkofagą, o raudonai rudos sienos dekoruotos keturiomis eilėmis kaukolių piešinių. 1520 m. Čičen Icą užkariavo ispanai jų atėjimas miestui ir majų kultūrai sudavė mirtiną smūgį. Miestas ištuštėjo ir virto griuvėsisiais, apaugo medžiais ir brūzgynais, kol XIX a. buvo surastas. Meksikos piramidės slepia dar daug paslapčių, nors archeologai jas tyrinėja nuo XVIII a. pabaigos. Jų radiniai kelia vis naujus klausimus, į kurios sunku rasti atsakymus ar paaiškinimus.

        Pravažiuota, praeita, praplaukta laivais apie 5 tūks.km. Po kelių dienų poilsio prašmatniame Meksikos kurorte Kankune ir kelionė namo. Nelengva aprašyti patirtus įspūdžius, kuriais gėrėsimės visą gyvenimą, bet yra daug ir neaprašomų - tai garsų simfonija einant džiunglių takais, tai agavų grožis, kurias meksikiečiai vadina švelniu žodeliu „maguey“ir pamatyti, kaip iš jų ištraukiamos sultys, iš kurių gaminamas populiariausias Meksikos gėrimas „pulque“ arba „licor divino“ (dievų gėrimas ) kurį mes vadiname tekila, tai pasiplaukiojimai gondolas primenančiais laivais Chapultepeco parke skambant meksikiečių liaudies mariachi ritmams ar pasivaikščiojimas gražiausia Mechiko gatve - Paseo de la Reforma. Vėl ir vėl galvoji apie tas paslaptingas tautas, kurios gyveno nepažįstamą mums gyvenimą didžiulėse imperijose, statė didingas piramides ir šventyklas, tuo laiku, kai, anot poeto Sigito Gedos „Lietuvos dar nėr nė vardo. Lietuva - ledynus varto.“ Ir vėl svajoji apie naujas keliones......