Kelionės dataPastabosKaina nuo 
2017-03-10 - 2017-03-29 Liko 3 vietos. Reikalinga pavienė moteris. Grupė formuojama iki 2017.01.19d. Profesionali kelionės vadovė - N. Lūžienė. 3949 € 4049 € -2% Pirkti
2017-03-10 -2017-03-29 Liko 3 vietos. Reikalinga pavienė moteris. Grupė formuojama iki 2017.01.19d. Profesionali kelionės vadovė - N. Lūžienė. 3949 € 4049 € -2% Pirkti
2018-03-10 -2018-03-29 grupė renkama. 3949 € 4049 € -2% Pirkti
Visos datos Visos kainos

Kelionių metu turistai apgyvendinami „turistinės klasės” viešbučiuose. Jei kelionės metu yra daugiau nei 1 nakvynė viešbutyje, viešbučių, kuriuose apgyvendinama grupė, kategorija gali skirtis (t.y. tos pačios kelionės metu gali būti skirtingų kategorijų viešbučiai). Kai kuriuose mažaaukščiuose viešbučiuose gali nebūti lifto. „Turistinė klasė” – tai minimalių patogumų viešbučiai, svečių namai, pensionai arba privatus sektorius, kurių kambariuose yra dušas arba vonia, tualetas. Kai kuriuose gali būti ir balkonas, televizorius, telefonas.

Viešbučiuose gali būti vienviečiai, dviviečiai, triviečiai kambariai ar apartamentai (numeris, kuriame du atskiri miegamieji kambariai naudojasi vienu dušu ir tualetu).

Triviečiuose kambariuose, trečia lova dažniausiai yra pristatoma (t.y. papildoma sudedama lova). Triviečių kambarių skaičius viešbučiuose yra ribotas arba kai kurie viešbučiai jų visai neturi (ypač Prancūzijoje).

Tuo atveju, jei neįmanoma užsakyti triviečio kambario arba viešbutis tokių neturi – vienas iš trijų asmenų apgyvendinamas su kitais grupės turistais.

Kelionėse, kurių metu yra nakvynės keltų kajutėse, turistai turi galimybę iš anksto nusipirkti vietą norimos kategorijos kajutėje, pasirenkant iš kelto linijų tuo metu siūlomų kajučių. Keltuose yra dvivietės, trivietės, keturvietės kajutės be langų arba su langais skirtinguose deniuose (priklausomai nuo kajutės kategorijos).

Priklausomai nuo laivo modelio, paslaugų kiekis ir įvairovė laive, kajučių modifikacija, jų plotas ir vidaus įranga gali skirtis. Pateikta informacija apie paslaugas keltuose, kajučių kategorijas yra preliminari ir pateikta pagal keltų linijų pateiktus duomenis katalogo spausdinimo metu. Gauta informacija apie pasikeitimus nedelsiant pateikiama kelionių agentūroms.

Kelionėms į Norvegiją tikslų apgyvendinimo aprašymą skaitykite keliautojo atmintinėje.

ViešbučiaiPeržiūrėti apgyvendinimą detaliau

TrukmėApgyvendinimasKaina 1 asm.
20 D/18N1 asmeniui dviviečiame kambaryje -2% 4049 € 3949 €
20 D/18NVienvietis kambarys -2% 4829 € 4710 €
  • Išskirtinis pasiūlymas kelionių gurmanams!
  • 20 dienų kelionė – didysis turas!
  • Puikiai įvertinta kelionė!
  • Profesionalai rekomenduoja!
  • Keliautojų pageidavimu - labai išsami pažintinė programa!
  • Taupyk laiką ir pinigus – 2 (o gal net ir 3!) kelionės vienoje!

 

DIDYSIS GRŪDOS EKSPRESAS – net PENKIOS CENTRINĖS AMERIKOS VALSTYBĖS!

Centrinės Amerikos gamtos ir istorijos vulkanai: Panama, Kosta Rika, Nikaragva, Gvatemala, Hondūras

Yra tokia Žemės audinio dalis, kurioje gyvybingo, natūralaus grožio – tiršta. Čia tropinė gamta savo glėbyje išlaiko kalnus, visžalius atogrąžų miškus, Karibų jūrą, mangroves. Šį vaizdingą paveikslą šedevru paverčia smaragdinis vanduo, glostantis lagūnines pakrantes ir rūkstantys ugnikalniai. Pasakišką įspūdį darniai pratęsia lyriški miesteliai ant skaidrių ežerų, upių krantų ir grūmojančių vulkanų papėdėse. Impresionistinė žalia amžiams nudažiusi šių peizažų fasadą bei jų vidų. Paslaptinga regiono siela plevena tarp apsamonojusių šamaninės indėnų narsos griuvėsių, menančių šlovinguosius majų laikus. Tad dabar įsivaizduokite margą raštą iš kelių spalvų siūlų vienoje eilutėje. Krikščioniškoji atėjūnų iš Europos ir kai kur dar gyva indėniškoji kultūros susipina į savitą papročių, apeigų ir sakralios puošybos vėrinį.

GRŪDA kviečia į kruopščiai iš tyrinėtojiškų nuotykių suvertą kelionę po Centrinės Amerikos žiedą. Aplankysite Panamą ir iš arti pažinsite vieną stambiausių XX amžiaus geopolitinių statinių – Panamos kanalą. Viešėsite įdomiame Portobelo uoste. Po urbanistinių ekskursijų atsigaivinsite Karibų jūroje, kerinčiuose jos vandenyse galėsite išbandyti nardymą.

Skirtingais būdais pajusite labiausiai įkvepiantį Kosta Rikos žavesį: keliausite vandens kanalais tropiniuose miškuose Tortuguero nac.parke, juos stebėsite ir iš viršaus, keliaudami „dangaus tramvajumi“ Arenalio ugnikalnio nac.parke, tyrinėsite mistika dvelkiantį ūkanotąjį Monteverdės debesų mišką nuo žemės ir nuo padebesyse kabančių tiltų. Tarp lepinančių staigmenų nusimato atokvėpis karštosiose versmėse. Na, ir pažadame: nuo šiol kavą ragausite ir vertinsite kitaip – suteiksime Jums progą geriau išmanyti šio gėrimo skonio ir kvapo subtilybes.

Charizmatiškoji Nikaragva nutapys spalvingą didžiulių ežerų, dvigalvių vulkanų ir fotogeniškų kolonijinių miestelių paveikslą.

Prie gilios regiono praeities artėsite Gvatemaloje: pabuvosite mistinėse vietovėse, kuriose iki šiol vietiniai nusilenkinėja dosniems, tačiau kartu rūstiems dievams, bei viešėsite vienoje didingiausių majų buveinių – Tikalyje. Nenustebkite, jei jus aplankys deja vu jausmas. Gali būti, kad akmenines Tikalio stiliaus piramides regėjote kvapą gniaužiančiame Melo Gibsono filme „Apokalipsė“.

Didžiausi planetos civilizacijų pažinimo lobiai laukia ir Hondūre: vaikščiosite po kitą buvusį galingą indėnų miestą – Kopaną. Jis Jums atskleis svarbių istorijos niuansų ir čia klestėjusio smarkaus gyvenimo scenų. Jau juntate, kaip Jumyse bunda pažinimo vulkanas? Tuomet metas leistis į margaraštę kelionę po įspūdingiausius Centrinės Amerikos kraštus!

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Kelionės programa

1 diena. Skrydis į Panamą.

Skrydis Vilnius/Ryga/Varšuva – tarpinis oro uostas – Panama. Pasitikimas oro uoste, pervežimas ir nakvynė viešbutyje.

2 diena. Panama.

Užtikriname Jums stulbinamą kelionę laiku. Kai kada ji tekės tolygiai ir ramiai, kai kada šuoliuosite per šimtmečius taip greitai, jog patirsite kontrastingus išgyvenimus, kurie neišvengiamai teko Centrinės Amerikos kraštams. Skaitėte spalvingąją Janoscho pasaką apie svajonių šalį „Panama labai graži“? Jūs jau esate tikroje Panamoje! Tad padėsime atsiversti pirmuosius šios kelionės knygos puslapius: vaizdingus, ryškius, įsimenamus visam gyvenimui. Pažintis su Karibų prausiamo regiono žavesiu prasideda nuo Panamos sostinės Panamos miesto, įsikūrusio siauriausioje Panamos vietoje, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų – strategiškai svarbioje vietoje.

Šiuo metu didžiausias šalies miestas ispanų buvo įkurtas 1519-iais, praėjus vos 17 metų po to, kai kunų apgyvendintą Karibų jūros pakrantę pasiekė Kristupas Kolumbas. Europiečiams nepažintų gėrybių bei turtų pažėrusi indėnų Amerika tapo nesibaigiančių atradimų ir naujojo gyvenimo žemynu. Kadaise piratų puldinėjama Panama, piečiausia Centrinės Amerikos šalis, buvo svarbus prekybos mazgas, jungęs ispanų valdomą Peru vicekaralystę ir Karibų jūrą. 1821 metais kraštas tapo nepriklausomas nuo Ispanijos, tačiau atsiskirti nuo Didžiosios Kolumbijos pavyko tik 1903 metais su Jungtinių Valstijų pagalba. Netrukus pradėtas statyti Panamos kanalas žymėjo dar vieną ypač reikšmingą visos šalies istorijai ir net didžiajai pasaulio daliai etapą – apie tai plačiau sužinosite jau rytoj. Įžangai pasiūlysime aplankyti jam skirtą muziejų.

Siekiame Jums nuosekliai atskleisti sostinės ir jos apylinkių dvasią, kvėpuojančią skirtingų laikmečių bei permainų oru. Pirmiausia jo įkvėpsite senojoje Panamoje (Panama Viejo) – istorinėje Panamos miesto dalyje, žyminčioje ankstesniąją krašto sostinės vietą (kartu su dabartiniu Panamos miesto senamiesčiu įrašytu į UNESCO paveldo sąrašą). XVI amžiuje įkurtas miestas gyvavo apie 150 metų, kurie buvo pilni išbandymų ir smarkių įvykių: vergų sukilimas, gaisras, žemės drebėjimas... Ši istorinė erdvė niekada nebuvo iš esmės rekonstruota ar drastiškai keista, tad yra išlaikiusi savo natūralų pirminį būvį. Apžiūrinėdami anų laikų architektūrą, paveiktą vakarietiško stiliaus, ir tyrinėdami to meto miesto planą, po truputį skinsitės kelią į Panamos istorijos gelmes. Patirsite, kad iš jų trykšta skirtingų kultūrų jausenos. Gija ves per tolimos indėnų praeities šešėlius, europiečių valdymo metą, Lotynų Amerikos ir moderniuosius Jungtinių Valstijų įtakos laikus.

Suprasite, kodėl sostinė dar vadinama mažuoju Majamiu. Globalizacija, noras augti Panamą užkuria verslo plėtrai ir į plotį, ir į aukštį. Išvysite horizontą, būdingą miestams, kurie rodo, kad siekia ekonominių aukštumų bei tarptautinių ryšių. Panamoje daugėja dangoraižių, kuriuose įsikūrę bankai, biržos, prekybos centrai, ištaigingi viešbučiai. Šiuolaikinė stiklinių daugiaaukščių estetika atkartoja Panamos veržlumo ritmus. Štai pusketvirto kilometro palei Ramiojo vandenyno pakrantę driekiasi aktyvusis Balboa kelias, pavadintas atkaklaus, kovingo ispano vardu. Manoma, kad šis keliautojas ir konkistadoras pirmasis perplaukė Ramųjį vandenyną ir 1513 metais įbridęs į vandenį su kalaviju ir kryžiumi rankoje, vandenyną paskelbė Ispanijos karūnos valda. Tas žmogus lėmė didelius posūkius krašto istorijoje. Daugybė atradimų Panamoje, kurie svarbūs europiečiams, priklauso jam. Dar ne sykį kelionės metu girdėsite Balboa vardą. Beje, balboa pavadinta ir Panamos valiuta.

    

Jums miestas, lyg ir primiršęs senuosius laikus, save, koks jis stilingas ir patrauklus, rodys iš pakrantės alėjų Punta Pacifica ir Cinta Costera pusių. Vanduo ir dangus, tarsi kilę iš tų pačių mėlynų ištakų, prie kranto prigludusi žaluma ir išpuoselėti iki tobulumo sodai bei poilsio erdvės įtraukia į urbanistinę romantiką.

Ja gėrėdamiesi, trauksite link senamiesčio (UNESCO paveldas). Kasko Viejo dar žinomas kaip San Felipe – Šv. Pilypo kvartalas. Jis pulsuoja XVII amžiumi ir veda į svarbiausius europiečių užkariauto miesto gyvavimo momentus. Senamiesčio širdis – Metropoliteno katedra, žvelgianti į Nepriklausomybės aikštę. Bažnyčia dailiai atskleidžia neoklasikinės Lotynų Amerikos architektūrą. Pamatysite, kad pagrindinė jos puošmena – du varpinės bokštai. Vien kontrastingas, tyros baltos ir tirštos tamsios spalvos perskirtas fasadas Katedrą išskiria iš kitų pastatų. Krikščioniška miesto kultūra nuveda ir į Šv. Chosė bažnyčią, spindinčią keliautojų ir piligrimų maršrutuose dėl auksinio altoriaus. Jo istorija – išties neeilinė. Pasakojama, kad kai anglų piratai, ištroškę brangenybių, puolė miestą, jėzuitų vienuoliai altorių spėjo nudažyti juodai, kad plėšikai pamanytų, jog jis bevertis. Taip auksinis altorius ir buvo išsaugotas. Turo metu sužinosite dar daugiau įdomių faktų apie Panamos miesto vertybių, į kurias kėsindavosi ir piratai, ir kolonistai, likimą. Tęsite krikščioniškų vietų apžvalgą: apžiūrėsite romantiškus XVIII amžiaus Santa Domingo bažnyčios griuvėsius ir Šv. Francisko vienuolyną. Gidas Jūsų grupei parodys greta įsikūrusį Nacionalinį teatrą. Aplankysite ir visai šalia esančią jaukią Bolivaro aikštę, kurią supa arabikos aromatais prakvipusios kavinės. Taip pat pasivaikščiosite piratų grėsmės laikus menančia Paseo Les Bovedas alėja. Šiandien Panama nuo užpuolikų iš jūros gali atsikvėpti, tad ir šio tako aura pasikeitusi. Ji leidžia grožėtis pakrantės vaizdais ir dar sykį įsitikinti didžiųjų vandenų svarba visos šalies atmosferai ir jos raidai.

Nesistebėkite, jei sostinėje kai kur vyks intensyvios statybos. Panamoje ne tik platinamas kanalas – užsimota renovuoti visą miestą: vietomis lūšnynus keičia modernūs, blizgūs pastatai. O tarp jų, miesto gilumoje, skamba salsa, regis, džiazas, bliuzas... Tai – didžiųjų vilčių, nostalgijos, rizikos ir naujųjų atradimų Amerika. Dalelė jos Jums jau atsivėrė. O vakare, esant galimybei, gidas Jus palydės į vietą, iš kurios galėsite stebėti laivų judėjimą Panamos kanalu. Tai bus vaizdas, kuris užkurs norą ir patiems visa tai išbandyti. Tad ruoškitės! Nakvynė viešbutyje.

3 diena. Panama - Panamos kanalas - Portobelas - Panama.

Po pusryčių – išvyka į garsųjį Panamos kanalą, lankomiausią šalies objektą, nes pasauliui Panama labiausiai asocijuojasi su kanalu – vienu įspūdingiausių žmonijos statinių, bene šimtmetį stebinančių savo didingumu ir genialiu inžineriniu sprendimu, gerokai pralenkusiu savo laikmetį.
Apie šį dirbtinį vandens kelią dažnas vakarietis bent kažką girdėjęs nuo mažų dienų. Iš tikrųjų – jis yra itin reikšmingas tarptautiniu lygiu, kadangi jungia Ramųjį ir Atlanto vandenynus, taip palaiko ir skatina prekybą tarp skirtingų planetos kraštų. Ambicingam, karštligiškai įtakos besivaikiusiam Vakarų pasauliui anksčiau tai buvo didelis pasiekimas, o Panamos valstybei dabar – būdas papildyti biudžetą, kadangi didelė pajamų dalis surenkama būtent iš kanalo infrastruktūros mokesčių. Beveik 82 kilometrų ilgio vandens arteriją laivas gali perplaukti per 9 valandas. Per parą kanalo vandenis sudrumsčia iki 48 laivų. Per metus juo pergabenama apie 200 milijonų tonų krovinių. Kanalą gali perplaukti ir kariniai laivai. Tad neabejotinai tai ir didelę geopolitinę reikšmę įgijęs objektas.

 

 

Vakar jau stebėjote įspūdingą laivų kelionę kanalu. Šiandien turite galimybę ir patys joje sudalyvauti. Tai Jums bus visiškai nauja patirtis. Jei jau aplankėte daugiau pasaulio šalių, greičiausiai turėjote romantiškų ekskursijų garlaiviu ar valtimi ant gražaus miesto vandenų. Šis pasiplaukiojimas – daugiau nei vien romantika. Pamatysite Panamos kanalo gyvenimą iš vidaus. Iš gido išgirsite stebinančių faktų apie jo istoriją ir statybas. Sužinosite dar daugiau, nei dabar papasakosime.
Panamos kanalo priešistorė nuneša į metą, kai po vandenis aplink Kolumbo amžininkų pažymėtą žemyną jau neršė pirkliai bei užkariautojai. Marios laiko užimdavo apiplaukti Pietų Ameriką. Brendo idėja kasti kanalą, kuris sutrumpintų grobuonišką kelią. Imta ją įgyvendinti XIX amžiaus pabaigoje. Statybas pradėjo prancūzai, pasinaudoję tuo metu dėl politinės įtakos kilusiais nesutarimais tarp JAV ir Didžiosios Britanijos. Pirmajai bendrovei bankrutavus, leidimą darbams tęsti nusipirko Jungtinės Valstijos. Per 10 metų trukusias statybas lydėjo įspūdingi skaičiai ir aukos. Pavyzdžiui, kai kurie šaltiniai nurodo, jog kanalą statė 40 tūkstančių darbininkų. Daugybės jų gyvybes pasiglemžė geltonoji karštinė ir maliarija. Pirmas laivas Panamos kanalu praplaukė 1914-iais, bet oficialiai jis atidarytas 1920 metais. Pagal 1977 metais pasirašytą sutartį galutinai Panamos vyriausybei kanalo kontrolę JAV perdavė 2000-iais. Tačiau tuo, žinoma, santykiai su Šiaurės Amerika nenutrūko. Bet metas – gyviems vaizdams ir potyriams!
Nuo Ramiojo vandenyno iš Panamos miesto pramoginiu laivu per Mirafloreso ir Pedro Migelio šliuzus maždaug per 4,5 - 6 val. pasieksite Gamboa, kur atsiveria vartai į Atlantą. Turistų dėmesį ypač traukia Mirafloreso šliuzas, nes nuo jo kaip ant delno atsiveria visa Panamos kanalo kasdienybė – čia kaip teatre galima stebėti šiandien susiduriančią laivybos praeitį, dabartį ir ateitį. 2007-aisiais pradėti Panamos kanalo platinimo darbai užbaigti 2016 metais. Tikimasi, kad tuomet iš Ramiojo į Atlanto vandenyną ir atvirkščiai galės plaukti net ir didžiausi laivai - kalnus ir džiungles perskyręs kanalas atsivers ir milžinams – o iš to uždirbs nelengvai gyvenanti Panama.

 

 

Gamboa Jūsų lauks autobusas kelionei į „gražųjį uostą“ – Portobelą. Šis Karibų jūros pakrantės žvejų kaimelis, glostomas turkio spalvos vandens, ispanams kadaise buvo vienu svarbiausių uostų Centrinėje Amerikoje. Į Panamos miestą pro Portobelą buvo gabenamas Peru auksas ir rytietiškos brangenybės. Šiuos istorijos fragmentus saugo išlikę kolonijinių laikų gynybiniai įtvirtinimai (UNESCO paveldo objektas nuo 1980 m.). Tarp jų Šv. Geronimo, San Fernando ir kitų tvirtovių liekanos. Pagrindinė sakralioji Portobelo puošmena nuo XIX amžiaus – Šv. Pilypo bažnyčia. Balto fasado maldos namai saugo neįprastą, tikro žmogaus ūgio juodąją Jėzaus statulą. Praeityje nugrimzdo jo tiksli atsiradimo šiame miestelyje priežastis ir data – kai kurie pasakojimai nukelia į XVII amžių. Šiandien bažnyčia virtusi krikščionių maldininkų traukos centru. Portobelas ima giliai kvėpuoti ir jautriai suvirpa kiekvienų metų spalį, per Juodajam Kristui skirtą šventę. Taip pat uostas atbunda per meno festivalius. Mat jo ramią aplinką pamilusi bohema ir klajūnai. Bene fantasmagoriškiausias renginys – Demonų ir vergų karnavalas. Tuomet po Portobelo gatves pasklinda pusiau žemiškos būtybės, pakrantę užvaldo kraujo raudonumo ir kitos sodrios, Centrinę Ameriką ir Afriką jungiančios spalvos. Vis dėlto viliamės, kad kelionės metu tikrų velnių ir vergų nesutiksite, tačiau viešėdami ypatingiausiuose Panamos miestuose šventinę nuotaiką pagausite. Po viešnagės Portobele grįšite į sostinę.
Atkreipiame dėmesį, kad dėl laivų grafikų šios dienos programos eiliškumas gali keistis – tokiu atveju pirmiausia vyktumėte į Portobelą, o antroje dienos dalyje lankytumėte Panamos kanalą.
Nakvynė viešbutyje.

4 diena. Panama - Bokas del Toro (salelių archipelagas Karibų jūroje).

Anksti ryte vyksite į Panamos miesto oro uostą. Skrydis į skirtingomis spalvomis žėrintį Bokas del Toro miestelį Karibuose, kurio vaizdas iš tolo labiau primena paveikslą, nei tikrovę. Tačiau mes norime Jums parodyti, kad ir tikrovė gali būti tokia tapybiška ir ryški. Bokas del Toro pavadinta ir visa nedidelė Panamos provincija, kurią skalauja Karibų jūra ir kuriai netoli kaimyniškai moja Kosta Rika. Priminsime, kad drėgnieji atogražų miškai dengia net beveik pusę viso Panamos ploto, o augalų rūšių čia suskaičiuojama apie 2000. Jūros pakrantes užkloję mangrovių sąžalynai. Nuostabi tropinė Bokas del Toro gamta, kuri, kaip pasakojama, pakerėjo ir patį Kolumbą, geba ypatingai lepinti žmones. Tai vienas tų lopinėlių Žemėje, kurie, regis, nejučia apžavi ir įtraukia į vandens malonumų glėbį. Ne veltui jį įterpėme į Jūsų maršrutą, o tam, kad pajustumėte autentišką Karibų atmosferą. Ideali vieta ir puikus metas leisti sau atsipalaiduoti. Nepaisant to, kad esate maždaug už 10 tūkstančių kilometrų nuo namų, kelionės pradžioje vis dar gali iš paskos sekti mintys apie kasdienę rutiną. Bokas del Toros – ta terapinė, relaksuojanti erdvė, kuri, jei tik panorėsite, gali padėti Jums atitolti nuo rūpesčių ir pasisemti jėgų bei žvalumo.

Taigi, iš oro uosto važiuosite į viešbutį įsikurti. Pasirūpinkite maudymukais ir galvos dangalais. Po pusryčių – kelionė laivu į sielos atgaivą. Tiksliau, į gražiausias saulėtos Karibų dalelės, priklausančios Panamai, vietoves. Plauksite į vaizdingąją Bokatorito lagūną. Galbūt, pasiseks iš arti išvysti delfinus ir pasidžiaugti šių simpatiškų, svetingų būtybių draugija. O gal priartėsite prie pačių vaizdingiausių pakrantės peizažų. Pažadame malonių staigmenų, kurios laukia smaragdiniame, perregimame vandenyje šalia Koralų salos. Ši vieta seniai traukia nardytojus iš viso pasaulio įmantrių formų ir spalvų koraliniu rifu, tapusiu namais egzotiškoms tropinėms žuvims. Paviršinio nardymo mėgėjai taip pat jau įvertino šią tobulą vietą. Rekomenduojame snorkelingą išbandyti ir Jums. Jei pirmą kartą pasiduosite šiam nuotykiui, užtikriname, kad jis įsimins kaip egzotiškas gyvenimo įvykis. Jei nardymą esate išbandę jau anksčiau, bus proga iš naujo patirti tą fantastišką susiliejimo su vandens pasauliu akimirką. Ir jau visai netrukus panersite į savo svajonę. Tas švelnus smėlis, palmės, šiltas vėjas, saulė ir bangų mūšos melodija, gurmaniniai potyriai šviežių jūros gėrybių restorane ir gaivaus kokteilio ar tropinių sulčių taurė rankose... Jūsų širdyje puoselėtas atostogų jausmas materializuosis.

Vėliau laiveliu plauksite į Bastimentos salą ir turėsite laisvo laiko Raudonųjų varlyčių paplūdimyje. Tai viena populiariausių idealaus poilsio vietų Bokas del Toro salyne. Ją vertina ne tik lipšnaus ir aktyvaus poilsio mėgėjai, bet ir jūros vėžliai bei daugybė kitų įdomių ir retų laukinės gamtos personažų, o raudonosios varlytės išgarsino visoje Centrinėje Amerikoje. Įsijauskite į tikras atostogas!
Grįžimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

5 diena. Bokas del Toro - Almirante - Siksaola - Tortuguero nac. parkas (Kosta Rika)

Pusryčiai. Pervežimas į prieplauką ir maždaug 30 min. plaukimas laivu iki Almirantės miestelio, kuris buvo įkurtas XX amžiaus pradžioje bananų eksportui. Tuo metu daugumą gyventojų sudarė juodaodžiai migrantai iš Jamaikos ir Antilų salų, atvykę plušėti bananų plantacijose. Dėl svarbaus vaidmens prekyboje ir ekonomikoje bei strateginės padėties Almirante ilgainiui įsitvirtino verslių, apsukrių tautų žmonės: žydai, kinai, indai. Šiandien etniškai margas miestelis – ypač svarbus tranzito taškas keliautojams. Mat tai pagrindinė stotelė į Kosta Riką. Vandens taksi – tarsi jo kodas. Iš Almirantės autobusu apie 1 val. važiuosite link Kosta Rikos sienos. Kosta Rika yra labiausiai lankoma valstybė Centrinėje Amerikoje. Per metus čia užsuka iki 2 mln. turistų. Tai pirmoji šalis pasaulyje, kuri pradėjo ekoturizmą: čia gausu nacionalinių parkų, saugomų teritorijų. Ne veltui išvertus iš ispanų kalbos Kosta Rika reiškia „turtinga pakrantė“. Pasienio miestelyje Siksaola Jus pasitiks naujas vietinis gidas, kurio lydimi jau kitu autobusu važiuosite palei pakrantę į La Pavoną. O iš ten laiveliu plauksite iki Tortuguero – „vėžlių žemės“. Tai – viena atokiausių krašto vietovių, kuri pasiekiama tik lėktuvu arba vandens transporto priemonėmis. Ji Jums taps pasisveikinimo su Kosta Rika sala. Nepaisant to, kad ji pasiekiama sunkiau, nei kitos vertos keliautojų dėmesio sritys, Tortuguero nacionalinis parkas patenka į lankomiausių trejetuką Kosta Rikoje. Jis patvirtina: turtingiausia Centrinės Amerikos šalis gali pasigirti ne tik vienais geriausių ekonomikos rodiklių regione, bet ir daugybe retų augalų bei gyvūnų rūšių glaudžiančia gamta. Tai kraštas, turtingas tropinių miškų, mangrovių, krioklių, ugnikalnių, lagūninių Karibų jūros pakrančių gyvasties. Jūros vėžliai, saulės atokaitoje tinginiaujančios iguanos, į krantą lendantis krokodilas, žaidžiančios ar besipešančios beždžionės, tarsi į lauką ištrūkę vaikų darželio auklėtiniai, padangę raižantys ir ant medžių šakų tupintys įdomiausi sparnuočiai – tai epizodai, būdingi Tortuguero. Gidas nuveš Jus į ypatingą vietą, kurioje gyvena daugybė sutvėrimų.

    

Jau žinote, kad didžiąją Kosta Rikos dalį sudaro nacionaliniai parkai ir draustiniai (o mes Jums atrinkome pačius įspūdingiausius). Dosnioji gamta ir ekoturizmo politiką palaikanti valdžia sukuria geriausias sąlygas ir ramiam, patogiam, ir aktyviam, klajūniškam laisvalaikiui. Idėjos, kaip sveikai, turiningai ir kitaip nei iki šiol praleisti laiką, tiesiog sklando ore. Viešėdami Kosta Rikoje galite pajusti, kad poilsis turi daugybę formų. Jis priklauso, žinoma, nuo Jūsų nusiteikimo bei troškimų. Taip pat – nuo nakvynės vietos. Įsikursite viešbutyje, kuris stilingai atkartoja Kosta Rikos nuotaikas ir dera prie natūralumu ir tikrumu alsuojančios Tortuguero aplinkos. Galėsite stebėti gyvūnus, šeimininkaujančius lodžijos sode. Taip pat galėsite atsigaivinti baseine. Rytoj bus naujų potyrių ir didžiausio dėmesio vertų žaliųjų stebuklų „Centrinės Amerikos Amazonėje“ – taip dažnai vadinamas Tortuguero nacionalinis parkas. Tik iš anksto pasiruoškite mažesnį kelioninį krepšį. Dėl bagažo svorio apribojimų kelionėje valtimi galite turėti su savimi daiktų iki 12 kilogramų. Visą lagaminą atgausite 7-tą kelionės dieną. Nakvynė lodžijoje.

6 diena. Tortuguero nac. parkas - "Centrinės Amerikos amazonė"

Pusryčiai. Papusryčiavę leisitės į ekskursiją valtimi Tortuguero nacionalinį parko kanalais stebėti gyvosios gamtos. Jei esate buvę Amazonės džiunglėse, patys galėsite patikrinti, kiek tiesos yra pasakojimuose, kad Tortuguero lyg mažytės Amazonės džiunglės. O jei nesate, pabuvę Tortuguero, galbūt užsimanysite išvysti ir Amazonės džiungles. Šiandien dar kartą įsitikinsite, kad gyvosios gamtos pažinimui ribų nėra. Gamtininkai ir ornitologai paskiria metų metus atogrąžų pasaulio tyrinėjimams. Tai, ką čia keliautojas pamato ir patiria tik per vieną dieną, įspūdžių gausa prilygsta nemenkam gyvenimo tarpsniui. Juk beveik 32 hektarų plotas, kurį užima Tortuguero nacionalinis parkas, – tai daugybės nykstančių gyvūnų karalystė. Įžymybe čia gali jaustis kiekvienas padaras: rūpinamasi, kad jie galėtų daugintis ir gyventų saugiai, nekliudomi šiuolaikinės žmonių civilizacijos. Tai namai arba laikina rezidencija beveik 400 paukščių rūšims. Tarp jų – pasipūtėliai fazanai, tulžiai, tukanai.

Parke aptinkami tokie sutvėrimai kaip rubuiliai lamantinai, krokodilai, jaguarai, salamandros, baziliskai, net kelios beždžionių rūšys, tarp jų – gelsvakaktės koatos ir paprastieji kapucinai. Vietinės Tortuguero nacionalinio parko megagarsenybės – skirtingų rūšių vėžliai. Antai jūriniai vėžliai yra nemenkų apimčių, jų galūnės – tai stiprūs irklai. Galva ir galūnės po kauliniu šarvu įtraukiamos ne iki galo. O štai nykstantys kietaodžiai vėžliai – vieni įspūdingiausių vandens gyventojų. Šių roplių šarvas – odiškas, plaukmenys – be nagų. Vėžlių gyvenimą stebintys mokslininkai šią rūšį išskiria kaip geriausius keliautojus, kadangi jie gali perplaukti visą vandenyną. Dauginimosi sezono metu kietaodžiai lenda iš vandens ir pradeda rinktis pakrantėje. Ten patinai grumiasi dėl patelių, pasirengusių dėti kiaušinius. Pastebėta, jog patelių instinktas toks stiprus, kad atveda jas būtent į tuos paplūdimio ruožus, kuriuose jos gali sutikti savo išrinktuosius. Vėžlės kiaušinius deda tamsią be mėnulio naktį, kad jokie grobuonys šiukštu to nepastebėtų.

Tačiau šie fragmentai – tik nedidelė viso gyvybės pripildyto Tortuguero paveikslo dalis. Jį sudaro Karibų jūros pakrantės laukiniai lagūniniai paplūdimiai, atogrąžų sąžalynai ir mangrovės, pelkės, ežerai, upės, kriokliai, vulkaninės veiklos suformuotos salelės ir sustingusios lavos uolos. Tokia didelė natūralių gamtos darinių įvairovė ir atogrąžų klimatas užtikrina puikią terpę vešėti ir įmantriai, reto senumo ir tiesiog žavingai florai. Parko ekosistemai priklauso per 400 rūšių medžių ir per 2000 augalų rūšių ant žemės ir po vandeniu. Horizonte ryškėjantys be galo skirtingi sodrios žalios spalvos kontūrai sužadina nevaldomą norą iš arti pamatyti, pačiupinėti ar pauostyti dar neregėtus tropikų kūrinius. Tai Jums lemta šiandien išvysti ir įamžinti! Po turo valtimi vandens kanalais galėsite pasivaikščioti džiunglių lodžijos takais ir atsikvėpti artimiausiame paplūdimyje. Nakvynė lodžijoje.

7 diena. Tortuguero - Arenalio ugnikalnio nac. parkas - La Fortuna.

Kai gamta tokia įvairi ir turtinga, verta ją patyrinėti iš skirtingų pusių. Iki šiol į Karibų ir atogrąžų grožį žvelgėte nuo vandens arba žemės. Šiandien jį stebėsite iš viršaus. Tad anksti ryte, po pusryčių, laiveliu iš Tortuguero persikelsite į La Pavoną. Grįžę į žemyną, toliau autobusu vyksite į Guapiles. Pravažiuosite tropinių vaisių (ananasų ir papajų) plantacijas. Kelionę tęsite link Arenalio ugnikalnio (visiškai kitokio nacionalinio parko negu matėte iki šiol), o jau čia Jūsų lauks dar vienas didysis pažinimo įvykis. Paruošėme Jums vadinamąją dangaus nuotykio programą. Norėtume Jums skirtą laiką pristabdyti, kad šiandien euforija tęstųsi, nepaisydama valandų. Tačiau ką iš tikrųjų galime padaryti, tai padovanoti Jums nuostabių akimirkų, kurios išliks atminty atsparios bėgančiam laikui. Taigi, patogiai ir saugiai įsitaisę paties „dangaus tramvajaus“ (sky tram) vagonėlyje, maždaug 20 min. kilsite į apžvalgos aikštelę. Pakeliui į viršūnę atsivers atogrąžų miškas su begaline panorama tolumoje ir besikeičiančia augalų įvairove iš arti. Tapsite tik mažyte dalele stulbinamai žalio pasaulio ir pajusite stiprią nepaprastos gamtos energiją. Pasiekę aukščiausią Arenalio apžvalgos tašką, grožėsitės horizontu. Tai bus ir poilsis, ir tikra atogrąžų šventė Jūsų akims. Dosniai atsivers kalnų pynė ir tankmės, kokių gimtojoje šalyje nėra. Didinga ir paslaptinga parko puošmena, kurios garbei jis pavadintas, – daugiau nei 1600 metrų aukščio aktyvus vulkanas. Jis – dar jauniklis. Spėjama, kad ugnikalnio amžius – nuo vos 4000 iki 7,5 tūkstančių metų. Kadaise tai buvo aktyviausias Kosta Rikos ir vienas aktyviausių visos planetos vulkanų. Pastarąjį kartą jis grėsmingai išsiveržė 1968 metais ir užgavo Tabakono miestelį. Tačiau stebėjimai liudija, kad po 2010-ųjų Arenalis, spjaudantis lavos pliūpsniais, po truputį rimsta. Jo papėdėje tyvuliuoja ežeras ir teka ramus vietinių gyvenimas, o atvykėliai keliautojai rengia žygius pėsčiomis arba ant arklių.

Leistis žemyn bus galima rinktis iš dviejų būdų. Mėgstantieji adrenaliną vietoj dangaus tramvajaus esant galimybei pasirinks (už papildomą mokestį ~30 USD) Sky Trek kelionę lynais. Sky Trek – tai populiari nacionalinio parko pramoga, kada, apjuosti specialiu diržu, prikabintu karabinais prie lyno, laikydamiesi už specialios rankenos, leisitės trąsa, kurios ilgis 2,8 km, skriedami nuo vienos platformos iki kitos, (atstumai tarp platformų – apie 700 m, aukštis – apie 200m).

Vakare, įsiregistravę jaukiame viešbutyje La Fortunos miestelyje, turėsite šiek tiek laisvo laiko. Jį, (esant galimybei), rekomenduojame praleisti karštosiose versmėse. Nuostabu, kai įkvėpus gryno oro ir prisisėmus iki svaiginimo fantastiškų vaizdų, malonų nuovargį galima nuprausti mirkstant terminiuose vandenyse po atviru dangumi, į kurį alsuoja ta pati vulkano viršūnė. Pailsėkite prieš naują, dar daugiau nuotykių žadantį kelionės etapą. Nakvynė viešbutyje.

8 diena. Arenalio ugnikalnio nac.parkas - Monteverdės debesuotųjų miškų rezervatas - Kavos plantacija (kavos turas).

Paskutinė, bet nepaprasta diena Kosta Rikoje. Šiandien parodysime Jums itin savitą atogrąžų veidą. Po pusryčių vyksite į Monteverdės debesuotųjų miškų rezervatą, kuriame augalija tokia vešli, kad, atrodo, pati gamta „kraustosi iš proto“ spalvomis, lapija, žiedais ir kvapais. Jūsų akys jau priprato prie daugybės žalių atspalvių: ryškaus, permerkto tropinio lietaus, skaidraus, šviesiai ir tamsiai, subtilaus pastelinio žalio. Šios dienos kelionė nusidažys žalsvai pilkšva spalva, o gal tirštą žalią maskuos ūkanotoji balsva. Tokiomis retomis gyvenime akimirkomis kiekvienas, nebūtinai menininkas, ima aplinką vertinti gamtos esteto ar mistiko žvilgsniu.

Monteverdės debesų miškas, žiūrint civilizuoto miestiečio akimis, - tarsi nežemiškos kilmės. Mat miško skliaute ar žemesniame aukštyje nuolat tvyro migla. Visžaliai drėgnieji kalnų miškai apsidengia amžinu rūku pavėjinėse kalnų pašlaitėse, esančiose netoli vandenyno. Per jas nuolat ritasi drėgnos oro masės ir neleidžia tirštiems debesims išsisklaidyti. Drėgnumas gali siekti net 100 procentų. Todėl tokio reiškinio užvaldyta sultinga atogrąžų lapija dar vadinama rūko miškais. Mes rūko išsklaidyti neketiname, tačiau gidas bus pasirengęs jums praskleisti paslapties šydą apie čia knibždančias įvairiausias gyvybės formas ir augaliją.

Ekskursijos kulminacijai siūlome Jums debesų miške stulbinantį pasivaikščiojimą 40m aukštyje kabančiais dangaus tiltais.

Iš viso yra 5 tiltai, kurių ilgiausias ~300m. Keliaudami pėsčiomis neskubiu tempu tarp medžių viršūnių susipažinsite su parko biologine įvairove. Užtikriname – ši ekskursijos dalis Jums taps viena įsimintiniausių. Ėjimas dangaus tiltais suteiks galimybę stebėti tūkstančius augalų rūšių, įskaitant 450 rūšių orchidėjų. 30 – 40 metų aukščio medžiai apaugę samanomis, tad vietiniai šią vietą vadina tiesiog žaliaisiais kalnais. Vėjo genami debesys, rūkai, migla netrukdo Monteverdės debesuotųjų miškų rezervatui tapti namais daugybei gyvūnų. Tačiau garsiausias Monetverdės gyventojas yra kecalis, retas paukštis, sutinkamas tik Centrinėje Amerikoje. Blizgiai žalių plunksnų, raudona krūtine, šis sparnuotis – svarbus visai regiono kultūrai. Actekai, majai kecalį laikė dieviškuoju paukščiu, laisvės, gėrio, šviesos simboliu - jį buvo draudžiama žudyti, įkalinti ir tik valdovai galėjo puoštis kecalio plunksnomis. Tai neįprastai tylus paukštis. Legendos pasakoja, kad kecalis dieviškai gražiai giedojo iki ispanams įžengiant į majų žemes, o vėl pragys tik tada, kai ši žemė taps laisva. Tad vaikščiodami debesų miškais ne tik dairykitės, bet ir atidžiai klausykite. Gal pavyks išgirsti ne tik vėjo kedenamų medžių viršūnių ošimą?

Prieš atsisveikindami su Kosta Rika būtinai dar jos paragausite. Iki šiol turėjote ekskursijas po gamtą, o dabar vienoje iš kavos plantacijų Jums bus surengtas aromatingas, gardus, informatyvus Don Juan kavos turas. Šiandien turite galimybę tapti tikrais kavos žinovais. Nuo šiol grįžę namo kavos kilmę bei sudėtį tyrinėsite, kavą rinksitės bei ragausite ar ruošite ją jau šiek tiek kitaip, nei iki šiol, ypač jei esate kofeino mėgėjai. Kavos ekspertas Jums atskleis įdomių ir vertingų faktų apie kavamedį, taip pat, žinoma, apie paties gėrimo ruošimą ir pupelių kelią nuo plantacijos iki stalo ar pakelių. Žinojote, kad kiekvieno regiono kava – vis kitokia, su savitu charakteriu? Štai, pavyzdžiui, Kosta Rikos kavoje jaučiamas ryškus rūgštumas ir intensyvus aromatas, skonis – stiprus. Vietinis specialistas Jus pamokys, kaip degustuoti kavą. Bet iš pradžių pasukite į kavos istoriją. Kavamedžiai į Kostą Riką atkeliavo iš Kubos apie 1730-uosius metus. Derlingo dirvožemio ir pakankamai drėgna Kosta Rika buvo pirmasis kraštas Centrinėje Amerikoje, kuriame pradėti auginti kavamedžiai pramonei. Europą tonizuojančio kofeino pilnos arabikos pupelės iš pradžių pasiekė iš Afrikos, o nuo XIX amžiaus – ir iš Vidurio Amerikos. XX amžiaus pradžioje kavos verslas gerokai kilstelėjo Kosta Rikos ekonomiką, o šiandien tai – viena pagrindinių eksporto gėrybių. 400 milijonų kavamedžių tenka pusketvirto milijono gyventojų – tai šį tą sufleruoja apie kavos produkcijos mastus. Jei tik Jums bus įdomu, gidas galės papasakoti ir apie kavos plantatorių dinastijas, besikeičiančias jos auginimo sąlygas ir kainą.

Pasaulis Kosta Rikos arabiką pripažįsta kaip vieną kokybiškiausių. Pasitikslinkite iš gido, ar tiesa, jog šioje šalyje auginamos tik arabikos pupelės, o robusta – nelegali. Pasidomėkite, kodėl aukštumose medžiai subrandina geresnes pupeles, nei lygumų plantacijose. O ką reiškia, tarkim, La Minita Tarrazu? Verta žinoti, jog ši kava auginama be pesticidų. Jei Jums svarbu turinys ir kokybė, paprašykite vietinių, kad šie paaiškintų ir kavos pakuočių ženklinimą. Jei dar nežinojote, bus proga iššifruoti itin svarbų „kodą“ – SHB. Tai – anglų kalbos žodžių atitikmenys stricktly hard bean, kietos pupelės. Nuo šiol Tarrazu Jums skambės kaip slaptažodis ir asocijuosis su aukščiausiai vertinama kava, kaip ir Monte Bello, Santa Rosa... Ach, dar daug galėtume pripasakoti apie šį paslaptingą, planetą pavergusį gėrimą, tačiau verčiau patiems keliautojams išsiaiškinti nepaprastas jo savybes ir pajusti galią. Jau žinote, ką verta parsivežti namo lauktuvių. Išvykimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

9 diena. Kosta Rika - pasienio pukntas Peñas Blancas (Nikaragva) - San Chorgė - Ometepės sala.

Po pusryčių pajudėsite link sienos ir atsisveikinsite su žaliąja Kosta Rika. Atlikę formalumus, per pasienio punktą Peñas Blankas įžengsite į Nikaragvos teritoriją, kur Jūsų lauks kitas autobusas ir gidas. Pirma diena naujoje šalyje, o įspūdžiai laukia tiesiog vulkaniniai!

Važiuosite į San Chorgę pro Nikaragvos ežerą. Šioje kelionės dalyje tai bus pirmoji vietovė, kurią verta išvysti norint pažinti šalį. Prie jos pabuvosite ir ją pravažiuosite ne kartą. Šis gėlo vandens telkinys – didžiausias Centrinėje Amerikoje, vienas didžiausių Amerikos žemyne (tik šiek tiek mažesnis už Titikaką) ir patenka į didžiausių planetos ežerų dvidešimtuką. Plotas – virš 8 000 kvadratinių kilometrų. Kai jis ramus, primena stiklo karalystę, tačiau siaučiant vėjui, ežeras virsta banguota Dulsės jūra. San Chuano upe jis siejasi su Karibų jūra, o per Tipitapos upę susieina su Managvos ežeru. Pakrantėje Nikaragvos ežeras turi puošmeną - Mombačo ugnikalnį. O galbūt atvirkščiai – ugnikalnį puošia papėdėje telkšantis ežeras? Akivaizdu, kad jie abu darniai papildo vienas kito peizažą. Gi ten, kur susitinka ugnis ir vanduo, gimsta ypatingas grožis. Jo nuskilo ir prie ežero įsikūrusiam Granados miestui, kurį Jūs aplankysite vėliau. Daugybę pavadinimų turintis didžiausias Nikaragvos vandens telkinys – išskirtinis. Tai vienintelis gėlavandenis ežeras planetoje, kuriame gyvena rykliai. Jei tiksliau, čia veisiasi bukasnukiai jautiniai rykliai. Nikaragva ir jos gamta Jus dar nustebins!

Atvykstate į nedidelį San Chorgės uostą. Keltu persikelsite į vieną iš 400 Nikaragvos ežero salų – Ometepę. Mes specialiai būtent ją įtraukėme į kelionės programą. Nahuatlių kalba ome reiškia „du“, tepeti – „kalnai“. Netrukus pamatysite, kad įvairūs gamtos stebuklai ir juosia nuostabųjį ežerą, ir tyko jo gelmėse, ir pūpso iškilę vidury jo. Ometepė nusidriekusi į 31 kilometro ilgį, plotis vietomis – nuo 5 iki 10 kilometrų. Jos paviršių formuoja net du ugnikalniai, jungiami sąsmaukos. Konsepsjono gražuolis, siekiantis 1610 metrų, yra aktyvus, niršus, pastarąjį kartą išsiveržė 2011 metais. Maderasas, 1394 metrų aukščio, nesiunta, ramus, o jo krateryje telkšo ežeras. Šis vulkanų duetas Jus nuolat lydės viešnagės Ometepėje metu. Ugnis ir vanduo – tai tas harmoningas priešingybių derinys, apie kurį jau užsiminėme. Turite pajusti jaudinančią jo jėgą. Tam Jums išrinkome geriausią salos vietą. Likusį laiką šiandien galėsite leisti Santo Domingo paplūdimyje. Tai šviesus ir jaukus, 4 kilometrus besitęsiantis smėlėtas ruožas tiesiai į Jūsų minčių ir jausmų poilsį. Jus malonins šiluma ir brizo gaiva, šiltas vanduo ir ant jo žaidžiantys saulės spinduliai. Įkvėpkite gryno oro ir apsidairykite. Gali būti, kad ne vieninteliai Jūs, žmonės, čia. Santo Domingo paplūdimį pamėgę baltieji gandrai ir ibisiai, taip pat beždžionės. Prisijaukinę vulkanų kontroliuojamą Ometepės aplinką, rytoj būsite pasirengę didiesiems pažinimo nuotykiams.
Nakvynė viešbutyje (svečių namuose).

10 diena. Ometepė: Santo Domingo paplūdimys - Čarko Verde gamtos rezervatas - Petroglyfenas - Ocho de Akva - Santo Domingo paplūdimys.

Pusryčiai. Ši diena skirta visapusiškai pažinčiai su kerinčia Ometepe, kad visam likusiam gyvenimui ji liktų Jūsų ugningų įspūdžių ir nepaprastų potyrių sala. Taigi, pirmiausia vyksite į gražiausias Čarko Verde gamtos rezervato vietas, įsiterpusias tarp dviejų vulkanų. Jis pilnas neįkainojamų Centrinės Amerikos brangenybių, tiksliau – pačios įdomiausios natūralios kūrinijos. Tai atskira augalų ir gyvūnų planeta, žmogus čia turi likti garbingas svečias. „Žaliojo baseino“ – taip vadinama teritorija – žavesį kuria trilypis kraštovaizdis: lagūna, miškas ir paplūdimys. Žalioji lagūna yra Nikaragvos paukščių buveinė. Bankono paplūdimys įkūnija laukinio kranto ir vandens ramybę. Beje, viešėdami Nikaragvoje, patirsite, kad ramybė – kur kas platesnė sąvoka, nei tik galime įsivaizduoti miestiškos rutinos apsupty. Ramybė tarp Centrinės Amerikos atogrąžų skleidžiasi gyvais pavidalais ir ypatingomis būsenomis: per suartėjimą su gamtos paslaptimis, laukinius garsus, prilygstančius meditacinei gyvenimo melodijai, per stebinančius ir kerinčius vaizdus. Čia žalia spalva – tokia tonizuojanti ir ekspresyvi, kad aplinkai suteikia ypatingos galios ir pilnatvės. O jei dar Jūsų ryšį su gyvybės knibždančiu tropikų pasauliu sustiprina ženklai iš tolimos praeities, kai žmogus buvo tokia pat gaivališka ir tyra laukinės aplinkos dalis kaip tos strakaliojančios laisvos Ometepės beždžionės ir išdidūs sparnuočiai?..

Stabtelėsite El Porvenire apžiūrėti petroglifų. Primename, jog tai – uolų raižiniai, vienas iš neolito ir vėlyvojo paleolito homo sapiens palikimų. Įdomu, kad čiabuvių tradicija akmenyse palikti ženklus ir figūras kai kuriose pasaulio vietovėse gyvavo iki pat XX mūsų eros amžiaus. Laikui ir stichijoms atsparūs petroglifai – tai regiono kronikos. Tiksli jų paskirtis šiuolaikiniams tyrinėtojams – miglota. Amžiams uolose išlikusių gyvūnų ir dvikojų būtybių figūrų, geometrinių formų, dangaus kūnų vaizdai – žymiai aiškesni, nei priežastys, dėl kurių jie atsirado. Dabar tik galime spėti, kad tūkstantamečiai raižiniai buvo pirmykštės komunikavimo priemonės, galbūt savotiški žemėlapiai, migracijos ar medžioklės kelių žymekliai, o gal turėjo astronominę ar ritualinę reikšmę. Kuo petroglifai gimė arčiau naujojo tūkstantmečio, tuo aiškesnė jų paskirtis – menas, jungiantis žmogaus vaizduotę, atmintį ir gamtos darinius.

    

Na, o po dienos ekskursijų, kai jau būsite prisipildę naųjų garsų ir vaizdinių, kai būsite gavę dalelę laukinių ir genčių paslapčių, liks tik leisti sau pailsėti – ne bet kaip, o sveikatos ir energijos šaltiniuose. Tad prieš grįždami į viešbutį, (esant galimybei) panirsite į natūralius Vandens akies – El Ojo de Aqua vandenis. Tai du krištolinio skaidrumo baseinai, užpildyti giluminių vandenų, kurių ištakos – Maderaso vulkanas. Gera ir prasminga šitaip vainikuoti gyvą pažintį su ugnikalnių dueto valdoma įdomiausia Nikaragavos sala ir pasisemti jėgų kelionei po ryškiausias istorines šalies vietas. Antra nakvynė Ometepės saloje viešbutyje (svečių namuose).

11 diena. Ometepės sala - San Chorgė - Leonas - Managva - Granada.

Pusryčiai. Iš Ometepės salos grįšite į žemyninę dalį - nuvažiavę iki kelto, persikelsite atgal į San Chorgės miestelį. Prisisėmę įdomiausių žinių ir nekasdienių įspūdžių iš laukinės gamtos, grįšite į miestų kultūrą. Aplankysite istorinį Nikaragvos miestą prie Čikito upės – Leoną, kurį įkūrė garsusis konkistadoras F. H. de Cordoba. XVII amžiuje Leonas nukentėjo nuo Momotombo ugninių spjūvių. Tačiau jis atsigavo ir nuo 1821 iki 1855 metų buvo šalies sostinė. Dabar Leono architektūrinis paveldas įtrauktas į UNESCO pasaulio sąrašą. Kolonijinė architektūra kuria nuotaikas miesto, kuriame senoji čiabuvių praeitis neišvengiamai susiduria su užkariautojų iš Europos ambicijomis.

Vėliau istoriniu keliu palei kavamedžių, ryžių ir medvilnės plantacijas, kukurūzų ir sorgų laukus važiuosite iki dabartinės šalies sostinės ir kartu didžiausio miesto – Managvos. Jau pavadinimas sako, kad jis yra šalia taip pat pavadinto ežero. Keliautojai pastebi keistą dalyką: šis svarbiausias Nikaragvos miestas vienu metu gali būti ir chaotiškas, ir poetiškas, ir dramatiškas dėl išgyventų žemės drebėjimų bei gaisrų, ir šviesus, perspektyvus dėl į jį dedamų vilčių bei plėtojamos infrastruktūros ir logistikos. Esant galimybei, stabtelėsite prie Prezidento rūmų – gidas papasakos apie šalies istoriją ir valdymą. Pasiruoškite klausimus, kurie Jus dar neramina, kad namo grįžtumėte su atsakymais. O jei vis dėlto dar liks klaustukų, vadinasi, verta tęsti ieškojimus ir plėsti pasaulio pažinimo ribas.

Iš ten vyksite į Nikaragvos miestą, per kelis šimtmečius išlepusį nuo gražiausių epitetų ir pagyrų. Štai, tik vienas iš daugybės: kolonijinio palikimo brangenybė. Granada – vienas seniausių Amerikos žemyno miestų nuo atvykėlių iš Europos laikų. Čia turime Jums paminėti Nikaragvos likimą nulėmusio konkistadoro vardą. Jį įsidėmėti paprasta, kadangi garsiojo užkariautojo vardu pavadinta šalies valiuta. Auksinės kastilijos pavaldinys, avantiūristinių ekspedicijų vadas Franciscas Hernandezas de Cordoba 1523 metais išsilaipino Ramiojo vandenyno pakrantėje ir patraukė gilyn... Po metų jis žaliame krašte, kur rūksta ir snaudžia ugnikalniai, kur nuo saulės spindi skaidriausi ežerai, o jų salose tyko paslapčių tankmė, įkūrė du miestus – Leoną prie Managvos ežero ir Granadą prie Kosibolkos (Nikaragvos) ežero. Pastarasis kartu su Antikva Gvatemaloje buvo svarbiausias politinis centras Vidurio Amerikoje ir gyvybingas uostas. Su Karibų jūra Granada jungiasi per San Chuano upę ir Kikaragvos ežerą. Granada dėl įtakos vis rungėsi su amžininku Leonu, bet galiausiai dėl sostinės titulo laimėjo trečias – Managvos miestas. Žinome, kad jau nekantraujate savo akimis išvysti pasakojimais ir istorinėmis peripetijomis pasidabinusią Granadą. Tačiau žingeidiems keliautojams, norintiems įsivaizduoti šalies miestų foną praeityje, svarbu dar kai ką žinoti apie F. H. de Cordobą ir jo paties likimo posūkius. Istorija išduoda, kad Pedrariasas Davila įtarė F. F. De Cordobą išdavyste ir nukirsdino jį centrinėje Leono aikštėje. Tik visai neseniai, 2000-iais, žymiojo Nikaragvos užkariautojo palaikai buvo rasti kasinėjant Senojo Leono bažnyčios griuvėsius. Jis buvo iškilmingai perlaidotas Garbės memoriale.

     

O dabar jau artėja metas pažvelgti į šimtmečių praeitį, besiilsinčią Granados šventovėse, įsitaisiusią ant namų stogų, sklandančią gatvėmis ir skverais, pradingstančią laiko bei žmonių kovų dėl valdžios nepaisančių Mombačo ir Sapateros ugnikalnių ar ežero horizonte ir vėl išnyrančią kur nors ant pakrantės ar tarp senųjų pastatų. Tikimės, kad pažintinės ekskursijos metu susitiksite su kolonijine praeitimi ar pagausite ją šmėkščiojančią virš miesto grindinio. Granada parodys Jums reikšmingiausią ir įdomiausią paveldą, kurį jau visas pasaulis įvertino. Prieš apžvalgą galime pamėginti „nupiešti“ bendrą vaizdą, o daugybę nepaminėtų žavingų momentų paliekame Jūsų individualiems atradimams. Taigi, pakeliaukite laiku, nusidažiusiu tarpusavy derančiomis geltona, raudona, melsva, žalia spalvomis. Atkreipsite dėmesį į senųjų pastatų, o kartu – ir kolonijinius laikus išryškinančius fasadus. Jie mena XVII – XIX amžius. Virš kuklių vienaaukščių namų aukščiau iškilę tik bažnyčių bokštai. Labiausiai pastebimos – gelsvoji Katedra, balsvoji Šv. Malonės ir melsvoji Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Įspūdingai būtuosiuose amžiuose sustingusios Merkedo ir Gvadelupės bažnyčios, kurios savo mįslingą aurą vis kitaip atskleidžia iš skirtingų kampų, gatvelių ir aukštesnių miesto vietų. Centrinę – Nepriklausomybės aikštę žymi obeliskas. Dar kitaip miesto charizma atsiveria ant ežero krantų, kadaise išgyvenusių plėšikų antpuolius, – šiandien jie tarnauja poilsiui ir pramogoms. Žinoma, jauki ir kelioniška nuotaika įsipynusi tarp vietos kavinių ir restoranų, kurie kviečia paragauti patiekalų iš šviežių daržovių, kukurūzų, ryžių ir žuvies, užsisakyti pačios geriausios kakavos ir kavos iš arabikos pupelių, brandintų čia pat, miesto apylinkėse, pasmaguriauti tikro juodojo šokolado ar pyragaičių. Šiandien pasimėgaukite senųjų kolonijinių miestų teikiamais estetiniais ir gurmaniniais malonumais, o rytoj grįšite į Nikaragvos gamtos glėbį. Nakvynė viešbutyje.

12 diena. Granada - Masajos vulkanas - Katarina - Las Isletas - Granada.

Jei vis dar jaučiate, kad dar ne visas ugnikalnių mįsles įminėte, kad dar ne viską žinote apie vulkaninius fenomenus, šiandien bus proga sužinoti ir išvysti dar daugiau. Pirmiausia po pusryčių vyksite į Masajos nacionalinį parką – pirmąjį ir didžiausią Nikaragvoje. Iš 78 saugomų šalies teritorijų šią vietovę mes įtraukėme į Jūsų maršrutą ne šiaip sau. Ten atvykus, klausimas „kodėl ji“ jau nekils. Atsakymas 54 kvadratinių kilometrų plote dunkso ir kunkuliuoja nuo 100 iki maždaug 630 metrų aukštyje neįtikėtinos vulkaninės architektūros pavidalu. Parkas pavadintas vieno didžiųjų Nikaragvos ugnikalnių vardu. Aktyvų vulkaną vietos indėnai vadino Popogatepe – Ugnies kalnu.

Nevaldomų ir niekaip nenukaunamų gamtos reiškinių labiau pabūgusiems ispanų konkistadorams jis priminė pragaro ar velnio gerklę, tad tarp žemyno užkariautojų paplito pavadinimas La Boca del Infierno. Kad išvaikytų piktąsias dvasias, atvykėliai iš Ispanijos XVI amžiuje prie verdančios viršūnės pastatė kryžių. Tačiau tai rūsčiojo vulkano, kuris, kaip manoma, susiformavo prieš 9000 metų, neišgąsdino. Pastarąjį kartą Masaja išsiveržė 2008-iais. Tai vienas iš šešių aktyvių šalies ugnikalnių. Jeigu Jums pasiseks ir seisminės sąlygos bus palankios, apžiūrėsite įspūdingiausią karštąją Pragaro gerklės duobę – Santjago kraterį. Jau nebenustebsite, jei pasijusite stoviniuojantys prie pragaro vartų, o gal priartėję kitą planetą – Venerą ar Marsą.

Po karštojo turo seks ramesnė, tačiau irgi ne mažiau įdomi apžvalga. Važiuosite į Katarinos miestelį, dovanojantį nuostabius Apojo lagūnos ir jos apylinkių vaizdus. Galima sakyti, kad Apojo yra vandens guolis, telkšantis arp Masajos ugnikalnio šiaurėje ir Mombačo – pietuose. Šis krateris susiformavo po vulkanų sprogimų prieš 23 tūkstančius metų ir užsipildė vandeniu. Gylis siekia iki 175 metrų. Tai didžiausia vulkaninės kilmės lagūna Nikaragvoje – paviršius apima daugiau nei 2 hektarus. Apojo panorama Jūsų atminty išliks kaip vienas vaizdingiausių šios kelionės atvirukų.

Grįžtant į Granadą – dar viena staigmena. Centrinė Amerika turi tiek daug gamtos veidų, kad nepaliauja stebinti tų, kas ieško ir trokšta gyvai pažinti kiekvieną žemėlapio taškelį. Pravažiuosite Jums jau žinomą Nikaragvos ežerą. Laiveliu nuplauksite į ypatingą jo dalį, ispanų kalba vadinamą Isletas de Granada. Tai 365 mažų salų archipelagas prie Asesės iškyšulio. Šios salos – irgi vulkaninės kilmės, jų atsiradimą lėmė Mombačo. Tad, klausydami gido, semkite žinias apie žaliąją laukinę tikrovę ant vandens ir aplink jį. Pabūkite truputį ornitologais romantikais. Į Nikaragvos ežerą užklysta arba jame nuolat gyvena daugybė rūšių sparnuočių. Tarp jų – žieduotieji keršieji tulžiai, geltonkaktės žakanos, Montezumos oropendulos, didieji baltieji gandrai, kormoranai... Mes negalime Jums sudaryti tikslaus sąrašo paukščių, kuriuos pamatysite, bet galime užtikrinti: sparnuočių stebėjimas mūsų keliautojams visada tampa intriguojančiu nuotykiu. Vakarop – grįžimas į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

Svarbu! Pasirinkusieji trumpajį turą, ruošiasi tarptautiniam skrydžiui į Europą (derinama individualiai).

13 diena. Granada - pervežimas į oro uostą - skrydis į Gvatemalą - Gvatemalos miestas - Čičikastenangas - Panachačelas.

Pusryčiai. Pervežimas iš Granados į tarptautinį oro uostą. Atsisveikinimas su ežerų, vulkanų ir jaukių kolonijinių miestelių kraštu. Skrydis iš Nikaragvos į Gvatemalą (esant galimybei iš Nikaragvos į Gvatemalą skrendama po ekskursinės programos 12 dienos vakare).

Didžiausiame Gvatemalos mieste Gvatemaloje yra apie puspenkto milijono gyventojų – daugiausia iš visų Centrinės Amerikos miestų. Jo istorija – ilga. Kadaise čia gyveno majai, kurie, kaip manoma, šalyje išnyko X amžiuje dėl iki galo nenustatytų priežasčių. Jie paliko savo civilizacijos ir Kaminalčuju miesto griuvėsius. Ilgainiui, ypač XX amžiuje smarkiai šaliai modernėjant, Gvatemalos miestas apie juos plėtėsi ir ant jų augo. Šiuolaikinė civilizacija nustelbė galingųjų indėnų palikimą, tačiau prieš ją aukščiau liko stūksoti ugnikalniai. Net 4 vulkaninės viršūnės matomos iš Gvatemalos miesto. Vienas jų – Pakaja – 2010 metais buvo išsiveržęs. Esant tinkamoms oro sąlygoms, šiuos laikui ir žmogui nepavaldžius gamtos didžiūnus išvysite horizonte.

Vyksite į Čičikastenangą. Jūsų kelionė įgis daugiau miestiškų atspalvių. Artėsite prie majų šaknų. Gvatemala buvęs šių galingųjų Centrinės Amerikos indėnų kultūros židinys. Kur ne kur kalnuotose šalies vietovėse dar aptinkamos senosios tradicijos ir mistiniai papročiai. Čičikastenangoje aplankysite įdomiausias miesto vietas. Tarp jų – ant senosios majų kulto vietos kolonistų pastatyta Romos katalikų Šv. Tomo bažnyčia, pritraukianti būrius karštų maldininkų ir net savus ritualus atliekančius indėnus. Taip pat pabuvosite prie ant pietinės miesto kalvos esančios akmeninės Paskualo Abaho šventavietės, iš kurios dar neišsivadėjusi šamaninė dvasia. Jos pavadinimas reiškia „aukų akmenį“. Miestiečiai nuo neatmenamų laikų periodiškai jį lanko ir atnašauja majų dievui Hujupui Takahui: jam palieka gėlių, cigarečių, smilkalų, maisto, kad tik šis neužsirūstintų ir palaikytų aplinkinių žemių derlingumą. Vietiniai paprastai neprieštarauja, jei smalsūs turistai per pagarbų atstumą stebi jų apeigas. Vis dėlto dėl etinių sumetimų patariame paprašyti leidimo juos fotografuoti ar filmuoti.

Miestelis turi itin energingą turgų, kuris veikia dukart per savaitę. Jei tą dieną, kai čia viešėsite, jis bus gyvas, būtinai jį aplankysite. Ryškiais audinių raštais, parduodamų suvenyrų margumynu ir jų gausa ši senoji prekybos erdvė gali konkuruoti su garsiausiais Rytų šalių turgumis po atviru dangumi. Beje, jei Jums teko keliauti po Himalajus, Tibetą ar Nepalą, pastebėsite pritrenkiančių panašumų tarp Azijos ir Centrinės Amerikos kalniečių dirbinių stilistikos. Tačiau, be jokios abejonės, atrasite ir gėrybių, dėl kurių šio turgaus su jokiu kitu nesupainiosite. Gvatemalos miestų gatvelėse pardavinėjami tradiciniai, vietoje gaminti smilkalai, mačetės, tik šiame regione randamos vaistažolės, indėniško stiliaus palaidinės ir megztiniai, šamaninės kaukės. Sąrašą po kelionės galėsite pratęsti ir Jūs, įsigiję kokį nors originalų, tik Jums skirtą daiktą. Tęsite kelionę į aukštumų miestelį Panachačelą, įsikūrusį prie šalies pasididžiavimu laikomo Atitlano ežero. Dangų remiančių (~3000 m aukščio) ugnikalnių ir indėnų kaimelių supamas ežeras pelnytai laikomas vienu gražiausiu ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir pasaulyje. Nakvynė viešbutyje.

14 diena. Panachačelas - Santa Kruzas La Laguna - Santjagas Atitlanas - Antikva.

Pusryčiai. Dienos šviesoje išvysite poetišką Panachačelos miestelio aplinką. Jus sups mažos ir jaukios gatvelės, tarsi nejučiomis nuvedančios iki Atitlano ežero. Nathuatlų kalba Atitlan reiškia „vandens vieta“. Šaltiniai liudija, kad XIII amžiuje čia įsikūrė tzutudžilų tautelė, kilusi iš majų. Jau greitai suprasite, kodėl juos galima vadinti vulkanų žmonėmis. Tiesa, ne tik jiems šis nuostabaus grožio gėlo vandens telkinys reikšmingas. Pakrantėje prisišvartavusios valtys ir jachtos – pagrindinės transporto priemonės, Panachačelą jungiančios su gyvenvietėmis anapus ežero bei aplink jį. Plauksite į nuošalų majų kaimelį – Santa Kruzą La Laguną, kurį įmanoma pasiekti tik valtimis arba pėsčiomis. Čia trūksta paprasčiausių šiuolaikinės civilizacijos ženklų ir komforto, prie kurio įpratę miestiečiai, tačiau yra krepšinio ir futbolo aikštė vaikams. Įsijauskite į tikrą ramybę ir įkvėpkite gryno nuotykių oro.

Iš šio kaimelio pėsčiomis pajudėsite į Džaibalito. Valandą keliausite iki kalvos, iškilusios apie 150 metrų virš Atitlano. Grožėdamiesji jo apylinkėmis, prisiminsite posakį, jog kelionėje svarbiausia – ne jos tikslas, o pati kelionė. Pasivaikščiojimas pėsčiomis iš tikrųjų bus turiningas ir įkvepiantis. Tačiau netrukus paaiškės, kad verta siekti ir paties tikslo. Kalvos viršūnė Jums padovanos egzotišką vulkanų reginį, prie kurių priartėsite kitoje ekskursijos dalyje. Po neeilinės apžvalgos vėl sėsite į valtį – tik jau kitą, – kuri Jus nuplukdys iki Santjago Atitlano kaimo, 1556 metrų aukštyje „gulinčio“ tarp Tolimano ir Šv. Pedro vulkanų ir dar žvelgiančio į tolumoje, pietvakarių pusėje pasilikusį aukščiausią iš visų trijų ugnikalnių – Atitlaną, siekiantį 3516 m. Jau iš tolo vulkanų apglėbtas miestelis primena paveikslą. Trumpam tapsite jo dalimi.

Žiūrint ne tik į panoramą, bet ir į istorinius kelius, galima pastebėti dar gyvus majų kultūros ženklus. Čia kadaise gyveno tzutudžilai. Atkreipkite dėmesį į čiabuvių išvaizdą. Yra atitekosų, kurie kasdien, be jokios ypatingos progos dėvi tradicinius tautinius drabužius bei puošiasi indėniškais aksesuarais ne dėl turistų akių, o iš įpročio. Šios ryškios išorinės detalės išduoda, kad miestelio gyventojams vis dar artima indėnų pasaulėžiūra. Kelis šimtmečius trukęs kolonistų valdymas savo žymę, be abejonės, paliko. Todėl dabar vietinių gyvenimas – nuo buities iki religinių ritualų bei švenčių – raibuliuoja kaip ežeras, į kurį įteka dviejų skirtingų – senosios indėnų ir atėjūnų krikščionių – kultūrų upės.

Pirmiausia pasivaikščiosite ir užsuksite į vadinamųjų primityvių piešinių galerijas, galbūt čia jų bus galima ir įsigyti. Ryškūs kūriniai jausmingi, tuo pačiu atspindi realybę: indėnų kilmės žmonių portretus, buitines ir draugystės scenas, veiksmą gatvėje. Tai – tarsi vietinio gyvenimo reportažai, kurie ilgainiui taps svarbūs kaip istoriniai tikrovės atspindžiai. Jie tokie realūs, jog iš esmės prilygsta fotografijoms, tik pateikimas kitoks – ekspresyvesnis, šiek tiek šaržuotas. Šie darbai, kuriuose stambiomis formomis pavaizduoti čiabuviai bei tokia pat spalvinga ir emocinga kaip jie patys aplinka, gali papuošti Jūsų kambario sienas ir visam gyvenimui priminti Centrinės Amerikos egzotiką. Tad jau ir turite atsakymą, ką parsivežti atminimui namo ar kokią originalią dovaną iš tolimų kraštų įteikti išraiškingą estetiką įvertinsiančiam žmogui.

Taip pat aplankysite XVI amžiuje Šv. Jameso garbei iškilusią bažnyčią. Joje yra šventųjų medžio statulėlių, kurioms vietos moterys siuva apdarus ir juos keičia. Vaizdas – išties neįprastas ar mažų mažiausiai keistas žiūrint kataliko iš Vidurio ar Rytų Europos akimis. O kad visapusiškai pajaustumėte Santjago Atitlano atmosferą, turėsite galimybę stebėti indėnų ritualą, atliekamą dievui Maksimonui. Liaudis jam aukoja pinigų, cigarečių, spiritinių gėrimų, dega žvakes, kad tik anas užtikrintų gerą sveikatą, derlių, sėkmingą santuoką. Žmonės paprastai šiam majų dievui į burną įkiša cigarą. Statula rengiama dažniausiai XVIII amžiaus europietiškais drabužiais, turi skrybėlę, puošiama girliandomis. Kad ir kokia spalvinga ši būtybė būtų, dar margesnės – ją per amžius apstojusios legendos.

Vėliau grįšite į Panachačelą ir važiuosite į istorinį, UNESCO saugomą Gvatemalos centrinių aukštumų miestelį – Antikvą. Nakvynė viešbutyje.

15 diena. Antikva.

Pusryčiai. Surengsime ekskursiją, kuri paskatins Jūsų mintis ir vaizduotę nusikelti į ispanų atėjimo ir jų klestėjimo indėnų žemėse laikus. Suvoksite, kokios stiprios dvasios turi būti miestas, ne sykį patyręs žemės drebėjimą ir po to atsitiesęs. XVI, XVII, XVIII amžiaus įvykiai atgis pasakojimais ir kolonistų palikimu. Pastebėsite, kad didelį vaidmenį vietiniame gyvenime atliko jėzuitų vienuoliai, čia atnešę bei skleidę vakarietiško švietimo idėjas. O šventuoju paskelbtas Hermanas Pedras iš Tenerifės įkūrė ordiną, pašvęstą padėti vargstantiems, juos išmokslinti. Apžiūrėsite autentiką išlaikiusią Šv. Džozefo Katedrą, kurios gyvenimo pradžia – XVI amžiaus vidurys, taip pat ispanų valdžiai tarnavusius Generolų rūmus. Pastatas išsiskiria puošnia balsvų arkų galerija per du aukštus. Atkreipkite dėmesį į miestelio išplanavimą – jis išlaikęs tradicinę Lotynų Amerikos gatvių struktūrą ir „ritmą“. Antikvos viešųjų erdvių kasdienybę užpildo guvi prekyba. Pažvelkite, kokie raštų margumynai nukloję grindinį. Suvenyrai, praktiniai niekučiai, paveikslai dar labiau išryškina vietos charakterį.

Po pietų – laisvas laikas. Šią dieną Gvatemaloje praleiskite taip, kaip Jums atrodo geriausia pratęsti visapusišką pažintį su regionu, kurio kultūros įvaizdžius iki šiol piešia tolima praeitis, o gamtą – kalnai, vulkanai, atogrąžų miškai. Galbūt, kad miestelis Jums taptų savu, norėsite išnaršyti kiekvieną gatvę ar terasinėje kavinėje neskubėdami gurkšnoti mėgstamą gėrimą, o gal smaguriauti viename iš daugybės restoranų ir stebėti praeinančius vietinius. Tuomet pagalvosite ir apie lauktuves. Per kelionę jau patyrėte, kad kava iš Amerikos žemyno gali būti puiki dovana vertinantiems arabikos skonį ir kokybę. Kaip tik šio miestelio apylinkėse fermeriai augina aukščiausios rūšies arabikos pupeles, kurios vėliau keliauja į vietines krautuves.

O galbūt vis Jūsų žvilgsnis krypsta į horizontą ir šnopuojantis vulkanas Jūsų lyg ir nepaleidžia? Tuomet, jei tik bus palankios oro sąlygos, ir Jūsų jėgos Jums leis, pagal pageidavimą už papildomą mokestį galime užsakyti stulbinamą turą prie 2 438 metrų aukštyje virš jūros lygio rūkstančio Pakajos milžino. Ką gi, apsiaukite gerus batus, geriausia – skirtus pasivaikščiojimui po kalnus. Pasiimkite vėjo nenupučiamą kepurę ar skarą, saulės akinius, vėjui ir lietui nepralaidžią striukę ar lietpaltį. Pasirūpinkite užkandžiais ir gėrimais. Būtinai pasiimkite fotoaparatą ir kamerą, nes unikalūs vaizdai, kurie Jus lydės žygio metu, privalo būti įamžinti.

Pakaja laikomas aktyviausiu Gvatemalos vulkanu. Ugnikalniui suaktyvėjus ir dėl saugumo sumetimų kai kurios jo zonos uždaromos. Tačiau, esant galimybei, ir palankioms seisminėms sąlygoms, galima bus išvysti raudonu karščiu nirštančią lavą, kraterio upes ir uolas, o kartu – ir už žmogų galingesnės gamtos grimasas. Jų dėka gali užplūsti jausmas, jog su Žeme juokautai nevalia, nes yra daugybė paslapčių, kurių žmonija dar neįminė ir už kurias niekada netapsime stipresni. Iš tikrųjų vulkanai turi galią ir ekstremaliems keliautojams, ir mąsliems stebėtojams pažerti nepamirštamų įspūdžių, paaštrintų jaudulio ir filosofinių klausimų. Jūs iš arčiau pajusite ir daugiau sužinosite apie ugnikalnių nuotaikas ir jų įtaką aplinkai. Nenustebkite, kad po akistatos su arčiau debesų svylančia pravira ertme vis jusite – tarsi tą aktyvų ugnikalnį – kunkuliuojantį troškimą sugrįžti ten pat arba ieškoti naujų vulkanų (P.S. dalį kelio iki vulkano galima nujoti arkliais – jau ne viena GRŪDOS grupė tai išbandė). Nakvynė viešbutyje.

16 diena. Antikva - Kopanas (Hondūras).

Pusryčiai. Judėsite į „El Florido“ pasienio stotį ir vakarų Hondūrą. Tai trečia pagal dydį Centrinės Amerikos valstybė. Jai priklauso Karibų jūra, Ramusis vandenynas, vulkaninės kilmės kalnai, visžaliai atogrąžų miškai ir mangrovių sąžalynai. Jūs jau turėjote galimybę pažinti šiuos tropinės gamtos turtus. Užtat likusią kelionės dalį skiriame čiabuvių kultūros šedevrams bei jos ištakoms. Viena vertus, stebėdami socialinį ir religinį peizažą, pamatysite anksčiau pažintų karibietiškos, ispaniškos bei indėniškos kultūrų veidų ir jų kaukių. Kita vertus, pažvelgus iš arčiau, išryškės vietinio gyvenimo savitumas. Kalnuotuose pietuose gyvena metisai, ispaniškos gijos persipynusios su indėniškomis - majų, miskitų. Kalniečiai daugiausia kalba ispaniškai, verčiasi žemės ūkiu ir prekyba, o Karibų pakrantėje gyvena juodaodžiai ir garifūnai, kurie kalba daugiausia angliškai, augina bananus, užsiima žvejyba. Šie Hondūro gyventojai vadinami karakolais. Daugiažiedė šalies kultūra išsiskleidžia per krikščioniškas bei indėniškas šventes ir karnavalus. Ji atsispindi ir vietos virtuvėje. Karibų jūra šalį apdovanoja žuvimi, palankus klimatas – vaisiais. Ant stalo dažnai puikuojasi ir meksikietiški produktai bei patiekalai, tokie kaip tamalė ir tortilijos. Tad čia lankydamiesi galėsite paragauti ir tokio maisto, kokio iki šiol Jūsų kelionės valgiaraštyje nebuvo. Svarbiausia – aplankysite Centrinės Amerikos praeitį visoje planetoje išgarsinusią ypatingą vietovę ir prisisotinsite galingais įspūdžiais.

         

Būtasis laikas Hondūre aptinkamas didingais ir mįslingais, itin charizmatiškais pavidalais. Tad platesnei apžvalgai skirta stotelė šioje šalyje, visai prie pat Gvatemalos, – žymioji Kopano archeologinė radimvietė. Tai – vienas iš didžiųjų majų civiliacijos centrų. Miestas buvo įkurtas derlingame Kopano upės slėnyje. Pirmieji gyventojai žemdirbiai čia telkėsi jau IX amžiuje prieš mūsų erą, o II mūsų eros amžiuje teritorija atiteko valdingųjų indėnų žinion. Pamažu Kopanas išaugo į galingą miestą-valstybę. Ši tryško energija, krauju srūvančiais aukojimo ritualais bei stipria valdžia ir buvo pilna gyvybės nuo V iki IX amžiaus. Kodėl ji vėliau sunyko, vieno atsakymo nėra, plinta įvairiausios versijos – nuo majų galybės silpnėjimo iki sausros ir kitų stichinių nelaimių.

Kopane išlikę nemažai pastatų ir skirtingos paskirties erdvių, todėl galima lengviau identifikuoti jo struktūrą. Esti grupė statinių, vadinama akropoliu. Manoma, kad mieste buvo ir aikštė, skirta žaisti su kamuoliu. Vietovėje nuo 1943 metų rasti 6 iš 16 žinomų valdovų palaikai. Vienas jų buvo pridengtas nefrito plokštėmis su ant jų išraižytais pilietinės, teisinės ir karinės valdžios simboliais. Kape rasta nefritinių papuošalų ir kitų prabangių dirbinių. Tarp akmeninių kapaviečių, apeiginių piramidžių, bokštų amžiams liko sustingusios žvėriažmogių galvos. Labiausiai griuvėsiai garsėja prašmatniomis portretinėmis stelomis su gausiais įrašais. Didžioji Kopano stela vaizduoja valdovą Uaxaclajuun Ub’aah K’awiilį. Stilizuoti būtybių kūnai, jų orūs ir rūstūs žvilgsniai, meniškos dekoro detalės išduoda čia kadaise viešpatavus išmintingos, stiprios, o gal net nuožmios kultūros dievus ir sudievintus valdovus.

Šių laikų žmonės dar nėra iki galo išsiaiškinę visas jų būties paslaptis, tačiau pamėginti – verta! Kopane rasta daugiau skulptūrų nei bet kurioje kitoje senovės majų gyvenvietėje, todėl dar aplankysite Skulptūrų muziejų. Beje, galbūt archeologų bei istorikų atradimų dar padaugėjo, kol šiai kelionei rengiatės. Į Hondūrą atvykstantys keliautojai kiekvienais metais sužino ir pamato vis kažką nauja ir pritrenkamai įdomaus. Po didžiosios ekskursijos, esant galimybei, vyksite į Akvas Kaljentes atsigaivinti terminiuose vandenyse. Nakvynė viešbutyje.

17 diena. Kopanas - Kuiriga (Gvatemala) - Barijoso uostas - Livingstonas - Rio Dulsė - Šv. Pilypo fortas - Floresas.

Pusryčiai. Vieną reikšmingiausių majų buveinių Kopaną jau aplankėte, tačiau čia dar grįšite ir mintimis, ir indėnų istorijos keliais, kurie išsišakojo į kaimyninius kraštus ir neišvengiamai persipynė. Vyksite atgal į Gvatemalą. Pirmiausia kirsite sieną per „El Florido“ stotį. Pro gražaus kraštovaizdžio Motagua upės slėnį važiuosite į įstabių indėnų civilizacijos monumentų miestą – Kuirigą. Taip tęsite kelionę po majų šlovės ir galybės laikus. Kuirigą galėsite palyginti su kaimynystėje likusiu Kopanu, juolab kad šias buvusias indėnų gyvenvietes sieja svarbūs įvykiai ir valdovų kovų drama. Antai VIII amžiuje Kuirigos valdovas K'ak Tiliw Yopaatas su savo aršia kariauna įsiveržė į Kopaną ir nugalėjo didįjį karalių Uaxaclajuun Ub’aah K’awiilį – pastarojo garbei iškilusią stelą jau matėte. Valdovas buvo paaukotas pagrindinėje Kuirigos aikštėje. Pralaimėjimas prieš mažesnę vasalinę valstybę ir kruvina karaliaus baigtis smogė per Kopano gyventojų orumą, į jų kraštą ėmė skverbtis krizė, o Kuiriga tapo nepriklausoma ir įgijo svarbių prekybos kelių kontrolę. Kaip tik tada Kuirigoje plėtėsi statybos. Čia taip pat buvo pastatytas akropolis, valdovo rūmai, kamuolio aikštė. Miestą puošė stilizuotos stelos ir skulptūros. Šių dienų pasaulis pasigenda tikslių žinių apie Kuirigos įtakos susiplnėjimą IX amžiuje. Tik žinoma, jog tuo metu prekyba Motagua upės slėnyje priblėso. Dar nėra iki galo išsiaiškinta, kodėl Kuiriga nustojo gyvavusi... XIX amžiuje ji pateko jau į europiečių akiratį ir nuo to laiko tapo archeologinių tyrinėjimų stotimi. Tik palyginti neseniai ši vietovė ėmė populiarėti tarp turistų.

Iš Kuirigos vyksite į Barijoso uostą, iš ten nedideliu laivu – tiburonera pasieksite Livingstoną. Artėjant matyti, kad jis kuria miniatiūrinio, maloniai snūduriuojančio kurorto įspūdį. Prieplaukoje ilsisi jachtos ir valtys, o tuščiame ar tik kukliai žmonių apsėstame paplūdimyje linksta vėjo glostomos palmės. Siaurose gatvėse pūpso restoranėliai ir kavinės šiaudinėmis „kepurėmis“. Vienu metu tai buvo pagrindinis Gvatemalos uostas Karibų pakrantėje. Miestelis įkurtas palyginti neseniai – XIX amžiaus pradžioje ir pavadintas JAV politiko Edwardo Livingstono garbei. Kone esminis Livingstono charakterio bruožas – garifūnų kultūra. Taip vadinama mišrios kilmės etninė grupė, daugiausia pasklidusi Centrinės Amerikos Karibų pakrantėje. Jie yra karibų ir indėnų aravakų palikuonys, laiko tėkmėje susimaišę su iš Afrikos atvežtais vergais, kai kurie turi europietiško kraujo. Britų kolonistai garifūnus vadino juodaisiais karibais. Šie Karibų pakrantės gyventojai kalba iš aravakų kilusia sava kalba. Tarp kitko, ji, kaip ir muzika, įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą. Dėl daugiakultūrės patirties garifūnų kalba pasipildžiusi karibų, anglų, prancūzų, ispanų kalbų priemaišų. Kol gyvuoja senoji kalba ar jos likučiai, tol gyvos ir senos tradicijos. Išlikę mistiniai laidojimo ritualai, iniciacijos.

Toliau važiuosite link Rio Dulsės. Pavadinimas išvertus skambėtų kaip „saldi, miela upė“. Tai pati garsiausia Gvatemalos upė, kurios ilgis – 42 kilometrai, taigi, palyginti trumpa. Ji išteka iš Isabalio ežero, vingiuoja tropinėmis džiunglėmis, o įteka į Karibų jūros Hondūro įlanką ties Livingstonu ir sudaro estuariją, kur susilieja gėlas ir sūrus vanduo. Leisitės į laukinę ekskursiją laiveliu. Jos metu stebėsite žmonių gyvenimą ant kranto. Čia kur ne kur išsimėtę šiaudiniai ir mediniai namai, pavėsinės ir pašiūrės. Kai kur gyvena vietiniai, kai kurie būstai skirti nepretenzingiems keliautojams. Pastatai kuklūs, nedideli, tačiau idealiai įsilieja į žalią aplinką ir sukuria nepaprasto jaukumo bei svetingumo aureolę.

Žmonių apgyvendintos vietovės tols. Didžioji upės dalis įeina Dulsės nacionalinį parką. Pateksite į gyvą pasaulį, amžinai pasidabinusį vešlia ir sultinga augalija, uolomis, kriokliais. Virš vandens orą raižo patys įvairiausi sparnuočiai, tarp jų – kelių rūšių tukanai, kurių pagrindinis ir su niekuo nesupainiojamas skiriamasis bruožas – didelis ryškus snapas, taip pat vanagai, briaunasnapiai elektronai. Aplink upę gyvena patys įdomiausi gyviai, kaip antai „gyvosios fosilijos“ – tapyrai. Šie keturkojai labai panašūs į šernus, bet yra smulkesni, be to, turi trumpą ir judrų straublį, kuris susiformavo nosiai suaugus su viršutine lūpa. Taip pat aptinkami jaguarai, bene 50 rūšių roplių. Plaukdami mėgaukitės tyru oru, skaisčiu vandeniu ir dairykitės – niekada negali žinoti, koks veikėjas sujudins krūmus ar ilgastiebes žoles, koks užkliudys medžių šakas ar išlįs ant kranto, o gal nutūps ant vandens. Beje, pasaulyje yra ekstremalių, įspūdingų dydžių kanjonų, bet Rio Dulsės tarpeklis tiesiog stulbina – susiaurėjusią upę „įrėmina“ 300 – 400 metrų aukščio uolėtos sienos. Jas praplaukę, netrukus pasieksite patį Rio Dulsės miestelį ir gerai išsilaikiusį Šv. Pilypo fortą. Jį užkariautojai ispanai pastatė XVII amžiuje, kad apsisaugotų nuo į Rio Dulsės upę ir Isabalio ežerą atplaukiančių piratų, tarp kurių dažnai buvę ir anglų plėšikai. Po plaukimo Rio Dulsės upe sėsite į autobusą ir kelionę tęsite link Floreso. Nakvynė viešbutyje.

18 diena. Floresas - Tikalis - Floresas - skrydis į Gvatemalos miestą.

Po pusryčių iš Floreso pajudėsite link Tikalio.

Apsukę Centrinės Amerikos žiedą, kelionės pabaigai palikome didžiausio dėmesio vertas istorines vietoves. Kai internetas dar nebuvo plačiai naudojamas ir nebuvo tinklaraščių, vienas nežinomas XX amžiaus keliautojas iš Vakarų, greičiausiai Jungtinių Valstijų, savo dienoraštyje, rastame Karibų jūros pakrantėje, dar parkeriu rašė, kad jei jausmą, patiriamą kelionės metu, galima palyginti su kalnais, tai Gvatemala prilygsta ne paprastam įspūdžių kalnui, o vulkanui. Atvykėlius iš kitokių geografinių platumų pribloškia ne tik šios šalies ugnikalniai. Žingeidžius ieškotojus pakeri ir apleisti majų miestai. Vienas garsiausių – El Peteno regiono džiunglėse dunksantis Tikalis. Tikalis Gvatemalai – kaip piramidės Egiptui, kaip Didžioji kinų siena Kinijai, kaip Maču Pikču Peru. Šiandien ir Jūs vaikščiosite tarp akmeninių laiptuotų Tikalio šventyklų. Tačiau tik nedidelė dalis iš tūkstančių senovinių pastatų išvalyta ir ištirta. Dar daugybę griuvėsių slepia stambi, tanki atogrąžų miško augmenija. Istorinė energija Tikalyje – ypatinga. Klestėjimo laikotarpiu Tikalis buvo išsiplėtęs iki 123 kvadratinių kilometrų. Miesto-valstybės centre stūkso svarbiausi pastatai – pirmoji šventykla, antroji šventykla ir šiaurinis bei centrinis akropoliai. Čia tarsi iš dosnios žemės išaugusios stelos ir altoriai su išraižyta valdžiusių dinastijų istorija.

Ekskursijos metu gidas papasakos Jums daug įdomių faktų apie šį vieną didžiausių majų civilizacijos miestų. Mes pasakojimą tik papildome. Pavyzdžiui, ar žinote, kad Tikalis nėra pirminis, senas pavadinimas? Jis atsirado tik XIX amžiuje, iš icų kalbos paėmus žodį, reiškiantį „balsų vietą“. Majai savo gyvenvietę vadino Yax Mutal – „surišta plaukų sruoga“. Spėkite, kiek III–IX amžiuje žmonių čia galėjo gyventi? Mokslininkai mano, jog gyventojų skaičius siekė 100 ar 200 tūkstančių. Beje, kokiame fantastiniame kino filme galima pamatyti akmeninius Tikalio fragmentus? Pasufleruojame – IV „Žvaigždžių karų“ dalyje. Tikalio stiliaus piramidės matomos ir kvapą gniaužiančiame Melo Gibsono filme „Apokalipsė“, nors regionas ten vaizduojamas kitas. Vis dėlto daugybės paslapčių neišduoda Tikalio apylinkių džiunglės ir jų gyventojai. Jokia beždžionė, strikinėjanti aplink apžėlusias griuvenas ir 60 metrų aukščio piramides, neprabils apie didžiųjų indėnų civiliacijos paliktas mįsles. Tačiau po šios kelionės Jūs tikrai praturtėsite nekasdieniais potyriais ir žiniomis, kurių bet kur nerasite.

Jei po ekskursijos dar turėsite laiko (priklausys nuo skrydžio Floresas – Gvatemala grafiko), galėsite aplankyti šalia esantį Sylvannuso G. Morley muziejų. Jis pagilins pažintį su Tikalio praeitimi, kadangi glaudžia įdomius vietos radinius: keramikos dirbinius, išraižytą nefritą, kaulus su įrašais.

Po ekskursijos Tikalyje važiuosite į Floreso oro uostą. Skrydis į Gvatemalos miestą. Nakvynė viešbutyje.

19 diena. Gvatemalos miestas - pervežimas į oro uostą skrydžiui į Europą.

Pusryčiai. Jeigu liks laiko prieš tarptautinį skrydį, už papildomą mokestį Jums pasiūlysime užsisakyti ekskursiją į Nacionalinį archeologijos ir etnologijos muziejų. Šioje kelionėje tai bus paskutiniai majų kultūros pažinimo grūdeliai – labai vertingi ir įdomūs. Muziejus įsteigtas 1931 metais. Jo autentiški, originalūs eksponatai padalyti į 4 sektorius, atsižvelgiant į radinių amžių ir paskirtį. Vienas jų atskleidžia majų lingvistinį palikimą, tekstilę ir tradicijas. Žingeidiems istorijos estetams šį muziejų verta aplankyti vien dėl senovės Piedras Negras mieste rasto sosto. Taip pat verta pamatyti daugiau skirtingo stiliaus stelų ir šiurpinamai gražių kaukių, rastų skirtinguose majų regionuose. Brangiam galingųjų indėnų palikimo lobynui priklauso ir prašmatnūs, masyvūs valdovų papuošalai. Galėsite išvysti sumažintą bendrą vaizdą didžiųjų miestų, tarp kurių griuvėsių ir išlikusių pastatų Jūs jau vaikščiojote. Taip, pasitelkdami kelionės metu įgytas žinias, patirtus autentiškus įspūdžius bei vaizduotę, per mažas, bet labai reikšmingas detales savo jėgomis atkursite šimtametę praeitį ir galbūt pavyks atsakyti į bent dalį Jus jaudinusių klausimų apie būtajame laike likusią majų pasaulio didybę bei grožį.

Nors kelionė baigiasi, bet pažinimas tik įsibėgėja. Viliamės, kad šios atostogos Jus paskatino ir toliau gilintis į planetos paslaptis.

Pervežimas į oro uostą skrydžiui į Europą.

20 diena. Grįžimas į Lietuvą.

20 dienų kelionė - didysis turas
Speciali kelionės kaina asmeniui 2-viečiame kambaryje: nuo  4049 EUR 3949  EUR
Priemoka už vienvietį kambarį: nuo 780  EUR.


14 dienų kelionė - mažasis turas (be Gvatemalos ir Hondūro)
Speciali kelionės kaina asmeniui 2-viečiame kambaryje: nuo 3059 EUR 2959 EUR
Priemoka už vienvietį kambarį: nuo 580  EUR.

Į kelionės kainą įskaičiuota

  • Lėktuvo bilietai vietiniams skrydžiams: Panama – Bokas del Toro, Floresas – Gvatemalos miestas;
  • Kelionė autobusu pagal programą;
  • Visi transferai valtimis ir laiveliais (pagal programą);
  • 18 nakvynių su pusryčiais 3* viešbučiuose (pagal šalies kategoriją), bungaluose, lodžijose, posadose, svečių namuose;
  • 8 pietūs, 5 vakarienės;
  • Ekskursinė – pramoginė programa;
  • Plaukimas pramoginiu laivu Panamos kanalu;
  • Plaukimas valtimi Tortuguero nac.parko kanalais;
  • Pasikėlimas „dangaus tramvajumi“ Arenalio ugnikalnio nac.parke;
  • Plaukimas laiveliu Nikaragvos ežere link Isletas de Granada;
  • Plaukimas laiveliu Atitlano ežere į Santa Kruzą la Laguną;
  • Plaukimas laiveliu Rio Dulsės upe;
  • Įėjimo bilietai į mokamus objektus ir parkus pagal programą;
  • Vietinių gidų paslaugos;
  • Profesionalaus GRŪDOS kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos;
  • Kelionės dokumentų sutvarkymas.

Į kelionės kainą neįskaičiuota

  • Tarptautinių skrydžių bilietai nuo 980 - 1190 EUR (priklauso nuo sezono, oro linijų bendrovės, bilieto išrašymo datos etc);
  • Skrydžio bilietas: Managva – Gvatemalos miestas (500 EUR - 550 EUR, priklauso nuo sezono, oro linijų bendrovės, bilieto išrašymo datos etc); išvykimo mokestis iš Nikaragvos (~ 5 USD);
  • Kopimas į Pakajos ugnikalnį (~ 60 USD asmeniui);
  • Sienų kirtimo mokesčiai: Panama –Kosta Rika (~ 15 USD), Kosta Rika – Nikaragva (~ 29 USD), Gvatemala – Hondūras (~ 5 USD);
  • Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą);
  • Asmeninės išlaidos, arbatpinigiai (privalomi!) vietiniams gidams 2-3 USD asm. (dienai) ir vairuotojams 1-2 USD asm. (dienai) , gėrimai, kitos nepaminėtos išlaidos;
  • P.S. už leidimą fotografuoti ir filmuoti tam tikruose objektuose mokama papildomai.

Svarbu

Sienų kirtimo ir išvykimo mokesčiai gali keistis (mokama vietoje).

Papildoma informacija

  • Kelionės organizatorius pasilieka teisę optimizuoti maršrutą likus mėnesiui iki kelionės pradžios.
  • Pasikeitus skrydžių, lėktuvų bilietų ir/arba kitų paslaugų kainoms, valiutų kursams, kelionės programa, data ir kaina gali keistis. Aviabilietai negrąžinami ir nekeičiami, pinigai už juos negrąžinami;
  • Siūlomų ekskursijų, pramogų, objektų lankymo tvarka, skaičius ir kainos gali keistis;
    Nurodyta tarpinių pervežimų trukmė gali keistis dėl kelių būklės, eismo ar oro sąlygų;
  • Siekdamas užtikrinti keliautojų saugumą, kelionės organizatorius pasilieka teisę keisti kelionės programą, ekskursijų eilės tvarką, viešbučius, skrydžius ir pervežimus dėl aplinkybių arba įvykių kelionės šalyje (gamtos reiškiniai, oro sąlygos, streikai, politinės aplinkybės, etc.), kurių nebuvo galima numatyti iki kelionės pradžios. Kelionės organizatorius neatsako už papildomas išlaidas, atsiradusias dėl šių aplinkybių (pvz, vizų pratęsimas, nauji lėktuvo bilietai, papildomos nakvynės, pervežimai, skiepai ir pan.);
  • Minimalus keliautojų skaičius grupėje – 15 turistų. Nesurinkus minimalaus turistų skaičiaus ir, turistams sutikus, grupė gali vykti be kelionės vadovo iš Lietuvos; kelionės kaina perskaičiuojama;
  • Nepamirškite pasirūpinti savo sveikata: pasikonsultuokite su šeimos gydytoju, kelionėje turėkite individualią vaistinėlę. Rekomenduotinų skiepų sąrašas svetainėje http://www.ulac.lt/keliautojams. BŪTINAS skiepijimo nuo geltonojo drugio sertifikatas.
  • LR piliečio pasas turi galioti ne mažiau kaip 6 mėn. po kelionės pabaigos. SVARBU! Atkreipiame dėmesį, kad, remiantis nauja ES direktyva, joks asmens dokumentas negalioja ilgiau kaip 10 metų po jo išdavimo datos.